Partizanai: Istorija ir dabartis

DURBĖS MŪŠIS

Šiemet sukanka 700 metų nuo didžiosios Žemaičių pergalės

1260 M. LIEPOS 13 DIENĄ

Z. RAULINAITIS

Durbės kautynės yra XIII-jo amžiaus Tannenbergas    Z. Ivinskis

I. TRYLIKTASIS AMŽIUS

Didžioji žemaičių pergalė ties Durbe yra vienas iš didžiausių įvykių, ženklinančių XIII a. istorinę eigą Europos rytinėje dalyje.

Ką tik užsibaigė, tų laikų žinomą pasaulį sujudinę Kryžiaus karai, tęsęsi visą XII a. ir pirmąją pusę XIII a. Prancūzijos karalius Liudvikas Šventasis dar planavo savo paskutinį Kryžiaus žygį į Jeruzalę. Žmonės dar tebegyveno tų nepaprastų žygių sukeltoje srovėje.

Nors Artimuose Rytuose Kryžiaus karai ir baigėsi, bet jie dar tebesitęsė Europos rytuose. Vakarų Europa, Romos kurijos skatinama, siuntė “piligrimus”, kad jie naikintų pagonis ir “skleistų krikščionybę” Pabaltijy.

Europai dar vis tebegrėsė Azijos žiauriųjų mongolų galia. Juk tik XIII a. pradžioje mirė Dievo rykštė didysis Džengis Chanas (1154-1227), apvertęs augštyn kojomis du trečdalius tų laikų pasaulio. Atrodė, kad tarp 1238 ir 1241 m., Džengis Chano paveldėtojų vedami, mongolai nukariaus ir visą Europą.

Aukso bonių miestas, “senasis ir šventasis” Kievas, 1240 m. buvo mongolų paimtas ir išplėštas, 1241 m. Lenkų sostinė Krokuva buvo sudeginta. Bet, staiga, 1242 m. mongolų tvanas sustojo ir jie pradėjo trauktis. Jie paliko Vengriją ir Lenkiją. Tačiau jų pavojus nebuvo praėjęs. Dar 1258-59 m. jų pakartotini puolimai pasiekė net Lietuvos rytines sritis ir jas nusiaubė.

Tais pat 1260 m., kai žemaičiai ant Durbės ežero krantų galutinai primušė Livonijos ordiną, tolimojoje Azijoje mirė ketvirtasis mongolų imperatorius. Tada Mangu, totorių Aukso Ordos chanas, valdęs užkariautus Rusijos plotus, pasiskelbė nepriklausomas mongolų Didžiojo chano. Totoriai dar ištisus 200 metų po to išvaldė Rusiją.

Štai kokiam istoriniame fone, karų ir didžiulių perversmų nusėtame, įvyko Durbės mūšis. Gal todėl ir nenuostabu, kad jis praėjo Vakarų Europoje lyg ir nepastebėtas. Tačiau Durbės pergalė yra ypatingai didelės reikšmės įvykis ir politiniu ir kariniu atžvilgiu.

Politiniu atžvilgiu Durbės mūšis yra vienas didžiųjų įvykių Rytų Europos istorijoje, jis davė pradus tolesniam Lietuvos valstybės kūrimuisi, o kariniu — vienas iš didžiųjų riterių mūšių Viduramžiais ir dalyvių skaičiumi ir karinio meno atžvilgiu. Tai vienas iš ryškiausių dviejų skirtingų taktikų susidūrimo atvejų.

II POLITINĖ IR KARINĖ BŪKLĖ PABALTIJY

Apjungta Lietuva buvo valdoma karaliaus Mindaugo 1253 m. karūnuoto. Iš visų pusių priešų grasomas, Mindaugas savo užsienių politikoje sumaniai naudojo diplomatines priemones, kurias, reikalui esant, paremdavo kardu.

Su kalavijuočių ordinu šiaurėje, nuo 1251 m. jis gyveno taikoje, kurią išlaikė iki 1261 m. Tam tikslui jis buvo net atsižadėjęs Žemaičių, kuriuos savo aktu padovanojo ordinui. Jam ypač rūpėjo galimi pavojai iš rusų žemių iš Volinijos ir iš pietų, iš lenkų ir mozūrų sričių.

Kad Lietuvos valdovų dėmesys buvo daugiau nukreiptas į Rytus kaip į Vakarus, rodo pav. kad ir H. Paszkiewicz sudaryti Regesta Lithuaniae (Nr. 180-421) pažyminti 1237 — 1263 metų laikotarpyje lietuvių karo žygius:20 į rusų žemes, 8 — į Lenkiją ir tik 5 — į Ordino žemes. Atrodo, taika su Ordinu Lietuvai buvo reikalinga.

XII a. pabaigoje vokiečių veržtas į rytus vyko visu smarkumu. Jie buvo jau pasiekę Vyslos žemupį ir atsidūrę į baltų gyvenamus plotus, o jūra pasiekę dabartinės Latvijos žemes. XIII a. vidury abu vokiečių ordinai jau valdė beveik visą šių dienų Latvijos plotą, pradėję užkariavimą iš Rygos, Prūsų žemes tarp Vyslos ir Prėgliaus ir baigė užkariauti Sembą.

Sembą užkariauti nebuvo lengva, nes kraštas buvo turtingas, gausiai apgyventas ir turėjo stiprių įgulų: “Sambia opulenta et populosa potuit habere IV milia eąuitum et XL milia pugnatorum” (Dusburgas, S. r. Pr. I p. 52).

Kryžiuočiai jau steigė atramos taškus Kuršių marių pakraščiuose, o kalavijuočiai Nemuno žemupyje. Abi ordino šakos rengėsi naujam žingsniui — Žemaičių užkariavimui.

Apsijungus ordinams po viena vadovybe 1237 m., sekantis jų žingsnis, aišku buvo sujungti ir savo valdomas žemes. Tačiau tam dar reikėjo užkariauti jas tebeskiriančius nadruvius, skalvius ir žemaičius (Naubaras).

Ordinui buvo svarbu, kad abi tų laikų pasaulio galybės, imperatorius ir popiežius, juos remtų. “Jiems tik reikėjo sugebėti laviruoti tarp jų dviejų jėgų, nes skelbiami kryžiaus karai iš Kurijos, ir iš imperatoriaus dvaro einančios privilegijos buvo jų atrama tolimame nuo imperijos ribų ‘barbarų’ krašte.” (Ivinskis, Durbė)

Jau 1236 m. kalavijuočiai mėgino paspausti žemaičius iš šiaurės, bet smarkiai pralaimėjo ties Šiauliais (Saule), kur žuvo jų kariuomenė ir pats magistras Volkvinas. Tačiau nežiūrint to didelio pralaimėjimo jie neatsisakė savo planų ir siekimų. Tik kolkas jų rankos buvo užimtos naminiais reikalais. Tarp 1242 m. ir 1252 m. kalavijuočiai galutinai pavergė kuršius ir jų kraštą apstatė pilimis. 1250 m. nusiaubė žiemgalius, kurie pagaliau apsiėmė mokėti jiems duoklę.

1253 m. kalavijuočiai pasistatė Klaipėdos pilį. Tais pat metais Kuršo vyskupas dalinosi su ordinu vakarinę Žemaičių sritį — Ceklį.

Tiesiausias susisiekimo kelias tarp Livonijos ir Prūsų ėjo Kuršių Užmario ilgąja juosta. “Tas kelias tiesiai vedė per sambių ir varmių žemes be jokių vingių į Ordino centrines tvirtoves. Šituo Kuršių juostos keliu vėliau nusistovėjo reguliarus susisiekimas su Kuršu (per Liepoją) Rygon.” (Ivinskis, Durbė). Šį labai svarbų ordinui kelią saugoti ir buvo pastatyta Klaipėdos pilis, kuri be to turėjo nutraukti žemaičių ryšius su sembais iš kurių, jie prekiaudami gaudavo druskos, ginklų ir kitų reikalingų dalykų.

Tuo metu kryžiuočiai dar buvo užimti sembų nukariavimu ir dar nebuvo pasiekę Nemuno.

Vos praslinko du dešimtmečiai nuo Šiaulių didžiosios pergalės kai virš Žemaičių vėl ėmė telktis audros debesys. Nors oficialiai Žemaitija Mindaugo buvo padovanota ordinui, tačiau užimti ją galutinai vokiečiams reikėjo griebtis ginklo.

Bet žemaičiai irgi nesnaudė. Jie puikiai žinojo su kokiu priešu turi reikalą ir jiems buvo aiškūs jo tikslai. Nelaukdami ordino jie pirmieji pradėjo veikti.

III ISTORINIAI ŠALTINIAI APIE DURBĖS MŪŠĮ

Žinios apie žemaičių kovas su vokiečiais ir apie patį Durbės mūšį randamos istoriniuose šaltiniuose nėra gausios. Yra tik keletas pagrindinių šaltinių išlikusių iš XIII ir XIV amžiaus.

Svarbiausias šaltinis yra Eiliuotoji Livonijos kronika (senesnioji). Tai XIII a. gale vokiškai eilėmis parašytas metraštis apimantis 1143 -1290 metų laikotarpį. Jame aprašyti lietuvių— žemaičių žygiai į Livoniją ir jų pergalės ties Šiauliais, Skuodu, Durbe, Lielvarde ir kt. Neišaiškinta kas yra jos autorius. Manoma ją parašęs Ditlebas von Alnpeke, tačiau jis galėjo būti ir tik jos perrašytojas. Platūs karinių žygių aprašymai, didelis domėjimasis kariniais veiksmais rodytų autorių buvus karo žmogų. Žygius ir kautynes jis taip mėgsta, kad neretai nesusilaiko nepagyręs ir pagonių narsumo.

Kronikos autoriui ordino riteriai yra Dievo vaikai, jo kovotojai ir draugai, gi pagonys žemaičiai, lietuviai ir latviai yra Dievo, taigi ir riterų priešai, nes jie vadovaujasi velnio patarimais. Tačiau autorius kartu yra ir poetas, todėl įvykiai yra apdainuoti nebūtinai istoriškai. Tačiau istorikai mano, kad autorius yra pakankamai tiesus ir sąmoningai niekad nenukrypsta nuo tiesos, nesugalvoja naujų nebūtų dalykų.

Jis greičiausiai naudojosi kokiais raštais, nes visko atsiminti ar iš kitų lūpų surašyti tokią gausybę faktų vargu ar galėjo. Jo patiekti skaičiai, liečianti mūšių dalyvius ar žuvusius riterius, istorikų nuomone, yra tikslūs ir neperdėti. Manoma, kad šita kronika buvo rašyta tarp 1295 m. ir 1297 m. (Lietuvių Enciklopedija).

Kitas tų senų laikų rašytojas yra Petras Dusburgas, rašęs XIV a. pirmojoje pusėje. Jo parašyta kronika yra pirmasis ir svarbiausias ordino istoriografijos šaltinis. Jis kilęs iš Duisburgo Vestfalijoje, kunigas, rašydamas kroniką gyveno Karaliaučiuje.

“Chronicon terrae Prussiae” jis baigė rašyti 1326 m. kai ją įteikė Didžiajam magistrui Werner von Orseln peržiūrėti. Jos tęsinys 1326-1330 m. laikotarpiui (20 skyrelių), galimas dalykas, buvo irgi Dusburgo surašytas, arba galėjo būti ir jo artimo amžininko darbas. Dar tolesnis jos tęsinys (Torno rankraštyje iki 1435 m.) yra ne Dusburgo darbas.

Šitos kronikos svarbi yra III dalis apie kryžiuočių karus su prūsais ir lietuviais (ligi 1326 m.) ir priediniai 20 skyrelių iš karų su lietuviais.

Dusburgas aprašo vokiečių ordino Prūsuose istorijos daugiau kaip 100 metų. Atrodo jog autorius rašydamas naudojosi jau nebeišlikusiais šaltiniais ir dokumentais. Kai jis prieina karų su lietuviais pradžią (1283 m.) jis jau rašo apie faktus, kuriuos matė ar sužinojo tiesiai iš dalyvių.

Prūsai ir lietuviai pagonys Dusburgui buvo velnio vaikai (filii Belial) ir į juos jis žiūri su panieka. Ordino riterius gi jis augština ir garbina. Jis, aiškus, Ordino šalininkas, bet ne Livonijos vyskupų.

Dar Dusburgui gyvam esant (1332-1335) ordino kapelionas Mikalojus Jeroschinas jo kroniką iš lotynų kalbos išvertė eilėmis į vokiečių kalbą. (Lietuvių Enciklopedija).

Abidvi kronikos duoda daugiau ir smulkesnių žinių apie vokiečius, nes jos rašytos yra vokiečių, kurie geriau žinojo savojo krašto reikalus kaip lietuvių.

Be šitų pagrindinių šaltinių yra eilė smulkesnių, kronikų nuotrupų, raštų, kurie dažniausiai pakartoja ar tik kiek papildo abi kronikas.

Lietuvių kalboje yra keletas studijų apie Durbę. Pati rimčiausia ir išsamiausia yra Z. Ivinskio — “Durbės kautynės 1260 m., ir jų politinis vaidmuo,” paskelbta karo Archyve VIII t. ir IX t. (1937-1938 m). Prof. Ivinskio studija yra naudotasi rašant šį straipsnį, ypač dalį liečiančią karinius žygius iki Durbės mūšio.

Tačiau pačio mūšio nagrinėjimas yra paremtas XIII a. karo meno ir taktikos dėsniais.

IV KARINIAI VEIKSMAI IKI DURBĖS MŪŠIO

Nuo 1256 m. žemaičiai pradėjo smarkius karinius veiksmus prieš Livonijos ordiną.

Eiliuotoji Livonijos kronika maždaug taip nusako žemaičių karo prieš ordiną priežastį: jų vadas Aliminas (Aleman) norėjo suardyti Mindaugo sąjungą su Ordinu, nes ta sąjunga davė Ordinui progos reikšti stiprią įtaką Lietuvoje ir stiprino jo pozicijas Kurše, kur kuršiai ir žiemgaliai dar nebuvo visiškai pavergti. Aliminas būk tai galvojo, kad jei pasisektų išvaduoti iš Ordino vergijos kuršius, tai lietuvių tautinis sujudimas išjudintų ir karalių Mindaugą nutraukti draugiškus santykius su svetimtaučiais ir kito tikėjimo žmonėmis — vokiečiais. Tokiu būdu būtų paruošta dirva galutinam Ordino galios tarp Nemuno ir Dauguvos sunaikinimui. (Chudzinski).

Nieko nelaukdamas Aliminas griebėsi darbo. 1256 m. žemaičiai du kartu įsiveržę į Kuršą, naikina kraštą ir išsigabena didelį grobį.

Nors kronikos vėliau ir nemini, tačiau yra nuomonių, kad žemaičiams ir toliau, net ir ties Durbe, vadovavo tas pats jų vadas Aliminas (J. Totoraičio vadinamas Elemonas, o latvio V. Bilkins — Alimants):

“Zu Samaiten was ein man
bie der zit hiez Aleman”(Reim eil. 4085-86).

Kronika mini jį kaip labai drąsų ir narsų didvyrį:

“der was ein vii vromer helt”(Reim eil.4087).

“Aleman gar unverzaget”(Reim. eil.4105).

Aliminas nešiojęs savo širdyje kartų skausmą ir didelę neapykantą krikščionybę priėmusiam Mindaugui:

“der true in sinem hertzen
bitterlichen smertzen
und dar zu groezen haz”.(Reim eil. 4089-4091).

“Po sėkmingo žemaičių žygio turėjo sekti jiems už tai vokiečių ‘Užmokestis’. Žygiui organizuoti prisidėjo ir Romos Kurija. 1256 m. rugsėjo 16 d. buvo įsakyta Mainco provincijos domininkonams skelbti kryžiaus karą (LUB I sk. 381). Dar prieš tai (1256.III.11) Aleksandras IV-sis buvo pradėjęs didelę akciją, tiems pat vienuoliams Vokietijoj, Danijoj, Švedijoj, Norvegijoj, Čekijoj, Lenkijoje, žodžiu, visuose aplinkiniuose lotyniškojo krikšto kaimynuose, įsakydamas skelbti kryžiaus karą prieš pagonis. Livonijos magistras Anno von Sangershausen su (tų raginimu dėka) atvykusiais piligrimais (kryžiaus kariuomene), lybiais, latviais (=lietgaliais) ir estais išsirengė į žygį. Prie jų prisidėjo kuršiai, kurie jau pastoviai būdavo įtraukami į vokiečių ekspedicijas. Žygiuodamas per Žiemgalius, kaip kronistas aprašo, Livonijos magistras gyventojus jėga ir grasinimais privertė (Reim eil. 4168-4185) irgi prisidėti į kariuomenę. Šitokia didžiulė jungtinė kariuomenė, pasiskirsčiusi į būrius, kuriems buvo priskirti palydovai, plėšė Lietuvoje (Žemaitijoje, Z.R.) ištisas devynias dienas (Reim 4159-308). Kronistas nurodo, kad tokiais palydovais buvo tik apie 1244-6 metus iš šiaurės Žemaičių išbėgusieji į Livoniją Mindaugo šalininko Lengvenio priešai (Duce, Milgerin, Dindeke) (Reim eil. 2705-3120). Per dešimtį metų, nebegalėdami grįžti savo tėviškėn, jie buvo įsigyvenę Livonijoje, pasikrikštyję, o gal gavę žemių, nes Ordinas pabėgėliams ir išdavikams lietuviams žemių negailėdavo. Mūsų kronistas rašo, kad visi jie tame žygyje pasižymėję narsumu (Reim 4215-25). Jie gerai žinoję žemaičių kelius ir vietas. Kaip persimetėlius į Ordino pusę, kronistas juos visą laiką augština, vadina drąsiais didvyriais, garbingais svečiais ir t.t. Skaitant šitą kronikos vietą dar kartą matyti, kaip kronistas džiūgauja šiuo žygio ir lietuvių vadovų pasisekimu ir kaip vienašališkas jis yra pagonių lietuvių atžvilgiu.

“Metraštininkas eiliuoja, kaip basieji vienuoliai (pranciškonai) ir pamokslininkai (domininkonai) pirmieji davė pavyzdžius padegti pagonių sodybas (reim eil. 4328-4391)” (Ivinskis, Durbė).

Plėšiami žemaičiai tačiau nestojo atviron kovon su tokia stipria vokiečių kariuomene. Tik naktimis jie užpuldinėdavo vokiečius bandydami atsiimti jų prisiplėštą grobį. Karo žygis Ordinui pavyko: “Žemaičiai ir jų kraštas buvo taip išplėštas ir nusilpnintas, kad jų planuotas didelis puolimas ir jų platūs politiniai tikslai visiškai pairo”. (Chudzinski). Atrodo, kad žemaičiai tikrai smarkiai nukentėjo, nes nei tais, nei sekančiais metais (1257) apie jų puolimus, išskyrus Klaipėdos apgulimą, kronikos nemini.

Tas 1256 m. karo žygis buvo Livonijos magistro Anno von Sangershauseno paskutinis. Jis buvo išrinktas vokiečių ordino didžiuoju magistru ir išvyko į Akkoną. Jo vieton stojo Karaliaučiaus komtūras Burchardas von Hornhausenas.

Apie Burchardą kronikos kalba jį gerai pažinus ir Prūsiją ir Livoniją. Poetas dar priduria, kad nuo jo pagonys niekaip negalėję pasislėpti ar kitaip kaip išsisukti. Jis žinojęs visus jų papročius ir supratęs jų būdą. Eiliuotoji Kronika vaizduoja jį nepaprastai doru, geru ir tiesiog idealiu magistru, kuris tačiau buvo kietas priešams.

Tarp naujojo magistro ir Mindaugo tęsėsi senieji geri ir net draugiški santykiai. Jiedu su Mindaugu pasikeisdavo ir dovanomis:

“Er(Liv. mag.) sante zu Littowen
dem kunige Myndovoen
sine gift, die was gut
des vrente sich des kuniges mut”(Reimeil. 4449-52).

