Partizanai: Istorija ir dabartis

NACIŲ SMŪGIS LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIAI

PILYPAS NARUTIS

Į Stutthofą

Keistokas buvo šį kartą mano areštas. Po Lietuvių Aktyvistų Fronto uždarymo jau du kartu buvau Gestapo areštuotas. Gestapo buvo uždėjęs man naminį areštą: buvau, ištikrųjų, Gestapo „apsaugoje".

Šio straipsnio autorius inž. Pilypas Narutis, buvęs Stutthofo KZ kalinys, dabar Lietuvių politinių kalinių sąjungos pirmininkas. Nuotr. jono Kuprio.

Dabar, 1943 m. kovo 16 rytą, į mano butą Kaune, Valančiaus g. 3, vėl staiga įsiveržė Gestapo. Areštuotojas Šveicorius su griežta, oficialia laikysena paprašė: „Prašome atiduoti ginklą!" Prašau!" — atsakiau, ir parodžiau jam ant mano stalo gulėjusias knygas, ir dar pridėjau, kad lietuviai niekad nepakęs, kad Kaune yra steigiami vokiečiams kareiviams bordeliai ir naudojamos lietuvaitės, šveicorius nusišypsojo.

Ir paskutinį kartą areštuotojas buvo tas pats gestapininkas — Šveicorius. šveicorių pažinojau. Tai Lietuvos vokietis. Buvo baigės berods Šančių gimnaziją, lietuviškai gerai kalbėjo, lietuviškąjį gyvenimą ir veiklą gerai pažinojo. Kai man Kaune Gestapo uždėjo naminį areštą, šveicorius man aiškino, ką reiškia namų areštas: negalima iš Kauno išvažiuoti; turiu kas savaite registruotis Gestapo būstinėje; Gestapo daro malone, kad galiu lankyti paskaitas.

Kambaryje buvo studentas Bronius Stasiukaitis. Susigriebiau. Gestapo valdininkui šveicoriui tuojau pasakiau: „Čia — studentas, atėjės pas mane studijų reikalais, skuba į paskaitas. Ar galima jį išleisti?" Šveicoriui pasakius, „Taip!", Bronius išspruko. Džiaugiausi, kad Bronius praneš mano artimiesiems ir draugams apie mano areštą...

Kratos Šveicorius nedarė, tik pasakė: „Namo nebegrįši!.." Toks tad buvo vienintelis ir paskutinis pasikalbėjimas su Gestapo valdininku.

Atvežė vėl mane į tą patį Gestapo rūsį, kur buvo tos pačios drėgnos celės. įstūmė į vieną iš jų ir užrakino. Bet šį kartą vienas celėje buvau neilgai. Po kurio laiko atrakino celės duris ir įstūmė kitą nepažįstamą. Asmuo, apsipratęs su tamsa, pajuto, kad yra ne vienas. Patamsyje tas nepažįstamasis prisistato man: „Kunigas Stasys Yla..." Man net širdis sudrebėjo iš nustebimo. Pasisakau: ,,Studentas Pilypas Žukauskas".

Čia iškilo mano mintyse klausimai ir sunkiai sprendžiama mįslė. Kodėl mane Gestapo suplakė kartu su Stasiu Yla — kunigu, kurio asmeniškai niekad dar nebuvau sutikęs. Tik girdėjau ir žinojau jo vardą.

Čia prasidėjo pirmasis mūsų pokalbis, kurį aš pradėjau. Paklausiau: ,,Kunige Stasy Yla, ar jus pirmą kartą Gestapo areštuoja?" Jis tuoj atsakė:,,Nevadink mane kunige Stasy Yla. Vadink mane — Stasy! Esame dabar to paties likimo. Ne, aš dar nebuvau areštuotas. Dabar mane areštavo pirmą kartą' .

Aš tuoj vėl tęsiau: „Man nesmagu kunigą vadinti — Stasiu, ir dar vyresnį už mane. Bet ar jus jau tardė?" Kunigas Stasys vėl pakartoja: „Vadink Stasiu, man bus maloniau! Manęs dar netardė!" Tęsiau klausimus toliau: „Ar ko nors klausė, kai areštavo?" „O taip! Klausė manęs, ar aš turiu ginklą. Atsakiau, kad neturiu". Pasisakiau ir aš, kad ir manęs klausė ginklo, bet aš pasakiau, kad turiu ir parodžiau — knygas... Aš jau trečią kartą esu areštuojamas ir man nusibodo tas klausimas. Kunigas Yla nusijuokė ir sako: „Aš šį kartą toks gudrus nebuvau". Aš vėl tęsiau tą patį: „Bet tai yra įžeidimas klausti kunigo, ar turi ginklą". Kunigas Yla vėl šypsodamas atsakė: „Gestapo valdininkai yra treniruojami duoti specifinius klausimus, kad erzintų. Tai to valdininko pareiga". Tuo kunigas Stays lyg ir mėgino švelninti visą šitą mintį. Ir aš pajutau ir atsiminiau: juk esame celėje. Čia įjungti visi mikrofonai. Tik papildžiau: „Žinoma, gestapininkai galvoja, kad be ginklo gyventi negalima — ir dar pridėjau, — jie žino, kad jų čia Lietuvoje niekas nekenčia".

