PROFESORIUS ZENONAS IVINSKIS
1908 m. gegužės 25 d. - 1971 m. gruodžio 24 d.
ADOLFAS DAMUŠIS
Prof. Zenono Ivinskio mirtį jautriai pergyveno ne tiktai artimieji, bet ir didelė visos lietuvių tautos dalis ir tremtyje, ir okupuotoje Lietuvoje. Jaučiame liūdesį, netekę vyro, kuris buvo labai pajėgus mūsų tautos laisvės kovose ir mūsų pastangose išsivaduoti iš primestos okupacijos.
Kun. V. Šarka, pranešdamas biuletenyje savo plačiai išblaškytos europinės parapijos lietuviams apie prof. Z. Ivinskio mirtį, trumpai supažindinęs su biografiniais duomenimis, rašo: “Zenonas Ivinskis visada buvo giedras, malonus, paslaugus, šviesus, aštraus proto, gilaus įžvalgumo, nepaprasto kruopštumo, didelės energijos, gilaus tikėjimo, didžios tolerancijos vyras, kuris mokėjo džiaugtis kiekvieno lietuvio ir visos Lietuvos laimėjimais".
Bonnos u-to rektorius viešame nekrologe, tilpusiame Bonnos dienraštyje, šiltai apibudina prof. Zenoną Ivinskį kaip žmogų, kaip nuostabų dėstytoją ir savo darbais pagarsėjusį pasaulinio masto istoriką.
Būdamas laidotuvėse ryškiai pajutau iš visos eilės Europos valstybių atvykusių lietuvių, kad Zenonas Europoje buvo vienas iš centrinių asmenų, kad ir nerinktas ir nebalsuotas. Savo raštais, savo paskaitomis Studijų savaitėse, savo asmenybe jis buvo laimėjęs visų protus ir širdis. Taip atrodė, kad visi džiaugėsi jo giliai ariama vaga, bet štai artojas buvo pašauktas ir arimas liko nebaigtas. Visuomenę jaudino ne tiktai brangaus ir vertingo asmens netekimas, bet taip pat ir daugybė neužbaigtų, naudingų ir reikalingų darbų ir projektų, kurių autorius bei vykdytojas Zenonas buvo. Visi lyg jautė, kad, Lietuvai esant okupacijoje, prof. Ivinskio istorijos darbų objektyvumas ir faktų kalba okupantui buvo nepasiekiama tvirtovė.
Prie tų gražių ir pelnytų atsiliepimų pridedu dar bent kelias pastabas apie Zenoną kaip istoriką, kaip rezistentą ir kaip žmogų.
Istorijos baruose
Zenono žodžiais, istorinės tiesos ieškoti jis išmokęs Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos Filosofijos fakultete. Išvykęs į užsienį, laimingai pasirinko tokius profesorius, kurie jo pagrindinį įsitikinimą remtis objektyvumu, tiesos ieškant, sustiprino, o taip pat parėmė jo nusistatymą istorinių klausimų išvadas remti faktais ir šaltinių duomenimis.
Ano metu vyresnieji tautinio atgimimo istorikai, būdami nepatenkinti Liublino unija su lenkais, skaudžiai pergyvenę caro Rusijos priespaudą, natūraliai savo tautos praeityje ieškojo didybės, praeitį idealizavo ir nejučiomis kūrė istorinio romantizmo epochą. Tai darė patriotinių jausmų vedami ir kartu ugdydami prisikeliančiai tautai labai reikalingą patriotizmą. Zenonas su visa eile kitų jaunų istorikų atstovavo naujai krypčiai: jie
pagrindinį dėmesį kreipė į istorinius šaltinius ir faktus.
Zenonas, kaip istorikas, subrendo studijų bei aplinkos veiksnių įtakoje, pasisavindamas geras istoriko savybes: objektyvumą ir tikros tiesos alkį; ištikimybę istoriniams faktams; sugebėjimą raštais perduoti savo žinias visuomenei; didelę išmintį, kurią skiepijo ir savo draugams: socialinius bei politinius uždavinius bei darbus vykdyti istorinės atsakomybės dvasioje.
