RAGANŲ MEDŽIOKLĖ TEBEVYKSTA
Lituanistas L. Dambriūnas, pasipiktinęs mano skiltimi “Kalbos tyrinėjimas politruko ir mokslininko akimis”1, Akiračiuose išpylė straipsnį “Dėl Korsako puolimų. Raganų medžioklė tebevyksta”, kuriuo išėjo ginti Kostą Korsaką, nes, girdi, aukščiau duota skiltimi parodyti .. Korsako visi darbai — vien nuodėmės, o dorybės nė vienos. Šitaip paprastai daro raganų medžiotojai, kurie turi malonumo ką nors sudeginti ant laužo. Jie ieško tik nuodėmių”.2
Nebuvau ir nesu raganų medžiotojas. Niekad ir nieko neieškojau savo malonumui sudeginti ant laužo! Kitų nuodėmės man mažiausiai rūpi. Tik viena rusų komunistų partija verčiasi žmonių medžiokle ir sunaikinimu,. Atverskite ir paskaitykite “Mažąją lietuviškąją tarybinę enciklopediją”, visus tris storus tomus. Kiek ten žudynių, kiek ten kraujo! Prof. Pr. Čepėnas savo metu, pasitikdamas šią enciklopediją, rašė: “Neabejotinai, Sovietų Sąjunga yra toji valstybė, kurioje yra daugiausia nužudyta lietuvių ir iš Lietuvos kilimo komunistų.”3
1970 lapkričio 23 d. — Lietuvos kariuomenės atkūrimo metinėse — Amerikos vandenyse pakrančių sargybos laive “Vigilant” rusų komunistai turėjo siaubingą raganų puotą savo pačių malonumui. Amerikiečiai buvo tik liudininkai ir stebėtojai. Joks geriausias rašytojas neaprašys to, ką turėjo iškentėti neviltyje mūsų tautietis Simas Kudirka, būdamas tos raganų puotos auka!
Korsako dorybės
Kostas Korsakas gerai žinomas kaip rusofilas, slavofilas ir ateistas. Tai tvirtina šie faktai, būtent:
Jis ... “mokėsi Šiaulių gimnazijoje, kurioje išėjęs 7 klases, ir už rašinėjimą priešvalstybinėje komunistų spaudoje nuteisiamas 4 metus sunkiųjų darbų kalėjimo”.4
“Už antifaš. veiklą 1928-30 kalintas. Aktyviai bendradarbiavo žurnale “Trečias frontas” (1930 - 1931), dalyvavo pažangių antifaš. rašytojų sąjūdy”.5
“Trečią frontą” išleido 1930 m. kairiųjų literatų sambūris, pasivadinęs Rašytojų Aktyvistų Kolektyvu. Jų leidžiamos literatūros gazietos, “Trečio Fronto”, branduolį sudarė marksistinės pasaulėžiūros literatai”.6
Korsakas rašo savo autobiografijoje: “.. . Mokydamasis toliau Šiaulių gimnazijoje, kai po 1926 metų fašistinio perversmo Lietuvoje įsigalėjo niūri reakcija, aš jau sąmoningai ėmiau ieškoti revoliucinės kovos kelio. Drauge su A. Jasučiu ir kitais vienminčiais draugais 1927 m. įsteigėme slaptą antifašistinį būrelį, kuris netrukus užmezgė ryšius su komunistinėmis pogrindžio organizacijomis. Nuo to laiko marksizmo - leninizmo idėjos padarė lemiamą poveikį visam tolimesniam mano gyvenimui ir literatūriniam darbui . ..
Dar tebekalėdamas palaikiau ryšius su pažangiųjų rašytojų grupe, leidusią “Trečio fronto” žurnalą, kuriame aktyviai bendradarbiavau. Su tos grupės rašytojais — P. Cvirka, A. Venclova, J. Šimkum — vėliau teko įvykdyti ne vieną literatūrinį sumanymą, kartu įeiti į tarybinę mūsų literatūrą”.7
Žurnalas “Trečias frontas”, ėjęs 1930 - 31 m. Kaune, buvo A. Venclovos redaguojamas. To žurnalo Nr. 5 skelbė savo tikslą, kuriuo buvo siekiama sutraukti . . skaitlingą kadrą bernų — kovotojų, ir jie savo rankom iškels raudonai tviskantį žibintą, nuo kurio visiems bus šviesu (o kai kam net karšta)”.8
“ . . . Korsakas buržuazijos nuvertimą bei Tarybų valdžios įvedimą 1940 m. sutiko su džiaugsmu ir aktyviai įsijungė į naujojo gyvenimo statybą.