Mūsų pokalbį sutrukdė kitų celių varstomų durų trenksmai. Pasigirsta žingsniai, atrakina gretimą celę. Ten įvaro kitą suimtąjį. Celės atitvertos plona farnerų siena, viskas girdisi: girdisi žingsniai, girdisi kai kitoje celėje kas nors šniurinėja. Sargybiniui nužingsniavus, klausiu: „Kas ten?"„ Išgirstu: „Mečys Mackevičius!" Girdžiu ir netikiu. Dar klausiu: „Ar esate tas... Laikinosios Lietuvos vyriausybės Teisingumo ministeris?” Atsako: „Taip!”

Iš eilės celių durys pradėjo būti varstomos — užrakinamos ir atrakinamos. Celės pildėsi: Germantas, Narakas, Bauba, Brėdikis... Taip prisirinko — visi 17 iš Kauno. Vėliau prisidėjo Vilniaus grupė — 29.

Klausimų klausimai brendo mano mintyse. Į kokią draugystę dabar aš, ketvirto kurso studentas, patekau? Ministeriai, kunigai... Kas čia per byla? Viskas galvoje pynėsi.

Kai buvau praėjusį kartą areštuotas ir atvežtas čia, į tą patį Gestapo rūsį, mane buvo patalpinę kartu su Broniu Stasiukaičiu ir dar su vienu technikos mokyklos studentu, visai nepažįstamu, į vieną celę. Su Broniumi pašnibždomis apsitarėme, jog mums pridėjo tą techniką, kad klausytų, apie ką mes kalbame, ir per jį Gestapo sužinotų ką nors daugiau apie mus. Ir tikrai neklydome. Taip ir buvo. Jis stropiai pranešinėjo, ką aš ir Bronius kalbėjome. Bet tą „tarpininką" aš ir Bronius gana vykusiai išnaudojome, norėdami kai ką „slapto" Gestapui pasakyti.

Tačiau dabar aš nebeįsivaizdavau, kokia čia bus byla. Ką Gestapo galvoja? Ką bendro aš galiu turėti su visais tais, su kuriais dar niekad nebuvau susitikęs? Ir taip iki Stutthofo kaceto tas klausimas, kodėl mane areštavo, labai kamavo ir nervino, nes vis galvojau, kad turės būti byla. Bet nei bylos nebuvo, nei klausimas liko atsakytas.

Gestapo mus visus kartu vežė, vežė: Tilžė-Karaliaučius-Marienbur-gas (istorikas Kučinskas aiškino, kad esame čia, kur kalėjo Kęstutis ir jo sūnus Vytautas Didysis), ir, štai — Stutthofas.

Stutthofe? Prisiminus Stutthofą, dabar pasąmonėje atgimsta kaceto vaizdai, iš naujo supurto ir užčiaupia lūpas, ir bijai prasitarti. Nė nežinau, ar tai paguoda šiandien sakyti: badu marino... stumdė... koliojo... kankino... mušė.... O vis dėlto — ne, ne visus užmušė...

Kas tie — 46 — Lietuvos Įkaitai? Kodėl ir kaip juos Lietuvoje Gestapo surinko?

Galima aiškinti, kad tai buvo akivaizdi nacių pykčio išraiška. Bet kodėl naciai turėjo užpykti ant šitų 46-šešių asmenų? Arba galima klausti, kaip tie asmenys supykdė nacius. Čia gal pravartu žengti net į 1941-muosius metus, į Berlyną.

Pulk. Škirpa savo knygoje „Sukilimas" (psl. 228) mini: „Balandžio pradžioje trumpai prieš Velykas, buvo sulaukta iš Girgenzono dar ryškesnio įspėjimo, jog Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimas iš LAF pusės Gestapui jau buvo pasidaręs nebesuvirškinama piliule". Nebesuvirškinama? Kodėl naciai pyko?