Kautynės ties Klaipėda

Kai 1256 m. pabaigoje žemaičiai apgulė Klaipėdos pilį, Burchardas buvo pakeliui į Klaipėdą apžiūrai. Sužinojęs apie pavojų piliai ir patyręs kad priešo jėgos yra labai didelės, net jų skaičiaus nežinota (Reim 4500), Burchardas, turėjęs 40 riterių ir dar surinkęs 500 kuršių puolė žemaičius, gal norėdamas juos atstumti nuo pilies, ar pats prasimušti į pilį, kad sustiprintų įgulą. įvyko smarkios kautynės, 12 brolių kritę, su jais kartu ir daug kuršių, nemaža žuvę ir žemaičių, kurių, deja magistrui nepavyko nuvyti nuo pilies. Jis pats sužeistas ir su smarkiai nukentėjusiais riteriais vistik prasimušė pro apgulėjų eiles ir prisijungė prie pilies gynėjų. Smarkiai nukentėjo ir Kuldingos komtūras Bernhardas von Haren, kurį kronikininkas simpatingai apdainuoja ir atrodo, labai jį mėgsta. Magistrui besigydant savo žaizdas Klaipėdoje, žemaičiai nutraukė apgulą. Tada apsveikęs magistras grįžo Rygon, kad planuotų tolesnius veiksmus prieš žemaičius. Tačiau Rygon netrukus atvyko žemaičių pasiuntiniai siūlydami sudaryti taiką.

Kronika laisvame vertime taip kalba apie šias kautynes:

Iš viso tik 40 brolių ten buvo ir apie 500 parinktų kuršių. Išaušus rytui lauke matėsi išdidi žemaičių kariuomenė; magistras tarė: “Esame dažnai matę dar didesnį pavojų”, ir pasitikėdamas kartu su savo vyrais jis išėjo į kovos lauką. Abi pusės pradėjo kovoti, pagonys prieš krikščionis, abi pusės susirėmė. Prieš daugybę pagonių stovėjo tik 500 krikščionių kariuomenė ir turėjo smarkiai gintis. Daug ten pagonių buvo užmušta; kam jų gaila lai tas juos apverkia. Tačiau ir pats magistras kovoje buvo sunkiai pagonių sužeistas; krito dar ir 12 brolių ir kuršiai smarkiai nukentėjo (“Der meister der wart sere wunt Von den Heiden zu der stunt; Dar lagen zwelf brudere tot; Die kuren liden grose not” Reim eil. 4505-08): net jų komtūras brolis Bernhardas von Haren buvo sunkiai sužeistas ir daug kitų brolių. Taip brolių kariuomenė narsiai besikaudama, turėjo prasimušti į Klaipėdos pilį (“Zu hant mušte der brudere her Mit vii menlicher wer Howen wider zur mimele.” Reim eil. 4513-15).

Magistras sušaukė komtūrų tarybą į Rygą. Pasitarimuose dalyvavo Rygos arkivyskupo ir miestiečių atstovai. Tarybos buvo nutarta sudaryti su žemaičiais taiką dviems metams. (1257-1258).

Apskritai tais laikais krikščionys iš principo nesitaikydavo su pagonimis, tačiau šiuo kart jie su jais kalbėjo ir susitarė. Žemaičių pasiuntiniai buvo priimti maloniai ir net vaišinami.

(Reim 4559-60). Net yra daroma išvada, kad žemaičiai atvyko Rygon Ordino kviečiami.

Kitaip mano Chudzinski, tačiau jo išvada, kad Ordinas bereikalo sudarė taiką,, tuo prarasdamas progą Žemaitiją užkariauti, yra neįtikinanti. Tuo metu Ordinas nebuvo pajėgus net jėga atstumti žemaičių kariuomenę nuo Klaipėdos, matyti stambesnių jėgų surinkti negalėjo. Malonus žemaičių pasiuntinių priėmimas irgi kalba už tai kad tuo metu taika Ordinui buvo reikalinga. Antra vertus pasibaigus taikai karo veiksmus vėl pradeda žemaičiai: “Taiką žemaičiai išlaikė tik iki sutarto laiko. 1259 m. jie vėl įsiveržė į Kuršą.” (Chudzinski). Taigi, tuo metu Žemaičių užkariavimas, nors Žemaitija ir buvo nuo 1257 m. Mindaugo padovanota Ordinui, buvo tik neįvykdoma svajonė.

Tuos du taikos metus Ordinas veltui nepraleido. Jis ginklavosi ir ruošėsi žygiui, kuriuo Žemaičiai turėjo būti galutinai palaužti:

“Pasiruošimai ir ginklavimasis ėjo visu pasiryžimu sutelkti kuo daugiau piligrimų ir brolių (riterių). Tą liudija, iš vienos pusės žymus kiekis popiežiaus bulų, ypač 1257 ir 1258 m., išleistų Ordinui primygtinai prašant, reikalaujančių Livonijai, vieną po kito, Kryžiaus karo

Livonijos ordeno pilys ir įtvirtinti vienuolynai 13-16 amž. (Iš A. Spekke, History of Latvia, 1951)

pamokslininkų, įsakant jiems ir piligrimams visiškai paklusti Ordino valios, iš antros pusės, tam tikras kiekis popiežiaus bulų skatinančių padidinti ordino brolių skaičių net jų moralinės kokybės sąskaiton. Pagal jas ištremtiems, norintiems tapti ordino broliais, turėjo būti atleista, galėjo būti dovanota ir dėl nusikaltimų, arba dėl simonijos ekskomunikuotiems broliams. Taigi: svarbu buvo padidinti ordino narių skaičių bet kuria kaina!” (Chudzinski).

Nors žemaičiai pirmieji pradeda karo veiksmus, tačiau pagal prof. Ivinskį, Ordinas pastatydamas (čia abi Ordino šakos bendradarbiavo) Georgenburgo pilį (kronikoje ji dar vadinama Karšuvos pilimi) Nemuno ir Mituvos santakoje, kur į Mituvą įteka Imstros upelis, sulaužė taiką ir todėl karas vėl prasidėjo.

“Surinkę krūvon dideles jėgas — kronistas mums mini 3000 vyrų (Reim 4677) — žemaičiai vėl rengėsi pulti Kuršą. Lietuvių kultūros ir religijos istorijai yra duotos įdomios smulkmenos, kaip žynys metęs burtus ir spėjęs, kad žemaičiai laimėsią. Buvęs užmuštas ir paaukotas gyvulys, o kariautojai trečdalį laimėto grobio pažadėję dievams (Reim 4680-710). Iš ilgo metraščio aprašymo matyti, kad šitam žygiui buvo rūpestingai pasirengta. Eilėtoji kronika stengiasi duoti net atskirus pokalbius, mini apie Žemaičių kunigaikščių suruoštą vaišių metu pasitarimą (“die kunige von Sameiten . . .”), tačiau nemini nei atskirų kunigaikščių vardu, nei jų vado. Šitas anonimiškumas Žemaičių 1257-1260 m. laikotarpio žygiuose yra gana charakteringas. Vadai nėra pažymėti. Bet tie žygiai vis dėlto nėra koks nors beprasmis blaškymasis į visas puses. Nuo 1256 m. jie yra sistemingai vadovaujami kažkokios rankos, nes jie visi yra nukreipiami vakarų ar šiaurės link — į Kuršą, ar Klaipėdą.” (Ivinskis, Durbė). Taigi yra pagrindo manyti, kad tos rankos vedančios žemaičių žygius, būsią Mindaugo, kuris oficialiai laikė su Ordinu taiką, bet slapta rėmė ir net palaikė žemaičių karinius veiksmus prieš vokiečius.

Kaip ten bebūtų, bet žemaičiams žygis pasisekė ir jie laimėjo didelį grobį, bet tuo viskas dar nepasibaigė.

Kautynės ties Skuodu 1259 m. rudenį

Žemaičiai . . . “vedėsi į namus suimtuosius su dideliu ir prisiplėštu grobiu. Eilėtoji kronika mums pažymi, kad žemaičiai iš anksto buvo nutarę tuos pasipūtėlius kuršius apiplėšti taip, kaip jiems pritinka, pasiimti jųjų moteris ir vaikus, parsivesti jų arklius ir raguočius, pasiimti nelaisvėn jų bernų ir mergų, ir visą paskutiniųjų metų kuršių derlių dalytis (‘gewin’) visiems tiems, kurie bus šiame žygyje dalyvavę (reim 4712-20). . . Tačiau, kas liečia šitą (1259 m.) ekspediciją Kuršan, reikia manyti, kad ji nenutolo nuo tų tikslų, kuriuos 1256 m. lietuviai buvo pasistatę ir apie kuriuos tos pat Eilėt. kronikos autorius Alimino lūpomis mums pareiškė (Reim 4115-18). Žemaičiams, kaip artimiausiems kuršių kaimynams, rūpėjo neleisti ateiviams įsikurti Kurše, kad jiems būtų mažesnis kryžiuočių jungo pavojus”. (Ivinskis, Durbė).

Taip 1259 m. įsiveržusius į Kuršą žemaičius pasitikti iš Kuldingos išžygiavo “kuršių komtūras” Bernhardas von Haren. Jis pavijo žemaičius grobiu apsikrovusius Skuodo laukuose. Skuodas (Schoden) yra prie Bartos ir Luobos upių santakos. Ten darytų kasinėjimų duomenys rodo, jog kautynės įvyko 6 km. į pietvakarius nuo paties Skuodo — Luknių kaime (A. Salys, Die žemaitischen Mundarten). Leiskime ir toliau kalbėti prof. Ivinskiui kuris šiuos žemaičių žygius nuodugniai ištyrė :-

“Čia jos smarkiai susikovė. Kronistas pažymi, kad pagonys ėmė gintis kuo vikriausiai (Reim eil. 4845-4847). Jis (kronikininkas) sako, kad kuršiai per anksti netekę drąsos ir pradėję vienas po kito pasitraukti. Drąsesnieji ir ištikimieji jų norėjo būklę dar gelbėti. Tačiau, kaip toliau pažymi, kovos sūkury kovojo tik riteriai” (Ivinskis, Durbė).

“da sach man Kuren vlihen
und von dem strite zihen 
alenzeln also lange, 
daz in grozeme tivange
die brudere bliben stan”(Reim eil. 4849-53).

Toliau pasakyta:

“die getruwen Kuren
wolden ouch da duren
und dulden, ungemach”(Reim eil. 4857-59).

Iš to seka, kad ne visi kuršiai pabėgo, dalis jų liko ir kovėsi iki galo.

“Reim eil 4908-30 poetas papildomai ir apgailestaudamas nurodo, kad daug neištikimųjų iš mūšio sprukę, kai tuo tarpu narsieji kraujuose išsimaudę. Plg. Reim 4645-79; SrLI, 758,886 p. O kuršiais, matyti, iš pradžių jau nebepasitikėta, nes rengiantis į kovą juos Bernardas von Haren raginęs būti ištvermingais (“truwen stri-ten”, eil 4817) ir kovoti su pagonimis, kurie atėję ir nuplėšę jų kraštą. O jei jiems namon būsią leista grįžti, tai jie vėl netrukus ateisią. Jie nualinsią visą kraštą, visą kuršių žemę ir atim-

Iškarpa iš Merkatoriaus 1595 m. žemėlapio, kurioje matyti miškų masyvas dengiantis Žemaičių ir Kuršo pasienį tarp Rietavo ir Žagarės.

šią jų turtą (Reim eil. 4815-4830).” (Ivinskis, Durbė).

“Iš Eilėtosios Livonijos kronikos atrodo, lyg kuršiai patys savo noru vokiečiams padėjo gintis nuo lietuvių puolimų. Tačiau neabejotinai jie buvo verčiami kariauti kartu. Jei toks taikus vienuolis Balduinas buvo numatęs kuršių ekspedicijas prieš kitus pagonis, tai ką bekalbėti apie kryžiuočius, kurie su vietiniais gyventojais nebuvo niekur pratę švelniai elgtis. Iš tiesų, tas pats Eilėtasis metraštis mums trumpai pamini, kad iš kuršių buvo paimti įkaitai (“gisel”, Reim eil. 2419); be to, jie buvo priversti mokėti duoklę (“zins”, Reim eil. 2439). Kronistas toliau rašo, kad kuršiams praėjęs džiaugsmas, kai buvo pradėta statyti Embūtės (Ambotes) pilis. Daug kuršių dar žuvę, kol kraštas buvęs įveiktas, nes ir kietai uolai įveikti reikia, kad ji trūktų per pusę. (Reim 2436-49). Iš to galima daryti išvadą, kad kuršiai labai nenoromis pasidavę ir varu verčiami kariavo tada prieš lietuvius.” (Ivinskis, Durbė).

Ne vien tik kuršiai būdavo varomi į karą prieš žemaičius. Taip vokiečiai elgdavosi su visomis pavergtomis baltų giminėmis. 1256 m. žygyje verčiami dalyvavo ir žiemgaliai. Tačiau prievarta sumobilizuoti vietiniai žmonės dažniausiai kaudavosi nenoriai ir tik tol, kol nujausdavo kuri pusė laimės. Tada jie elgdavosi pagal aplinkybes, pasitraukdavo iš kovos lauko, arba net puldavo savo okupantus iš užpakalio.

Kautynėse ties Skuodu žuvo 33 riteriai ir daug kitų vokiečių pusėje. Vėliau rašyta Fabricijaus kronika nurodo, jog Ordino kariuomenės žuvo net 1500. Reikia manyti, jog ties Skuodu galėjo žūti ir piligrimų, kurių niekad netrūkdavo Ordino kariuomenėje. Spėjama, jog žuvo ir kariuomenės vadas Bernhardas von Haren, nes nuo to meto apie jį kronikos daugiau nekalba. Laimėję kautynes ir pasidalinę grobį — sumuštųjų ginklus ir arklius, žemaičiai grįžo namo apsikrovę dar didesniu grobiu.

Tai tiek apie Skuodo kautynes žinome iš kronikos autoriaus ir istorikų aiškinimų. Panagrinėję jas kariniu atžvilgiu galime susidaryti tokį kautynių vaizdą:

Žygiui į Kuršą žemaičiai buvo gerai pasirengę ir sutelkę stiprias jėgas. Kronikos minimas skaičius, 3000, gali būti ir perdėtas, tačiau reikia manyti kariuomenės būta tūkstantinės, gal tarp 1000 ir 2000 vyrų. Kad ji buvo didelė, liudija ir faktas, kad ji sėkmingai plėšė kraštą ir vietinės Ordino jėgos nepajėgė jai priešintis.

Kol Kuldingos komtūras, kuris buvo kartu ir Kuršių valdytojas, surinko iš savo valdų kariuomenę, žemaičiai jau buvo prisiplėšę ir grįžo namo. Ordino kariuomenės vadas turėjo skubėti, kad pavytų žemaičius lėtai žygiuojančius, nes buvo apsikrovę grobiu.

Kokio pajėgumo buvo Bernhardo paskubomis surinkta kariuomenė, galime tik spėlioti. Tačiau reikia manyti, jog jam parama buvo pasiųsta ir iš Rygos. Vien tik vietoje surinkti stambesnį karinį dalinį būtų trukę perilgai.

Jei palyginsime šitas kautynes su kautynėmis ties Klaipėda 1256 m., kai magistras Burchardas puolė stipresnius žemaičius, apgulusius Klaipėdą, turėsime kai kurių davinių ir ties Skuodu dalyvavusių vokiečių jėgų dydžiui nustatyti.

Ties Klaipėda magistras neteko beveik trečdalio savo riterių, kurie žuvo. Tik prasilaužimas pro žemaičių apgulos linijas ir susijungimas su pilies įgula išgelbėjo sužeistuosius riterius ir patį magistrą. Atvirame plote bekovojant sužeistieji būtų nepajėgę pasitraukti ir išsigelbėti. Taigi nuostoliai žuvusiais būtų buvę didesni, gal siektų apie pusę visų riterių. Taip galėjo įvykti ties Skuodu. Žinome, kad kautynėse ties Skuodu žuvo 33 riteriai. Taigi galime spėti jog ten dalyvavo vokiečių pusėje apie 70 riterių. Tais laikais kiekvienam riteriui buvo skiriami apie 3 ginkluoti palydovai, kurie lydėdavo jį į mūšį. Tokiu būdu tuos 70 riterių lydėjo apie 200 lengvai ginkluotų raitelių (‘seržantų’).

Kautynėse ties Klaipėda santykis tarp kovojusių riterių ir vietinių gyventojų sukeltos kariuomenės (500 kuršių) buvo apytikriai 1 prieš 12. Panašus santykis galėjo būti ir ties Skuodu. Taigi, riteriai, be savų palydovų, galėjo būti remiami dar ir 750 — 800 raitų kuršių. Taigi, visa ordino kariuomenė galėjo būti apie 1000 vyrų. Tai yra nemažas kiekis kariuomenės, žinant, kad ji buvo sutelkta ant greitųjų ir vietoje, nors, kaip minėta, galėjo joje dalyvauti ir riterių būrys su palydovais ir šimtinė ar dvi vietinės kariuomenes atsiųstos iš Rygos.

Plėšimo žygiuose žemaičių taktika buvo įsiveržti į priešo kraštą, pasklisti būriais po apylinkes ir kuo daugiau grobio paėmus, vėl susitelkti sutartoj vietoj žygiui namo. Susitelkimas laiduodavo saugumą nuo persekiojančių stambesnių priešo jėgų.

Skuodas guli žemumoje iš vakarų ir iš šiaurės dengiamas pelkių, Bartos upės ir jos intakų. Senesnieji žemėlapiai rodo Žemaičių pasienio su Livonija vakarinę dalį dengiamą miškų masyvo.

Luknės (Luknių) km. prie Skuodo. Manoma, kad šio kaimo laukuose įvyko Skuodo kautynės. Iškarpa iš latvių 1:75 000 žemėlapio (7-Rucava).

Tokia Skuodo padėtis darė jo apylinkes kaip tik tinkamas išeities baze grobio žygiams ir gera susitelkimo vieta po tokio žygio. Pelkės ir miškai dengė mažus būrius grįžtančius su grobiu į telkimosi vietą, kur paslėpę grobį miške ar pelkėje, susitelkę, jie galėjo atsisukti prieš persekiotojus.

Apie XIII a. karo meną ir taktiką bus smulkiau kalbama vėliau, kai nagrinėsime Durbės mūšį. Čia galime tik būti tikri, jog riterių kovos papročiu, vokiečių riteriai pasiviję žemaičius, jau jų žemėje, daug nelaukdami ir nedelsdami puolė. Aišku persekiojant riterių arkliai, reikia manyti, buvo nuvargę, kai žemaičių lėtai žygiuojant nebuvo nuvaryti. Žemaičiai vartodami lengvųjų raitelių taktiką, vokiečių riterių masės smūgį kakta kakton nepriėmė, bet leidosi stumiami kol riterių kautynių linija nuolat apšaudoma strėlėmis pakriko. Tada, turėdami jėgų persvarą, pradėjo vokiečių kariuomenę pulti iš kelių pusių.

Kronika apie šį momentą taip sako (laisvas vertimas):

... “Pasiruoškit kovai, prieš mus štai priešo kariuomenė” (Komtūro žodžiai). Broliai ir vokiečiai ir jų tarpe kuršiai, pasiruošė kovai pagal krašto paprotį. Kai jie jau stovėjo pasiruošę, brolis Bernhardas von Haren paėmė vėliavą į ranką ir pagonys tuoj buvo krikščionių užpulti, nes nenorėjo jie ilgiau laukti” (“Bruder bernhart von hären Nam die banier in die hant. Zu hant wurden an gerant. Die heiden von den cristen. Man wolde nicht mehr vristen. Do satzte sich der heiden her Vil uaste an die wider wer. Da hub sich an beider sit Ein vil vngevuger strit” Reim eil. 4840-4848). Tačiau priešų kariuomenė pradėjo smarkiai priešintis ir kilo didelė kova.