. . . Korsakas aktyviai dalyvavo Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos darbe, vadovavo Rašytojų namuose vykusiems pokalbiams apie socialinį realizmą ir kt.
Kartu su Liaudies seimo Įgaliotosios komisijos nariais 1940 m. jis dalyvavo TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, priėmusioje Lietuvą į Tarybų Sąjungos sudėtį”9 ir paėmė .. tuos penkis tūkstančius, kuriuos gavo kiekvienas delegacijos dalyvis, maldavęs priimti Lietuvą į tarybinių respublikų šeimą”.19
Anuo metu, kai lietuvių tauta ėjo kančios keliu, verkdama kruvinomis ašaromis, Kostas Korsakas, laikydamas saujoje penkis tūkstančius, judošiaus skatikus, Maskvoje, rusų komunistų sostinėje, maldavo Staliną, žmonių ir tautų žudiką, panaikinti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ir ją prijungti prie Sovietų
Sąjungos kolonijalinės imperijos, tautų kalėjimo. Tuo pat metu rusų komunistų partijos generalinis sekretorius ir maršalas Stalinas kolaboravo su vokiečių nacionalsocialistų partijos vadu Adolfu Hitleriu ir bendromis jėgomis kurstė Antrąjį pasaulinį karą. Lietuvių tauta nežino, kad Kostas Korsakas būtų viešai ar slaptai pareiškęs protestą prieš tokį imperialistų kolaboravimą!
L. Dambriūnas savo straipsnyje rašo: “Kad Korsakas galės būti naudingas Lietuvai, numatė ir ano meto patriotai rašytojai Tumas-Vaižgantas ir Jakštas-Dambrauskas, kurie rūpinosi, kad Korsakas būtų išleistas iš kalėjimo”.
Kad kunigai užtarė kalinamą valstybės ir Bažnyčios priešą, parodo kunigų, o ne Korsako dorybę. Žinau atsitikimų, kaip kunigai, prasidėjus rusų - vokiečių karui, globojo sužeistus raudonarmiečius. Bet tai nereiškė palankumo Stalino terorui. Lietuviai kunigai gelbėjo nacių naikinamus žydus, kunigai ir vyskupai, patys persekiojami, rūpinosi laisvės kovotojais - partizanais. Žydai ir partizanai išliko dėkingi kunigams. O Korsakas?
1941 birželio 13-18 d. rusų komunistai vykdė lietuvių tautos deportaciją į Sibirą. Vežė vaikus, moteris ir senelius. Vežė jaunus ir senus. Vežė ūkininkus ir darbininkus, nuogus ir alkanus gyvuliniuose vagonuose. Kostas Korsakas, lietuvių kunigų dėka išleistas iš kalėjimo, tos deportacijos metu sėdėjo direktoriaus kėdėje. Lietuvių tautai nežinoma, kad jis, Kostas Korsakas, būtų gelbėjęs bent vieną lietuvį vaiką, lietuvę moterį, lietuvį senelį ar lietuvį kunigą. Jis negelbėjo nė vieno ūkininko, nė vieno darbininko. Jis neparodė jokio žmoniškumo lietuviui, savo broliui.
Antrosios okupacijos metu buvo pusmetinės ir metinės deportacijos.
Vežė prieš Stalino gimtadienį ir po gimtadienio. Kostas Korsakas niekad nėra protestavęs prieš tokį nežmonišką rusų komunistų darbą.
Lietuvių kalbos sovietintojas
Lituanistas L. Dambriūnas prieš kelerius metus rašė straipsnius, kuriais nuolat skelbė lietuvių kalbos sovietinimą okupuotoje Lietuvoje. Jis parašė šiuos straipsnius: “Sovietų terminologijos klausimu”,11 “Terminologija, propaganda ir tikrovė”,12 “The State Linguistics in Soviet Lithuania”13 ir daugel kt. Be to L. Dambriūnas parašė išskirtinę studiją “Lietuvių kalbos sovie-tinimas”,14 kurios duodame būdingas mintis, vaizduojančias rusų komunistų - sovietų daromą begalinį nuostolį lietuvių kalbai. Jis rašė:
“Žodžiai sovietas, sovietinis, sovietinti, Sovietija, sovietizmas yra naujadarai, vartojami kalbant apie dabartinės Rusijos bei jos užgrobtų kraštų santvarką . . .