Naciai planavo į Lietuvą atvykti kaip išgelbėtojai nuo komunizmo. Kaip Maskva atidavė Vilnių Lietuvai, kad pasirodytų esanti labai gera, taip, skelbdamas karą sovietams, Berlynas norėjo pasirodyti Lietuvos išgelbėtojais nuo komunizmo. Kuo labiau lietuviai reiškė nepriklausomumo ir Lietuvos laisvės norus, tuo labiau kilo viešumon nacių užmačios. Gestapui imantis tuos lietuvių norus slopinti, ėmėsi matyti, kad naciai nenori Nepriklausomos Lietuvos. Gestapo nenorėjo to parodyti, bet tie Gestapo tikslai vis labiau ryškėjo. Gestapo asmenys ėmė pykti, kad nesiseka. Naciai bandė stabdyti bet kokias pačių lietuvių pastangas išsilaisvinti ir skelbti Lietuvą nepriklausoma. Gestapo trukdė visokiais būdais. Pajutę Berlyno lietuvių pastangas, žinoma, jie pyko, bet greičiausiai galvojo, kad Nepriklausomybė — tai tik Škirpos, tik Berlyno lietuvių išmislas.

LIETUVOS ĮKAITŲ,

kalintų Stutthofo koncentracijos stovykloje,

SĄRAŠAS

(Vertimas iš vokiečių kalbos)

Sekantieji kaliniai buvo įvežti į Stutthofo koncentracijos stovyklą 1943.3.26:

(pas.) Der Leiter der Abteilung Dokumentų ištrauka iš kun. Ylos „Žmonės ir žvėrys”

Prie šito sąrašo dar buvo prijungti vėliau: pulk. Šiurna, pulk. Andriušaitis, pulk. Grudzinskas, pulk. Urbonas, leit. Ptašinskas ir latviai: Čekstė, Kalninš, Sėja.

Bet naciams vos į Lietuvą įžygiavus, nacių siurprizui, Lietuva pasiskelbė nepriklausoma. Negana to, jie atrado Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę pilnai veikiančią, atrado ir atstatytą Lietuvos administraciją.

Ir tolimesnės Gestapo pastangos buvo nesėkmingos. Gestapo areštavo Škirpą, uždėdami jam naminį areštą, atskraidino gen. Raštikį. Bet ir tas Gestapo planas nepavyko.

Gestapo suorganizavo Lietuvių Nacionalistų Partiją (LNP), kad pakeistų Lietuvių Aktyvistų Frontą (LAF) ir nuverstų vyriausybę, bet pučas nepavyko. Galiausiai Gestapo buvo priverstas L. L. Vyriausybę viešai nušalinti, o LAF uždaryti. Taip Gestapui nesisekė, nepavyko užmaskuoti okupacinių ir kolonizacinių tikslų.

Nacių (Gestapo) užplanavimas Lietuvą padaryti žydų žudymo duobe ir lietuvius žudymo kaltininkais taip pat nepasisekė: specialiai tam tikslui atskraidintam ir žydų žudymui skirtam generolui Stahlecker'iui lietuviai visai netalkino. Savo raporte Hitleriui gen. Stahlecker skundžiasi, kad nesiseka Lietuvoje surengti pogromus žydams (Cf. Document 180-L, „Report of SS Brigadefuerer Stahlecker”, Trial of the Major War Criminals, XXXVII, 677-78). Lietuviai ne tik netalkino Stahlecker'iui bet įvairiais būdais gelbėjo ir slėpė žydus, rizikuodami ir dėl to daugelyje vietų nukentėdami.

Galiausiai nacių užplanuota Lietuvos jaunimo mobilizacija paimti Lietuvos jaunuolius į SS batalionus visiškai nepasisekė.

Ir karo frontui pradėjus lūžti, nacių planai Lietuvoje nesikeitė: griovė pačių lietuvių sukilimu pasiektą savarankiškumą, vykdė visoje Lietuvoje plataus masto žydų žudymą, o dabar atskleidė aiškius genocidinius užplanavimus ir lietuvių tautos atžvilgiu.

Išliejant savo pyktį, Gestapo, panašiai kaip ir 1940 m. liepos 11-18 d. NKVD, pradėjo Lietuvos visuomeninių vadų, pasižymėjusių ir atstovaujančių tam tikrus visuomenės sluoksnius, naikinimą. 1943 m. kovo 16 d. nutarė negaišinti laiko, jokių bylų nė nesudaryti, o tik tiesiai — areštuoti. Bet areštuoti pirmiausia asmenis tokius, kad lietuvių tauta pajustų. Šis sąstatas buvo Gestapo gana išmąstytas. Asmenimis tas sąstatas apėmė plačiąją Lietuvos visuomenę: Katalikų Bažnyčios atstovai, universiteto profesūros ir studentijos atstovai, spaudos ir rašytojų, karininkų, įvairiausių visuomeninių grupių, ūkininkų, darbininkų atstovai, ir net generaliniai tarėjai buvo atstovaujami, kad kiti tarėjai išsigąstų ir būtų paklusnesni. Galiausiai, kad ir visa lietuvių tauta išsigąstų.