Tuo metu talkininkai kuršiai pamatę, stipresnių žemaičių jėgų persvarą, pradėjo trauktis iš kovos lauko ir sprukti. Kad kuršiai nelabai noriai ėjo į kautynes, matome ir iš vokiečių vado mėginimo drąsinti juos prieš puolant žemaičius.

Pagaliau Ordino kariuomenė pradėjo silpnėti ir pralaimėjo kautynes, o žemaičiai paėmę, tarp kitko ir priešo arklius, dėkodami dievams už pergalę, išžygiavo į namus (“Die cristen wurden strifes mat. Die sameiten teilten do Pferde vnd waren uollen vro. Vnd saiten iren goten dane, Das an deme strife in gelanc.” Reim eil. 4872-76).

Be riterių, kovos lauke galėjo žūti dar keletas dešimčių jų palydovų ir keletas šimtų kuršių, kurie būdami lengvi raiteliai turėjo pakankamai progos pasprukti, nes žemaičiams persekioti, palikus savo grobį prisiplėštą Kurše, aišku, buvo neparanku.

Skuodo kautynės yra gražus pavyzdys kai sunkioji, šarvuota kavalerija persekioja lengvuosius raitelius, apsunkintus grobio, juos paveja, deja, jau susitelkusius, ir dėl savo senos sustingusio vieno smūgio taktikos, nepritaikintos kovoti prieš lengvąją kavaleriją, pralaimi kautynes.

Sužinojęs apie skaudų pralaimėjimą ties Skuodu, magistras greitai surinko stiprią kariuomenę iš lybių, latvių, estų, kuršių, žiemgalių ir iš vyskupijų. Iš Rygos žygis vedė į Kuldingą. Tačiau ten buvo sužinota, kad žemaičiai vėl pasirodė Klaipėdos apylinkėse. Ordino kariuomenė iš Kuldingos pasuko Klaipėdos link.

Bežygiuojant buvo susitikta su priešo kariuomene. Šią priešo naują kariuomenę kronikininkas savo ilgame aprašyme šį kartą vadina ne žemaičių, kaip kad vadindavo anksčiau, kartais dar pridėdamas “sameiten . . . die ouch lettowen sint genant”, arba “die lettowen, die Sameiten sin genant”, bet dabar tiesiog vadina “lettowen”, t.y. lietuvių kariuomene. Iš šito kai kurie istorikai (J. Totoraitis, Z. Ivinskis) daro išvadą, kad šioje kovoje jau greičiausiai, dalyvavo ir Mindaugo kariuomenės dalis, tačiau ne jo vardu, o slapta remdama žemaičių kovą. Sunku patikėti, kad vokiečiai to būtų nepastebėję ir nepažymėję kronikoje tokį Mindaugo laužymą taikos. Kadangi žemaičius jie laikė lietuvių tautos dalimi tai ir vadina lietuviais.

Sutiktos lietuvių kariuomenės būta didelės, anot žvalgo pranešimo ji užpildžiusi visą lygumą ir buvusi gerai ginkluota, turėjusi puikius šarvus, o jų šalmai buvę paauksuoti ir spindėję kaip stiklas. Susidūręs su tokia jėga magistras nedrįso stoti kovon. Sušaukus karo tarybą buvo nutarta pasitraukti kiek atgal, šiaurės kryptimi link Vartajos pilies (netoli Durbės). Atrodo buvo jieškoma atramos taško, ir buvo laukiama ką žemaičiai darys.

Prie Vartajos Ordino kariuomenė sustojo nakčiai stovyklon. Kitą rytą žvalgai pranešė, kad lietuvių kariuomenė jau pasitraukusi.

“Kodėl lietuviai nestojo į kovą? Besiruošiant kautis lietuvių vadas (“konike”, eil. 5095). sušaukęs savo žmones, kaip kronika apdainuoja, ėmęs tartis. Bet žvalgai pranešė, kad nuo Dauguvos esanti atvykusi didžiulė kariuomenė, kuri lietuvius nugalėsianti (Reim 5099-5104). Tų sensacingų žinių įtakoje pagonys nepaisydami kelių ir lieptų (Reim. eil. 5153-55; 5201-2), greitai pasitraukė. Tačiau (jau) antrą kartą 1259m. jiems buvo pasisekę laimingai nuterioti Kuršą.

Pirmame tapo sumušta Ordino kariuomenė o antrame, nežiūrint didelio skaičiaus sąjungininkų, buvo leista pagonims pasprukti, būkštaujant su jais susiremti. Nė vienas, nė antras žygis nebuvo atkeršytas. Ypač (šis) antrasis buvo labai negarbingai pasibaigęs. Ir kronistas plačiai aprašo, kaip riteriai savo tarybose stengėsi sau tą negarbę išsiaiškinti. (Reim eil. 5190 -5238. Plg. SrL I, 758-759 p.)” (Ivinskis, Durbė).

Taip nesusirėmusi su lietuviais ir jų nepersekiodama Ordino kariuomenė išžygiavo atgal į Rygą, kur ji buvo paleista.

Žiemgalių sukilimas

Pergalės ties Skuodu ir kitų žemaičių sėkmingų žygių įtakoje, antroje 1259 m. pusėje prieš Ordiną sukilo žiemgaliai. Jie išvijo iš savo krašto visus vokiečių fogtus ir užėmė visas pilis, jų tarpe ir Tervetės pilį.

Magistras Burchardas tuoj sušaukė visus komtūrus į Rygą. Pasitarime buvo pasiryžta suruošti žygį į Žiemgalius ir ten pastatyti stiprią pilį iš kurios būtų galima valdyti visą jų kraštą.

1259-60 m. žiemą buvo sutelkta didelė kariuomenė, kurioje dalyvavo net dalinys iš danų įgulos Taline. Didžiulė rekvizuotų rogių gurguolė vežė ginklus ir atsargas statysimai piliai. Pasiekus Tervetę (į šiaurę nuo Žagarės), buvo bandyta ją pulti, tačiau paimti nepavyko. Tada po tolesnio žygio Žemaičių link, buvo sustota ir pastatyta Dobės (Doben) pilis. Ji buvo aprūpinta rinktine įgula ir atsivežtais ištekliais. Po šito darbo kariuomenė vėl sugrįžo įRygą.

Dobė buvo pastatyta lygiai tarp žemaičių ir žiemgalių žemių ir turėjo tikslą trukdyti abiejų kilčių kariuomenėms susijungti. Todėl 1260 m. dar prieš Velykas žemaičiai puolė Dobę, norėdami ją sunaikinti, bet, nežiūrint didelių pastangų ir aukų, jos nepaėmė ir turėjo pasitraukti.

“. . . tomis pasienio pilimis, kaip Dobė, Klaipėda, Georgenburgas, Ordinas iš trijų pusių supo Žemaičius lyg geležiniu lanku. Eilėtoji kronika ir šitame žygyje kalba apie lietuvius ir sako, kad jų širdyse degęs pyktis ir apmaudas, kam Ordino riteriai taip drąsiai jų žemėje įsikūrė. (Reim eil. 5501-5505). Jie kalbėję, kad mirtis (velnias) jiems atkvietusi šituos svečius, kurie jiems visomis pusėmis kenkią. ‘Bet mes juos suėmę, jiems plunksnas nupešiosime’ (Reim eil. 5509-5510). Šitie vaizdingi žodžiai gali mums charakterizuoti tą nuotaiką, kokia 1260 m. pavasarį buvo susidariusi prieš vokiečius Žemaičiuose ir, tur būt, Lietuvoje.” (Ivinskis, Durbė).

Negalėdami paimti Dobės, žemaičiai nusprendė neitralizuoti kitą dar pavojingesnį vokiečių kylį į Žemaitiją — Georgenburgo pilį ant Nemuno. Tam tikslui prieš vokiečių pilį jie pastatė savo pilį, kai kurių istorikų vadinamą Karšuvos pilimi. Iš jos jie galėjo nuolatos puldinėti Georgenburgą, neleisdami jo įgulai atsikvėpti ir trukdyti piliai tiekimą.

“Berods, pirmą kartą savo kovose su vokiečiais, lietuviai buvo sugalvoję naują būdą—    prieš Ordino pilį pasistatyti savo tvirtovę. Tokios taktikos vėliau laikėsi patys vokiečiai. Ir mes žinome, pav., XIV amž. pirmoje pusėje, kad kryžiuočių Christmemelis (Skirsnemunė) stovėjo prieš lietuvių Biseną, Bajerburgas (prie Gistus upelio) prieš Veliuoną—Junigėdą, Marienburgas — prieš Peštvę (Peštvėnus—    Pistą, prie Seredžiaus). Nežinome keno iniciatyva ši žemaičių pilis prieš Georgenburgą buvo pastatyta. Eil. kronikos autorius sako, kad tai buvo padaryta sumaningai Reim eil. 5514-5515). Šitame lietuvių-žemaičių žygyje irgi jaučiamas apgalvotas planingumas, kaip ir visose 1256-1260 m. jų kovose su vokiečiais. Keno nors išmintinga ir suprantanti ranka turėjo duoti jiems nurodymus, vadovauti. . . Pastatydami tvirtą savo pilį Karšovėje, žemaičiai rodė, kad jie visai nėra linkę kryžiuočiams užleisti tą kraštą, kuriame šie jau kad ir nuo 1253 m. pergamente turėjo nuosavybės įrodymus.” (Ivinskis, Durbė).

Ordinui neliko nieko kito kaip tik jėga užimti Žemaitiją ir karinėmis priemonėmis pavergti karingus žemaičius. Taip pagaliau pribrendo reikalas Ordinui galutinai atsiskaityti su žemaičiais, duoti jiems lemiamą smūgį ir kartą ant visados užbaigti šį reikalą.

V. KARYBA XIII AMŽIUJE

Iš Žemaičių ir Ordino XIII a. kovų aprašymų ryškėja, kad karių profesionalų kariuomenės, ginkluotos tų laikų geriausiais ginklais, patyrusių vadų vedamos, retai kada sumušdavo žymesnes ir pasiruošusias žemaičių jėgas. Žemaičiai nei skaitlingumu, nei ginklavimu nestovėjo augščiau Ordino. Kronikininkai kartais pagiria jų ginklus, bet beveik visada išpučia jų skaičių, atrodo, kad pateisintų savųjų pralaimėjimus.

Žaliavų stoka neleido žemaičiams ir lietuviams įsikurti žymesnę ginklų gamybą. Ginklai daugiausia būdavo įgijami prekybos keliu, ar grobimo. Jie negalėjo būti geresni už riterių. Juk tik vakarų Europoje buvo ir žaliavos ir ge

Virš.: grandininių šarvų pavyzdys. Apač.: grandininiais šarvais dėvintis XIII a. riteris, ant nugaros atmetęs šarvus dengiančią galvą.

XIII a. riteris užsideda puodinj šalmą

riausios ginklų kalvės ir žymiausi viduramžių ginkladirbiai.

Gyventojų kiekiu nei Žemaitija nei Lietuva nebuvo didesnė už pajūrio kraštus. Į pajūrį, į Kuršą ir Livoniją žmonės telkėsi prekybos ir pelno traukiami. Atrodo, kad Kurše ir Livonijoje galėjo būti tirščiau gyvenama kaip tų laikų Žemaitijoje. Taigi ir “skaitlingesnės” žemaičių kariuomenės, dažniausiai yra kronikininkų išsigalvojimai.

Taigi, kaip tada paaiškinti žemaičių laimėjimus? Vien tik tarp 1256 ir 1260 m. žemaičiai net keturis kart iš eilės sumuša vokiečius. Atsakyti į šį klausimą, tuo pačiu ir į klausimą, kaip buvo laimėtas Durbės mūšis, pirmiausia reikia susipažinti su viduramžių ir ypač su XIII a. kariniu menu.

Nuo XI a. vidurio iki XIV a. vidurio (tiksliau, pagal C. Omaną, nuo 1066 iki 1346 m.), ištisus 300 metų, mūšio lauke vyrauja šarvuotas feodalinis raitelis. Šio laikotarpio strategija ir taktika buvo beveik visiškai sustingusi ir nebesivystė.

Visas karo menas buvo sutelktas į riterio mokėjimą tvirtai sėdėti balne ir gerai valdyti jietį ir kardą. O jei riteris buvo beatodairiškai narsus ir drąsus, tai jis buvo XII-XIII a. karinio veiksmingumo pavyzdys. Beveik visai nebuvo kraipiama dėmesys į tai, kad drausmė ir taktiniai sugebėjimai yra tiek pat svarbūs kaip ir asmeninis drąsumas.

Feodalinė karinė sistema, užsilikusi dar iš X a., kai ji tiko ginti vakarų Europos sienas nuo magiarų, normanų, ar saracėnų puolimų, visiškai netiko ofenzyvai. Susitelkusi masė mažų valdovėlių, vienas kitam pavyduliavo, nepripažindavo nieko augštesnio už save, nebent tik karalių, kuriam irgi dažnai būdavo sunku tokius neklusnius vasalus tvarkyti. Tokia kariuomenė dažnai virsdavo nedrausminga minia. “Sunkiai surinktos, neklusnios, nepajėgios manervuoti, pasirengę palikti vėliavas kai tik jų trumpas tarnybos laikotarpis pasibaigia, feodalinės jėgos sudarydavo tokių nekariškų savumų telkinį, kokių reta kada buvo.” (Oman).

“Visada tekdavo skaitytis su galimybe, kad dėl kokio pasikarščiavusio baronėlio, ar kokio vėliavos vado, kuris niekeno neklausydamas ir tik savo paties neapgalvotu narsumu vadovaudamasis, kritišku momentu pradės kovą, bus suardyta sava rikiuotė ir sujaukti planai” (Oman).

Tada kariuomenėms vadovaudavo ne daugiausia patyrę riteriai, bet turinti augštesnį visuomeninį rangą, ar atvedę į kovos lauką didžiausią dalinį. Kai tik vien drąsa ar kilmė užima sugebėjimo ar patyrimo vietą, tada taktikai ir strategijai vietos nėra.

Tokia būklė tais laikais vyravo beveik visuose vakarų kraštuose. Riterių narsumas arba viską pataisydavo, arba viską pagadindavo:

“Priešui pasirodžius niekas negalėdavo sulaikyti vakarų riterį; skydai būdavo pakeliami,

XIII a. šalmų pavyzdžiai

jietys atstatomos, pentinai paspausdavo žirgus ir šarvuota linija dundėdama puldavo, nežiūrėdama koks priešas prieš ją bebūtų. Jos puolimas dažniausiai baigdavosi atsimušęs į akmenų sieną, arba raiteliams suvirtus į kokį kanalą, vargingai suklimpus į pelkes, arba tuščiai šokinėjant aplink kokią užtvarą. Nors ir paprasčiausios taktikos pradus vartojantis priešas negalėdavo nelaimėti prieš tokias kariuomenes” (Oman).

Vos dešimt metų prieš Durbės mūšį po visą Europą nuskambėjo krikščionių riterių pralaimėjimas prieš saracėnus ties EI Mansura (1250). Tai būta tipingo XIII a. šarvuotų riterių mūšio prieš pagonis, lengvus raitelius, išmanančius taktiką.

Kai tik prancūzų priekinė sauga prieš save pamatė atvirą lauką ir tarp palmių blizgančias pagonių j ietis, negalėjo susilaikyti. Savo grafo Artois vedami, riteriai puolė saracėnus lyg galvų netekę, nors karalius Liudvikas (IX) Šventasis ir buvo griežtai uždraudęs saugai veltis į kautynes. Bet kur tau, riteriai jau lėkė jietis atstatę į mameliukų eiles, kurios smūgio nepriėmė, bet pasitraukė, įsiviliodamos puolančius riterius į užpakalyje buvusio miesto gatves. Tada, tarp namų ir gatvėse išsibarščiusias ir susiskaldžiusias riterių grupeles jie puolė iš visų pusių. Per trumpą laiką grafo Artois dalis buvo sunaikinta.

Riterių pagrindinės jėgos sužinoję apie pavojų jų avangardui, šoko pagalbon. Tačiau, kai kiekvieno dalinio vadas, kiek galėdamas skubėdamas, rinkosi sau trumpiausią kelią, tai prancūzų armija atvyko į kovos lauką ne tvarkingoje masėje, bet susiskaldžiusi daliniais ir dar pairusiais. Taip visa armija, dalimis, iš eilės, ir buvo mameliukų sunaikinta. Visas mūšis tebuvo tik eilė nesuderintų, atskirų kavalerijos dalinių kautynių, pasibaigęs dideliu pralaimėjimu.

Nežiūrint riterių drąsumo ir jų užsidegimo kovoje, susiskaldę ir puolami iš visų pusių siaurose ar klampiose vietose jie negalėjo laimėti. Tai dalinai paaiškina ir riterių kariuomenių pralaimėjimus prieš žemaičius. Pelkių, klampynių ir siaurumų Žemaitijos miškuose netrūko, o tas vietas žemaičiai gerai žinojo.

Viduramžių mūšis rėmėsi riteriu, kuris dėl augšto asmeninės garbės jausmo buvo nedrausmingas. Jam nepakanka, kad jo pusė pergalėtų, ne, jam dar būtinai reikia ir pačiam asmeniškai dalyvauti pergalėje. Tai idėja, kuria jis gyvena, bet tuo pačiu tai yra nedrausmės idėja, paverčianti riterį pavieniu kovotoju. Dėl to Bizantijos imperatorius Leo, savo Taktikoje sako, kad frankų puolimai, raitų ar pėsčių, yra beatodairiniai ir nesulaikomi dėl jų atkaklumo.

Nežiūrint to nepaprasto riterių narsumo, vistik mūšiai ir kautynės būdavo jų dažnai pralaimimos. Kovos įkarštyje vadovybės daugiau jau nebebūdavo, nes ir vadai kaudavosi kaip paprasti riteriai priekyje ir daugiau jau nebevadovaudavo: “kova paliekama pačiam riteriui, kuris turi kenkti priešui kaip ir kur tik įmano”. (Delbrueck). Junginio vėliava, tiesa, tarnaudavo kaip telkimosi ženklas, bet ne kaip vadovietė iš kur būtų duodami ženklai valdanti mūšį.

Riterių kautynių tipingas laukas būdavo erdvi lyguma, kurioje raiteliai galėtų laisvai judėti. Sparno atrėmimas nevaidino svarbaus vaidmens.

Į ataką riteriai iš pradžių jodavo lėtai ir tik paskutiniu momentu paspausdavo arklį pilnu greičiu. Tačiau jie nepuldavo kaip modernių laikų kavalerijos valdomas vienetas, bet tik kaip sutelktų individų grupė, kurių kiekvienas veikė savo iniciatyva. Sykį paleidus juos atakon jau būdavo neįmanoma juos valdyti. Paprastai jie nugalėdavo savo svoriu — vienu smūgiu — uno impetu (Smail). Šita taktika ypač ryškiai matyti Kryžiaus karų mūšiuose.

Mūšis dažnai prasidėdavo ne visoms jėgoms puolant iš karto, bet įtraukiant kovon vieną armijos dalį po kitos (Staffelfoermig — Delbrueck), nes tais laikais pirmam susidurti su priešu buvo dar ir garbės reikalas. Kai kuriose kariuomenėse vyravo net tradicinė teisė tam tikriems daliniams leisti susidurti su priešu pirmiems.

Kad feodalų raitelių armija būtų lengviauvaldoma mūšyje, ji būdavo dalinama į 3, kartais ir į daugiau, vadinamų “battles”, arba pulkų. Tokį vieną pulką sudarydavo du, arba ir daugiau eskadronų po 100-150 raitelių. Mūšiui eskadronai rikiuodavosi eilėn ar skaidiniais gilumon savo pulko ribose. Tačiau tik retas vadų XIII a. sugalvodavo pasilikti sau rezervą ir retas iš vadų nestodavo pirmon kautynių eilėn asmeniškai dalyvauti kovoje.