Rusų kalboje soviet tereiškė tarybą, tačiau šiandien jis turi ir kitą reikšmę — jis vartojamas pavadinti tai specifinei marksistiškai komunistinei santvarkai Rusijoje bei jos valdomuose kraštuose Todėl rusiškas sovietas šia pastarąja reikšme kitose kalbose vartojamas paprastai neišverstas, nes nėra kuo išversti.
Komunistai, rašydami kitomis kalbomis, rusišką Sovietą dažnai verčia (plg. taryba, tarybinis, lat. padome, lenk. rada, radziecki ir kt.), tuo norėdami įteigti, kad dabartinę Rusiją valdo tarybos. Kadangi iš tikrųjų komunistinės tarybos tėra tarybos tik teorijoje, bet ne tikrovėje, tai laisvasis pasaulis, vengdamas klaidinančių įtaigų, vengia ir sovieto vertinių. Vadinasi, laisvasis pasaulis sovieto neverčia tada, kai jis vartojamas ne tradicine, bet ta naująja reikšme — tariamoms sovietų taryboms arba tarybų fikcijoms pažymėti. Taryba reiškia rinktinį ar sukurtą kam nors atstovaujantį organą. Tuo tarpu sovietas -sovietizmas reiškia diktatūrą politikoje, prievartinę nacionalizaciją ūkyje, dialektinį materializmą ideologijoje. Sakydami sovietinė santvarka turime galvoje bolševikų politinę, ekonominę bei ideologinę diktatūrą. Šalia Sovietizmo sinonimais vartojami dar komunizmas ir bolševizmas, tačiau šie terminai yra siauresnės reikšmės.
Dabar aiškėja, ką reiškia sovietinti. Kaip tautos sovietinimas reiškia visų jos gyvenimo sričių prievartavimą, nesiskaitant su tautos valia, ir dėl to neteisėtą veiksmą, taip ir kalbos sovietinimas reiškia taip pat jos prievartavimą ir dėl to taip pat neteisėtą veiksmą. Kalbant apie lietuvių kalbos sovietinimą, tenka kalbėti apie jos prievartavimą dviem atžvilgiais: a) nusikalstant apskritai kalbos dėsniams ir b) nusikalstant lietuvių kalbos dėsniams . ..
Čia turime galvoj sąmoningą kalbos darkymą, laužymą per šimtmečius nusistovėjusios tvarkos, siekiant politinių tikslų. Taip elgiamasi su visomis kalbomis, kurių vartotojai pateko sovietų valdžion.
Sovietinėj terminologijoj yra nemaža terminų, kurie vartojami ne tik skirtinga, bet net visiškai priešinga reikšme, negu jie pasauly per šimtmečius buvo ir yra vartojami. Tuo būdu varoma propaganda, kad Sovietijoj egzistuoja dalykai, kurių ten iš tikrųjų nėra ... Okupacija ir aneksija vadinama laisvė ir nepriklausomybė ir t. t. Toks grynai propagandiniais sumetimais terminų vartojimas darko bet kurią kalbą, griauna jos nusistovėjusias tradicijas, natūralią jos raidą ir dėl to nėra apskritai kalbos dėsniams pateisinimas . . .
Kalba, kaip žinoma, yra gyvenimo atvaizdas, todėl sovietinamas gyvenimas turi neišvengiamai atsispindėti ir kalboje. To sovietinamo gyvenimo naujoves galima vadinti sovietybėmis, arba sovietizmais (plg. rusicizmas, germanizmas). Minėtame “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” aiškinama, kad sovietizmas kalboje yra “žodis ar posakis, būdingas tarybiniam gyvenimui ir paskolintas kitų kalbų”. Kadangi tas “tarybinis gyvenimas” t. y. sovietinė santvarka, reiškia, kaip minėta, rusiškąjį totalizmą, tai suprantama, kad sovietinamoje kalboje atsispindi tiek paties to gyvenimo totalizmas (sovietinimas), tiek jo rusinimas bei pačios kalbos rusinimas. Todėl kalbant apie lietuvių kalbos sovietinimą, tenka turėti galvoj du dalykai: a) pačios kalbos pritaikymą naujam (sovietiniam) gyvenimui ir b) jos rusinimą, nes tas pritaikymas dažnai vykdomas pagal rusišką modelį. Daugiausia kalbos sovietinimas pasireiškia žodyne ir frazeologijoj.
a) Specialios darybos sovietybės.
Štai kasdieniniai sovietinės spaudos naujadarai: agitpropas, agitpunktas, komjaunimas . . .
