KELIAS Į ŠVIESESNĘ ATEITĮ

VEDAMIEJI

Liepos 6-toji Lietuvoje pradėta švęsti kaip Valstybės diena, prisimenant karaliaus Mindaugo karūnaciją, ir jos pasekmėje kaip Lietuvos valstybės pradžią. Tai reikšminga ir reikalinga šventė. Sugestijos tokią šventę švęsti jau senokai buvo keliamos ir išeivijos lietuvių tarpe.

Valstybę ir nepriklausomybę atstatėme, tačiau kiek jos abi bus stiprios, — priklausys nuo mūsų pačių, nuo visos tautos nusiteikimo, nuo pasiryžimo gyventi laisvėje, vadovautis idealizmo, rezistencijos, lygybės ir broliškumo principais. Šie principai sudaro pilnutinės demokratijos pagrindą, sutvirtintą tarpusavio tolerancija bei sugyvenimu. Tokioje valstybėje, kurios pagrindinė valdymosi forma yra demokratija, patys piliečiai atsakingai rūpinasi valstybės gerove.

Tikra demokratija nelengvai pasiekiama. Juk net Jungtinės Amerikos Valstybės po 217 metų negali pasigirti, kad to krašto valdžia, institucijos ar žmonės visada elgiasi demokratiškai. Tad ką bekalbėti apie Lietuvą, kur 50-ties metų komunistinis režimas įspaudė savo destruktyvius ženklus į žmonių galvojimą, suniekino vertybių sistemą, krikščioniškosios moralės principus. Visa tai reikia iš naujo atgaivinti, reikia prieiti prie žmogaus širdies ir proto ir iš naujo parodyti krikščioniškos minties, demokratinės krypties kelią, kuriuo į šviesesnę ateitį eitų visa Lietuva — nuo eilinio žmogaus iki prezidento.

Demokratinio ugdymo ir ugdymosi kelias pareikalaus nemaža darbo, nuolatinių dialogų, pokalbių, — net ir su kitaip galvojančiais. Pradedant tokį darbą, reikėtų sukurti tam tikrus branduolius, suburti krikščioniškos ir demokratinės minties žmones, kurie nagrinėtų politinės ir visuomeninės kultūros problemas, keltų naujas idėjas ir pasiūlytų konkrečius sprendimus. Visas šias mintis reikėtų perduoti plačiajai visuomenei per spaudą, leidinius, paskaitas, tačiau perduoti populiariai, suprantamai, — ne mokslinių disertacijų stiliumi, kurį gana dažnai pastebime Lietuvos žurnaluose ir laikraščiuose.

Reikia stengtis, kad tautoje būtų gaivinama rezistencinė mintis, kovojama prieš komunizmo įskiepytą nedvasingumą ir pragmatizmą, ugdomas tyras, kitų tautų neužgaunantis patriotizmas. Jau pastebime, kad patriotizmo atžvilgiu tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje, retkarčiais pasigirsta balsai, savotiškai pajuokiantys bet kokią rezistencinę veiklą, dabar ar praeityje. Vienas pavyzdys: Lietuvos, išeivijos ir net svetimtaučių spaudoje rašomi straipsniai, kuriuose bandoma įrodinėti, kad 1941 metų birželio mėn. sukilimas prieš sovietus buvęs Lietuvai ne tik nereikalingas, o tiesiog — klaida, pasunkinusi Lietuvos laisvės bylą. Šitokie įrodinėjimai ateina iš ,, liberalinio” Lietuvos ir išeivijos intelektualinio elito (nesupraskime to kabutėse parašyto žodžio klasikine liberalizmo prasme), kuris siekia tomis mintimis persunkti ir pakirsti beatgimstantį lietuvių tautos tikėjimą į aukštesnes vertybes, už kurias save gerbianti tauta privalo kovoti.

Tiesa, kad demokratija reikalauja nuolatinio dialogo ir tolerancijos, bet ji taip pat reikalauja ir tiesos bei teisingumo.

J. B.