Čia buvo ir ateitininkai, ir skautai; krikščionys demokratai, liaudininkai, tautininkai ir socialdemokratai; katalikai, liuteronys, babtistai — pilna Lietuvos visuomenė. Pagal Lietuvos vietoves suimtųjų grupėje buvo atstovai iš Vilniaus — 24, Kauno — 16, Marijampolės — 5, Šiaulių — 1. Pagal profesiją: universiteto profesoriai — 5, gimnazijų direktoriai — 4, generaliniai tarėjai — 4, karininkai — 7, advokatai — 3, kunigai — 2, mokytojai, pedagogai 4, studentai... Amžiumi seniausias (Jurgutis) — 58 m., jauniausias (Narutis) — 23 m.

Gestapui nebuvo svarbu specifinis asmens nusikalstamumas, nes, pvz., neradus adv. Šerno, paėmė jo brolį — ūkininką; neradus adv. Valiukevičiaus, paėmė jo jaunesnį brolį Jurgį. įkaitais bausti — tai normali nacių praktika: Stutthofe Gestapo pakorė lenkų karininko sūnų, 12-kos metų, kad nubaustų tėvą. Prisiminkim tik, ar nebuvo šiurpi Lietuvoje ir Pirčiupio tragedija!

Atrodo, Lietuvos Gestapui šį kartą buvo svarbu Berlyne atžymėti: nubaudėme Lietuvą, areštuoti Lietuvos atstovai. Jei pažvelgsime dabar į įkaitų grupės arešto dokumentus, kurių dalį jau pasisekė iš Stutthofo muziejaus gauti, pamatysime ant kiekvieno bylos visiems užštampuotą vienodą kaltinimą, tiksliai tą patį, and kiekvieno šios grupės asmens dokumento, kurio vertimas iš vokiečių kalbos skambėjo: „Jo įtakoje sukiršinta lietuvių tauta nevykdė Reicho įsakymų..."

Ryškiausi du atstovai šioje grupėje yra du kunigai. Kaip asmenys tie du kunigai yra paprasti, pareigingi, aukštai išsilavinę ir, svarbiausia, visoje Lietuvoje labai populiarus ir labai žinomi jaunimo dvasios vadai. Kodėl Gestapo juos pasirinko? Ką gi naciai jų areštavimu laimėjo? Naciai laimėjo, kad vienas iš tų kunigų buvo nukankintas?

Esate kunigas — aš jums patikiu

Visoje Vokietijos nacinėje administracijoje labiausiai Lietuvos atžvilgiu buvo įpykęs Lietuvos Gestapo. Nepavykusi jaunuolių mobilizacija rodė civilinės Lietuvos vokiečių valdžios menkumą, o ypač Gestapo nepajėgumą. Nors pagrindiniai sprendimai, kaip ir visose diktatūrose, eina iš centro, ir nacių planavimai buvo lemiami Berlyne, bet tų sprendimų pradžia, rekomendacijos, aišku, buvo siūlomos Kaune, ir didžiausia atsakomybė tenka Kauno Gestapui. Pavyzdžiui, tarp rastų dabar Stutthofo muziejuje dokumentų, yra Felikso Kantvilos tėvo laiškas. Tėvas laišką buvo parašęs Stutthofo lagerio komendantui, kad išleistų jo sūnų iš kaceto. Lagerio komendantas tėvui raštu atsakė, kad „...die Entlassung von Haeflingen von hier aus nicht entschieden wird ...in Ihrem Faile die Sicherheitspolizei in Kauen zus-taendig". Reiškia, tiesiogiai priklausėme Kauno Gestapui.

Kauno Gestapo planavo, rekomendavo ir vykdė. Kauno Gestapo specialiai parinko visus tuos asmenis į Lietuvos įkaitų grupę. Ir tolimesni planavimai, kaip pavyzdžiui, vėliau nusiųsti į Stutthofą ir po pusmečio vėl grąžinti į Kauną 15-os, taip vadinamų, „žurnalistų” grupę, buvo Kauno Gestapo kūryba .

Kauno Gestapo, pavyzdžiui, sugalvojo ir specialų „krikštą”. Specialus Kauno Gestapo atsiųstas žmogus, atskyręs dalį mūsų grupės, sekmadienį išvarė ją į miško darbus: varė, stumdė, mušė, liepdamas ant nugaros užsidėjus kelmus ir sunkius sienojus bėgte bėgti... per visą sekmadienio dieną... Tai buvo tik įžanga, mes ją vadinome „krikštu”, kuris po to jau kasdien, ištisai, visai mūsų grupei buvo paruoštas ir vykdomas. Tas specialus mušikas, pasirodęs su specialiu uždaviniu — mušti mūsų grupės asmenis — buvo atsiųstas iš Kauno Gestapo. Jis buvo kalinys (kaip normalūs kapai Stutthofe). Kun. Alfonsas Lipniūnas ypač jį įsižiūrėjo: jokio kalinio ženklo neturėjo, bet turėjo specialų bizūną, buvo sportiškai apsirengęs. Po to jau niekad — nei aš, nei kiti jo nematėme, nors jis greičiausiai paliko instrukcijas, kurios greitino mūsų keliolikos sunaikinimą. Bet, ačiū Dievui, instrukcijos mūsų atžvilgiu keitėsi taip kaip ir karo eiga.