Tikros tiesos alkis ryškiai atsispindėjo Zenono darbo kambariuose — ir universitete ir namuose. Jo skaitytos paskaitos bei jau atspausdinti straipsniai lentynose buvo sudėti į vokus, lengvai surandamus ir pasiekiamus. Ir beveik prie kiekvieno buvo prisegta visa eilė naujų išrašų. Tikros tiesos alkis buvo toks didelis, kad visi jo jau paskelbti darbai buvo atviri naujiems papildymams. Tokių atvirų papildymams klausimų, sudėtų į rudus popierinius vokus, buvo išrikiuota maždaug 20 metrų ilgio lentynose.
Ištikimybę istoriniams faktams Zenonas paliudijo pažinimu ir pasinaudojimu visais jam prieinamais šaltiniais, pav.:
1. Spausdiniai Kauno knygynuose įvairiomis kalbomis, liečiu Lietuvos istoriją;
2. Berlyno archyvai, ypatingai Dahlem priemiestyje, kur jis surado daug medžiagos savo disertacijai “Valstiečių luomo išsivystymas Lietuvoje”;
3. Dancigo archyvai, kur jis surado daug medžiagos apie Prūsijos ūkinius ryšius su Lietuva;
4. Rygoje ir Karaliaučiuje kryžiuočių, kalavijuočių ordinų archyvai;
5. Lietuvos kariuomenės archyvai, kuriuos tyrinėjo, atlikdamas karinę prievolę;
6. Tremtyje nevyko į užjūrį, bet kelis metus dirbo Vatikano ir Jėzuitų archyvuose, iš kur sutelkė labai daug Lietuvos istorijai pažinti medžiagos.
7. Kelias savaites praleido Goettingene, kur sugabentas Karaliaučiaus labai turtingas archyvas.
Be to jis uždegė meile istoriniam darbui Romoje susispietusius istorikus — R. Krasauską, P. Ribikauską, S. Matulį, P. Jatulį. Jie surinko Vatikano archyvuose žinias apie Lietuvos vyskupijas ir jų veiklą. Pirmąjį tomą jau atspausdino, o kitiems, berods, keturiems turi paruoštą medžiagą.
Prof. Zenonas Ivinskis labai daug rašė. Jo apypilnis darbų sąrašas skelbiamas šiame Į laisvę numeryje.
Istorinių faktų prezentavime Zenonas buvo konkretus ir drąsus. Vytauto Didžiojo metais subūrė jaunus Lietuvos istorikus rašyti monografijai apie Vytautą Didįjį ir pats tuoj paruošė skirsnį. Drąsiai charakterizuodavo asmenis ne mados, bet istorinių šaltinių duomenų mastu. Keitė pažiūrą į Jogailą. Neteisino jo dėl unijos su lenkais, bet ryškino Jogailos ir Vytauto nuoširdžią draugystę ir bendradarbiavimą.
Šalia šimtinės paskelbtų darbų liko eilė daugiau ar mažiau paruoštų veikalų ir studijų, jų tarpe Lietuvos istorija vokiečių kalba, “Vyskupas M. Giedraitis ir jo laikų Lietuva”, 2 tomai ir kt. Veikalą apie vysk. Giedraitį prof. Z. Ivinskis išbaigimui prieš mirtį prašė perduoti R. Krasauskui.
Lietuvių Fondo užsakytos Lietuvos istorijos I tomas yra pilnai paruoštas ir jau buvo perrašomas paskutinėje redakcijoje. Priešmirtiniu Zenono tvirtinimu, ir kitų dviejų tomų medžiaga esanti surūšiuota ir sutvarkyta papkėse.
Studija “Žemaičių vyskupija” atiduota Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos darbams, kita studija — “Lietuvos žydai”, 1971 m. vasarą skaityta Europos Studijų savaitėje, spausdinama Aiduose.
O kiek dar daug liko surinktos ir nepanaudotos medžiagos. Štai tokiuose darbuose to energingo artojo vaga ir sustojo. Visos jos paskaitos ir gausūs straipsniai yra istorinė medžiaga, paremta istoriniais šaltiniais. Todėl yra labai remtinas prof. J. Brazaičio siūlymas ir L. F. B. tarybos nutarimas sudaryti iniciatorių grupę prof. Z. Ivinskio darbams išleisti.