Susidūrę tokios dvi vienodos kariuomenės valandomis kovodavo didžiausiame sąmyšyje. Kartais jos persiskirdavo, atsitraukdavo atgal kad leistų atsikvėpti arkliams ir vėl puldavo viena kitą, kol kuri pusė pavargdavo ir palikdavo kovos lauką. Beveik niekam neateidavo galvon panaudoti taktiką, pav. pakreipti rezervą į lemiamą vietą, ar duoti smūgį į šoną ir panašiai (Oman).

Tik todėl iš tų laikų iškyla tokių karvedžių vardai kaip Charles d’Anjou ir Simon de Mont-fort, nes jie kovoje neužmiršdavo ir taktiką.

Keista, bet per visas kovas Kryžiaus karuose Art. Rytuose, kur vakarų riteriai susidūrė su tikrai jiems pavojinga “amžinąja Azijos partų taktika”, t.y. lengvų, judrių raitelių kovos būdu, jie nieko iš to neišmoko ir vis kietai laikėsi senosios šarvuoto, aklo smūgio taktikos. Kryžiaus karų patirtis riterių taktikai turėjo tik nežymios įtakos. Karo menas praturtėjo daugiau karinių įtvirtinimų ir šarvų gamybos srityse, bet ne strategijos ir taktikos. Nieko naujo karo menui nesuteikė nei riterių ordinai, aklai sekę feodalų raitelių taktiką.

XII ir XIII a. riterių šarvai buvo grandininiai, pinti, ir dengė visą riterį nuo galvos iki kojų. Po šarvais būdavo nešiojamas odinis, ar dygsniuotas švarkas. Grandininiais šarvais būdavo dengiami ir arkliai. Toki šarvai saugojo nuo ašmeninių ginklų ir nuo strėlių, tačiau nesaugojo nuo smūgio ginklų — kardo ir buožės, kurie triuškindavo kaulus. Todėl jau XIII a. buvo pradėta grandininius šarvus stiprinti metalinėmis plokštelėmis pavojingesnėse vietose. Tik XIV a. pradėjo vystytis plokštiniai šarvai, pamažu pakeitę grandininius.

Galvą saugojo smailas lengvas šalmas, kuris XIII a. bėgyje buvo pakeistas sunkiu ir didžiuliu puodiniu šalmu, dengiančiu visą riterio galvą ir kaktą, kartais gulinčiu savo svoriu ant riterio pečių.

Tiktai XIV a. išsivystė taisyklė, kad ginkluoti tarnai lydi riterį į mūšį. Tačiau dauguma karinių istorikų mano, jog jau ir XIII a. riteris dažniausiai būdavo lydimas 2-4 ginkluotų tarnų, lengvų raitelių (seržantų). Yra žinoma, jog prancūzų riteriai XIII a. būdavo organizuoti vėliavėlėmis (“bannières”) iš 4-6 riterių,

Prancūzų riteris iš 1289 m., dėvintis grandininiais, vietomis plokštėmis sustiprintais, šarvais

vėliau iš 5-7 riterių, lydimų savo “ecuyers”. Vėliavėlės grupuodavosi į “batailles” — pulkus. Vėliava kaip organizuotas dalinys iš keletos dešimčių (25-50) riterių atsirado tik XIV a. ir vėliau (Lot).

Yra manoma, kad XIII a. riteriai mūšyje rikiuodavosi viena, dviem ar net trim eilėmis. Vienam raiteliui skirdavo apie 1.50 m. fronto (Lot). Tačiau yra nuomonių (Delbrueck), kad tada riteriai rikiuodavosi voromis (battles) po 20-25 eiles gilumo, kyliais arba tiesiomis eilėmis.

Kylio formos rikiuotė yra įrodyta XV a. karuose, tačiau XIII a. tik spėjama, kad ji galėjo būti pavartota. Greičiausia, XIII a. dar vis tebuvo vartotos senosios tiesios linijos, iš dviejų ir kartais daugiau eilių.

Pėstininkai

Be raitelių, mūšiuose XIII a., dažnai dalyvaudavo ir pėstininkai, kurie šiaip jau daugiausia tik gindavo pilis, saugodavo stovyklas ir sudarydavo apgulos jėgas.

Tais laikais visos ginklų rūšys teturėjo tik vieną tikslą — tarnauti sunkiems šarvuotiems riteriams. Todėl jokios jungtinių ginklų rūšių taktikos viduramžiais, o ypač XIII a., dar nebuvo. Buvo tik riterių taktika (Delbrueck). Taigi ir pėstija buvo tik pagalbinė ir nelabai vertinama ginklo rūšis.

Kartais pėstininkai būdavo panaudojami pridengti raitelių užnugarį ir kautynėse dalyvaudavo kaip lankininkai, jiečių svaidytojai, arba pikenieriai. Jie niekad nebuvo lemiantis puolimo ar manevro ginklas. Dažnai raitelių mūšiai vykdavo be jokios pėstininkų paramos.

Riterių kautynės XIII amžiuje. Beveik visi riteriai be šalmų. Galvą saugodavo, po grandininiais šarvais dėvimu, apvaliu, metaliniu šalmeliu ir odiniu, arba medžiaginiu pošalmiu.

Viduramžių pėsčių knechtų būrys dar nėra pėstininkai moderniąją prasme. Jie nesudarė taktinio vieneto, t.y. dalinio, kur daugelis karių apjungiami vieningos valios (Delbrueck).

Būdami nedrausmingi, blogai organizuoti, prastai ginkluoti ir neapmokyti (daugiausia ant greitųjų sušaukti) pėstininkai XII ir XIII a. buvo visai neveiksmingi. Kartais pėstininkai būdavo organizuoti į kuopas (connetablies), vadovaujamas kapitonų.

Kryžiaus karų įtakoje lanką pradėjo išstumti arbaletas — šaudyklė, kuriuo buvo pradėta perginkluoti pėstininkai. Arbaletu galima buvo iššauti dvi strėles per minutę.

Žygyje pėstininkai eidavo voros priekyje, o kavalerija užpakalyje. Kryžiaus karuose prieš kautynių pradžią pėstininkai išsirikiuodavo priekyje raitelių: priekinėje eilėje, savo didžiuliais skydais prisidengę, sutūpdavo pikenieriai, atrėmę į žemę ilgas pikes, pasvirusias priešo pusėn, antroje eilėje stati arbaletininkai galėdavo šaudyti per savų pėstininkų galvas. Pėstininkui būdavo skiriama api 90 cm. (3 pėd.) fronto.

Jei priešo lengvosios kavalerijos puolimas atsimušdavo į pėstininkų liniją, tada pro sparnus ar tarpeklius sumišusį priešą puldavo ir pribaigdavo sava kavalerija, stovėjusi parengtyje už pėstininkų. (Smail).

Pagrindinis skirtumas tarp Kryžiaus karų mūšių ir tų laikų Europos mūšių buvo tas, kad Europoje abiejų kovojančių pusių kavalerija būdavo vienoda. Kova vyko ne tarp sunkiosios kavalerijos vienoje pusėje ir lengvosios kavalerijos kitoje, bet tarp dviejų priešingų, sunkiai šarvuotų riterių kariuomenių, remiamų ar neremiamų pėstininkų. Iš čia skirtingas mūšio išsirikiavimas Europoje: kavalerija priekyje, o pėstininkai užpakalyje — rezerve, arba pėstininkai centre, raiteliai — sparnuose. Tada, paprastai, lankininkai išėję savų riterių priekin paleisdavo keletą strėlių į priešą ir greitai sprukdavo už savų pikenierių.

XIII a. bėgyje pėstininkai niekada neparodė, kad jie sugebėtų pulti ar manevruoti. Jiems buvo įmanoma vien tik pastovi gynyba. Savo mase, ilgomis pikėmis ir lankais ar arbaletais, jie dažnai buvo pajėgūs atlaikyti lengvų raitelių puolimą.

Gynybos atveju raiteliai ir net riteriai dažnai nusipėstindavo kad sustiprintų pėstininkų eiles ir jų moralę. Toki atvejai yra žinomi iš senovės, net nuo VI a., iš Gotų karų, ir kartojasi per visus viduramžius. (Cambridge Hist, of Middle Ages vol. VI ir S.N. and W. Warfare).

Lengvieji raiteliai

Kryžiaus karuose ir kovose su totoriais ir magiarais, vakarų Europos riteriai susidūrė su naujos rūšies kavalerija — lengvąja. Tų, lankais, lengvom jietimis ir kardais ginkluotų, greitų ir judrių raitelių taktika buvo skirtinga nuo riterių. Vaizduodami puolimą, jie apšaudydavo priešą daugybe strėlių ir staiga pasitraukdavo lyg bėgdami, norėdami iššaukti sunkiųjų riterių puolimą ir persekiojimą, kad iširus jų rikiuotei galėtų, apsisukę atgal, savo ruožtu, pulti pakrikusius riterius ir juos sunaikinti.

Kryžiaus karų dalyviai ypač bijojo ir vertino turkų lengvųjų raitelių taktinius sugebėjimus. Jie buvo greitesni ir lankstesni manevruoti už frankus, nes jų arkliai buvo greitesni, o šarvai ir ginklai lengvesni. Turkų pagrindinis ginklai buvo lankas ar arbaletas, lengva jietis, kardas, buožė ir mažas, apvalus ir lengvas skydas. Tuo tarpu frankų skydas buvo sunkus, pailgo trikampio pavidalo, sunki jietis ir kardas.

Kodėl frankams buvo sunku kovoti prieš tokius silpniau ginkluotus turkų raitelius?

I.    Būdami judresni turkai galėjo laikyti norimą atstumą nuo priešo ir pasirinkti momentą jį pulti. Jie nesudarė riterių masiniam smūgiui taikinio, nes galėjo pasitraukti ir smūgio nepriimti, ir vėl grįžti į kautynes puldami pairusias po atakos priešo eiles. Išblaškyti jie vėl greitai susitelkdavo kovai. Jie buvo lyg musės, kurias galima nubaidyti, bet negalima jų atsikratyti.

II.    Jie vartodavo klastą, pavaizduodami pasitraukimą ir nuvesdami priešą į pasalas.

III.    Būdami judrūs jie galėjo pulti priešą iš šonų ir iš užpakalio. Toks puolimo būdas riterių karuose Europoje buvo visai neįprastas.

IV.    Būdami greiti jie sugebėdavo užpulti dar tebežygiuojantį priešą. Tada jie, kaip taisyklė, smogdavo į žygio voros užpakalį.

Be šių pagrindinių savumų, išplaukiančių iš lengvojo raitelio judrumo, turkai buvo geri šauliai — lankininkai. Jie šaudė raiti, nesustodami ir net atsigręžę atgal. Jų šaudymo tikslas būdavo suardyti priešo vienalytumą, todėl būdavo taikoma ne tik į karį, bet ir į jo žirgą. Kadangi riterių taktikos pagrinde yra raitų ataka, todėl buvo svarbu pažeisti jų arklius. Be žalos kurią jos darė, nuolat zvimbiančios strėlės dar ardė moralę ir riterių nervus laikydavo įtemptus.

Kad išvengtų strėlių, riteriai būdavo priversti skubiai sueiti su priešu į sąlytį, reiškia, turėdavo jį pulti. Taip turkai iššaukdavo riterių puolimą.

Tačiau nei judrumas, nei šaudymas vieni pergalės neatnešdavo. Ją iškovoti reikėdavo, galų gale, sueiti artimon kovon kardu, jietimi ar buože. Kai riterių eilės nuo nuolatinio šaudymo ir judesio pakrikdavo, lengvieji raiteliai puldavo. Apšaudymas strėlėmis atpuldavo jei riteriai patekdavo į pasalas, arba jei jie sugebėdavo staiga sudaryti sąlytį. Vargas būdavo sutelktiems lengviesiems raiteliams jei juos ištikdavo riterių linijos smūgis. Lyg geležinis volas jie persirisdavo viską triuškindami ir išblaškydami. Viduramžių riterį geriausia galima prilyginti šių laikų tankui.

Ypač svarbu yra žinoti, kad turkų lengvieji raiteliai sudarydavo vieningus taktinius dalinius, kurie būdavo dažnai puikiai valdomi, to ko trūko riterių daliniams. Turkų vyriausias vadas mūšį valdydavo iš tolo, tik lemiamu momentu pats mesdamasis į kautynes.

Kai XIII a. karų ir apgulų būta daug, taip mūšių, palyginti, maža. Feodalinėje santvarkoje pilis buvo jos dalis, kaip ir šarvuotas riteris. Pilys, dažnai mūrinės, būdavo stiprios ir dėl menkos tų laikų technikos sunkiai paimamos. Dažnai reikėdavo ilgų apgulų, kad pilį badu paimti.

“Modernių laikų karinių ryšių sistema suteikia vadui maksimumą žinių ir kontrolės. Jis žino, kada mūšio eiga jam darosi nepalanki — ir, jei jis nori, gali organizuoti priemones palaipsniui kovą nutraukti, t.y. sukurti eigą, kurios metu jam neribotą pagalbą suteiks modernių ginklų galia. Viduramžių sąlygos buvo visai kitokios. Dar prieš mūšį vadas galėdavo sudaryti planą, pagal kurį jis rikiuodavo savo kariuomenės dalis ir siųsdavo jas į veiksmus. Tačiau kartą pasiuntęs į mūšį jis prarasdavo jų kontrolę, ypač tas atsitikdavo su pačiom veiksmingiausiom dalimis, su šarvuotais riteriais. Jei riterių atakos metu įvykdavo kas nors, kas suardydavo jo planus, viduramžių karo vadas, paprastai, nebūdavo pajėgus pertvarkyti jėgas. Tada mūšio išdavos priklausydavo nuo dalių moralės, asmeninio narsumo ir geros laimės derinio” (Smail).

Taigi viduramčių mūšis būdavo rizikingesnis už modernių laikų. Todėl tais laikais kariuomenės dažnai tik manevruodavo ir nesusitikdavo mūšio lauke.

Taip apžvelgę XIII a. karybos meną, galime pasakyti, kad kryžiuočių ordinas, paveldėjęs geriausias riterių tradicijas, paveldėjo ir jų nelanksčią kovos taktiką, kurią vartojo kovose prieš žemaičius. Žemaičiai, gi, išvystė savitą taktiką, labai artimą Artimųjų Rytų lengvųjų raitelių taktikai ir sėkmingai gynėsi ir dažnai sumušdavo XIII a., tur būt geriausią Europos kariuomenę — vokiečių ordino riterius.

(bus daugiau)

DURBĖS MŪŠIS

1260 M. LIEPOS 13 DIENĄ

(Pabaiga)

Z. RAULINAITIS

VI. ORDINO PASIRUOŠIMAI NAUJAM KARO ŽYGIUI PRIEŠ ŽEMAIČIUS

Magistras Burchardas von Hornhausenas ryžosi sutelkti dideles jėgas, kokių Livonija dar nebuvo mačiusi (Chudzinski). Nors Eiliuotoji kronika aiškina, kad naujo žygio pasiruošimų priežastis buvusi žemaičių sukeltas pavojus Georgenburgo piliai, o Dusburgas neįtikinančiai teigia, jog jėgos buvo telkiamos tik maisto nugabenti Šv. Jurgio pilies gynėjams, tačiau šitiems kronikų teigimams prieštarauja karinių pasiruošimų apimtis. Pirmą kartą į Livonijos kariuomenės sudėtį įtraukiamos stambios jėgos ir iš Prūsų ordino.

Kad gautų paramą, pats Burchardas vyko į Prūsus ir ten išsiderėjo iš kryžiuočių ordino maršalo stiprių pagalbinių jėgų. Jis gavo 30 riterių piligrimų, tik ką atvykusių iš Vokietijos, pasiruošusių į Kryžiaus žygį, be jų dar būrį rinktinių riterių, reikia manyti nemažesni už piligrimų ir apsčiai vietinių karių.

“Abiejų kariuomenių, Livonijos ir Prūsų, rinkimosi bazė buvo Klaipėda. Maršalas Botelis ten ir atvyko su savo rinktinių vyrų būriu. Iš Ordino brolių išrinkęs tinkamiausią skaičių, Botelis dar pasiėmė ir kilmingųjų, Ordinui atsidavusių, prūsų (sambių, pamedžionių). O tie kilmingieji sambių vadai buvo, be abejo, atėję su savo žmonėmis. Eiliuotoji kronika paskui mini, kad kautynėse (prie Durbės) dalyvavę prūsai. O atskirai paminėti natangai ir varmiai. Visi jie nustoję daug žmonių” (Ivinskis, Durbė).

Tipingas XIII a. riteris

Popiežius Aleksandras IV, vienas iš palankiausių kryžiuočiams, savo privilegija iš 1260m. sausio 21 d. leido jiems versti prūsus kalėjimu ir įkaitais stoti ordino kariuomenėn ir statyti ordinui pilis. Konstancos konsilijoje lietuviai skundėsi, kad riteriai prūsų žmones naudoja savo žygiuose į svetimus kraštus, juos kovose siųsdami į pirmąsias eiles ir pratindami bei ragindami juos žudyti ir deginti.

Livonijos kariuomenėje nebuvo tik žiemgalių, kurie jau 1259 m. buvo sukilę. Kronikos nemini ir lybių su lietgaliais, kurie visada talkininkaudavo vokiečiams, todėl, netenka abejoti, kad jie šiame žygyje irgi dalyvavo.

“Be Ordino riterių ir vietinių tautų rekrūtų, atskirą jėgą sudarė piligrimai. Mūsų kronistas paprastai pažymi tokių svečių, kryžiaus kovotojų, dalyvavimą (Reim eil. 412, 1690, 1895, 5658, 6067, 10417). Tokie piligrimai ieškodami atgailos už įvairias savo nuodėmes, dažniausiai atvykdavo laivais iš Hanzos uostų (Liubeko). Žinoma nereikia manyti, kad į kiekvieną iš Kurijos einantį raginimą skelbti kryžiaus karą (1250-1260 m. laikotarpyje jų buvo labai daug), būtų atvykusios gausingos, tūkstantinės jėgos. Paprastai piligrimai vykdavo būriais su kokiu nors vadu, žymesniu kunigaikščiu. Atvykę į vokiečių Ordino žemes, jie čia buvo kryžiuočių įrankis. Jų uždavinys buvo dalyvauti ekspedicijose prieš pagonis. Ilgai jie Livonijoje ir Prūsuose nepasilikdavo. Piligrimų laikymas be darbo ir aprūpinimo Ordinui būtų buvusi didelė našta. Jų atvykimas būdavo susijęs su kokiu nors iš anksto numatytu žygiu. Ir čia jie, arba, padėdavo savo galvas, arba, žygiui pasibaigus, tuoj grįždavo namo” (Ivinskis, Durbė).

Kryžiaus karo akcija prieš pagonis žemaičius buvo stipriai pradėta 1259 m. ir atnaujinta 1260 m. vasario mėn., kai popiežius Aleksandras IV, Ordino prašomas, leidžia skelbti Kryžiaus karą Prūsuose ir Livonijoje ir paragina Livonijos vyskupus paremti Ordino kovą. Tačiau tarp Rygos arkivyskupo ir Ordino visą laiką vyko varžytynės. Todėl 1260 m. karo žygyje ir Durbės mūšyje vyskupų kariniai daliniai nedalyvavo. Tačiau į šį karą buvo įtraukti suverbuoti prieš totorius piligrimai Prūsuose.

Be to, popiežius reikalavo, kad atvykstantiems piligrimams nebūtų taikomi kelių mokesčiai, muitai ir kitos pareigos. Negalinti prisidėti prie karo raginami mokėti Ordinui tam tikrą mokestį. Visiems kryžiaus žygio dalyviams ir prisidėjusiems popiežius suteikė tokias pat indulgencijas ir privilegijas kaip ir Palestinos kryžeiviams. Tokios priemonės ir dar nuodėmių atleidimo pažadai, be abejo, suteikė Ordinui daug piligrimų. Šita Kryžiaus karo akcija truko iki 1260 m. vasaros.

