VEIKSNIAI, APSPRENDĘ MANO PASAULĖŽIŪRĄ
ZENONAS IVINSKIS
Pilnesniam mirusio dr. Z. Ivinskio patinimui, duodame jo paties pasisakymą apie veiksnius, apsprendusiusjo pasaulėžiūros susiformavimą. Profesoriaus rašinys tilpo dr. Juozo Prunskio redaguotame ir Lietuviškos Knygos Klubo 1948 m. išleistame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje “Mano pasaulėžiūra”
Redakcija
Kai aš dabar, stovėdamas ant pusšimčio ribos, “istoriškai” apmąstau, kas yra labiausiai prisidėję prie mano turimos pasaulėžiūros susiformavimo, randu keletą reikšmingų ir man brangių elementų.
Nostalgiškoj šiandieninės tremties aplinkoje mano žvilgis tuoj krypsta į anuos Minijos - Babrungo krantus, kuriuose kūdikiu bėginėjau. Nors augau už pusantro kilometro nuo Plungės, kuri mano vaizduotėje — su savo pora tūkstančių žydų — ilgai pasiliko tikru “miestu”, bet prie jo visai nepritapau. Pasilikau perdėm Žemaičių kaimo ūkininko vaikas, kuriam vaizdingi pasakojimai apie “baidymus” jaujose, kalbos apie pamiškių - paupių laumes, gąsdinimai apie vaikščiojančias “žvakeles”, visoki atsitikimai apie slogučius, aitvarus ir kt. nuo pirmųjų kūdikystės dienų yra palikę giliai įsispaudę sąmonėn, juo labiau, kad aš, penkerius metus į gimnaziją vaikščiodamas iš gimtų namų, nuo anos aplinkos vis neatitrūkau.
Ji yra daug prisidėjusi, kad aš ir vėliau savo studijose lietuvių etnografijai ir jų liaudies kultūrai rodžiau daug dėmesio. Kai ir dabar pamatau nuotrauką paprastos lietuviškos kaimo sodybos, kokioje kitados yra gyvenę ir anie narsieji kovotojai prieš kryžiuočius, man visada pasilieka toji šiaudais dengta lietuvio pirkia tokia brangi ir labai miela. Kiek daug joje pačioje ir jos aplinkoje tik lietuvio širdžiai tepagaunamo jaukumo ir šilimos, kuri visai dingsta šaltuose miestelių mūruose! Rašytais ženklais sunkiai apibūdinamu jausmu pamylėjau aš tos žemės žmones, iš kurių aš pats esu kilęs. Per tris dešimtmečius bestudijuodamas istoriją savo tautos, tvirtai įtikėjau į jos pašaukimą. Apvaizdos yra taip surėdyta, kad ir lietuvių tauta margaspalviame tautų “kilime” žibėtų savo originalia spalva, atlikdama savo paskirtį.
Darbų tvarkymu ūkyje užimti tėvai negalėjo kreipti specialaus auklėjamojo dėmesio į augantį vaikų būrį. Kai mokslas man jau šiek tiek buvo pratrynęs akis, mano tėvas vis primindavo žymųjį kalendorių leidėją, gimusį lygiai šimtas metų prieš mane. Paveldėjau namuose ir jo kalendorių krūvą, per sutvirtinimo sakramentą pasirinkdamas ir Lauryno vardą.
Mano pasaulėžiūriniam nusistatymui turėjo reikšmės, kad tėvai nuo mažens pratino į religines praktikas. Motina mus, mažyčius, pasiimdavo per sumą šventadieniais į savo “laupką” (bažn. suolą). Labiausiai man įspūdžio darė tėvo pamaldumas. Kada jau buvau raštingas gimnazistas, tėvas mane imdavosi įvairių jo prekybinių reikalų sutartims surašyti. Jis ilgose nuobodžių valandų kelionėse vienkinkiu arkliuku į įvairius Žemaičių miestelius vis “sukdavo” rožančių . Tada ir aš išmokau rožančių kalbėti, suprasdamas jo paskirtį. Vienas visuomenei žinomas prietelius 1948 m. mūsų spaudoje pažymėjo rožančiaus monotoniškumą, tada domininkonų išrastą tamsioms gotikos bažnyčioms, kada dar žmonės nemokėję knygų skaityti. Tad šiandien jis esąs nebereikalingas. Buvau ir esu kitos nuomonės.
Šalia tėvų namuose vaikams nustatytų religinių normų, gaunančių tvirtesnę prasmę gimnazijoje, prie mano katalikiškos pasaulėžiūros susiformavimo prisidėjo dar kiti svarbūs veiksniai: labai ankstyvas įsijungimas į ateitininkų organizaciją (ėjau 12-tus metus) ir studijos Teologijos - Filosofijos fakultete. Nors vėliau užsienio universitetuose dar daug klausiau įvairių paskaitų, tačiau mano pirmųjų profesorių, būtent, St. Šalkauskio, Pr. Dovydaičio, Pr. Kuraičio, M. Reinio, J. Ereto ir kt. paskaitos labiausiai padėjo susiformuoti mano pasaulėžiūrai tame jauname amžiuje, kada išgyvenama krizių ir lūžių. Aš pasilikau prie tradicijų, atsineštų iš namų, ir jas pagrindžiau studijomis. Nesigailėjau pačiu paskutiniu momentu iš Humanitarinių mokslų fakulteto persikėlęs į gretimą fakultetą. Jo dėstytojai darniai atstovavo aristoteliškai tomistinę filosofiją.
Į universitetą atsinešiau ateitininkų nario patyrimą, kuriam dažnai buvo tekę būti valdyboje, pirmininkauti, o svarbiausia — pačiam skaityti pasaulėžiūrinių paskaitų. Pilni ir įrišti “Ateities” komplektai nuo pat jos pasirodymo buvo man dažnai ir atostogų lektūra. Šeštoje klasėje susidomėjau pedagoginėmis knygomis. Ne tik M. Pečkauskaitės verstuosius, bet ir originalius Fr. W. Foersterio raštus skaičiau, ir skaičiau dar ilgai ir studentas būdamas. Savęs auklėjimas, valios lavinimas tada buvo bręstančių atkų jaunuolių labai mėgstamos temos ir kuopelių paskaitose.
Besigilindamas į Lietuvos istoriją, praregėjau vis labiau, kokia buvo lietuvių tautai didelė laimė, kad ji, apsispręsdama už lotynišką krikštą, tuo pačiu apsisprendė už Vakarų Europos kultūrą, išaugusią Romos krikščionybės prieglobstyje. Visa tai prisidėjo ir prie stiprinimo pasaulėžiūros, kurioje visas mano moralines normas savaime apsprendžia išpažįstamas katalikų tikėjimas. Kaip jo reikalingumą artimos ir tolimesnės praeities faktais įrodo mūsoji istorija, taip ir man asmeniškai sunkiose valandose mano tikėjimas buvo ir yra man paguoda.
Man skirtosios eilutės jau pasibaigė. . . Bet noriu dar pridėti: iš savo asmeniško patyrimo gyvai įsitikinau, kas, rodos, visada turėtų būti aišku. Jeigu žmogus ko nors nori pasiekti, tai tegali laimėti tik dėka darbo ir užsispyrimo. Taip buvo visada mano gyvenime!