Rezistencinėje veikloje
Stambi dalis tos kartos, kuri išsimokslino ir subrendo nepriklausomoje Lietuvoje, iš savo vyresniųjų, k. t., St. Šalkauskio, Pr. Dovydaičio, M. Krupavičiaus, L. Bistro, Pr. Kuraičio ir kt., perėmė krikščioniškąjį principingumą, demokratiškumą, socialinį solidarumą, tautinės kultūros ugdymo idėjas ir pasiryžimą kūrybingumu iškelti savo tautą į Vakarų Europos nacijų rangą. Ši grupė nesutapo su to meto autoritetinėmis tendencijomis Vakarų Europos ir Lietuvos politiniame gyvenime. Rezistuodama prieš tai, ji 1936 m. paskelbė deklaraciją “Į organiškos valstybės kūrybą”. Zenonas Ivinskis buvo vienas iš šešiolikos pasirašiusiųjų tą deklaraciją.
Vykdydama savo socialinę programą, organizuodama krikščionis darbininkus, ūkininkus, ta grupė pozityviu darbu užkirto kelią komunistiniam avangardui, kurio užuomazgų kitoje tos generacijos dalyje jau buvo. Telkdamasi apie Židinį, Naująją Romuvą, XX Amžių, ji kūrė modernią spaudą, skelbė mokslinius darbus, studijas, ugdė kūrybingumą priaugančiose lietuvių jaunuomenės kartose. Zenonas Ivinskis visuose tuose projektuose buvo aktyvus ir savo raštais ir oficialiomis pareigomis, pav. kaip XX Amžiaus vienas iš redaktorių.
Užėjus pirmai sovietinei okupacijai, mūsų visuomenėje buvo daug pasimetimo ir nesiorientavimo. Visa eilė visuomenės atstovų, kai kurių partijų atstovai, taip pat valstybinių organizacijų, karinių bei jaunimo organizacijų atstovai skubėjo pas Sovietų Rusijos pastatytą “prezidentą” J. Paleckį pareikšti lojalumo. Dukart Ivinskis buvo kviečiamas, kaip katalikų dienraščio redaktorius, tokio lojalumo pasirašyti. Bet iš jo parašas nebuvo išgautas.
Taip gyvenimo aplinkybių verčiamas, Zenonas natūraliai įsijungė į aktyvią rezistenciją. Jis dalyvavo Kauno pogrindžio su Vilniaus atstovais (dr. Pr. Padalis) pasitarime 1941 m. balandžio mėnesį dr. J. Meškausko bute Savanorių prospekte, kur buvo svarstomas galimo sukilimo planas. Sukilimo rytą, 1941 m. birželio mėn. 23 d., Ivinskio bute rinkosi sukilimo organizatoriai atodūsiui, ir ten gimė idėja išleisti dienraštį ‘Į Laisvę”. Zenonas parašė pirmąjį vedamąjį. Užėmus radiofoną, Ivinskis atliko skelbimus vokiečių kalba. Rusams bandant keltis nuo Napoleono kalno per Nemuną į Šančius, išsivystė aštrios kautynės. Stabdydami tą kėlimąsi, žuvo kelios dešimtys sukilėlių. Kai rusai pradėjo telkti patrankas kėlimuisi dengti, Ivinskis per radiją kreipėsi pagalbos į vokiečių kariuomenės aviaciją. Nė pusvalandžiui nepraėjus, keli atskridę lėktuvai rusų persikėlimo bandymus likvidavo. Taip nesėkmingai baigėsi jų paskutinės pastangos įeiti į sukilėlių užimtą Kauną.
Laikinosios Vyriausybės laikais Ivinskis buvo nuolatinis vyriausybės talkininkas, patarėjas ir tarpininkas, santykiaujant su vokiečių karinėmis įstaigomis.
