NAUJŲ KELIŲ IEŠKOJIMAS LIETUVOS LAISVINIMO DARBE

Mintys apie JAV-bių LB centro valdybos suruoštą politinių studijų savaitgalį Philadelphijoje

Laisvojo pasaulio lietuviuose netrūksta nei pastangų, nei judrumo, nei energijos. Jie suorganizuoja bei suruošia didžiulius tautinių šokių festivalius, dainų šventes, vieną ar kitą kraštą (Kanadą, Australiją) apimančias lietuvių dienas ir eilę kitų didesnių ar mažesnių parengimų. Visa tai pareikalauja daug laiko, pastangų, darbo ir pinigo. Pagrindinei mūsų tremties misijai — Lietuvos laisvinimo darbui — belieka tik trupiniai nuo visų tų gausių parengimų stalo. Tam tikra lietuvių dalis galvoja, kad Lietuvos laisvinimo žygyje tegali dalyvauti tik “išrinktieji” bei “pateptieji”. Tie mūsų “išrinktieji” bei “pateptieji” eilę metų labai menkai tejudėjo: didesnių darbų nesimatė, tuo pačiu nebuvo ir apčiuopiamesnių rezultatų. Visą Lietuvos laisvinimo darbą pajudino iš mirties taško prieš maždaug dešimtį metų taip vadinamieji partizaniniai judėjimai (Rezoliucijoms Remti Komitetas, Lapkričio 13-sios žygininkai, BATUN-as ir kit.). Paskutinių kelerių metų laikotarpyje šioje srityje reiškiasi JAV-bių LB centro valdyba.

JAV-bių LB centro valdyba, suruošdama politinių studijų savaitgalį 1971 metų gruodžio mėnesio 11 ir 12 dienomis Philadelphijoje, siekė poros tikslų: bandė paieškoti naujų kelių Lietuvos laisvinimo darbe ir mėgino išjudinti krašto lietuvius pilnesniam įsijungimui į Lietuvos laisvinimo žygį. Šio pobūdžio politinių studijų savaitgaliams pradžią padarė Kalifornijos lietuvių aktyvesnieji darbuotojai. Jie yra jau suorganizavę ir pravedę porą politinių studijų savaitgalių. Pagirtina JAV-bių LB centro valdyba už parodytą iniciatyvą šioje srityje. Reikia manyti, kad ji nenuleis rankų po šio pirmojo savo bandymo ir suruoš panašius politinių studijų savaitgalius didesnėse lietuvių bendruomenėse: Cicagoje, New Yorke, Clevelande, Detroite, Bostone ir kitose vietovėse.

Aktuali programa

Politinių studijų savaitgalio programa buvo gausi paskaitomis, pranešimais bei įvadais dieskusijoms. Temos buvo aktualios, ir visi diskutuojamieji klausimai iššaukė gyvus pokalbius.

Laikas beveik visoms temoms nagrinėti buvo labai ribotas. To būtų buvę galima išvengti, “apvalant” visą politinių studijų savaitgalio programą nuo informacinio pobūdžio pranešimų. Jų buvo bent keli,

Apie atliekamus ir atliktinus darbus Lietuvos laisvinimo žygyje įvadus diskusijoms padarė: dr. T. Remeikis (Gairės JAV-bių LB veiklai Lietuvos laisvinimo srityje), A.P. Gureckas (Raudonosios Kinijos — Sovietų Sąjungos santykių įtaka Lietuvos klausimui) ir L. Valiukas (Lietuvos bylos kėlimas Jungtinėse Tautose). Dr. T. Remeikis yra teoretikas, o ne praktikas. Antra, jis niekad nedalyvavo ir aktyviai nedalyvauja visoje LB veikloje. Jam reikėjo talkininko-praktiko. Tokiu buvo pramatytas Br. Nainys (LB kelias į Lietuvos laisvinimo darbą). Jis dėl tam tikrų priežasčių negalėjo į šį politinių studijų savaitgalį atvykti. Dr. T. Remeikio eilė siūlymų bei rekomendacijų buvo neaiškios ir miglotos. Ne be pagrindo vienas iš dalyvių (V. Balčiūnas, Hartford, Conn.) kalbėjo:    “Daktare,puikiai kalbėjai. Dabar trumpai pasakyk, kokie yra Jūsų pasiūlymai JAV-bių LB-nei Lietuvos laisvinimo srityje”. Atrodo, kad ir kiti dalyviai buvo tos pačios nuomonės ir jie šiai pastabai pritarė rankų plojimu. Anot dr. T. Remeikio, visas mūsų dėmesys turėtų būti skirtinas: 1. Viešo ir privataus dialogo tarp išeivijos ir tautos vystymui bei plėtojimui; 2. Mokslinių žinių apie lietuvių tautos aspiracijas ir padėtį telkimui ir jų perdavimui pasauliui; 3. Išeivijos kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo intensyvumui. Anot jo, pasaulio viešoji nuomonė neturėsianti lemiančios reikšmės Lietuvos išsivadavimui iš pavergėjo. Taigi, visa tai, kas šiuo metu Lietuvos laisvinimo reikalu daroma, nebeakcentuotina ateityje. Dr. T. Remeikio siūlymai nerado didelio pritarimo dalyvių tarpe. A.P. Gurecko tema buvo labai specifinė. Jis siūlė, kad laisvieji lietuviai nedelsdami kreiptųsi į Raudonosios Kinijos (jis savo pranešime naudojo terminą:    Kinijos Liaudies Respublika) vyriausybę, siekiant užtikrinti jos paramą Lietuvos nepriklausomybės atstatymui. A. P. Gureckas ir savo mintims ir rezoliucijai didesnio pritarimo dalyvių tarpe nerado. Tiesa, vienas antras jam pritarė, bet ne vienas ir gana aštrokai pasisakė prieš jo pasiūlymus. Visos jo mintys ir pasiūlymai buvo palikti JAV-bių LB centro valdybai tik kaip sugestijos. Žinoma, nieko kito niekas ir nelaukė. Lietuvos bylos kėlimo Jungtinėse Tautose klausimu kalbėjo L. Valiukas. Klausimas nėra naujas, bet ir šiandien jis tebėra labai aktualus ir gyvas. Sunku buvo per nepilną valandą pažiūrėti į visą šį reikalą iš visų pusių. Rezoliucijoms Remti Komitetas yra jau atsiekęs apčiuopiamų rezultatų šiame žygyje, ir ši tema diskutuotina bei nagrinėtina politinių studijų savaitgaliuose bei kituose panašaus pobūdžio lietuvių suėjimuose. Masės lietuvių tame reikale vis dar “nesuveda galų”.