Tokiu būdu abiem Ordino šakoms pavyko suorganizuoti, kronikos žodžiais, ’’’dvi gražias kariuomenes”.

Iš Prūsų jėgos vyko į Livoniją dalimis. Viena rinktinė grupė išvyko į Klaipėdą jau ankstų 1260 m. pavasarį. Likusi kariuomenė pajūriu išvyko į Klaipėdą vėliau. Iš Klaipėdos susijungę Livonijos ir Prūsų jėgos, Burchardo vedamos, turėjo traukti Nemuno žemupiu ir panemuniais į Georgenburgą, kurį buvo apgulę žemaičiai. Tikslus jų žygio kelias, deja, nežinomas.

“Šitokiai mišriai ir margai savo sudėtimi kariuomenei vadovavo Ordino riteriai. Jie, paaukoję visą savo gyvenimą kovai ir ginklui, lyg kokie aktyvios tarnybos karininkai, turėdavo uždavinį vadovauti piligrimų ir vietinių gyventojų kariuomenei. Jei visos jungtinės kariuomenės galėjo būti keli, gal kokie ir penki tūkstančiai (tikrų skaičių neturime), tai poros šimtų riterių pakako, kad jie joje galėtų eiti vadų bei karininkų pareigas ir rikiuoti kitus į kovą.” (Ivinskis, Durbė).

Iš šitos citatos atrodo, jog riterio vaidmuo viduramžių kariuomenėje yra netinkamai suprantamas. Lyginti tų laikų riterį su moderniųjų laikų karininku yra visiškai netikslu. Jų abiejų paskirtys yra skirtingos. Karininkas yra skirtas vadovauti, kai riteris yra individualus kovotojas. Riteris, kaip toks, įeina į sunkiųjų raitelių junginį ir niekam nevadovauja. Jis yra pagrindinis kovotojas. Taip kaip modernioj kariuomenėj, pav., tankas nevadovauja pėstininkams ar kitai kuriai ginklo rūšiai.

Jei riteriai išsidalintų po vietinių tūkstantinę kariuomenę, būtų nustota veiksmingiausios kariuomenės dalies, jos kumščio, riterių telkinio, kurio veiksmai nulemdavo mūšį ar kautynes. Karininkų vaidmenį riterių daliniuose vykdė jų komtūrai ar vyresnieji, o vietinės kariuomenės būdavo vedamos savų vadų. Tas yra labai aišku iš kronikų.

Dr. Ivinskis čia dar nurodo ir spėjamą Ordino kariuomenės kiekį — 5000 vyrų. Reikia manyti šis skaičius yra per augštas. Juk žemaičių kariuomenė, pagal kronikininką buvo tik 4000, be to, manoma, kad ir šis skaičius yra perdėtas, kaip ir visi apvalūs kronikininkų skaičiai, ypač liečianti priešą. Taigi, jei žemaičių kariuomenė nesiekė 4000 vyrų, neįtikėtina, kad ji būtų apsupusi ir taip naikinančiai sutriuškinusi 5000 vokiečių kariuomenę ties Durbe. Atrodo, jog skaičiuojant Ordino kariuomenę, nereikėtų peržengti 4000 skaičių, gal geriau būtų laikytis tarp 3000 ir 4000. Iš viso XIII a. kariuomenės visuose kraštuose nebūdavo tokios didelės, kokios jos išaugo XIV a. ir vėliau. Daugiau tikėtina Dr. Ivinskio nuomone, kad toje kariuomenėje būta poros šimtų riterių. Žinant, jog santykis tarp skaičiaus riterių ir vietinės kariuomenės įvairuodavo ir vidutiniai pasiekdavo 10 ar 12, galima spėti, kad vietinės kariuomenės Livonijos jėgose galėjo būti apie 2000. Šios kelios pastabos padės mums vėliau tiksliau apskaičiuoti Ordino jėgų dydį.

Žemaičių manevras

Tuo metu lietuviai matė,
Kad daugybę narsiausiųjų
Pražudytų savo vyrų 
Prie šitos tvirtovės sienų,
Jei ją pulti jie manytų.
Nuo puolimo atsisakė
Ir į mūšį ėmė ruoštis.
Jie tuomet neblaukė nieko,
Tuoj į Kuršą jie įpuolė.
Magistras prieš juos išjojo.
Su dviem puikiais būriais,(kariuomenėm, Z.R.),
Jie norėjo jų galią suvaldyti.
Jo kariuomenė buvo skaitlinga ir didelė.
Bet negelbėjo tai nieko,
Abiejų pusių jėgos
Ėmė jau į mūšį ruoštis;
Nes kautynės turėjo išspręsti
Ginčą tarp krikščionių ir pagonių.

(eil.: 5583-5600).

Taip dainuoja kronikininkas apie lietuvių apgulą, kurią jie nutraukė nuo Georgenburgo. XIII a. pilis imti technika dar nebuvo priaugusi pilių statybos ir jų gynybos technikai, kuri vystėsi sparčiau. Todėl ataka paimti pilį, reiškė sunkius žmonių nuostolius. Tais laikais kaip taisyklė, pilys būdavo imamos ilga apgula, priverčiant jas badu pasiduoti.

Sužinoję besiartinančią didelę Ordino kariuomenę, lietuviai, tiksliau, žemaičiai, turėjo nutraukti pilies apgulą. Dar prisimindami 1256 m. vokiečių naikinantį žygį į Žemaitiją, žemaičių vadai, išnaudodami savo jėgų centrinę padėtį, veikdami trumpesnėmis vidinėmis linijomis, staiga pakeičia frontą ir meta savo jėgas į kitą priešo pilių juostos tašką, į Kuršą. Vokiečių kariuomenė jau bežygiuodama iš Klaipėdos Georgenburgo link sužinojo, kad žemaičių jėgos, staiga palikę apgulą, veržiasi į Kuršą. Žemaičių kariuomenė lyg koks magnetas veikė Ordino jėgas. Jungtinė kariuomenė staiga apsisuka ir skubiai žygiuoja pastoti kelią žemaičiams į Kuršo širdį Kuldingą.

Kodėl žemaičiai nestojo kovon su Ordinu ties Nemunu? Būtų galima rasti ne vieną atsakymą šiam klausimui, kad ir savo krašto apsaugojimą nuo priešo niokojimo, tačiau pakanka pastebėti, jog sunkiai šarvuotų riterių ir gurguolės sunkių vežimų varinėjimas tų dienų keliais būtų pakankama priežastis, privarginti Ordino kariuomenę bereikalingais sparčiais žygiais. Laikydami iniciatyvą iki pačio mūšio savo rankose, žemaičiai diktavo Ordino kariuomenei jos judesius ir tuo būdu galėjo primesti jai norimą kovos lauką.

Šis staigus žemaičių fronto pakeitimas išvedė Ordino kariuomenę iš Žemaitijos atgal į Kuršą. Iš puolančios jėgos ją pavertė besiginančia. Tas rodo puikų žemaičių vadų sugebėjimą ir tokio manevro geniališkumą, rodo žemaičių kariuomenės nepaprastą pasitikėjimą savimi, tikrumą, drąsumą ir neabejojimą, jog priešas bus sumuštas.

Žemaičiai, be abejo, žinojo apie vokiečių karinius pasiruošimus, jie žinojo vokiečių jėgų dydį ir jų tikslus. Todėl ir patys pasiruošė atatinkamai ir pakeitė savo tikslus. Jie šį kartą išžygiavo Kuršan ne vien grobio grobti, bet sunaikinti sutelktas didžiąsias Livonijos karines jėgas.

Mūšio laukas

Priešų kariuomenės susitiko 1260 m. liepos 13 d. (šv. Margaritos dieną) Kurše ties Durbe. Kronikos nenurodo tiksliai, kur buvo pats mūšio laukas. Dusburgas sako, kad mūšis įvyko “in campo juxta fluvium Durbin” — lauke šalia Durbės upės. Eiliuotoji Livonijos kronika — “zu Dorben uf dem veide breit” (Reim 5650) — ties Durbe plačiame lauke. Panašiai sako ir Sembos kanauninko metraštis: “in Curonia cir-ca flumen Durben” (Sr. Pr. I, 282 p) —Kurše prie Durbės upės. Ir kitos kronikos pažymi, jog mūšis vyko “in Durben”. Tačiau be Durbės upės yra dar ir Durbės ežeras, iš kurio tas Durbės upelis išteka į Baltiją. Kiek kitaip skamba Dusburgo vertėjo Jeroschino kronikos posmas apie mūšio vietą: “bi einis wazzirs strande, daz man Durbin nande”. (Sr. Pr. I 426 p. eil. 10, 696-97). Atrodo, jog čia kalbama apie ežero krantą, bet ne upę.

Pažiūrėkime kokias išvadas iš šito mūšio vietos aprašymo daro mūsų istorikai.

Kun. Pr. Žadeikis savo straipsnyje “Istorinis žemaičių mūšis su kryžiuočiais prie Durbės” (Naujoji Romuva 1931 m. Nr. 28) sako: “Rodos, kad neseniai pravestasai geležinkelis Gluda-Liepoja perkerta patį mūšio lauką”. Tas geležinkelis kerta balotą slėnį apie 6 km. į pietus nuo Durbės ežero, kai Durbės upė išteka iš ežero šiaurės vakarų kampo.

Nauburas, savo laiku lankęsis mūšio vietoje, sako: “Ežeras yra plačioje lygumoje. Krantai iš vienos pusės statūs, bet ne augšti, iš kitos — dumbluoti. Miškas apie pora km. į vakarus nuo ežero. Netoli Durbės miestelio yra pakilimas, kalva, kur dar matomos užsilikusios senovės sustiprinimų liekanos.” (Tautos Praeitis I, 2, 1960). Pats Durbės miestelis, kuris yra prie ežero pietų rytų kampo, ir netoli jo pilis, 1260m. dar nebuvo įkurti. Nauburo nuomonė sutampa su kun. Žadeikio ir jis sako, kad mūšio laukas yra slėnis pietiniame ežero krante. Žemėlapis rodo toj vietoj pelkėtą žemumą, kurią sausina į ežerą prakastas griovys, gal seniau ten tekėjusio upelio liekana.

Dr. Ivinskis irgi yra tos nuomonės, kad mūšio laukas turėtų būti prie Durbės upės, šalia Durbės ežero, kuris yra apie 6 km. ilgio ir 1.5 km. pločio. Jis mano, jog Durbės upė kerta ežerą ir plaukia kiaurai jį į Baltijos jūrą. Ežero pietiniame krante buktai įteka vardu nepažymėtas upelis, apie 3 km. ilgio, per baluotą slėnį. Dr. Ivinskis mano, kad jis anksčiau buvo vadinamas Durbe, ir yra Durbės augštupis: “Toje vietoje, pietiniame ežero gale ir reikia ieškoti pačių kautynių vietos. Šitą baluotą slėnį lietuviai — žemaičiai 1260 m. kautynėse, bus, tur būt, panašiai išnaudoję, kaip prieš 24-rius metus Saulės-Šiaulių klampius liūnus. Kad kautynių vieta turėjo būti šlapia ar klampi, mums

parodo kautynių aplinkybės.....Toje vietoje(pietiniame ežero krante) iki šiol yra išlikę Ordino vėliau pastatytos pilies griuvėsiai. Ji buvopastatyta 1263 m., tur būt, ryšyje su pralaimėtomis kautynėmis, toje pačioje vietoje, žinoma, sausesniame plote..... Matydami, kad kautynės yra nebeišvengiamos, žemaičių — lietuvių kariuomenės vadai pasiskubino užimti patogesnes pozicijas būsimoms kautynėms. Jie iš savo patyrimo gerai žinojo, kad drėgnose vietose yra labai nepatogu kautis sunkiais šarvais apsišarvavusiems kryžiuočių ir jų sąjungininkų raiteliams. Nors nė vienas šaltinis mums įsakmiai nepažymi, kaip, pav., apie Saulės-Šiaulių kautynių vietos pelkėtumą yra pažymėta Eil. kronikoje (Reim. eil. 1932 “ir were was in dem bruche krane”), tačiau nėra pagrindo abejoti, kad kautynės įvyko prie Durbės upės (ant ežero kranto) pelkėtoje vietoje. Lietuviai ir čia, 1236 m., ir dar daug kartų savo kovose su kryžiuočiais, bus panaudoję priešo nenaudai vietos topografines aplinkybes. Charakteringas juk yra dalykas, kad tur būt, dėl to kryžiuočių kariuomenėje buvo iškeltas sumanymas kautis pėstiems.” (Ivinskis, Durbė).

Taigi ir šaltiniai ir mūsų istorikai, atrodo, sutaria, kad mūšio lauko būta prie Durbės upės, šalia Durbės ežero. Tačiau šaltiniai visiškai nemini jokios pelkės, ar klampios vietos mūšio lauke. Tą pastebime ir iš dr. Ivinskio citatos. Tačiau nežiūrint to, jis ir kiti istorikai prisispyrę nori mūšio lauką padaryti pelkėtu!

Jei mūšis būtų vykęs pelkėtoje vietoje, kronikininkai būtų su malonumu tą pažymėję, juk tai būtų dar vienas vokiečių pasiteisinimas, kodėl žemaičiai juos sumušė. Tačiau kronikos to nemini, matyti, kad ten jokios pelkės nebuvo.

Negalima Durbės mūšį lyginti su Šiaulių. Šie du mūšiai yra visiškai skirtingi ir vykę skirtingose aplinkybėse. Šiaulių mūšis įvyko Žemaičiuose, vokiečiams nepažįstamoje žemėje. Tai buvo tik antras didelis Ordino žygis į Žemaičius. Todėl nenuostabu, kad arba jų kariuomenė paklydo, ar vadovų buvo tyčia paklaidinta, arba žemaičių buvo įviliota į pelkėtą vietą ir ten sumušta. Miškingoje ir klampioje vietoje riteriai ne tik negali pulti, t.y. duoti smūgį, bet negali net išsirikiuoti ištisom linijom. Jei 1236 m. vokiečiai pakliūdavo į spąstus svetimame, nepažįstamame krašte, tai iš to negalima daryti išvadą, jog jie nepažino ir savo krašto. Durbės mūšis vyko Ordino valdomoje žemėje, kur jis turėjo savo pilių ir žinojo visus kelius ir pelkes. Be abejo, vokiečiai tas vietas žinojo neblogiau ir už žemaičius, kurie ten dažnai lankydavosi. Taigi manyti, kad žemaičiaities Durbe įsiviliojo vokiečius į pelkę yra naivu. Be to ta Durbės ežero pelkė yra visai atvira, neapaugusi jokiu mišku, taigi iš tolo matoma. Koki tai spąstai?

Latvijos 1:75 000 žemėlapio lapo 5-Liepaja iškarpa su Durbės ežeru centre. Durbės upė išteka iš ežero šiaurės vakarų kampo.

Nesusipažinus su riterių ir žemaičių karine taktika, žinoma, kaip gi kitaip išaiškinti žemaičių pergalę, juk kariuomenės buvo lygios (yra istorikų manančių, kad vokiečių kariuomenė buvusi net didesnė už žemaičių)?

Senieji kronikininkai nesuprasdami tų laikų nei savųjų nei priešo taktikos, priešų laimėjimus teisindavo jų dideliais kiekiais. Naujųjų laikų istorikai pergalės priežasčių j ieško nepalankiose aplinkybėse. Tačiau tikrą atsakymą, kaip Durbės mūšis buvo laimėtas, rasime tik taktikoje.

Mūšio lauko negalime j ieškoti pelkėje, kuri yra Durbės ežero pietiniame gale. Jei šiais laikais ten yra klampynė, į kurią gal tik atsargus šienautojas gali įžengti, tai prieš 700 metų ten galėjo būti dar didesnė ir gilesnė pelkė, o gal ir ežero tąsa.

Tokios pat nuomonės yra ir geografas Antanas Bendorius, kuriam esu dėkingas už šį trumpą įtarpą, kurį jis pavadino Durbę prisiminus.

“Kai 1937 metų vasarą atostogoms vykau į Estiją ir Suomiją, nutariau pakeliui sustoti ir aplankyti senąją ir išgarsėjusią Latvijos kuršių vietovę Durbę. Tai dariau netik dėlto, kad apie ją turėjau duoti Lietuvių Enciklopedijai straipsnelį (buvau geografijos skyriaus vedėjas), bet ir gundomas smalsumo savo akimis pamatyti tą vietą, kur mūsų proseneliai, vieni, be sąjungininkų, iškovojo didžiausią ir reikšmingiausią senojoj lietuvių tautos istorijoj pergalę.

Aplankęs Liepojoj iš anksčiau pažįstamą entuziastingą lietuvių bičiulį ir globėją, pritaikomojo meno mokyklos direktorių (gaila, jo pavardės šiuo momentu neatsimenu), jau sutemus išlipau Durbei artimiausioje (už 6 km) geležinkelio stotyj. Kadangi tą stotį sudarė tik vienas šalia bėgių padėtas prekinis vagonas, tai pasišoviau nakvynei nueiti į Durbę, kurią ir pasiekiau (kelis kartus pakeliui užpultas šunų) dar prieš vidurnaktį. Visas miestelis, kuriame anuomt buvo 525 gyventojai, jau miegojo kaip išmiręs. Tik vieno dviaugščio namo viename lange degė žiburys, o po juo iškaba ‘viesnica’ (atseit, viešbutis). Deje, nežiūrint mano kovingo ryžto laimėti nakvynę, man nepavyko nugalėti to viešbučio šeimininkės įmigio. Turėjau naktelę praleisti išsitiesęs ant suolelio priešais seną (XIII a.) bažnytėlę, kuri savo didumu, spalva, stiliumi ir bokštu yra lyg dvynukė sesutė-senutė mūsiškės veliuoniškės.

Saulutei kylant iš kalvų, supančių Durbę iš rytų pusės, pakilau ir aš nuo suolelio ir pradėjau dairytis po miestelį ir apylinkę. Paėjęs kokį šimtą žingsnių link ežero, kurio pietų rytų pusėj yra miestelis, išvydau milžinišką buvusios pilies apgriuvusį bokštą. Jis yra daug augštesnis ir, rodos, storesnis už Kauno, Liškiavos ar Gedimino pilies Vilniuje bokštų liekanas. Pilies likučius sudaro ne tik tas vienas bokštas. Į šiaurę tyvuliuoja didelis, apie 6.5 kv. km. ploto, Durbės ežeras. Iš jo šiaurės vakarų kampo išteka Jiesies didumo Durbės upė. Pietiniu galu ežeras pereina į siaurą (800-1000 m), bet ilgą pelkę. Anuo metu, prieš 700 metų, kai įvyko ten garsusis mūšis, greičiausia, ta pelkė dar buvo ežero dalis. Mat, visi Pabaltijo kraštų durpynai-pelkynai (jų yra ten šimtai tūkstančių!) yra buvę ežerais-ežerėliais. Kai kurių, ypač negilių, ežerų apipelkėjimo procesas vyksta palyginti sparčiai. Prie tam tikrų sąlygų negiliam ežerui virsti pelke nereikia ilgų šimtmečių. Antai Dzūkijoj, į pietus nuo Šventežerio, yra Ežerėlių kaimas, kurio vardas sako ten buvus jau žmonėms gyvenant ežerėlių, kurie visi pavirto durpynėliais-pelkynais. Ir Durbės ežeras yra ne iš giliųjų, vidurkinis jo gylis tik 3.9 m., o didžiausias gylis 8.1 m. Ežero pietinis galas seklesnis už kitas vietas ir dėlto prileistina, kad jo dalis virto pelke ne labai senais laikais. Mūsų laikais ežeras sujungtas iškastu per pelkę kanalu su Bartuvos intaku Vartaja (ne Vartaga, kaip prof. Kolupaila Lietuvių Enciklopedijoje rašė), kuriuo tolimesnė nuo ežero pelkės dalis nuteka į tą upę. Vadinasi, iš Durbės ežero abiejų galų yra išėjimai priešingomis linkmėmis. Iškasus išilgai pelkę kanalą-griovį ji pasausėjo ir patapo kultivuojama pieva. Skersai ją nuo Durbės ligi Liepojos nutiestas plentas.”

