RUSIFIKACIJOS TEMPAS SPARTĖJA
Iš Rusijos atsiųsti varovai, Lietuvoje įsikūrę kolonistai ir prisiplakėliai iš pačių lietuvių tarpo spartėjančiu tempu vykdo okupuotoje Lietuvoje “socializmo statybą”: smurtu ir prievarta verčia Lietuvos žmones vilkti komunizmo ir ateizmo sienojus, kad kuo veikiau išaugtų rusicizmo pastatas, kurin būtų suvaryta visa lietuvių tauta.
Komunistinė kultūra
Ateizmas, komunizmas ir rusifikacija — visa tai okupantai skiria į kultūrinio darbo sritį. Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos centro komitetas per Lietuvos KP centro komitetą spaudžia miestų ir rajonų komitetus ir “pirmines partines organizacijas” “ . . . imtis visų priemonių, kad būtų įgyvendinti TSKP XXIV ir Lietuvos KP XVI suvažiavimų nutarimuose keliami tolesnio kultūros vystymosi uždaviniai, kad būtų šalinami kultūros įstaigų darbo trūkumai. Visa kultūrinė veikla rajonuose turi būti geriau ir sumaniau panaudota partijos XXIV suvažiavimo nutarimų propagavimui, komunistiniam, internacionaliniam ir ateistiniam darbo žmonių auklėjimui”.
Toliau tame pačiame Lietuvos KP centro komiteto nutarime dar smulkiau detalizuojami komunistinės kultūros tikslai: “Ir toliau reikia siekti, kad kultūros - švietimo įstaigos dar aktyviau padėtų skiepyti žmonėms tarybinio patriotizmo ir proletarinio internacionalizmo jausmus, plačiau propaguotų lenininės nacionalinės politikos, tautų draugystės ir jų bendradarbiavimo idėjas. Ieškoti naujų kultūrinio darbo formų internacionalinio auklėjimo turiniui gerinti”.
Rusinama spauda
Minėtų “kultūrinės veiklos” tikslų priedangoje rusifikacijos lava visais švietimo - kultūros kanalais veržiasi į Lietuvą. Mes, kažkodėl patikėję rusų skelbiamom statistikom (o pas juos ir statistikos turi tarnauti “komunizmo statybai”), dažnai guodžiamės, kad lietuvių nuošimtis Lietuvoje nemažėja, o Vilniuje net didėjąs, kad LKP centro komitete lietuviškas elementas stiprėjąs, kad lietuviškų knygų tiražai dideli ir kad patriotizmas jaunimo tarpe džiuginantis. Tačiau tikrovė yra daug liūdnesnė, negu kai kas mato ar norėtų, kad kiti matytų.
Iš maždaug pustrečio šimto periodinių okup. Lietuvoje išeinančių leidinių arti 40% jau leidžiami rusų arba abiem kalbom. Rusiškos spaudos platinimas yra prievartinis. Fabrikams, įstaigoms, mokykloms yra numatomos kvotos, kiek rusiškų laikraščių turi būti išplatinama. Įstaigų, įmonių ir mokyklų vedėjai, kaip taisyklė, partijos žmonės, tas kvotas stengiasi išpildyti. Nuo to priklauso jų stovis visagalės partijos akyse ir karjera.
Mokslinių darbų tiksliųjų mokslų srityje Lietuvoje lietuvių kalba jau beveik nebeišleidžiama.Viskas rusiškai. Pasitenkinama lietuviškomis santraukomis.
Lituanistika toleruojama, kiek nepažeidžia “tarybinio patriotizmo ir tautų draugystės” jausmų. Tad šioje srityje lietuviškieji darbai ir kūryba daugiausiai ir reiškiasi. Tačiau ir lituanistikoje perdaug aukštai pakilti “didysis brolis” neleidžia. Kai tik atsirado nuostabaus talento lituanistas dr. J. Kazlauskas, pajėgęs baltistiką išvesti į tarptautinę filologijos plotmę, tuoj buvo sulikviduotas. Maskva jokiu būdu neleidžia niekam išeiti iš “didžiosios kalbos”, “didžiosios tautos” ir “didžiojo brolio” šešėlio.