Iš Kauno per Tilžę buvome atvežti į Karaliaučių, čia buvojome ilgėliau, nes buvę laukta aiškesnio sprendimo iš Berlyno. Paprastai etapo keliu sekančią dieną iš Karaliaučiaus turėjome būti siunčiami toliau. Jei Kauno Gestapo, niršdamas dėl savo nepasisekimų, buvo uždėjęs sprendimą mūsų grupės sunaikinimui, tokie sprendimai turėjo būti svarstomi Berlyne. Kadangi tuo metu vyko sprendimai Berlyne, tai Karaliaučiuje mus užlaikė. Apie mirties sprendimą mūsų grupei Karaliaučiuje kun. St. Ylą, painformavo senukas vokietis, prižiūrėtojas, kuris save vadino prūsu ir buvo mums gana mandagus. Kai jis mus tikrino, vartė tą didžiąją mūsų grupės bylą, kraipė galvą. Tokios Lietuvos inteligentų, ir dar su kunigais, grupės, matyt, jis nebuvo turėjęs. Jis kun. Ylai prašnibždėjo, jog kaip kunigui jis patiki pasakyti, kad visi mes busią sušaudyti.

Karaliaučiaus kalėjime laukimas vargino. Jonas Noreika žinojo, kad aš žaidžiu šachmatais. Susiradome popiergalius, raidėmis atžymėję pasidarėme šachmatus, įbraižėme suolą, ir — laikas ėmė greičiau bėgti. Atsirado ir daugiau šachmatininkų, kiti stebėtojai.

Vienu momentu kunigas Stasys atitraukė mane nuo šachmatų. Davė man tokį keistą klausimą: „Pilypai, ko tu labiausiai bijai?" Taip prasidėjo mūsų pokalbis apie baimę, apie nežinią, kuri mus supa. Kol esame gyvi, turime baimę dėl gyvybės, nes kūnas nepajėgus gyvybę išlaikyti. Man įdomu buvo, kaip klausimais kunigas Stasys vertė mane svarstyti. Ar tikinčiajam nerimas dėl išnykimo dingsta? Ar išnykimo baimė iš viso kada nors dingsta? Kaip atpažinti, kad esame rankose To, Kuris gyvybę davė, ir ją pas save pasiima, kada nori? Kaip norą gyventi žemėje galima paversti tikėjimu gyventi po mirties. Ar ne tikėjimas duoda viltingą atsakymą, jei ir sekanti minutė būtų mirtis?

Kun. Stasys Yla 1980 metais. Nuotr. Jono Urbono.

Kun. Alfonsas Lipniūnas.

Čia aš tiesiai kunigą Stasį ir užklausiau: „Ar manai, kad mes dabar skirti mirčiai?" Kun. Stasys atvirai man ir pasakė: „Gavau man patikėtą žinutę, kad mes skirti mirčiai. Bet, Pilypai, negalvok apie mirtį, nors kalėjimo aplinka mirtį labiau primena. Pasvarstyk, susikaupk, jei sieloje neramus, pasakyk man..." Tai buvo su kunigu Stasiu ir pasikalbėjimas, ir išpažintis, ir malda. Mačiau, kaip kun. Stasys, taip kaip su manimi, taip pat ir su kitais, tik nežinau ar su visais, pavieniui švelniai šnekučiavosi. įdomu, niekas po to tarpusavyje nekalbėjome apie mirtį, tik visi buvome daugiau susimąstę. Kartu pagalvojau, ar tai ne Dievo ranka, kad turime kunigą kartu. Tačiau jau išvažiuojant iš Karaliaučiaus, tas senukas kun. Ylai pasakė, kad mes visi siunčiami į Stutthofą. Kas tas Stutthofas — nežinojome. Ir iš viso, oficialiai niekas nieko nesakė, tik šūkavo: — „Auf", „Schnell!", stumdė ir varinėjo autobusu, traukiniu, sunkvežimiu, iki pat Stutthofo. Stutthofe, mano nustebimui, sulaukiame ir kitą, to paties likimo 29 asmenų grupelę. Pamatau ir kun. Alfonsą Lipniūną. Jis vilniečių grupėje.

Kun. St. Ylą asmeniškai susitikau pirmąjį kartą Kauno Gestapo celėje, nors pažinojau jį kaip kunigą. Jo vardas studentijoje buvo minimas su pagarba, kaip naujų dvasinių polėkių kunigo, vieno iš artimiausių studentams.