Durbės mūšio lauko reikia jieškoti sausoje ir lygioje vietoje, mišku neapaugusioje, kaip kad kronika sako: “uf dem veide breit” —plačiame lauke, bet ne pelkėje.

Ordino kariuomenė išskubėjusi atgal į Kuršą turėjo tikslą ne tik sulaikyti priešo vykdomus grobimus, bet ir sustabdyti tos didelės žemaičių kariuomenės veržimąsi į krašto gilumą. Pagrindinis Ordino kelias, jo jungtis su Prūsais, iš Rygos ėjo per Kuldingą į Gruobyną ir Liepoją, o iš ten į Klaipėdą. Durbės ežeras, gi, yra betarpiai į pietus nuo to kelio. Ordinui buvo beveik gyvybinis reikalas neleisti žemaičiams perkirsti tą kelią ir gal net užimti kai kurias centrines Kuršo pilis. Todėl po skubaus žygio Ordino kariuomenė atsidūrė prie Durbės, kur atsirėmusi kairiu sparnu į Durbės upelį ji atsistojo skersai kelio į Kuldingą. Ten pro šiaurės vakarų ežero kampą eina kelias į svarbiausias Kuršo vietoves: į Aizpūtę ir Kuldingą, į Gruobyną ir Liepoją ir į šiaurinius uostus.

Taigi mūšio laukas galėjo būti prie Durbės ežero šiaurės vakarų kampo ir prie Durbės upelio. Vakarinės ežero pakrantės yra augštesnės, lygios, reikia manyti nuo seno apgyventos, nes ten derlingos žemės, ne pelkės. Ten ir miškai galėjo būti gerokai iškirsti. Kitaip sakant pagal Durbės upelį ir išilgai vakarinio ežero pakraščio galėjo tęstis apie 1-2 km. pločio ruožas dirbamų laukų, kuriuose priešų kariuomenės ir susitiko. Rytinė ežero pakrantė yra ne tik raižyta, pelkėta, bet dar iš šiaurės ir iš vakarų apsupta ištisų pelkių juostų. Sava ar svetima kariuomenė ten įlystų kaip į aklą maišą, prarasdama manevro laisvę. Pagaliau tų laikų kariuomenės žygio metu gyvendavo iš krašto, tai ir turėjo laikytis arčiau prie tirščiau apgyventų vietų, nes pelkėtose vietose nepajėgtų apsirūpinti maistu. Toks natūralūs vienas žygio kelias į Kuršo vidurį ir ėjo tarp Durbės ežero iš rytų ir Gruobyno iš vakarų. Tą kelią Ordino kariuomenė ir pasiryžo žemaičiams užkirsti.

Durbės pilies pastatymas neturi nieko bendro su mūšio lauku. Tais laikais ir vėliau pilys būdavo statomos ginti ar saugoti didelį kelią, kokią svarbią kryptį, ar plotą, bet ne prisiminimui, ir dar pralaimėto, mūšio.

Žemaičių kariuomenė

Dusburgas mini, jog žemaičių jėgos siekė 4000 vyrų. Žinodami kronikininkų pamėgimą perdėti, ypač priešo jėgų dydį, šį skaičių galime priimti tik kaip ribą, t.y. žemaičių nebuvo jokiu būdu daugiau kaip 4000, bet galėjo būti gerokai mažiau.

Istorikas H. Lovmianskis XIII a. Lietuvoje randa tik 3 žmones 1 kv. km. Visai tų laikų Lietuvai jis priskiria 59,000 kv. km. ploto su 170,000 gyventojų. Žemaitijoje, tais laikais, galėjo būti apie 60-70,000 gyventojų (Nauburas). Dr. Ivinskis mano, jog tada Žemaitijoje galėjo būti kas 5-tas ar 4-tas žmogus karys, t.y. 20-25% visų gyventojų. Moderniais laikais skaitoma, kad apie 10% gyventojų gali būti mobilizuoti nežlugdant krašto ekonomijos. Tačiau yra žinoma, kad ir šiais laikais kai kurie kraštai tą procentą beveik padvigubinti gali.

Žinant tų laikų mažą pramonę ir menką ūkį, galima būtų priimti dr. Ivinskio skaičių — 20%. Taigi vien tik Žemaitija galėjo pastatyti 12-14,000 kariuomenę. Tačiau iš šaltinių patiriame, jog tokios didelės kariuomenės tais laikais nežinomos, o jei jos minimos tai tik dėl kronikininkų fantazijos. Mat pravesti pilną mobilizaciją reikia stiprios centrinės valdžios. XIII a. tokios valdžios Žemaičiuose nežinome.

Jei imsime, kad Žemaičiai galėjo patiekti 10% gyventojų kariuomenei, tai vis tik susidarytų 6-7,000 vyrų kariuomenė. Tačiau ją sutelkti vienon vieton tais laikais nebuvo įmanoma. Daugybė pilių ir pilaičių pareikalaudavo apie pusę jėgų įguloms. Tokiu būdu Žemaičių kariuomenė mūšio lauke galėjo siekti 3000-3500 vyrų. Be abejo jiems dar talkininkaudavo atskiri savanoriai ar bėgliai iš Lietuvos, Prūsų ir to paties Kuršo. Tačiau šaltiniuose nieko nėra sakoma apie ištisus dalinius iš Lietuvos, kurie būtų dalyvavę Žemaičių kariuomenėje prie Durbės.

Žemaičių kariuomenės organizacija nėra žinoma. Spėti galime, jog jie būrėsi daliniais apie savo bajorus, kurie, savo eile, telkdavosi apie sritinius kunigaikščius — kunigus. Tačiau jų organizacija turėjo labai skirtis nuo Ordino kariuomenės. Žemaičių jėgos sudarė judrią lengvą raitųjų kariuomenę. Livonijos Henrikas savo kronikoje aprašydamas lietuvius (kartu ir žemaičius), mini jų nepaprastą narsumą ir karingumą, jis kartu informuoja ir apie jų karybą. Lietuviai buvę tikra raitininkų tauta, savo lengvais ir mažais arkliais (žemaitukais) jie perplaukdavo net patvinusią Dauguvą, puldavo priešą partizaniškai, apiplėšę ir apnaikinę kraštą jie vėl pradingdavo. Žygyje jų kariuomenę sekdavo vežimų ar rogių gurguolė skirta vežti grobį. (Liet. Enciklopedija).

Archeologiniai radiniai liudija, jog lietuvių gentys, tais laikais, gyvai prekiavo su užsieniais ir todėl turėję gerų ginklų. Kronikininkai mini ne kartą tuos gerus lietuvių ir žemaičių ginklus. Prie Durbės žemaičių šalmai ir šarvai blizgėję kaip veidrodis.

Tačiau žemaičiai nesudarė sunkiai šarvuotų raitelių dalinių. Jų arkliai buvo maži, lengvi, šarvuotė lengva, pritaikinta judriam karui. Apie žemaičių kariuomenės išvaizdą prie Durbės Daukantas taip rašo: Vokiecziai patys Žiarnaičių povyziaus nusigando: Kaipogi vienos rindos meszkinose, kitos briedinose ir tauriuose traukszojo, o ant galvų arklių uodegas, tarp ragų kyszancias, vėjas plaikstė . .

Kronikose kautynių aprašymuose daug kur kalbama apie svaidomas jietis. Matyti vieni iš pagrindinių ginklų yra buvę tolimo veikimo— svaidoma jietis ir lankas. Lietuvių ginklai tais laikais turėjo būti geri, nes kai vokiečiai nugalėdavo lietuvius, tai pirmoj eilėj pasidalindavo jų ginklus. Iš lietuvių ginklų kronika mini skydą, jietį ir kardą (Reim. eil. 9880). Lietuvių kariai iš viso buvo gražiai ginkluoti ir šarvuoti; jie turėję:

“Daug gana šarvų brangiųjų
Jų šalmaiiš aukso buvę 
Ir žibėję kaip tik stiklas,
Ir visa graži šarvuotė.” (Reim. eil. 5014-19).

Ordino kariuomenė

Ordino kariuomenė buvo sudėta iš dviejų armijų, vienos iš Prūsų ir antros iš Livonijos žemių. Abiejose pagrindą sudarė riteriai, apie juos telkėsi jų ginkluoti tarnai ir vietiniai pašaukti kariuomenėn, kurie sudarė lengvųjų raitelių dalinius.

Apie pėstininkus ir gurguoles, kurias jie saugojo, čia nekalbėsime. Apie juos nieko nemini ir šaltiniai, nes mūšio eigai jis neturėjo jokios įtakos.

Kokio didumo Ordino kariuomenė galėjo būti? Jau anksčiau nustatėm jai ribą, ji negalėjo būti daug didesnė už žemaičių kariuomenę, t.y. tarp 3000 ir 4000 vyrų. XVI a. kronikininkas S. Grunau sako, kad vokiečių buvę net 11,000. Tačiau tai išgalvotas ir nieku neparemtas skaičius.

Kadangi šaltiniai paduoda tik keletą skaičių, o juos panaudoję turėsime vienerias lygtis su keliais nežinomaisiais, tai ir tikslų atsakymą vargu ar gausime. Iš tiesų — atsakymų gali būti keletas. Tačiau prisilaikydami tam tikrų rėmų ir naudodamiesi palyginimais, galime mėginti apskaičiuoti, kiek tų jėgų Ordinas ties Durbe išstatė.

Kronika mini, jog Livonijos magistras iš Prūsų gavo tik ką atvykusių jaunų piligrimų būrį iš 30 riterių. Be kilmingųjų — riterių, į kryžiaus karus vykdavo ir eiliniai žmonės. Daleiskime, jog jų būrys buvo bent 5 kartus didesnis už riterių, t.y. — 150 vyrų.

Be piligrimų riterių, Prūsai davė magistrui ir būrį rinktinių brolių — riterių. Kronika nemini, kiek jų davė, galimas dalykas apie tiek pat kiek piligrimų, reiškia apie 30. Tokiu būdu iš Prūsų dalyvavo apie 60 riterių. Tų laikų papročiu juos lydėjo po 3 tarnus, viso apie 180 ginkluotų tarnų.

Šaltiniai mini dar 200 sembų vado Sklodo vedamų, toliau mini pamedėnus, natangus, varinius ir kitus prūsus. Jų skaičiaus nepatiekia, bet ir jų galėjo būti apytikriai tiek kiek ir sembų. Tokiu būdu vietinės kariuomenės galėjo stoti apie 400 vyrų. Iš viso Prūsai galėjo sutelkti ir duoti apie 800 vyrų kariuomenę.

Tais neramiais Prūsuose laikais (Voigt) vargu ar jie galėjo duoti daugiau jėgų Livonijai kaip šį kiekį.

Livonija davė pagrindinę ir didžiausią Ordino kariuomenės dalį. Piligrimų riterių ir eilinių, Livonija vargu ar galėjo duoti daugiau už Prūsus. Tuo metu piligrimai buvo telkiami Prūsuose prieš totorių pavojų, be to į Prūsus buvo arčiau ir kelionė buvo saugesnė kaip į tolimą Livoniją. Galime daleisti, jog ir Livonijoj piligrimų buvo nedaugiau kiek ir Prūsijos armijoje, būtent 30 riterių ir 150 eilinių.

Kronika sako, jog mūšyje žuvo 150 brolių riterių, be visų kitų. Turime gi prisiminti, kad Durbės mūšis buvo naikinamo pobūdžio:

Jie (broliai) buvo aplink apsupti
Pagonių kariuomenės. (Reim. eil 5625-26).

Prie Durbės, mūšio laukuose,
Dar nė gintis nesuspėję
Čia kariuomenė pagonių
Vokiečius visus iškirto; (Reim eil. 5650-3).

Be to Dusburgas mini dar ir kuršių smūgį vokiečiams iš užpakalio. Kitaip sakant vokiečiai ties Durbe pateko į “katilą”. Taigi, nors kronikininkas ir sako, kad “vokiečius visus iškirto”. vis tik reikia manyti, jog dalis jų prasimušė ir paspruko. Būsime arti tiesos, jei daleisim jog jų žuvo apie trys ketvirtadaliai. Taigi brolių riterių mūšyje galėjo dalyvauti apie 200. Iš jų 30 buvo iš Prūsų, tokiu būdu Livonija davė apie 170 brolių riterių.

Prie šito riterių skaičiaus reikėtų pridėti dar gal 10 danų riterių iš Talino (kur įguloje jų galėjo būti kelios dešimtys) ir švedų princą Karolį su savo palydovais, kitų 10 riterių. Viso Livonijos armijoje turėsime apie 220 riterių (su piligrimais). Juos lydėjo apie 660 ginkluotų tarnų.

Karolį ir danus iš Talino galėjo atlydėti apie 200 estų dalinys. Iš kitų vietinių daugiausia karių davė kuršiai, jų galime spėti buvus apie 1000 (kituose žygiuose paprastai jie duoda šimtais ir daugiau už kitas gentis), be jų lietgaliai, kurie gyvendami išsimėtę viensėdijomis (Eil. kronika), sunkiau surenkami, galėjo duoti gal pusę to, ką davė kuršiai, daleiskime apie 600 vyrų. Jei dar pridėsime mažų būrį neskaitlingų lybių — 100, tai vietinės kariuomenės Livonijoje Ordinas galėjo turėti apie 1900-2000 vyrų, t.y. apie 12 kartų daugiau kaip riterių. Viso livoniškė šaka greičiausia davė apie 3000 vyrų.

Tokiu būdu ties Durbe abi Ordino šakos galėjo išrikiuoti apie 3800 karių, kurių tarpe šarvuotą kumštį sudarė apie 280 riterių. (įskaitant piligrimus riterius).

Vokiškas XIII a. pradžios smailas šalmas. Svoris — 2530 gramų.

Tais laikais Ordinui tai būta stambios jėgos. Reikia prisiminti, kad žygyje nedalyvavo Livonijos vyskupai ir jie nedavė nė vieno riterio ar vietinio kario. Be to Ordinas turėjo saugoti sukilusius žiemgalius ir laikyti pilyse įgulas ir rezervą.

Ordino riterių šarvuotė buvo sunki, dažnai didžiulis puodinis šalmas, grandininiai, visą kūną dengianti šarvai, sunkūs, pailgo trikampio pavidalo skydai, ilgos ir sunkios j ietys ir didžiuliai kardai, arba kirviai. Jų arkliai buvo dideli, stiprūs, tačiau sunkūs ir negreiti. Jie kartu su savo tarnais rikiuodavosi eskadronais, greičiausia komtūrijomis.

Ordino vietinių kariuomenės ginklavimas ir organizacija buvo panaši į žemaičių. Juos vedė savi kilmingieji, bajorai būriais pagal gentį. Kronika mini, jog sembų ginklai buvo: jietis, skydas, šalmas, kalavijas ir medinė buožė, kuri buvo labai veiksmingas ginklas prieš tų laikų grandininius šarvus. Panašūs ginklai dažnai minimi ir žemaičių rankose.

Vadovybė

Istorikai mano, jog Mindaugas rėmė Žemaičių kovas prieš Ordiną. Yra žinoma, kad visą kovų su Ordinu laikotarpį žemaičiai niekad nepuolė Mindaugo žemių, nei Mindaugas jų. “Yra daug pagrindo manyti, kad jis šitame Žemaičių kovų laikotarpyje, viena ranka pasirašydamas donacijas, kita veikė per žemaičius, kad jie nepasiduotų.” (Ivinskis Durbė). Tačiau yra atmesta nuomonė, kad pats Mindaugas dalyvavo ar net vadovavo Durbės mūšiui.

Istoriko P. Šležo nuomone ties Durbe žemaičiams vadovavo Aliminas kartu su Treniota, Žemaičių kunigaikščio Vykinto ir Mindaugo sesers sūnumi. Senosios kronikos šiuo klausimu tyli. Atrodo, jog daugiau įsivyrauja nuomonė, kad žemaičių vadu tada buvo Treniota. Tokią žinią paduoda net XVI a. kronikininkas Grunau. Jis vadina jį Tranyatho, buvusiu Vytenio (“Wittenus der Samayten bayor”) maršalu.

Dr. Ivinskis savo studijoje apie Durbę šiuo reikalu taip rašo: “ .. .esame linkę manyti, kad jis (Treniota) bent nuo 1257 m., kaip Žemaičių kunigaikštis bus vadovavęs žemaičių akcijai ir jų kovoms prieš vokiečius. Mes pažįstame jį ir toliau (po 1260 m) kaip didelį karo žmogų . . . Bet, žinoma, visiškai įtikinančių argumentų apie Treniotos vadovavimą žemaičių kovoms iki 260 m. patiekti negalime. Tačiau esame linkę manyti, kad jis, tęsdamas tas kovas keleri metai, bus vadovavęs ir Durbės kautynėms. Jo vaidmuo šitoje pergalėje yra beveik neginčijamas.”

Vokiečių Ordino jungtinei kariuomenei, aišku, vadovavo pats Livonijos magistras Burchardas Hornhausenas, jam talkininkavo Prūsų maršalas Heinrichas von Botel.

VII. MŪŠIS

Didelio masto kova, arba tokia, kurioje dalyvauja skaitlingos kariuomenės, arba, pagaliau, kova, kurios pasekmės palieka gilius pėdsakus valstybės ar tautos gyvenime, arba jos istorijoje, yra vadinama mūšiu.

Mūšis kartais gali būti skaldomas į keletą ryškių ruožtų, kurie vadinami kautynėmis. Mažesnio masto kovos karinėje terminologijoje turi taip pat kautynių vardą. Panašia prasme, tokia terminologija buvo nustatyta nepriklausomos Lietuvos kariuomenės Pėstininkų Kautynių statuto. (Svetimose kalbose mūšiui atitinka: battle, bataille ir Schlacht; kautynėms gi — fight, combat, Gefecht).

Taigi kalbame apie kautynes ties Klaipėda, ar Skuodu, bet apie mūšį ties Durbe, Šiauliais ar Žalgiriu. Daugelis mūsų istorikų, neįpratę į karinę terminologiją, dar vis “nužemina” Žalgirį, ar ir tą pačią Durbę, į kautynes.

Netikslu būtų vadinti Durbės mūšį Lietuvos, arba lietuvių pergale. Ties Durbe kovojo Žemaitijos jėgos. Nors žemaičiai priklauso lietuvių tautai, tačiau 1260 m. Žemaitija nepriklausė Mindaugo Lietuvai, ji buvo jo atiduota Ordinui. Tačiau ji nepriklausė ir Livonijai, nes Ordinas nepajėgė jos pavergti ir prisijungti prie savo valstybės. Taigi, šios didžiosios pergalės garbę tenka atiduoti tam, kam ji priklauso, būtent — Žemaičiams, kurie stengėsi išlikti nepriklausomi tarp Mindaugo pastangų įjungti juos vieningon Lietuvos valstybėn ir Livonijos Ordino troškimo užkariauti juos sau.

XXX

Skubiai grįždama pro Klaipėdą atgal į Kuršą Ordino kariuomenė pastojo kelią žemaičiams ant Durbės upelio vakarinio kranto, prie Durbės ežero šiaurės vakarų kampo.