Angliškoji dalis

Angliškoji dalis “suėdė” virš trijų valandų laiko. Ją sudarė simpoziumas (Pavergtų tautų įtaka į Sovietų Sąjungos politiką ir visuomenės politinio nusistatymo vystymąsi) ir Valstybės departamento pareigūno D. Martin kalba. Visi trys simpoziumo dalyviai (dr. W. R. Kinter, dr. V. V. Aspaturian ir dr. V. S. Vardys) yra pilna to žodžio prasme ekspertai kalbėti minėta tema. Žinoma, jie daugumos dalyvių nesustebino pateiktais faktais bei išvedžiojimais ir išvadomis. Jie turėjo kalbėti amerikiečiams ar JAV-se gimusiems ir augusiems lietuviams, kurie lietuviškai nekalba ir sunkiau susigaudo Lietuvos bylos klausimuose. Amerikiečių (neskaitant D. Martin) tame savaitgalyje nebuvo, nesimatė ir čia gimusių ir augusių lietuvių Po šio simpoziumo ir d. Martin žodžio visi savaitgalio dalyviai išsibarstė viešbučio restoranuose vakarienei. Jai buvo skirta virš poros valandų laiko. Būtų buvę tiksliau turėti visiems bendrą vakarienę tame viešbutyje ir po jos ten pat, tame pačiame kambaryje, minėtą simpoziumą ir D. Martin žodį. Į tą vakarienę būtų buvę galima “atitempti” įtakingesnių ir žymesnių amerikiečių, estų bei latvių atstovų ir tų lietuvių, kurie lietuviškai nebesupranta. Tuo atveju būtų buvę galima sutaupyti ir laiko, ir politinių studijų savaitgalio programos angliška dalimi atsiekti tam tikrų rezultatų.

Daug “audros” mūsų spaudoje po šio politinių studijų savaitgalio sukėlė D. Martin mintys. Jis didelių paslapčių neatidengė. Antra, kaip visiems puikiai yra žinoma, jis, kaip amerikiečiai sakytų, nėra “a policy-making” pareigūnas. Be abejo, jis jaučia “vėjus” Lietuvos bylos reikalu Valstybės departamente. Valstybės departamentas (neskaitant J.F. Dulles laikų) visad buvo Lietuvos bylos marintojas. To pareigūno (D. Martin) pareikštos mintys turėjo ten pat iššaukti patikslinimus. Neskaitant H. Con. Res. 416 rezoliucijos reikalu patikslinimo (jį padarė L. Valiukas), į kitas jo Lietuvos bylos klausimu nepalankais mintis kaip ir nebuvo reaguota. Viena kita to pareigūno mintis, pareikšta tame polinių studijų savaitgalyje, buvo nepilnai ar netiksliai Vyt. Alseikos atpasakota “Drauge”. Kiti laikraščiai priėmė tai “už gryną pinigą” ir kartojo tą klaidą. Tas pareigūnas savo žodyje neminėjo apie H. Con. Res. 416 rezoliucijos priėmimą ar atmetimą Jungtinėse Tautose. Jis to negalėjo daryti, nes ta rezoliucija JAV-bių Kongreso nukreipta į krašto vyriausybę, o ne į Jungtines Tautas. Taip pat jis nemėgino spėlioti, kaip kad “Drauge” buvo rašoma (1971. XII.23), kiek Jungtinių Tautų narių pasisakytų už Lietuvai laisvės sugrąžinimą. “Dirva” tuos netikslumus, jos pačios žodžiais, “būgnijo” savo 1972.1.5 numeryje.