Bet kun. Alfonsą Lipniūną pažinau asmeniškai dar iš moksleiviškų dienų Panevėžyje. Ir dabar jis buvo toks pat besišypsantis kaip ir tada, tik dabar ir jis, kaip ir aš, zebriškais, margais rūbais apvilktas, su raudonu trikampiu ir raide „L" pažymėtas. Lenkai į kun. Lipniūną žiūrėjo pradžioje labai šnairomis. Nesuprasdami, kaip čia yra, kad jis, kunigas iš Vilniaus, bet nešioja raidę „L", vadinasi — litvin, mužikas. Daugumos Stutthofo lenkų sąmonėje buvo, kad Vilniuje lietuvių, o ypač kunigų, lyg ir neturėtų būti —    tik lenkai. O čia dabar Lipniūnas —    ir lietuvis, ir kunigas. Lenkams tai pradžioje atrodė kažkas nesuderinamo. Bet tiesiog nuostabu, kaip kun. Alfonso asmuo per tam tikrą laiko tarpą pakeitė daugelio lenkų mąstyseną: jie pamėgo kun. Alfonsą Lipniūną labiau nei savus lenkus kunigus, kurių keletas buvo Stutthofe.

Kunigas pas žmogžudį

Kas Stutthofą valdė? Žinoma, atsakysime — SS-manai. Bet buvo dar ir kitas luomas Stutthofe, kuris nulėmė kalinių likimą: tai vadinami kapai. (Kapas — tai asmuo, SS-manų paskirtas, tam tikros kalinių grupės valdovas, galintis daryti su kaliniais, kaip su daiktais, viską.) Vienas iš tokių kapų buvo Kazlovvskis. Draugystė su kapais nėra laisva. Nuo pirmos kalinio dienos kaliniui priskiriamas kapas. Ir taip vienas neišdildomas vaizdas užsiliko kunigo Alf. Lipniūno draugystėje su kaliniais. Tai kun. Alfonso Lipniūno popietė pas kapą Kaziowskį.

Lenkas Kaziowskis buvo vienas iš žiauriausiųjų kapų. Kunigas Lipniūnas yra gavęs antausį nuo Kazlowskio, tokį smarkų antausį, kad net akiniai nukrito ant grindų ir akinių stiklai pabiro. Lipniūnas ne tiek rūpinosi antausio gavimu, kiek tais akinių stiklais, todėl ir apsvaigęs, puolė ant grindų tų stiklų ieškoti. Draugams padedant surado jis akinių stiklus, ir sugebėjome vėl juos įrėminti. Kunigo Lipniūno akinių stiklai buvo labai stori. Be akinių jis buvo beveik žabalas. Kaziowskio pasišvaistymas barake būdavo visada šiurpus, o ypač pirmomis mūsų Stutthofe dienomis, kai mes buvome nuskirti į bloką Nr. 2, kurį tas Kazlowskis valdė.

Kazlovvskis nešiojo raudoną trikampį su raide „P" (Polen). Raudonas trikampis reiškė politinį kalinį. Lenkai visi sakė, kad jis turėtų nešioti žalią trikampį, nes jis yra kriminalistas, o ne politinis kalinys, jis — žmogžudys. Jis pats sakydavęs, kad negalįs ramiai miegoti, jei neužmušąs kelių... kalinių.

Bet štai po metų aplinkybės Stutthofe buvo visai pasikeitusios. Mes jau nebebuvome po Kazlowskio botagu. Kazlovvskis kartą atsiunčia savo pasiuntinį pas kun. Alfonsą Lipniūną. Pasiuntinys praneša, kad Kazlowskis daro specialią kavutę po pietų, sekmadienį, ir kviečia pas save jį, kun. Alfonsą Lipniūną, išgerti kavutės, nes tai esanti kažkokia tai ypatinga Kazlovvskio asmeniška šventė.

Nežinau su kuo kunigas Alfonsas dar tarėsi, bet jis pasivadino mane į šalį ir paklausė mano nuomonės — eiti jam, ar neiti pas Kazlowskį ,,ant kavutės". Išdėsčiau jam pliusus ir minusus. Kazlowskis — banditas, kuris jį patį, Lipniūną, mušė, ir nežinia kokią intenciją Kazlowskis turi dabar. O gali ir užmušti. Niekas dėl to kacete per daug nesielvartaus. Bet, kita vertus, sakau: „Tu esi kunigas. Kazlowskis žino, kad tu kunigas. Kai kunigą kviečia, kunigui atsisakyti, nors jis ir sako, kad „ant kavutės" — irgi sunku. — Sakau: — Kunige, turi sunkią kunigo pareigą". Taip ir išdėsčiau aš kunigui Alfonsui nei aiškiai sakydamas — taip, nei aiškiai — ne. Tuo galbūt tik sujaukiau jo mąstyseną. Bet aš galvojau, juk, ar galiu sutrukdyti jam, kunigui jo paties apsisprendimo laisvę.