Jie parodo ne tik sovietinio gyvenimo realybę, bet ir rusų kalbos įtaką, nes sudaryti pagal sovietiškai - rusišką šabloną . ..
b) Nevykę ar nereikalingi naujadarai. Aklai sekama rusais, kiekvieną jų žodį verčiant panašios darybos lietuvišku žodžiu, nepaisant ar lietuvių kalboj yra tos pat reikšmės žodis, ar ne. Štai tokie naujadarai: ataskaita, atskyrininkas, pirmaatskyrininkis, bendratautinis (žodis, kalba) .. .
c) Frazeologinės svetimybės. Nevengiama rusiško šablono ir frazeologijoj. Nelietuvišką frazę (posakį) turime tada, kai savas žodis grupėje vartojamas tokia reikšme, kurios jis niekuomet nėra turėjęs, bet kurią yra pasiskolinęs iš kitos kalbos. Populiariausias pavyzdys tai būdvardis priešakinis. Sovietinėj spaudoj kiekvienam puslapy galima rasti priešakinį mokslą, priešakinę techniką, priešakinį patyrimą, priešakinį kolūkį, priešakinius žmones; ten remiama visa, kas nauja, priešinga . . . Komunistai mėgsta girtis savo kultūra, kuri esanti socialistinė turiniu ir tautinė savo forma. Tačiau prievartinis rusybių brukimas rodo, kad net ir kalbos tautiškumas, jos originalumas jiems nepageidaujamas . . .
Kadangi rusiško komunizmo tikslas yra užvaldyti pasaulį, o rusų kalbą padaryti pasauline kalba, tai, savaime aišku, jų pirmas uždavinys yra surusinti kiek galint daugiau kaimyninių tautų. Gi tautoms surusinti viena iš priemonių yra jų kalbų rusinimas.
Rusinimo pastangos iki šiol pastoviai didėjo. Nerusiškų kalbų rusinimas ypač stiprėjo nuo 1950 metų, įvykus lūžiui Sovietų kalbotyros moksle. Tada buvo pasmerktas oficialus sovietų kalbotyros autoritetas Marras ir jo mokslas. Marro kalbinės teorijos buvo tiek pat nesuderinamos su tikruoju kalbotyros mokslu, kaip ir oficialaus sovietų biologo Lysenkos, dabar taip pat jau pasmerkto, genetikos teorija, nesuderinama su genetikos mokslu. Tačiau Marro mokslas nebuvo šovinistinis. Jis nekėlė rusų kalbos virš kitų kalbų. Nors Marras savo teorijas stengėsi pagrįsti marksistiniu materializmu ir su panieka žiūrėjo į “buržuazinį” kalbotyros mokslą, bet tas faktas, kad Marras nekėlė rusų kalbos virš kitų kalbų, nulėmė jo mokslo pasmerkimą Sovietų Sąjungoje. Po Marro didžiausiu sovietų “kalbininku” tapo pats Stalinas, paskelbęs “genialų” veikalą “Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai”. Nuo šiol apie rusų kalbos reikšmę ir vaidmenį pradėta visai kitaip kalbėti, jai skiriamas pasaulinės kalbos vaidmuo. Tuo būdu Marro pasmerkimas ir naujo, stalininio, kalbos mokslo paskelbimas reiškia rusiško nacionalizmo laimėjimą. Tačiau, šios pastangos išplėsti rusų kalbos viešpatavimą, nors ir nevykusiai maskuojamos, tačiau gyvenimo praktika labai gerai parodo, ko iš tikrųjų siekiama. Rusų kalbos verčiama mokytis visuose kraštuose, kuriuos tik rusai užgrobia. Taip elgiamasi ne tik Lietuvoj, bet ir visuose sovietų satelituose . . .
Galimas dalykas, kad dabar, Kremliui Staliną pasmerkus, jis nebebus laikomas ir kalbotyros genium, tačiau rusiškasis šovinizmas vargu išnyks, nes jis neblogai derinasi su komunizmo užmačiomis. Staliną pasmerkus, grįžtama prie Lenino garbinimo, o šis rašęs, kad “socializmas, organizuodamas gamybą beklasinės priespaudos, užtikrindamas gerovę visiems valstybės nariams, tuo pačiu duoda visišką laisvę gyventojų “simpatijoms” ir kaip tik dėl to palengvina ir milžiniškai paspartina nacijų suartėjimą ir susiliejimą”. Iš viso to plaukia labai aiški išvada, kad visa sovietų politika nerusiškų tautų atžvilgiu siekia to nacijų susiliejimo į vieną rusų naciją, vartojančią vieną rusų kalbą”.
