Partizanai: Istorija ir dabartis

KARALIAUČIAUS ŽLUGIMAS

Degantis Karaliaučius po naktinio bombonešių puolimo

Gen. O. Lasch, So fiel Koenigsberg.Autorius, paskutinis Karaliaučiaus tvirtovės komendantas, tik 1955 m. grįžo iš vienuolikos metų nelaisvės Sovietų Rusijoje.

Nepersenai pasirodė jo atsiminimai apie paskutines Karaliaučiaus dienas.

“Kova dėl Karaliaučiaus yra vienas epizodas tų didžiųjų grumtynių su mūsų slaviškais kaimynais, kurios baisiu būdu palietė mūsų ir mūsų vaikų likimą ir kuriam jos turės įtakos ir toliau, šita kova dėl sienos tarp germanų ir slavų siaučia jau nuo vos tik istorijos apšviestų mūsų protėvių laikų”.

Tik pradėdamas savo pasakojimą autorius nutyli svarbiausią germanų varžovą ir tikrąjį Rytprūsių, taigi ir Karaliaučiaus, savininką -— lietuvį. Jis rašo, kad Karaliaučių įsteigė vokiečių ordinas 1255 m., pagerbdamas Bohemijos karalių Ottokarą, kartu dalyvavusį žiemos karo žygyje į rytus. Autorius, deja, neprasitaria, kad tas žygis ‘į rytus’ buvo prieš prūsų gentį — sembus, bet ne prieš slavus, ir kad Karaliaučius įkurtas prūsų vietovėje Tvangstėje, bet ne slavų žemėje.

Nežiūrint šito germaniško “Drang nach Osten” palikuonio užmaskuotos įžangos į Karaliaučiaus istoriją, reikia manyti, kad aprašydamas paskutinį vokiečių tragedijos aktą, šitame lietuviškos žemės kampe, autorius neprasilenkė su tiesa.

Toliau paduota santrauka su citatomis yra gen. Lasch pasakojimas.

Skaityti daugiau: KARALIAUČIAUS ŽLUGIMAS

M0GILI0NAI

J. VEGELIS

Po 1905 metų revoliucijos Rusijoje, žymiai sustiprėjo Lietuvos tautinis ir kultūrinis atgimimas; lietuviai pradėjo laisviau visur judėti. Tuomet, plačiai visiems žinomas kun. Tumas-Vaižgantas, vieno iš ištremtųjų kunigų kviečiamas, aplankė jį Mogileve. Tan jis sužinojo, kad toje apylinkėje ir toliau į rytus, yra daug lietuvių, čia gyvenančių iš labai senų laikų.

Jis labai tuo susidomėjo ir gavęs gerą palydovą važiavo į rytus, lankydamas tokius lietuvius. Vieni aplankyti, nurodydavo kur gyvena daugiau lietuvių. Ir taip jis pasiekė Rūslovį, o iš ten net Balvos upę. Aplankytųjų šeimų senesnieji dar kalbėjo lietuviškai. Buvo ir tokių, kurių vaikai buvo išėję mokslus ir turėjo Rusijoje tarnybas. Net keletas buvo karininkais caro gvardijoje.

Dalis tų lietuvių labai jautriai atsiliepė į lietuvybę ir keletas po to laikė pažintį ir ryšį su Tumu. O gi jo žodžių įtaką į žmogų senesnieji visi gerai atsimename. Tokiu būdu, Mogilevo - Kalugos krašte, tarp dar nenutautėjusių lietuvių prasidėjo atgimimas.

Visa tai man teko girdėti, kai kun. Tumas kalbėjosi su savo draugu (eksklieriku) Antanu Zove Kamajuose.

Vėliau, jau 1910-13 m., skirstant Lietuvos kaimus į vienkiemius, pagal naują Rusijos žemėtvarkos įstatymą, man teko sutikti jau girdėtų mogilionų Kelmės, Kražių, Skaudvilės ir Eržvilko apylinkėse. 1913 m. iš skirstomo Getkančių kaimo buvau iššauktas į Kelmę, kur Kauno gubernatorius Griazevas su žemės tvarkomųjų komisijų viršininku Rindinu darė matininkų darbų patikrinimą. Užklausus Rindiną, kaip čia tie mogilionai atsirado ir kaip žiūrėti į jų teises į žemės nuosavybę, jis atsakė: “Tie lietuviai atkelti iš Mogilevo gubernijos, Jų teisės į nuosavybę eina pagal notarinius aktus’’. O Griazevas pridėjo: “Jiems bus maloniau (!) gyventi čia savųjų tarpe”.

Skaityti daugiau: M0GILI0NAI

LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGOS “RAMOVĖ” DEŠIMTMEČIO PROGA

A. RĖKLAITIS

Šiais metais balandžio 2 d. Lietuvių Veteranų Sąjungai “Ramovė” sukanka dešimtmetis. Tai ne ilgas laiko tarpas. Tačiau Sąjungos gyvenimas per tą dešimtmetį nebuvo sustingęs. Jis buvo ryškus ir gyvas. Atlikta daug naudingų darbų. Tą žino ne tik ramovėnai. Ir mūsų išeivių bendruomenė turėjo daug progų įsitikinti ir pripažinti, kad ramovėnai yra nuoširdūs ir aktyvūs visų lietuviškų darbų rėmėjai ir talkininkai.

Sąjunga, jungianti buvusius karius, pagrindiniu savo tikslu išeivijoj laiko palaikymą ir ugdymą kilnių lietuviškų ir lietuvio kario tradicijų ir papročių. Galimybių ribose nepamirštamas ir profesinių žinių atnaujinimas. Sąjunga daug kreipia dėmesio į tai, kad mūsų jaunimas ir studentija pažintų grąžią, didingą lietuvių tautos praeitį, kad suprastų dėl ko ir kaip lietuvių tauta ir jos karys kovojo dėl savo laisvės senovėje ir nepriklausomybės atkūrimo metu. Pagaliaus stengiamasi išryškinti ir teisingai suprasti lietuvio kario reikalingumą ir reikšmę atkursimai Lietuvai. Visi tie tikslai ir siekimai yra aiškinami, diskutuojami susirinkimuose, per spaudą ir radiją. Čia Sąjungos organas “KARYS” atlieka neįkainuojamos vertės darbą. Jo kiekvieno numerio didžiuma puslapių yra patriotinio, auklėjančio turinio. LVS “RAMOVĖ” ir “KARYS” yra lietuvių išeivių šeimos tie ambasadoriai, kurie kelia ir formuoja lietuvio tautinę ir valstybinę sąmonę, idėją, skiepija tėvynės meilę, palaiko ir ugdo lietuviškas tradicijas, skiepija pareigos, garbės ir atsakomybės jausmą. Tai dvasinės vertybės, be kurių tiek paskiras žmogus, tiek tauta tampa menkaverčiais, be charakterio. Tokie ilgainiui žūsta be naudos savo karštui.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGOS “RAMOVĖ” DEŠIMTMEČIO PROGA