Kronikos nieko nekalba apie kariuomenių išsirikiavimą, tačiau prileidę, kad mūšio laukas ėjo išilgai Durbės upelio kranto, netoli jo ištako iš ežero, galime spėti, jog kryžiuočių frontas buvo nukreiptas pietryčių kryptimi, o žemaičių — žiūrėjo priešinga — šiaurės vakarų kryptimi. Vokiečių kariuomenė rikiavosi pagal tų laikų paprotį: riteriai su savo ginkluotais tarnais sudarydami priekines linijas, vietinė, pagalbinė kariuomenė — užpakalines linijas. Išrikiuoti 280 riterių ir 840 jų raitų tarnų ištisa kautynių linija iš trijų eilių, reikia bent 600 m. fronto. Palikus gi dar ir tarpus tarp dalių, tokia kariuomenė turėtų arti 1 km. pločio frontą.

Visa jų kariuomenė galėjo būti padalinta, tų laikų papročiu, į tris pulkus. Didžiausiam vadovavo pats Livonijos magistras, kitam Prū-

Pėsčias riteris gynimosi linijoje

Kairėje — riteris iš XIII a. pab.; viršuje — to meto riterio šarvuoto: a) kalavijas, b) grandininiai šarvai (haubert, arba hau-bergeon vadinami), c) pošarvinis rūbas, arba gambison, d) skydas (targe, arba ecu) ir pirštinės, e) puodinis šalmas (heaume), dešinėje — tarnas paduoda šarvus savo riteriui, apačioje — kovos buožė (masse, arba tinel).

sų maršalas, trečiam kuris iš vyresniųjų komtūrų.

Dusburgas mini, jog Ordino kariuomenė puolė pirmoji. Kadangi susidurti su priešu pirmam tais laikais būdavo dar ir garbės dalykas, tai, reikia manyti, kad tas pulkas, kuris turėjo garbės svečius ir daugumą piligrimų, puolė pirmas. Tai galėjo būti Prūsų maršalo von Botel pulkas, kuriam greičiausia buvo ir švedų princas Karolis ir Prūsų vietinė kariuomenė. Apie juos kronika daugiau kalba ir jie daugiausia nukentėjo, greičiausiai todėl, kad pirmi ir giliausiai pakliuvo į žemaičių apsupimą.

Kiti du pulkai puolė iš eilės kiek vėliau, vienas paskui kitą, ar greta vienas kito. Juos rėmę kuršiai, estai ir lietgaliai turėjo būti paskutiniai puolimo eigoje, nes vieni jų, turėjo progos pasprukti beveik neįsivėlę į kovą, o kuršiai, pagal Dusburgą, net puldami Ordino kariuomenę iš užpakalio.

Tuo tarpu žemaičiai, pagal lengvųjų raitelių taktiką, greičiausiai išsirikiavo bent dviem skaidiniais. Vienas jų, silpnesnis, turėjo vaidinti pagrindines jėgas, ir išsirikiavo priešais Ordino kariuomenę. Jo tikslas buvo iššaukti riterių puolimą. Antrasis skaidinys, stipresnis už pirmą, tikrosios pagrindinės jėgos, greičiausiai išsirikiavo slėpdamasis miške, šone, pasirengęs smogti puolančius riterius iš šono bendra upės kryptimi. Taip galėjo atrodyti žemaičių jėgų išdėstymas.

Prieš pat mūšį vokiečiai sušaukė karo tarybą, iš kurios pasitarimų atrodo, jog nebūta vieningos karinės dvasios jų kariuomenėje. Įvairios tautybės jautė viena kitai nepasitikėjimą. Štai ką sako Dusburgas apie nuotaikas Ordino kariuomenėje prieš pat mūšį:

“. . . .kažkuris Pomesanijos (Pamedės) didikas vardu Matto, Pipino sūnus, kai jį brolis Henrikas Maršalas klausė, kaip pulti reikia priešai, tarė: palikime savo arklius toli nuo savęs, kad nebūtų mums vilties grįžti pas juos, ir prieikime pėsti prie jų, ir taip žmonės netekę arklių pagalbos, liks kovoje, kitaip bėgti be abejo pasileis. Tam patarimui Danijos karaliaus kariuomenė iš Revalio (Talino), ir daug kitų pasipriešino, tvirtindami, kad dėl ginklų sunkumo negali ištverti kare be arklių.”

Dr. Ivinskis šį įvykį taip nagrinėja:

“Jei prūsų-pamedžionių kilmingasis siūlė tokį patarimą, matyti jis žinojo savųjų ūpą. S. Graunan (Preusische Chronik I, 1876,254 p.) sako, kad tas Mattas buvęs palaikytas išdaviku ir pašalintas iš Ordino kariuomenės. Paskui jis, matydamas vokiečių bėdą, prišokęs jiems pagalbon su savo broliu Sclodo ir 200 vyrų ir buvęs užmuštas. S. Grunau mintį pakartojo L. David (Preussische Chronik IV, 30 p. Plg. J. Voigt, Gesch. Pr. III, 183 p. pst. 1). Bet iš kitos pusės reikia pažymėti, kad vietinių (latvių, prūsų) kariuomenės dažnai dalyvaudavo žygiuose pėsčios. Todėl, jei buvo siūloma visiems palikti arklius ir kautis pėstiems (net Ordino riteriams), to priežastis turėjo būti tereno pelkėtumas. Juk jokiu būdu riteriai nebūtų panorėję nusipėstinti vien dėl to, kad vietinių tautų kariai galėjo pabėgti. Iš tiesų, Danijos karaliaus kariai iš Revalio ir kiti ėmė priešintis tokiam projektui, nes su sunkiais šarvais pėstiems riteriams neįmanoma būsią kautis (SR. Pr. 1, 97 p.). Tokiu būdu Matto pasiūlymas liko atmestas.” (Ivinskis, Durbė).

Jei imti kronikininką pažodžiui, atrodytų lyg Ordino kariuomenėje nebūta pasitikėjimo, netikėta pergale. Bet tie žodžiai kronikininko galėjo būti iškreipti, ar iš viso nesuprasti. Siūlymas pėstiems riteriams pulti lengvus raitelius yra tikrai nesąmonė. Jei raitas riteris negali pavyti raito žemaičio, tai kaip jis gali jį pulti ir pavyti pėsčias? Apie “tereno pelkėtumą” iš viso netenka kalbėti, nes ten jokios pelkės nebuvo.

Pamedėno Matto žodžius reikia suprasti kitaip. Šis gudrus prūsas, be abejo pažinęs žemaičių kovos būdus, žinojo jog žemaičiai tik ir laukia riterių puolimo. Matto žodžius reikia suprasti kaip atsargų patarimą ne pulti žemaičius, bei gintis, laukti jų puolimo ir tada elgtis pagal aplinkybes. Riteriai nusipėstindavo tik gynimosi atveju, kad sustiprintų pėstininkus ir lankininkus, palikdami užpakalyje, ar šonuose raitųjų rezervą.

Tačiau pasitikėdami savo smūgio taktika ir savo narsumu, be to būdami dar ir išdidūs, riteriai to protingo patarimo nepaklausė. Matto nubaudimas tik patvirtina, kad jis siūlęs gintis, tuo lyg ir duodamas suprasti, kad riterių kariuomenė puldama nepajėgs nugalėti žemaičių. O tokia mintis Ordino kariuomenėje galėjo reikšti karinės moralės smukdymą.

Toliau Dusburgas rašo:

“Tai padarius atėjo kuršiai prašydami nusižeminę, kad jei Dievas duotų krikščionims pergalę, tai jiems moterys ir maži vaikai būtų grąžinti. Jų prašymui nors broliai buvo gana palankūs, bendrai tačiau Prūsijos ir Livonijos žmonės pasipriešino, tvirtindami, kad su jų belaisviais bus pagal paprotį kare iki šiol laikytą.”

Šis įvykis pabrėžia koki nevykę santykiai vyravo mišrios Ordino kariuomenės tarpe. Jos vieningumas buvo labai jau įtartinas. Kuršių neištikimumą panašiai tik kitais žodžiais vaizduoja ir Eiliuotoji kronika:

Kuršiai tada susigalvoja,
Ir tuoj jie tai įvykdė.
Tuo pačiu laiku
Jie nebenorėjo kautis.
Toks jų buvo nusistatymas,
Kurį jie tuojau įvykdė.
Šitaip jie tuomet sumanė:
“Jeigu broliai pralaimėtų
Gyvybę ir mūšio lauką,
Ir jų sąjungininkai pailstų,
Mes tada be ponų gyventume.
Ir vokiečiai neturėtų gyvi likti,
Kurie tarp mūsų Kurše gyvena”.
Todėl jie tuoj atsitraukė.
Kai tik estai tai pamatė,
Draug ir jie pradėjo bėgti,
Ir apleido mūšio lauką, (eil.: 5601-5617)

“Tokiomis auspicijomis prasidėjo tos didžiausios Pabaltėje XIII-jo amžiaus kautynės, kokių nebuvo iki tol nei Prūsuose nei Livonijoje. Po pirmo susikirtimo kuršiai pasitraukė. J. Voigtas aiškina, kad jie, dėl savo abejingo

Bandomoji Durbės mūšio rekonstrukcija: I ruožtas, kariuomenės išsirikiavę mūšiui.

laikymosi, buvę paskirti rezervan (J. Voigt, Geschichte Preussens III, 184    p.). Šaltiniai

mums apie tai nieko nekalba ir sako, kad kuršiai pasitraukė iš kautynių. Jų pavyzdžiu pasekę ir estai.” (Ivinskis, Durbė).

Keletas šaltinių mini apie kuršių pasitraukimą. Wartberge savo kronikoje rašo: “Curoni-bus secundo ir pristinam perfidiam relapsis”. Minėdamas “secundo” kronikininkas turi galvoje dar ir pirmąjį kuršių sukilimą 1236 m. (S. r. Pr. II, 34 p.). Tačiau Dusburgas, kaip jau minėjom, eina dar toliau, jis kalba, kad kuršiai net puolė Ordino kariuomenę iš užpakalio.

Chudzinski ir kiti yra tos nuomonės, kad tai yra vėliau sugalvota ir perdėta, kuršiai kartu su estais tik pabėgę. Dr. Ivinskis gi mano, kad iš kuršių ir vokiečių santykių galima spėti, jog kuršiai galėjo pulti vokiečius, nes Dusburgas rašęs 30 metų vėliau, kaip Eiliuotosios kronikos autorius, duoda tikslesnių ir konkretesnių davinių.

Pagaliau kuršiam rūpėjo, kad vokiečiai pralaimėtų. Kaip gi kitaip jie atsikratytų jų valdžia ir dar atgautų savo įkaitus iš žemaičių? Žemaičiams pagelbėdami jie galėjo tikėtis ir vieno ir kito. “Todėl persimetimas į lietuvių pusę buvo pirmas jų sukilimo ženklas. Nuo 1259 m. sukilę žiemgaliai jiems buvo pavyzdys. Kuršių nepasitenkinimas vokiečiais buvo padidėjęs. Jau 1259 m. dalis jų kariautojų buvo pabėgę iš Skuodo kautynių lauko (Reim 4849)”. (Ivinskis, Durbė).

Kai kurie istorikai palaiko tą mintį, kad dar prieš mūšį kuršiai suėjo į sąlytį su žemaičiais ir iš anksto su jais susitarę pagelbėjo jiems laimėti. “Tur būt, teisinga bus išvada, kad lietuviams pradėjus kautis su vokiečiais, juos iš užpakalio puolė kuršiai. Kad Eil. kronika tai nutyli, nesudaro rimto argumento. Apskritai joje daug faktų tik fragmentiškai atvaizduota, nes autorius pasitenkino tik bendrais vaizdais. Pažymėdamas kuršių pasitraukimą, jis pateisino krikščionių didelį pralaimėjimą prieš pagonis. O kadangi jie beveik visi ir taip buvo lietuvių išmušti, tai tiksliau savo rimuose kuršių vaidmens poetas nebeįvertino. XIII-jo amžiaus kovose pasitaikydavo, kad vietiniai vo-kičių sąjungininkai puldavo savo ponus . . . Prievarta surekrutuoti vietinių tautų kariai paprastai skaičiuodavo, kas gali laimėti, ir pagal savo apskaičiavimus ir reikalą kiekviename atsitikime savaip elgdavosi.” (Ivinskis, Durbė).

Su tokiu dr. Ivinskio samprotavimu galima visapusiškai sutikti, nes ir Dusburgas apie įvykius toliau rašo taip: “Todėl kuršiai tokį gavo pasipiktinimą tikėjimu ir tikinčiųjų minia, kad kai broliai pradėjo lietuvius pulti, patys tartum atskalūnai iš užpakalio krikščionis priešiškai užpuolė, visi beveik abiejų žemių žmonės, palikę ten brolius ir jų ištikimuosius pasitraukė.”

Taigi, mūšis prasidėjo riterių puolimu, kurie atsidūrę į pirmąjį žemaičių skaidinį, apšaudomi strėlių ir svaidomų jiečių spiečių, inirtę sekė judrias ir neskubiai besitraukiančias žemaičių linijas. Žemaičių pirmojo skaidinio traukimasis vyko tol, kol Ordino kariuomenės didžiuma jau judėjo ir buvo išsibarsčiusi ilgame mūšio lauke. Pulkams iš eilės puolant Ordino kariuomenė galėjo būti išsitęsusi plote apie 1 km. platumo ir 1-2 kilometro gilumo. Tada atėjo laikas žemaičių šoniniam smūgiui, kurį vykdė antrasis skaidinys, pagrindinės jėgos, iš miško išilgai vakarinio mūšio lauko pakraščio bendra upės krantų kryptimi. Pakrikusią riterių liniją tas smūgis suskaldė į smulkias grupeles ir prispaudė prie upės ir ežero krantų. Apsigrįžus pirmojo skaidinio linijoms atgal, Ordino kariuomenė pasijuto apsupta iš pietų ir iš vakarų.

Tuo metu, ordino kariuomenės užpakalyje likę lietgaliai, estai ir kiti, ėmė sprukti, o kuršiai, smogdami savo užkariautojams iš užpakalio, uždarė apsupimo ratą iš šiaurės.

Mūšio lauke liko kautis tik Ordino kariuomenės branduolys — riteriai jų tarnai, danų karaliaus kariai, o jiems padėjo prūsų daliniai sembo Sklodo vedami. Dusburgas toliau rašo taip: “Tuomet kai kurie Prūsijos didikai ištikimai brolius palaikė, kurių vienas iš Qued-now sambietis Sklodo, Nalubo tėvas, sušaukdamas savo giminiečius ir draugus tarė: ‘Šiandien atsiminkite gražumą rūbų, kurie jums brolių dažnai buvo suteikti, ir dėl gražios jų spalvos leiskite šiandien savo kūno rūbą žaizdų krauju nurausvinti, ir dėl midaus saldumo, kurį iš jų rankų ėmėte, gerkite baisios mirties kartumą išpažindami tikrąjį amžinos trejybės tikėjimą! Tai padarę pradėjo vyriškai kovą, ir tartum antri Makabėjai kovojo, ir pasidarė ten didelis karas, iš abiejų pusių daugeliui krintant”.

Šitą mūšio vaizdą dar papildo Eiliuotoji kronika:

Broliai ir vieni jų vyrai
Besilaikė, nes jie manė,
Kad kariuomenė dar laikos
Taip, kaip čion jinai atėjo.
Bėgti jie nė nemanė,
Nes jie tikėjosi turį pagalbos,
O ši gi juos apleido.
Jie buvo aplink apsupti
Pagonių kariuomenės.
Griebėsi jie apsiginti,
Bet visa viltis pradingo,
kad būtų laimėt galėję.
Visi kuršiai su kariuomene
Pasileido bėgti 
Jie norėjo anksčiau už estus 
Gelbėti savo gyvybę.
Tie gi bėgti gerai mokėjo,
Kaip ne kartą jau parodė.
Bepaliko toje nelaimėj
Broliai tik vieni su sambiais;

Tie ir minties neturėjo,
Kad kas nors būtų pabėgęs.
Daug todėl pražuvo vyrų,
Tų, kurie dėl krikščionybės
Buvo čion atėję į tą mūšį.
Apsuptų čia priešų buvo
Daug narsiųjų didvyrių;
Iškentėjo jie karčią mirtį
Prie Durbės, mūšio laukuose,
Dar nė gintis nesuspėję.
Čia kariuomenė pagonių
Vokiečius visus iškirto;
Mažas tebuvo pasipriešinimas,
Kurį krikščionys darė iš savo pusės.

(eil.: 5618-5655).

Kronika neduoda taktiškų kovos smulkmenų, ir kokiu būdu Ordino kariuomenė buvo sunaikinta. Todėl, atstatant mūšio vaizdą, fantazijai paliekama plati dirva, ypač jei neprisilaikoma tų laikų taktikos dėsnių. Štai kaip mūšio eigą nagrinėja dr. Ivinskis:

“Kuršiams pasitraukus, arba (Dusburgo liudijimu) iš užpakalio vokiečius puolus, ir estams lauką apleidus, Ordino kariuomenė buvo pagonių apsupta. . . Vokiečių riteriai — kryžiuočiai buvo sunkiais šarvais apsikaustę. Tai buvo mažos judamosios tvirtovėlės! Netekę arklių, kuriuos lietuviai paprastai pirmiausia stengdavosi sužeisti, jie iš visų pusių buvo lietuvių apsupti. Riteriai sustojo ratu arti vienas kito. Stiprūs jų šarvai pakankamai galėjo apsaugoti nuo lengvų priešo rankos smūgių. Pagaliau ir patys kryžiuočiai, šitaip ratu vienas prie kito sustoję, dar galėjo gintis. Paprastiems ginklams, jietims, durtuvams, jų šarvai ne lengvai buvo įveikiami. Tik staigiu ir stipriu smūgiu buvo galima tokį riterį pritrenkti. Todėl savo kautynėse su kryžiuočiais paprastai tokiuose atsitikimuose, apsupę iš visų pusių riterius, susirasdavo stiprių ir ilgokų medžių kamienų — jų kuokos tam buvo per trumpos ir nedidelės, — kurie buvo geriausias ginklas išvesti tokį susispietusį krūvon būrį iš rikiuotės. Staigiu ir stipriu kamieno-rąstuko smūgiu, kurį smarkiai pirmyn stumti galėjo keli žmonės, apsvaigintas ir per šarvus pritrenktas riteris krisdavo žemėn. Tokiu būdu nupėstinti riteriai būdavo išdaužomi, apsvaiginami, o paskui nužudomi, ir išvelkami iš savo šarvų ir rūbų. Šitokiu būdu, pav., buvo išžudyti 49 riteriai su sa-

Durbės mūšio II ruožtas: Ordino kariuomenės puolimas.

Durbės mūšio III ruožtas: žemaičių pagr. jėgų smūgis ir Ordino kariuomenės suskaldymas, apsupimas ir sunaikinimas.

vo magistru Saulės-Šiaulių kautynėse (Plg. Z. Ivinskis, Kautynės ties Saule-Šiauliais prieš 700 metų. “Trimitas”, 1936 m. Nr. 41, 979-980 p. Ten yra patiekta panaši kautynių eigos interpretacija. Z. Ivinskis, Saulės-Šiaulių kautynės

o.c. atsp. iš “Karo Archyvo” VII,28 p., žodžio “boume” interpretacija dar nebuvo tiksli). Ten yra pažymėta, kad jie buvę galų gale užmušti “mit boumen” (ties Šiauliais, Z.R.) (“die Lit-towen šie mit not Zu lest mit boumen velten tot”. Reim eil. 1951-1952). Aiškiai užakcentuotas riterių apsupimas bei apgulimas Durbės kautynėse suponuoja ir tokį pat kautynių epizodą kaip 1236 m. kautynėse, nes kitaip įveikti puikiai šarvuotą riterį buvo galima nebent atsitiktinu smūgiu pataikant į menkiau apsaugotą kūno vietą (Geriausiai ginkluoti ir apsišarvavę buvo Ordino broliai, etc.). Taip turėjo būti išžudyti kautynėse dalyvavusieji riteriai, piligrimai, ir kitiems, kaip rašo Dusburgas, pasileidus bėgti, jiems (kryžiuočiams) teko atlaikyti visas lietuvio puolimo impetas”. (Ivinskis Durbė).