Vilniuje, okupuotoje Lietuvoje, išleistas “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” savo “Pratarmėje” rašo: “Žodyną redaguojant, atrenkant žodžius, charakterizuojant juos stilistiniu ir kitais požiūriais, aiškinant žodžių reikšmes ir t. t., buvo vadovaujamasi marksizmo - leninizmo klasikų pasisakymais leksikos klausimais, ypač J. V. Stalino veikale “Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai” duotais teiginiais apie kalbos pagrindinį žodyninį fondą ir jos žodyninę sudėti”.16
“Lietuvių kalbos žodynas”, trečiasis tomas, savo “pratarmėje” skelbė: “Prie naujo Žodyno redagavimo instrukcijos sudarymo prisidėjęs LTSR MA akademikas prof. B. S. Larinas, padėjęs Žodyno redakcijai geriau įsisavinti tarybinės leksikografijos teoriją ir praktiką.
Rengiant spaudai Žodyno trečiąjį tomą, kai kurių nurodymų dėl tarybinės frazeologijos bei iliustrącinės medžiagos išdėstymo ir kt. davė LTSR MA akademikas prof. K. Korsakas.”17
Sovietų kalbininkas
Kalbininkas dr. Antanas Klimas yra paskelbęs įdomų straipsnį “Pašalinės įtakos istorijos ir kalbotyros moksluose”,18 kurio įdomesnes mintis persispausdiname. (Atsiprašydami straipsnio autoriaus, didesnę dalį citatų iš dr. A. Klimo straipsnio išleidžiame, nes šiame “Į Laisvę” numeryje talpinamas tą pačią temą liečiąs dr. A. Klimo straipsnis - redakcija):
“Trečias atsitikimas: 1963 metais įvyko, rodos, 5-sis pasaulinis slavistų kongresas Sofijoje, Bulgarijoje. Jo metu buvo sudarytas keliolikos žmonių specialus komitetas “galutinai” ištirti baltų ir slavų santykių klausimą ir referuoti sekančiam pasauliniam slavistų kongresui, kuris turi įvykti 1968 metais. (Deja, 1968 m. slavistų kongresas Pragoję, Čekoslovakijoje, neįvyko dėl rusų komunistų partijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių ir imperialistinių veiksmų Čekoslovakijoje — M. L.). Tipiškas yra tam komitetui pirmininko parinkimas: juo gi yra K. Korsakas - Radzvi-las (autorius rašo Radvilas — M.
L. ), kuris nėra joks kalbininkas. Žinoma, jis turi svarbesnę “kvalifikaciją” tam postui: jis yra visiškai ištikimas Maskvai. Galima drą-siai tvirtinti, kad tokio komiteto “sprendimą” jau dabar galima numatyti”.
Tas pats Antanas Klimas parašė skiltį: “Ką turime žinoti apie lietuvių kalbą”,19 kurioje rašo:
“I. Lietuvių kalba yra viena iš daugelio indoeuropiečių kalbų. Kartu su latvių ir jau išmirusiomis prūsų, kuršių, žemgalių ir sėlių kalbomis lietuvių kalba sudaro baltų kalbų grupę indoeuropiečių kalbų šeimoje . . .
III. Reikia griežtai atmesti teoriją (skelbiama kai kurių rusų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbininkų), kad kada nors yra buvusi bendra baltų ir slavų prokalbė. Abi šių dviejų prokalbės išsivystė atskirai ir savarankiškai, tik, ilgoką laiką būdamos kaimynės, turėjo padaryti viena kitai tam tikros įtakos. O daug slaviškų žodžių buvo paskolinta ir perimta į lietuvių kalbą, palyginti, visai neseniai, tik paskutiniaisiais šimtmečiais, ir tai jokios artimesnės giminystės kilmės atžvilgiu neįrodo . . .
IX. Ir baltų prokalbė išsiskyrė iš indoeuropiečių prokalbės apie 2500 m. pr. Kr. Tada baltai buvo užėmę labai didelius žemės plotus: maždaug nuo kairiojo Vyslos kranto ligi Dauguvos, nuo Baltijos jūros maždaug ligi srities į pietų rytus nuo Maskvos . ..
XV. Okupuotoje Lietuvoje Maskva ir jos gauleiteriai dabar labai gudriai stengiasi lietuvių kalbą užtempti ant rusiškojo kurpalio: lietuvių kalboje jau priveista rusicizmų — rusų kalbos žodžių, rusiškų darinių, priešingų lietuvių kalbos darybos dėsniams . . .”.