Kai gestapas išvystė intrigas sukilėlių tarpe, gestapininkas klaipėdietis Kurmis (vokietininkas, vos kelis žodžius temokėjęs lietuviškai) ėmėsi iniciatyvos “sutaikyti” Geležinį Vilką ir lietuvių katalikų jaunimą. Jis suorganizavo pokalbį su Geležinio Vilko atstovais ar tariamais atstovais. Zenonui Ivinskiui ir man teko atstovauti katalikų jaunimą. Buvome raginami sutelkti gretas su Geležinių Vilku — tada visas Lietuvos jaunimas įsijungtų į kovą už Naująją Europą. Zenonas Ivinskis savo drąsų žodį, aiškinantį padėtį, baigė tvirtinimu: “Pilna valstybinė laisvė yra mūsų pirmoji ir nepakeičiama sąlyga”. Tuojaus įsikišo Kurmis, aiškindamas, kad pirma reikia laimėti karą, po to fuehreris kiekvienai tautai skirs vietą pagal jos nuopelnus. Mūsų nesvyruojančio reikalavimo klausėsi vienas iš pokalbio dalyvių — dr. Pranas Meškauskas-Germantas. Iš jo akių galėjome išskaityti beveik vienintelį iš ten esančiųjų draugišką žvilgsnį. Nors jis po sukilimo atvyko į Lietuvą kaip vokiečių saugumo remiamas asmuo, bet, matyt, vokiečių elgesys jame kėlė nusivylimą ir jame brendo pasiryžimas atitaisyti klaidas. Atrodė, kad ir jis norėjo būti bendrininkas to vis labiau įsiliepsnojančio lietuvių laisvės troškimo.
Išėję iš to pasikalbėjimo supratome, kad čia yra tas židinys Laikinosios Vyriausybės veiklai trukdyti ir Nepriklausomybės idėjai sabotuoti bei įvairia klasta traukti lietuvių jaunuomenę į vokiečių karo uždavinius. Susitikę su kovos draugais, nusistatėme ruoštis naujam pogrindžiui, boikotuoti nacių propaguojamą SS legijoną.
Įdomiai vėliau vystėsi dr. Pr. Meškausko-Germanto veikla. Likvidavus Laikinąją vyriausybę, jis tapo švietimo tarėjas gen. Kubiliūno vadovaujamoje taryboje vokiečių civilinės valdžios žinioje. Bet visą laiką jis laikė ryšius su antinacine rezistencija. Zenonas Ivinskis ir Juozas Brazaitis daug kartų turėjo su juo pasitarimus Kauno priemiesčiuose . Tai padėjo užbėgti už akių vokiečių planuojamai jaunuomenės mobilizacijai, išsaugoti studentus nuo darbo tarnybos, apginti mokytojų seminarijas ir gimnazijas. Pusę tų mokyklų klasių vokiečiai norėjo uždaryti. Be to buvo rezistencijos dvasioje paruošta apie lietuvių nuotaikas medžiaga, kurią Meškauskas-Germantas įjungdavo į savo pranešimus vokiečių įstaigoms ir kuri tarnavo lietuvių reikalų labui. Prasminga, kad šis dr. Meškausko-Germanto beatodairinis patriotizmas jį nuvedė kartu su visa eile idealistų kovotojų už laisvę į kacetą ir į mirtį.
Savo asmenybėje Zenonas turėjo nuostabiai vertingą bruožą-istorinės atsakomybės pajautimą. Labai jautriai jis reagavo ir išgyveno žydų šaudymus Lietuvoje. Nekartą ragino realiais faktais atsiriboti ir pasmerkti tas nacių vykdomas žudynes. Kas tose sąlygose buvo įmanoma, Laikinoji vyriausybė darė. Jos iniciatyva pakartotinai buvo iškviesti tie lietuviai, kurie buvo įtikinėjami ir įspėjami nesiduoti įtraukiami į tą baisų prasižengimą. Kai kurie apsiverkė ir aiškinosi, būk specialaus nacių dalinio vadovybei esą davę priesaiką ir jiems kelio atgal nesą. Jie buvo skatinami pabėgti iš Kauno ir pasislėpti.