Kaip tie nuversti nuo arklių riteriai, plačiai mūšio lauke išblaškyti, galėjo susirinkti krūvon ir sustoti ratu, tai tik vienas Dievas težino! Pilių griovimo įrankio, sienagriovio rąsto, pavartojimas prieš “sustojusius ratu” riterius tikriausiai yra Viduramžių karo menui dar nežinoma staigmena . . . Kaip jau minėta, Durbės mūšis taktikos atžvilgiu yra visiškai skirtingas nuo Šiaulių mūšio įvykusio 1236 m. ir šių dviejų mūšių kovos technikos negalima ir lyginti.

Deja neišliko jokių duomenų, kaip gi pagaliau žemaičiai įveikdavo kovojančius riterius. Žinant riterių pavienės kovos būdą, reikia manyti žemaičiai juos nugalėdavo talkos būdu, kai du ar trys kariai vieningai veikdami, vienas atmušdavo riterio smūgį, kitas tuo pat momen

tu smogdavo. Tik tokiu būdu ir lengvai ginkluoti raiteliai galėdavo apsidoroti su sunkiai šarvuotu riteriu, nevartodami jokių rąstų ar medžių, o tik įprastus kardus ir buožes. Pagaliau šaltiniai nekalba apie jokius “boume” prie Durbės.

Mūšio pabaiga buvo žiauri:

Magistras krito kankiniu,
Draug pusantro šimto brolių.
Kai kurie ir piligrimai
Dievo valia į nelaimę tą pakliuvo,
Iškentėjo sunkią mirtį.
Kai kautynės pasibaigė,
Kas krikščionių bepaliko,
Brolių ir tarnų,
Sambių ir piligrimų,
Kurie nebegalėjo kautis,
Déliai mirtinosios baimės,
Bėgo, kaip kuris galėjo
Čia, be abejo, pagonys
Sau laimėjo didį grobį, (eil.: 5656-5669).

Dusburgas gi taip užbaigia mūšio aprašymą: “Galop po ilgo ginčo buvusio tarp tų brolių, leidžiant Viešpačiui, pergalę pralaimėjo, nes visa jų kariuomenės jėga pabėgus paprastiems žmonėms buvo nuslopinta, ir krito tose kautynėse palaimintos Margaretės dieną Kuršo žemėje lauke prie Durbės upės brolis Burchardas Livonijos magistras ir brolis Henrikas Botel Prūsijos maršalas, ir su jais 150 brolių, ir iš Dievo tautos tokia daugybė, kad jų skaičiaus negirdėjau. Po tos kovos priešai sekė paskui bėgančius žmones, kas taip pasibaisėtinas dalykas buvo, kad trys ar keturi priešai šimtą krikščionių užmušė, arba su didele baime nuvijo.

Štai kuo būdu sustiprėjo mūsų priešininkai daugybe grobio, arklių ir ginklų, kuriuos iš tiek tūkstančių užmuštųjų rankų pagrobė, ir dabar giriasi savo narsumu. Sutrink taigi, Dieve, jų narsumą, ir išblaškyk juos, kad sužinotų, kad ne kitas kas kovoja už mus, bet Tu mūsų Dieve.”

Ordino kariuomenės likučiai dar bandė gelbėtis miške, tačiau kaip jau Dusburgas sakė, juos buvo apėmusi baisi baimė ir panika, todėl ir miškas jų nebesaugojo:

Netoli buvo daug gražaus miško
Augo čia gražūs lapuočiai,
Krikščionys tai pastebėjo.
Bandė greitai ten pasprukti,
Kad nuo mirties apsidraustų.
Ten jie bandė pasitraukti.
Bet daugybė apsigavo
Pasislėpti nepavyko.
Taip kariuomenė pražuvo. (eil.:5670-5678)

Simonas Grunau savo kronikoje mini, jog lietuviai kovėsi 8 valandas mušdami priešus buožėmis (Keulen). Panašiai rašė ir S. Daukantas savo Lietuvos Istorijoje: “Abi pusės puolė it ne savėje viena ant antros, bet Žiamaicziai atrėmė savo randėtiniais brūkliais meldžionių rindą ir kibo grumties vyras su vyru. Žiamaicziai juo ilgyn juo narsyn rėmėsi . . . pjovėsi, asztuonias adynas, vyras vyrą rumaliodami . .

Žuvusių ordino riterių skaičių kronikos, paprastai, paduoda tiksliai, nors kitos kronikos mini ties Durbe žuvus nuo 136 iki 200 brolių riterių. Tačiau niekur neminima kiek žuvo piligrimų ar vietinių karių. Voigtas sako, kad prie Durbės dar buvo paimta ir 14 ordino brolių nelaisvėn, kurių 8 buvo gyvi sudeginti dievų garbei, o kiti buvę nukankinti.

Prisimenant, jog XIII a. Livonijos ordine iš viso buvo tik keli šimtai brolių, šie nuostoliai jam buvo nepaprastai skaudūs. Tokių didelių nuostolių Livonijos ordinas neturėjo nei XIV a. kovose.

“Pažymėdamas, kad iš abiejų pusių daug žuvę (S.r. Pr. I, 96 p.: ex utraąue parte pluribus cadentibus), Prūsų kronistas apgailestauja, kad lietuviams tekę tiek (daug) tūkstančių (‘tot milium’) kritusiųjų ginklai, arkliai, šarvai. Iš to pasakymo, tikslesnių skaičių neturint, reikia manyti, kad be Ordino riterių, kurie, tur būt, tesudarė vos dešimtą ar kokia penkioliktą, dvidešimtą dalį visos kariuomenės, bus žuvę dar keletas tūkstančių kitos kariuomenės. Iš kautynių eigos aprašymo nematyti, kad daug kas būtų pabėgęs. Dusburgas vaizdingai aprašo, kaip likučiai buvo persekiojami, o Eilėtosios kronikos autorius prideda, kad pasislėpusieji lapuočių miške irgi buvę išžudyti"-.:'. Ano laiko kautynių dalyviai į nelaisvę nebūdavo imami. Kaip krikščionys pagonis žudydavo vietoje, taip ir pagonims nesuprantama buvo kitoks elgesys. Kautynėse viskas, kas būdavo priešo ginklui pasiekiama, nelikdavo gyva. Šiaip žygiuose į kaimynus, lietuviai piešdami imdavo belaisvius, kurie jiems buvo reikalingi kaip darbo jėga namie (Plg. Z. Ivinskis, Geschichte dės Bauernstandes in Litauen. Von den aeltesten Zeiten bis zum Anfang des 16. Jahrhunderts. Berlin, 1933, 33-35, 177-179 p.). Bet kautynėse viešpatavo tik žiauri karo teisė, neimant, paprastai, nieko nelaisvėn, čia pat nukauti. Daugumas piligrimų bus pačiose kautynėse radę mirtį. Mes nerandame jokiuose šaltiniuose atskirai paminėtų kokių nors žymesnių vadų ar riterių, kaip pav., yra minimi du žymesni vadai Saulės-Šiaulių kautynėse. Tik visai atsitiktini šaltiniai mums rašo, kad žuvęs čia švedų kunigaikštis Karolis “cum tota familia sua” (Apie švedų Karoliaus dalyvavimą rašo švedų rimuotoji kronika). . . Švedų princo žuvimą mini taip pat Altenbieseno nekrologija (Eodem die fuit occisus magister Lyfonie, frater Borgardus der Horenhusen, et cum eo centum et XXXVI fratres et dominus Karolus dux de Sweden cum tota familia sua, et multi alii abierunt in con-flictu christianorum in nomine Jesu Christi”.). Žodis “familia” čia nereikš to princo giminės ar šeimos narių, bet jo palydovus. Su Karoliu, kuris savo tėvynėje negalėjo rasti sau tinkamos vietos (šitas švedų kunigaikštis buvo rengęs Švedijoje sąmokslą prieš Jarlą Birgerį. Paskui, nors kartą ir susitaikęs, bet bijodamas savo priešo keršto, Karolis išbėgo Livonijon. Ten jis pasižymėjo kovose prieš pagonis. Plg. J. Voigt, Geschichte Pr. III, 181-182 p. pst. 3.), buvo atvykęs, matyti, palydovų — kariautojų būrys. Apskritai, žymesnieji piligrimai, grafai ar kunigaikščiai, su savimi atvesdavo ir daugiau kariautojų. Visi švedų kunigaikščio palydovai žuvo. Žuvo daug ir kitų piligrimų, žymių žmonių iš Vokietijos”. (Ivinskis, Durbė).

Mūšyje smarkiai nukentėjo sembai, pamedėnai, varmiai, natangai ir kiti jame dalyvavę prūsai. Visų nuostolius Eiliuotoji kronika apgaili ir taip kalba apie mūšio betarpes pasėkas:

Tai yra teisybė, magistras Burchardas
Buvo pusketvirtų metų 
Livonijos magistru,
Kaip anksčiau aš esu sakęs,
Truputėlį gal ilgiau kiek;
Jo visi labai gailėjos.
Buvo tai narsus didvyris
Iš Hornhuzes giminės kilęs.
Kaip kautynės tos įvyko,
Jau esu aš jums apsakęs.
Tie, kuriems pabėgti sekės,
Ėmė sau ieškoti kelio
Per plačius laukus,
Lyg jie būtų buvę žvėrys,
Kad namon kaip nors sugrįžtų,
Jie kelionėje skubėjo.
Buvo jie be jokio džiaugsmo,
Nuotaikoj pilni pykčio.
Sambiai irgi kai sugrįžo
Į savo kraštą, jie pastebėjo,
Kad jiems trūksta daug narsuolių,
Kritusių tame mūšyj.
Jie gailėjosi jų daug dienų
Kėlė gailestingas raudas.
Ūpas prūsų ir natangų
Buvo irgi gana prastas.
Varmiai irgi nesidžiaugė,
Ir jie buvo užmokėję žmonėmis
Durbės kautynėse.
Jie visi draug sužinojo,
Kad maršalka irgi krito.
Jis lig šiol ne vieną kartą
Pagonis buvo graudinęs 
Brolių vis turėdamas jėgą.
Dabar visos tosios sritys,
Jas išvardijau ankščiau,
Ėmė bendrai svyruoti,
Draug didi, maži,
Visi aiškiai atsimeiė.
Atsiskyrė nuo krikščionių.

(eil.: 5679-5718).

Visi kronikininkai sutinka, jog Durbės mūšio būta didelio įvykio. Dusburgas ji vadina “grande bellum”, o Ditmaras “Magnum bellum” ir “grot strid”.

Ties Durbe lemtingai pralaimėjo sunkių riterių tiesioginio smūgio taktika prieš lengvųjų raitelių manevrą ir lankstumą. Šiuo atžvilgiu Durbės mūšis bus visada įdomus ir vertas studijų ateityje. Čia daug didesnės kaip ties Skuodu 1259 m. jėgos susikovė ir dešimteriopai geresniais rezultatais įrodė gerai vadovaujamų lengvųjų raitelių pranašumą.

Nors vietinių kariuomenės pasitraukimas iš mūšio lauko ir kuršių prisidėjimas prie žemaičių suteikė pastariesiems didelę persvarą, tačiau jei riterių smūgis būtų juos ištikęs, tai greičiausiai, nei ta persvara nebūtų žemaičių išgelbėjus. Žemaičių vadovybė pasirodė nepaprasto augštumo. Sumaniai manevruodama ji išvengė sutelktų riterių smūgio ir suruošė jiems tokį apsupimą — katilą, kokių karinėje istorijoje nedaug teužtinkame. Karo meno atžvilgiu tai viena iš gražiausių pergalių Žemaičių ir Lietuvos istorijoje.

Apie patį mūšį tuoj pasklido pasakojimai ir legendos išpuoštos stebuklais: “Buvo Alemanijos šalyje Dievui pasišventusi moteris kažkuriame vienuolyne, kuri buvo brolio Konrado iš Wucgwanger sesuo, kuris paskui buvo visuotinis Teutonų namų magistras, kuriai Viešpats pasirodęs, parodė šią kovą kažkuriame regėjime. Matė mat brolius ir jų ginklanešius su netikėliais kariaujant ir žūstant, ir jų sielas į dangų angelų nešamas.

Tokį pat visai panašų regėjimą matė kažkoks kaimietis kūlėjas, paprastas, teisingas ir Dievo bijąs vyras Prūsų žemėje. Stovėdamas prieš savo namų duris, pamatė aiškiai ore brolius su lietuviais kariaujant, pašaukęs pas save savo šeimyną ir tarė: “Argi nematote, kaip mū-

Lignico mūšis 1241 m., tipingas dviejų skirtingų taktikų susidūrimas, pavaizduotas senoje graviūroje. Kairėje: totorių lengvieji raiteliai vartojanti judrią taktiką ir tolimo veikimo ginklus — lankus ir svaidomas jietis; dešinėje: vakarų Europos riteriai, sunkiai šarvuoti raiteliai, vartojanti tiesioginio smūgio taktiką ir artimos kovos ginklus.

sų ponai broliai kovoja su netikėliais? Tai bėga kaip prūsai taip ir livoniečiai: tik broliai ir nedaugelis su jais, stovi kare vyriškai gindamiesi, iš visur apsupti priešų; o kai tik užmušami, dabar matau palaimintą mergelę Mariją, ir šventąsias mergeles ir Dievo angelus su jų sielomis žengiant į dangų. Tarp šių sielų, kaip abu matė, dvi buvo žymesnės už kitas, kurios buvo sielos brolio Hermano, vadinamo Saracėno, ir kažkokio brolio, vadinamo de Glisbergk, apie kurio padėtį statant Kristburgko pilį augš-čiau pranešta. Sutiko abu taipgi tame, kad visos sielos, kurių kūnai tame Kuršo susirėmime krito, išganytos buvo be vienos. Kuri buvo jos pasmerkimo priežastis, nežinau, Dievas žino. Iš čia suprantama, ir neabejotinai tikėtina, kad pats Kristus, per kurį nieko žemėje nesti be priežasties, šį praeitą ir būsimą atsimetimo smūgį savo tautoje leido, kad šie nukautieji nupelnytą atlyginimą gautų danguje, išlikusieji gi pavojuose nusistatė vis labiau ir lagiau sustiprėti tikėjime, ir sumuštų netikinčius, nes tikėjimo dorybė saugume yra pavojuje, ir pavojuose yra saugi, ir suprask geruose darbuose tą pat.” (Dusburgas).

VIII. DURBĖS MŪŠIO PASEKMĖS

Žemaičių pergalė ties Durbe buvo ne tik skaudi vokiečių Ordinui, bet turėjo didelės reikšmės ir Pabaltijo tautų tolesniai politinei raidai. Net Žalgirio pralaimėjimas nebuvo Ordinui tiek skaudus kaip Durbės: jis jau XIII a. viduryje sustabdė sėkmingai varomą vokiečių “Drang nach Osten”.

Trumpai suglaudę galima sužymėti šiuos Durbės mūšio pralaimėjimo padarinius vokiečių Ordinui:

1.    Tuoj prasidėjo Prūsų sukilimas trukęs 14 metų (iki 1274 m.);

2.    Sukilo Livonijos tautos: kuršiai, žiemgaliai ir estai. Tik po 7 metų kovų Kuršas vėl buvo vokiečių atgautas (1267 m.). Žiemgaliai buvo galutinai nukariauti tik po 30 metų (1290 m.);

3.    Vokiečių įgulos tuoj pasitraukė iš pasienio tvirtovių; vokiečių rankose teliko tik žemės ruožas į šiaurę nuo linijos Kuldinga-Tukkum — Ryga, tarp Rygos įlankos ir Ventspilio. Žemaičiai įvedė savo įgulas į kuršių pilis. Mindaugo Žemaičių dovanojimo aktai nustojo savo visos reikšmės.

4.    Vietinėse tautose pabudo vienybės ir solidarumo jausmas.

“Visa Ordino egzistencija iš pamatų buvo sudrebinta ir Prūsuose. Jei vis dėlto kryžiuočiai šiaip taip, stovėdami ant bedugnės krašto, sugebėjo dar atsilaikyti, tai to svarbiausių priežasčių reikia ieškoti Romos Kurijos skelbiamuose kryžiaus karuose.” (Ivinskis, Durbė).

Tokiu būdu Durbės pergalė kryžiuočių stiprius Lietuvos puolimus suvėlino ir nutęsė. Tas leido Lietuvai susitvarkyti, ypač žuvus Mindaugui, kai kilo politinis krizis. Nauji kryžiuočių puolimai rado Lietuvą jau apsitvarkiusią ir pajėgią.

Mūšio pasekmes Eiliuotoji kronika taip apdainuoja:

Tai truko ne vieną dieną,
Neapykantą visi turėjo
Ir prie karo ėmė ruoštis,
Jiems visiems labai tai tiko,
Betgi turtingasis Dievas 
Siuntė paguodą maloniai 
Broliams Prūsuose esantiems, 
Kad savo ranka galinga 
Ir sumanymais visokiais,
Nuo pat ryto iki nakčiai,
Sembą ir kitus kraštus,
Kurie buvo atkritę
Neapykantoje nuo krikščionių, 
Pamažėliu nugalėjo.
Juos grąžino krikščionybei
Karo žygiais ir gudrybėmis.
Taip pakrypus tiems dalykams
Kuršiai kreipės į lietuvius, 
kad jų pagalbą gautų,
Kad lietuviai atsimintų,
Kaip svarbiausiuoju laiku,
Pasitraukė jie iš mūšio,
Durbės laukuose kurs įvyko.
Tą jų prašymą patenkinti
Lietuviai sutiko greitai, 
Atsikraustė jie į Kuršą,
Pasiruošę teikt pagalbą.
Didis džiaugsmas buvo kuršiams,
Buvo ūpas jų pakeltas.
Jų krašte pilis stovėjo
Dzintare jos buvo vardas.
Buvo ten siųsti lietuviai,
Ant pečių kad krautų broliams
Nuostolių didžią daugybę.
Kuršiai buvo pasiryžę
Dievo riterius gan greitai 
Iš savosios vyt tėvynės.
Šie supratę tą dalyką
Budriai užvedė sargybą.
Dirbt nė viens neatsisakė.
Kuršiai pirma neg manyta
Vėl pasidavė pagonim, (eil.: 5719-5760).

Literatūra

1.    Scriptores Rerum Livonicarum I vol., 1853;

2.    Scriptores Rerum Prussicarum, 1863;

3.    Lietuvių Enciklopedija, įvairūs tomai;

4. Z. Ivinskis, Durbės Kautynės 1260 m. ir Jų Politinis Vaidmuo, Karo Archyvas VIII ir IX t. 1937-38 m.;

5.    Z. Ivinskis, Saulės — Šiaulių Kautynės 1236 m. ir Jų Reikšmė, Karo Archyvas, VII t. 1936 m.

6.    M. E. Nauburas, Durbės Kautynės, Tautos Praeitis I t. 2 sąsv. 1960;

7.    J. Voigt, Geschichte Preussens, III Bd. 1828;

8. E. Chudzinski, Die Eroberung Kurlands durch den Deutschen Orden im 13. Jahrhundert, 1917;

9.    H. Delbrueck, Geschichte der Kriegskunst, III Teil, Das Mittelalter, 1923;

10.    F. Lot, L’Art Militaire et les Armees au Moyen Age, 1946;

11.    C. Oman, A History of the Art of War in the Middle Ages, 1924;

12.    C. Oman, The Art of War in the Middle Ages, 1953;

13.    R. C. Smail, Crusading Warfare, 1956;

14.    Spaulding, Nickerson, Wright, Warfare, 1937.

Eiliuotosios Kronikos posmai versti P. Žadeikio (imta iš dr. Z. Ivinskio, Durbės Kautynės); Dusburgo Kronikos vertimai daryti prof. K. Kepalo, kuriam šia proga reiškiama padėka.