“Lietuvių kalbos žodynas” buvo pradėtas leisti 1941 metais, tačiau sovietų ir vokiečių okupacijos sutrukdė tolimesnių tomų leidimą. 1947 m., antrosios sovietų okupacijos metu, buvo atspausdintas antrasis tomas, bet jis sovietinės cenzūros buvo konfiskuotas. Šiuos abu tomus redagavo kalbininkas prof. J. Balčikonis.
Žodyno trečiąjį tomą redagavo taip pat prof. J. Balčikonis. Tačiau tuo metu įvyko pakeitimai sovietinėje kalbotyroje. Tas pakeitimas skaudžiai palietė ir lietuvių kalbotyrą. Paruoštą trečiąjį tomą turėjo perredaguoti jau kiti, o Kostas Korsakas, kaip jau anksčiau buvo paminėta, davė nurodymus “dėl tarybinės frazeologijos bei iliustracinės medžiagos išdėstymo”.
Antrosios rusų komunistų partijos okupacijos pradžioje veikė Lietuvių kalbos institutas, kuriam vadovavo kalbininkas prof. J. Balčikonis, ir Lietuvių literatūros institutas, kurio direktoriumi buvo socialistinio realizmo žinovas K. Korsakas. 1952 m. ryšy su Žodyno trečiojo tomo perredagavimu, kalbininkas prof. J. Balčikonis buvo nušalintas nuo pareigų ir abu institutai buvo sujungti į vieną Lietuvių kalbos ir literatūros institutą ir jojo direktoriumi buvo paskirtas
K. Korsakas. Tas pareigas tebeina, nes nėra patikimesnio sovietintojo. Šis Institutas leidžia “Lietuvių kalbos žodyną” ir kitus lituanistinius leidinius.
“Trečiuoju tomu pradedant, Lietuvių kalbos žodynui suteiktas ryškus propagandinis atspalvis. Jis mirgėte mirga Tiesos, Komunisto ir Lenino, Markso, Engelso raštų vertimų ištraukomis, taip pat sakiniais pažymėtais tsp. (-tarybinė spauda).20
Tuo pat būdu buvo atspausdinti dar 5 tomai ir kartu perspausdinti I ir II tomai. Vakarų laisvajame pasaulyje šis Žodynas nepageidaujamas dėl sovietinės propagandinės frazeologijos. Vilniuje, paskutinėje baltistų konferencijoje, įvykusioje 1970 birželio 16-8 d., sovietų “kalbininkas” Kostas Korsakas verkšleno:
“Šia proga su apgailestavimu reikia pažymėti, jog sprendžiant iš didžiojo “Lietuvių kalbos žodyno” iki šiol išleistų tomų vartosenos, Vakarų baltistai savo darbams vis dar nepakankamai naudojasi jame sukauptais lietuvių kalbos lobiais...”21
K. Korsakas apie Lietuvių kalbos ir literatūros institutą rašo, kad jis yra “. . . įstaiga, kuri sprendžia aktualias ir sudėtingas lietuvių filologijos problemas, formuoja teisingą (-komunistišką — M. L.), mokslinį požiūrį į daugelį pagrindinių lituanistikos klausimų ir koordinuoja mokslinės minties vystymąsi šioje srityje .. .
Lietuvių kalbos ir literatūros institutui buvo uždavinys: padėti pagrindus tarybinei lietuvių filologijai, ir instituto kolektyvas ryžtingai stengėsi įgyvendinti šį atsakingą uždavinį. . .
. . . instituto kolektyvas, nuolat pats moksliškai augdamas, bus ir toliau pajėgus vykdyti tuos atsakingus uždavinius, kuriuos lietuvių filologijai kelia komunizmo statyba, tarybinio mokslo pažanga.”22
L. Dambriūnas rašo: “Objektyvus vertintojas ras betgi nemaža ir Korsako nuopelnų, ypač lituanistikai... Ypač įdomūs ir kiekvienam lietuviui malonūs “Lituanistikos bibliotekos” leidiniai, kaip Lietuvininkai, Jono Basanavičiaus Rinktiniai raštai (1000 psl.), Baranausko raštų dvitomis ir kt. Kaipo vyriausias tų leidinių redaktorius, Korsakas imasi atsakomybės už tokių “buržuazinių nacionalistų” raštų leidimą. Kas kitas gal nebūtų drįsęs to daryti, o Korsakas drįsta. Gal kaip tik dėl to, kad jis seniau nuo buržuazinių nacionalistų kiek nukentėjo . . . Vadinasi, anuometinės išdaigos šiandien gali būti visiems naudingos”.