Toji Zenono gili sąmoninga atsakomybė prieš istoriją įgauna, ypatingo šviesumo, atsimenant, jog tuo metu begėdiškai brutaliai buvo skelbiama, kad dėl kažkokių aukštų siekių esąs paaukotinas žmoniškumas. Žodžius pavertus į veiksmą, žiaurios žudynės buvo vykdomos ir Rytuose — Sovietų Rusijoje ir Vakaruose — hitlerinėje Vokietijoje.
Ryškiausias Zenono rezistencinės kovos tremtyje darbas buvo atliktas Vliko užsienio tarnyboje. Jis ėmėsi iniciatyvos laimėti oficialų Vliko atstovavimo prie Federalinės Vokietijos vyriausybės Bonnoje pripažinimą. Tiktai dėl vidinio mūsų pačių tarpe neišsiaiškinimo tai nebuvo pilnai įvykdyta. Tačiau sudarytais kanalais vokiečiams buvo įteiktas prof. Juozo Brazaičio paruoštas memorandumas ir Zenono Ivinskio studijėlė (kaip jis pats ją vadino) apie Lietuvos bylą. Vėliau šių dokumentų įtakoje Bonna oficialiai painformavo visas vokiečių pasiuntinybes kitose valstybėse, kad Lietuva kartu su Latvija ir Estija yra pripažįstamos kaip egzistuojančios valstybės. Vokiečių pasiuntinybės pareigūnai Romoje parodė Romos lietuviams oficialų tuo reikalu savo vyriausybės raštą.
Žmogiškoji šiluma
Ivinskis, kaip žmogus, buvo optimistas, lengvai laimįs kitų simpatijas ir pasitikėjimą, nuoširdus, atviras kitiems, net kartais peratviras, nes savo nuomonę reikšdavo, nevyniodamas jos į vatą. Tačiau ir nemalonią tiesą sakydamas, Zenonas nebuvo užgaulus.
Lankydamasis Jungtinėse Amerikos Valstybėse, buvo atvykęs ir į Detroitą. Jis man prasitarė, kad dr. Antanas Maceina pataręs jam susirasti draugų, kurie supažindintų jį su gamybiniu gyvenimu, su tikrove, “kad žinotum, jog istoriniai archyvai — tai ne visas gyvenimas”. Nusivedžiau jį į Fordo River Rouge fabriką, kur sumontuojami automobiliai, paskui į Monroe atominės energijos stotį ir savo darbovietės tyrimų laboratoriją. Buvo malonu stebėti, kaip jis su kiekvienu pareigūnu sugebėjo greit užmegzti kontaktą ir kiekvienam rasti gerą žodį. Dar ir dabar visa eilė mano darbo draugų jį maloniai prisimena.
Į laiduotuves su Zenonu Ivinskiu atsisveikinti atėjo simpatingos išraiškos meno istorijos profesorius Heinrich Luetzeler. Jis atsisveikino Reino Friedrich Wilhelm universiteto rektoriaus ir Filosofijos fakulteto dekano vardu. Prof. Luetzelerio asmeniška istorija įdomi. Jis anksčiau turėjo ryžių su Zenonu Ivinskiu ir su Juozu Brazaičiu, bendradarbiavo Židinyje. Nacių buvo pašalintas iš universiteto, kadangi neigiamai įvertino Rosenbergo knygą “Mythos”. 1941 metais Ivinskis, tapęs Filosofijos fakulteto dekanu, pakvietė jį į Kauną meno istorijos dėstyti, bet naciai jo neišleido.
Jo atsisveikinimo žodis buvo labai jautrus: “Universitetas susidaro netiktai iš tyrinėtojų. Tyrinėtojai yra kartu ir žmonės. Ivinskis tikrai buvo žmogus, laimėjęs mūsų tarpe pasitikėjimą ir simpatijas Jis turėjo vertingų bruožų: garbingumą, simpatingumą, ištikimumą. Ir ši šviesa užgeso. Eine stille Waerme, eine warme Stille ist nicht mehr fuer uns da”.
Gal čia reikia ir baigti. Neįmanoma viską išsakyti, neįmanoma visko išsemti. Laikas tai atliks.