Kita programos dalis

Dr. Br. Nemickas galėjo savo paskaitos (Lietuvos byla ir Europos saugumo konferencija) pradžią, kuria lietė įvykius prieš 20 ar daugiau metų, praleisti. Apie tai jis kalbėjo gerą pusvalandį, kol galų gale priėjo prie šių dienų nuotaikų Lietuvos bylos klausimu Vakarų Europos kraštų vyriausybėse.

Politinių studijų savaitgalio programoje neturėjo rasti vietos informacinio pobūdžio pranešimai, padaryti dr. E. Vaišnienės, G. Karoso ir A.B. Mažeikos. Dr. E. Vaišnienė pabrėžė savo įspūdžių iš mėginimų sueiti į kontaktą su amerikiečių spaudos, radijo ir televizijos darbuotojais. Jei jau buvo norėta tą temą pajudinti, ten buvo tikras tos srities specialistas — kun. K. Pugevičius. G. Karosas perskaitė vidurinei ir senesniajai mūsų kartai savo “kaltinimo aktą”. Iki šiol visi didesni laimėjimai Lietuvos laisvinimo žygyje atsiekti mūsų vidurinės ir senesniosios kartos atstovų. G. Karosas ir jo pasekėjai, jei jų yra, turėtų būti kiek santūresni. A.B. Mažeika (vienas Lapkričio 13-sios žygininkų) yra JAV-bių LB centro valdybos ryšininkas su Demokratų partijos vadovybe. Jis, vietoje mėgindamas nurodyti savo bandymus palenkti Demokratų partijos viršūnes Lietuvos bylos reikalui, pradėjo“piršti” Demokratų partiją to politinių studijų savaitgalio dalyviams, nepalankiai pasisakydamas apie Respublikonų partiją.

Išvados

Politinių studijų savaitgalio programos dalyviai ir visi kiti, tarę savo žodžius, davė eilę sugestijų, patarimų bei rekomendacijų JAV-bių LB centro valdybai naujų kelių ieškojime Lietuvos laisvinimo darbe. Centro valdybai lieka tik pasisavinti tai, kas jai priimtina ir ką ji gali įgyvendinti. Tobulybės nėra ir nebus šiame pasaulyje. Jos stokojo ir šis politinių studijų savaitgalis. Kokios gi būtų išvados ir sugestijos ateičiai?

1. Šis politinių studijų savaitgalis atnešė daug naudos Centro valdybai, išjudino bent trijų steitų LB darbuotojus (dauguma studijų dalyvių buvo iš Pennsylvania, New Jersey ir New York) pilnesniam įsijungimui į Lietuvos laisvinimo darbą. Išjudino (per spaudą) ir kitus lietuvius, kurie dar sielojasi šviesesniu Lietuvos rytojumi. LB centro valdyba turėtų suruošti bent porą (ar net daugiau) panašių politinių studijų savaitgalių kasmet.

2.    Politinių studijų savaitgalių rengėjai turėtų siekti išgauti iš dalyvių kiek galima daugiau naujų minčių, sugestijų, patarimų bei rekomendacijų. Šiame savaitgalyje buvo tendencijos (iš rengėjų ir moderatoriaus A. Barzduko) “pristabdyti” ne vieną dalyvį ir neleisti jam atviriau pareiškti savo nuomonės. To ateityje reiktų būtinai išvengti. Šio politinių studijų savatgalio moderatorius buvo nepaprastai pasinešęs į balsavimus. Jis net mėgino atsiklausti dalyvių, ar leisti, ar neleisti vienam ar antram asmeniui pareikšti savo nuomonę.

3.    Šiame politinių studijų savaitgalyje buvo pasigesta vietos lietuvių (iš Philadelphijos ir Delran). Dalyvių skaičius svyravo tarp 60-80, ir maždaug pusė jų buvo iš tolimesnių vietovių (New Yorko, New Jersey, Pennsylvani-jos, Illinois, Kalifornijos, Connecticut, Maryland, Virginijos ir kitų steitų). Panašūs parengimai turėtų būti skiriami visiems. Dalyvių tame politinių studijų savaitgalyje būtų buvę daugiau, jei tik kvietimas juos būtų pasiekęs.

4. Šiame politinių studijų savaitgalyje dalyvavo iškilių lietuvių: pulk. K. Škirpa, Lietuvos gen. konsulas A. Simutis, dr. P. Kisielius ir eilė kitų.

Rengėjai, be abejo, žinojo, kad tie asmenys dalyvaus. Visi tie “rabinai” galėjo pasisakyti vienu ar kitu klausimu simpoziumo ar kita forma. Nepakanka tik paminėti tų asmenų pavardes ir jiems paploti už dalyvavimą. Reikia manyti, kad tie asmenys būtų davę bei pabėrę eilę naujų minčių, jei tik jie būtų buvę “priversti” pasisakyti.

JAV-bių LB Centro valdyba padarė gerą pradžią šioje srityje. Reikia manyti, kad šis užsimojimas bus ir ateityje vykdomas, plečiamas ir tobulinamas.

J. RAINYS