Istorikas prof. Zenonas Ivinskis (1908 - 1971) savo padėkos laiške, siųstam Ohio Lietuvių gydytojų valdybai už paskirtą premiją, rašo: “Štai Jonas Basanavičius, kuris šalia savo profesijos atsidėjo tirti lietuvių kilmei, rinkti jos tautosakai, organizuoti lietuvių mokslo įstaigą — “Lietuvių Mokslo Draugiją”. Jis dalyvavo politiniam gyvenime Didžiojo Vilniaus Seimo metu 1905-ais. Jis rašė eibę straipsnių lietuviškais reikalais ir galop visą savo veiklą apvainikavo Vasario 16-sios Akto pasirašymu”.23
Mes turime sutikti, kad pavergtoje Lietuvoje leidžiami lituanistiniai leidiniai. Tačiau jųjų turinys yra kruopščiai atrinktas ir sužalotas, istorinė tiesa iškraipoma ir pajungta tarnauti rusų komunistų interesams.
Paimkime lietuvių tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus 1000 psl. Rinktinius raštus, kuriuos L. Dambriūnas irgi vardina, kad jie esą “ .. . įdomūs ir kiekvienam lietuviui malonūs . . .”.
Žurnalistas Juozas Jurginis, rusų komunistų partijos oficialus istorikas, dr. J. Basanavičiaus Rinktiniams raštams parašė įvadą “Jono Basanavičiaus kultūrinis palikimas”, kuriame viskas sujaukta ir daugiau vietos skirta jojo asmenį suniekinti ir jojo darbus nuvertinti. Apie jojo politinę ir tautinę veiklą arba nutylima arba padailinama iš sovietinio taško. Tik paskaitykime šią mažą pavyzdinę ištrauką apie dr. Jono Basanavičiaus veiklą ir darbuotę. Jis rašo; “Apie vokiečių okupacijos žiaurumus Pirmojo pasaulinio karo metais J. Basanavičius parašė straipsnį, vėliau išleistą atskira brošiūra, tačiau okupanto politinėms pinklėms jis nesugebėjo atsispirti. Jis jų visų greičiausiai ir nesuprato. Jo tautos vienybės su socialistine taika idėja proletarinės revoliucijos sąlygoms buvo labai palanki patiems reakcingiausiems buržuazijos sluoksniams. Negalėdami patys atsispirti prieš nuolat kylančias revoliucijos jėgas, tie sluoksniai per savo atstovus buvo linkę Lietuvos okupaciją pridengti tariamos nepriklausomybės šydu. Drauge su kitais J. Basanavičius pasirašė aktą, skelbiantį Lietuvos sujungimą su Vokietija, ir pritarė Uracho kvietimui į karalius. Keldamas ir palaikydamas tautos nepriklausomybės, Lietuvos valstybės idėją, J. Basanavičius ją įsivaizdavo kaip Lietuvos buržuazijos viešpatavimą, iš esmės buvo jos interesų gynėjas”.24
Apie Lietuvos tarybą, kaip ji buvo sudaryta, kas jai vadovavo ir kas buvo josios nariai, apie Vasario 16-sios Aktą ir nepriklausomybės atkūrimą nieko nerašoma. Lyg to nebūta. O tačiau tai buvo dr. J. Basanavičiaus didžiausias darbas ir aukščiausias gyvenimo tikslas.
Binktiniuose raštuose spausdinama Dr. Jono Basanavičiaus dienoraštis, vardu ‘‘Iš autobiografijos”. Jis nėra pilnas, labai sutrumpintas, daug kas praleista. Tuo pat būdu išmesta tikrai įdomūs ir kiekvienam lietuviui malonūs atsiminimai nuo 1911 iki 1919.1.6, nes tuo metu buvo Vasario 16-tosios Aktas pasirašytas ir laisva ir nepriklausoma Lietuva atkurta. Viskas tai įvyko Lietuvos tarybos pastangomis. Tuo metu dr. Jonas Basanavičius buvo labai veiklus ir darbingas.
Rinktinių raštų gale duodami 205 dr. J. Basanavičiaus laiškai, rašyti įvairiems asmenims. Įdomu, kad tarp tų skelbtų laiškų trūksta rašytų 1913.V.21 - 1918.VII.18. Nejaugi dr. J. Basanavičius niekam laiškų tuo metu nerašė?
Dr. J. Basanavičius parašė dokumentuotą apybraižą: “Dėlei vasario 16 d. 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo”, kuri Vilniuje 1926 m. buvo atspausdinta atskira knyga. Deja, šios apybraižos Rinktiniuose raštuose nėra.