Latvijos komunistai savo skunde, skirtame Rumunijos, Jugoslavijos ir Vakarų Europos kompartijoms, taip aptaria savo vyriausybės ir partijos hierarchiją: “Į vadovavimo darbą, kaip taisyklė, iškeliami neprincipingi žmonės, žmonės be pažiūrų, be savo nusistatymo, pataikūnai, karjeristai, padlaižiai. Principingiems žmonėms, turintiems savo pažiūras ir jų neslepiantiems, kelias uždarytas”. Tokia pat padėtis yra ir Lietuvoje. Taip ir lituanistika, sunaikinus prof. Kazlauską, vėl tvirtai atsidūrė politruko K. Korsako kontrolėje.
Jokio džiaugsmo nekelia todėl ir lietuviško elemento KP centro komitete stiprėjimas. Visi centro komiteto nariai yra šimtaprocentiniai ištikimi ir paklusnūs Maskvai. Nekartą jie net uoliau už maskvinius ateizmo ir komunizmo trąšomis ruošia dirvą Lietuvos rusifikacijai.
Pavojus Rytų Lietuvai
1939 m. spalio mėn. 10 d. Maskvos sutartimi Vilniaus miestas ir dalis Vilniaus krašto grįžo Lietuvai. Tačiau nemažus lietuviškų sričių plotus (Gervėčius, Lazdūnus, Vydžius, Pelesą ir kt.), kuriuos 1920 metų sutartimi Sovietų Rusija buvo pripažinusi Lietuvai, šiuo kartu Maskva pasilaikė sovietinės Gudijos teritorijos ribose. Kai kuriose apylinkėse lietuviai sudaro gyventojų daugumą, tačiau nei lietuviškų mokyklų, nei savo spaudos turėti neleidžiama. Gudijoje vyksta prievartinis totalinis lietuvių rusinimas.
Nepaprastas spaudimas išvystytas taip pat visu Gudijos pasieniu Lietuvos pusėje. Eišiškių, Trakų, Švenčionių, Zarasų, Vilniaus rajonuose pilna rusiškų mokyklų, kolhozų, rajoninių rusų kalba laikraščių. Ištisi plotai apgyvendinti rusais kolonistais, o ir pilnai lietuviais apgyvendintose srityse (Zarasai, Švenčionys, Švenčionėliai) miestelių ir kolhozų administracijas ir komunistų partijos komitetus sudaro vietiniai ir importuoti rusai. Kur rusų pritrūksta, ten labiau pasitikima išsilikusiais lenkais. “Sovietskaja Zemlia”, “Družba”, “Zvezda” ir kiti tuose rajonuose leidžiami rusų kalba vietiniai laikraščiai prievarta brukami į lietuviškas šeimas. Lietuviškas elementas Gudijos pasieniu pastebimai silpsta. Lietuviai, kurie su Rytų Lietuvos situacija arčiau susipažinę, baiminasi, kad poros metų bėgyje Maskva bent porą rajonų “plebiscito” keliu gali prijungti prie Gudijos.
Rusifikacijos problema okupuotoje Lietuvoje turėtų būti giliau ir metodiškiau studijuojama, o ne pasitenkinama pabirų faktų skelbimu. Tam tikslui turėtų būti sukurta kvalifikuotų žmonių speciali komisija.
Dr. R.
(Redakcija šio straipsnio autorių atsiprašo, kad straipsnio dalį, liečiančią mokyklų pajungimą rusinimo politikai, išėmė, nes sekančiame “Į Laisvę” numeryje tuo klausimu bus spausdinamas išsamus V. Vaitiekūno strapsnis).