Sekmadienio popietę mačiau kun. Alfonsą Lipniūną nužingsniuojantį Kazlovvskio barako link. Vadinasi, nusprendė eiti. Su nekantrumu vaikštinėjau aplinkui, laukiau kun. Lipniūno grįžtant. Po poros valandų jau ėmiau rūpintis, kad galbūt kas nors negero — negrįžta. Bet dar už pusvalandžio kun. Lipniūnas išėjo iš Kazlowskio barako. Pasitikau grįžtantį. Daug nekalbėjo. Trumpai pasakė: Kazlowskis priminęs, pasikvietęs tik jį vieną „ant kavutės", kad tik jam, kaip kunigui nori pasipasakoti, ir pradėjęs nuo laiško, kurį gavęs iš savo žmonos. Laiške žmona jį pavadinusi: Mano brangusis, mano meilė! Ir Kaziowskis pravirkęs, kad dar yra žmogus pasaulyje — jo žmona, kuri jį myli... Bet jis, Kaz-lowskis, esąs nevertas tos meilės... Ir Kazlowskis atlikęs viso savo gyvenimo išpažintį, pradedant nuo savo tėvo užmušimo, kaip jis jį užmušė, kad atimtų iš savo tėvo, alkanas būdamas, duonos paikę... (Paikė, tai lagerio žargonas — taip vadinome duonos riekę). Kazlowskis daug pasakojęs, ilgai pasakojęs... užbaigus verkęs. Palikau jį (susijaudinęs kalbėjo kun. Lipniūnas), pasakydamas Kazlowskiui: „Jei gailiesi viso to, aš duodu tau išrišimą". Ir palikau verkiantį, — baigė kun. Alfonsas.

Mačiau, kaip jaudinosi ir pats kunigas Alfonsas, ir daugiau ta tema nebekalbėjome.

Taip kunigo Alfonso Lipniūno užtarimu Dievas Kazlowskiui atleido. Tačiau lenkai Kazlowskiui nedovanojo. Tuoj po karo, išsilaisvinus iš kaceto, Kazlowskis buvo lenkų valdžios areštuotas, teisiamas ir teismo sprendimu pakartas.

Mišios krematoriumui rūkstant

Kun. Alfonsas Lipniūnas ir kun. Stasys Yla nešė tą pačią kalinio dalį kaip ir visi Gestapo pasmerktieji kaliniai Stutthofe. Jie buvo išstatyti visiems lagerio darbams, žiaurumams, nepritekliui, ligoms, kaip ir visi kaliniai, bet priede, šalia kasdieninio kalinio vargo jie nuolatinai teikė dvasinį patarnavimą ir dieną, ir naktį, ne tik prie jų prieinantiems, bet ir iš tolo — jų nepasiekiantiems.

Jie laimino ir davė išrišimą ant kartuvių kilpą užnerantiesiems, lenkų ir nelenkų kareivių būriams, vedamiems sušaudyti, ir gazo kamerose užtroškinamiems kaliniams.

Lietuvos kunigų areštu Gestapo, aišku, norėjo nubausti ne tik Lietuvą. Jis norėjo nubausti ir Lietuvos Katalikų Bažnyčią, kuri taip buvo susijusi su visa Lietuva. Sunaikinant viešai du veiksmingiausius Lietuvos jaunimo dvasinius vadovus, Gestapo galvojo, kad tai bus užtenkamai veiksmingas kerštas Lietuvos Katalikų Bažnyčiai nubausti. Tad Gestapo sprendimu ir buvo paimti į Stutthofą kun. Stasys Yla ir kun. Alfonsas Lipniūnas — du Lietuvos Bažnyčios atstovai, paimti sunaikinimui.

50-ties metų laiko perspektyvoje žvelgiu, prisimindamas, kaip sviro petys nešant kun. Alfonso Lipniūno karstą į Pucko kapines. Galvojau tada, kad Dievas malonus tuo, kad leidžia jį palaidoti karste, kad lieka atskiras paminklas pašventintose kapinėse, kad jo draugui, kun. Stasiui Ylai, leidžia pašventinti karstą ir duobę, ir mums dar užrašyti ant paminklo: „Pro Deo et Patria!"

Kun. Alfonsas Lipniūnas kantriai išnešė visą pilną savo kančių kelią iki pat karo baigos, ir tik pirmose laisvės valandose pasišaukė jį Aukščiausiasis. Kun. Stasį Ylą Aukščiausiasis dar paliko šioje žemėje liudyti. Liudyti tai, ką jis matė Stutthofe, ir dar kūrybingai atžymėti savo šventąjį kelią.