Į Rinktinius raštus įdėta nuotraukų iš dr. J. Basanavičiaus gyvenimo ir veiklos. Tačiau kiekvienas lietuvis klystų, jeigu tarp tų nuotraukų ieškotų Vasario 16-sios Akto, pirmo puslapio “Lietuvos aido”, kuriame buvo paskelbtas šis Nepriklausomybės Aktas, o taip pat Lietuvos tarybos bei jos narių nuotraukų. Jųjų nėra.
Rusų komunistų partija su K. Korsako talka (jis vyr. redaktorius) dr. J. Basanavičiaus raštus pavertė propagandiniu lituanistiniu leidiniu doleriams meškerioti Amerikoje. Lietuvoje šių lituanistinių leidinių negalima gauti, o čia, Amerikoje, nors vežimu vežk!
Žurnalistas K. Korsakas straipsnyje “Lietuvių literatūros tyrinėjimas tarybiniais metais”26 rašo: “Komunistų partija ir partinė spauda savo principine kritika ne kartą suteikė reikšmingą paramą mūsų literatūros mokslo darbuotojams, sprendžiant, pavyzdžiui, tokius klausimus, kaip vadovaujančių lietuvių nacionalinio judėjimo laikraščių — “Aušros” ir “Varpo” — idėjinį įvertinimą, kaip rašytojų V. Kudirkos ar Maironio (ar dr. Jono Basanavičiaus — M. L.) literatūrinio palikimo bei visuomeninės veiklos apibūdinimą, kuris kai kieno buvo daromas pasigaunant arba kairuoliškų, vulgarizatoriškų, arba, antra vertus, idealistinių buržuazinių koncepcijų”.
Iš Baranausko ir Maironio raštų irgi išimti kai kurie kūriniai, kurie netilpo į prokrustinę socialistinio realizmo lovą.
Taigi, raganų medžioklė vyksta. Ant rusų komunistų laužo dar visai nesenai supleškėjo genialus kalbininkas prof. dr. Jonas Kazlauskas, ant jo svyla lietuvių tautos kultūrinis palikimas ir spirginama visa lietuvių tauta. Gaila, kad kai kas pastaruoju metu savo galvą nusuko į kitą pusę.
M. L.
Panaudota literatūra
1. Į Laisvę, Nr. 51 (88), 1971 gegužės mėn., 50 psl.
2. Akiračiai, Nr. 7 (31), 1971 liepos mėn. 2-3 psl.
3. Draugas, Nr. 136, 1966.6.11.
4. LE, XII t., 464 psl.
5. MLTE, Vilnius, 1968, II t., 194 psl.
6. Alfonsas Nyka-Niliūnas, Nepriklausomos Lietuvos poezija, Aidai, 1949, Nr. 24 ir 25.
7. Tarybų Lietuvos rašytojai, Autobiografija, Vilnius, 1967, 301 psl.
8. LE, XXXI t., 424 psl.
9. Lietuvių literatūros istorija, Vilnius, 1968, IV t., 273 psl.
10. J. Aistis, Kada Salomėja Neris galėjo grįžti, Draugas, 1964.10.17.
11. Draugas, 1955,12.3.
12. Draugas, 1956.1.21.
13. Baltic Linguistics, The Pennsylvania State University Press, 1970, Edited by Thomas F. Magner and William R. Schmalstieg, 39-46 psl.
14. Lietuva, politikos žurnalas, 1956, Nr. 8, 12-22 psl.
15. Tiesa, 1956 m. vasario 12 d.
16. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1954 m.
17. Lietuvių kalbos žodynas, III t., Vilnius, 1956 m.
18. Į Laisvę, Nr. 40 (77), 1967 liepos mėn. 37-42 psl.
19. Laiškai lietuviams, Nr. 11. 1971 gruodžio mėn. 384-386 psl.
20. LE, XXXV t., 406 psl.
21. K. Korsakas, Baltistikos uždaviniai ir perspektyvos, Pergalė, Nr. 10.
22. K. Korsakas, Lietuvių kalbos ir literatūros tyrinėtojai, Tiesa, 1966.V.15.
23. Draugas, Nr. 267 (46), 1971.11.13.
24. Jonas Basanavičius, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1970.XXIII psl.
26. Literatūra ir kalba, III t., Vilnius, 1958, 18 psl.
Malonus skaitytojau, savo pastabas apie šį “Į Laisvę” numerį siųsk šiuo adresu: Į Laisvę, Post Office Box 34461,
Los Angeles, Calif. 90034