Ar tie du Lietuvos Bažnyčios atstovai — kunigai Stutthofą nepadarė šventųjų kankinių vietove? Abu atnašavo šventas mišias čia pat, kur krematoriumo dūmai nukankintųjų auką nešė aukštyn kaip pašventintą smilkalą į dangų. Jei Dievo stebuklą norime pamatyti, tai tų dviejų Lietuvos Bažnyčios atstovų buvimas Stutthofe jau ir yra Dievo stebuklas. Ir netikintiems, ir nekatalikams tenka perprasti, kad yra Tas, Kuris leido Šventomis Mišiomis ir Stutthofą pašventinti, ir iš ten, iš Stutthofo, šventinti naikinamą ir kenčiančią Lietuvą.

Ar Gestapo žinojo, ar ne (gal nežinojo, gal tik juto), kad kun. Alfonsą Lipniūną vyskupas Kazimieras Paltarokas buvo pramatąs turėti savo įpėdiniu. Gestapo aiškiai neturėjo akies ir ant vyskupo Paltaroko. Vyskupas Paltarokas buvo pirmasis iš vyskupų, kuris tuoj, pirmąją savaitę vokiečiams į Panevėžį įžengus, pasmerkė žydų žudynes. Vyskupas Paltarokas jau pirmąjį sekmadienį iš Panevėžio katedros paskelbė ekskomuniką, per pamokslą ekskomunikuodamas tuos, kurie žydus žudo. Vysk. K. Paltarokas specialiai apsilankė pas vokiečių komendantą Panevėžyje, pasmerkdamas žydų žudymą, šią Bažnyčios nuomonę, kuri labai kenkė vokiečių užplanavimams. Lietuvoje, ir ypač gen. Stahleckerio užsimojimams, vokiečiai žinojo ir niršo. Dabar areštuodami du kunigus, Gestapo keršijo Lietuvos Bažnyčiai, kad ji ne tik smerkė visas žudynes, bet ir kad žudomieji daugelyje klebonijų gavo globą ir prieglaudą. Galiausiai visam Lietuvos jaunimui atsisakant eiti į SS, Gestapo pyktis buvo beribis. Tad Kauno Gestapo nutarė suduoti Katalikų Bažnyčiai smūgį: įjungti į mirčiai pasmerktųjų grupę ir Lietuvos Bažnyčios atstovus, pačius žymiausius Lietuvos jaunimo dvasios vadus — kun. Stasį Ylą ir kun. Alfonsą Lipniūną.

Tie Lietuvos Bažnyčios atstovai buvo Dievo palaima Stutthofui. Ir po 50-ties metų matau kun. Alfonsą Lipniūną ir kun. Stasį Ylą, atnašaujančius Šv. mišias kaceto barake. Matau ir kalinius, susikaupusius, klūpančius tarp ankštų lovų aplink jų pačių sukurtą altoriuką... ten, 11-tame barake, kuris talpino 46-šias suspaustas lovas... porai kalinių einant sargybinių pareigas lauke, kad įspėtų, jei — SS-manai ateitų...

Mišios buvo slaptos. Kaceto administracija turėjo jų nežinoti ir nepajusti. IŠstatydavome sargybą, kuri lauke stovėdama sekė ir buvo pasiruošusi įspėti, jei SS-manas, ar kitoks administracijos pareigūnas, ar kapas bandytų tuo momentu į mūsų baraką įžengti. Mūsų grupė buvo uždara. Iš vienos pusės, mums buvo malonu būti kartu, bet, kita vertus, taip pat visi nešėme atsakomybę už kiekvieno mūsų grupės nario veiksmus. Vienam padarius nusikaltimą, būtume turėję kentėti visi. Tad ir už mišias visi nešėme pilną atsakomybę kaip ir kunigai. Mūsų tarpe buvo ir netikinčiųjų. Netikintieji pareiškė pradžioje protestą, net sakydami, kad čia kunigas Stasys ir kun. Alfonsas laiko mišias tik tam, kad kada nors būtų išgarbinti, o visai nežiūri, kad užtraukia dabar mums visiems bereikalingą grėsmę gyvybei, jei SS-manai sužinotų. Turėjome kantriai juos įtikinti ir radome būdą padėti savo draugams netikintiesiems, kad ir jie jaustųsi užtenkamai saugūs. Susikalbėjome. Patarėme, kad jie iš barako prasišalintų tuo metu, kai bus mišios, ir tiesiog „nežinotų", kas tuo metu barake vyksta. Ir išėjo taip, kad jie net pasisiūlė eiti mums sargybas, mus, tikinčiuosius, apsaugoti. Taip ir įvyko: kol mišios buvo laikomos barake, netikintieji saugojo tikinčiuosius.

Dar ir dabar skamba man ausyse toji malda, kun. Stasio ir kun. Alfonso Dievo garbei sukurta ir jų kalbama — stebuklingoji malda: „Dievas leido tautas ir davė joms laisvės troškimą..."