LAISVĖ IR KARIUOMENĖ
P. DIRKIS
Rusijoje prasidėjusi 1917 m. revoliucija davė naują šūkį: “Taika be aneksijų ir kontribucijų, su tautų apsisprendimo teise”. Karo nualintom tautoms tas šūkis labai patiko. Ypač jis patiko tautoms, kurios prieš I Pasaulinį karą buvo išbrauktos kaip laisvos valstybės iš žemėlapio.
Tačiau kaip reikės likviduoti pokario gaisrus ir jų pasekmes, net ir Europos didieji valstybininkai nežinojo. Nors mes lietuviai tais laikais labai gerai žinojome, kad norime būti laisvi ir nepriklausomi, todėl ta linkme ir dirbome. Dar vokiečių žandarui tebetrypiant Lietuvos žemę, Lietuvos taryba 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, pasiskelbia nepriklausoma valstybe. Nežiūrint, kad Vilius II pasiuntė Tarybos pirmininkui A. Smetonai sveikinimo telegramą su gražiais linkėjimais, tačiau laisvės Lietuvoj dar vis nebuvo. Vokiečiai dar vis joje tebešeimininkavo.
Nepriklausomybės paskelbimas staiga sujudino Lietuvos kaimynus, kurie nieko gero jai nelinkėjo. Matant aiškius pavojaus ženklus vos tegimusiai valstybei, nebeliko vyriausybei kitos išeities kaip tuč tuojaus steigti savą jėgą, valstybinę kariuomenę. Pirmasis Krašto Apsaugos ministeris A. Voldemaras 1918 m. lapkričio 23 d. išleido pirmąjį Lietuvos kariuomenės įsakymą, kuriuo buvo atkuriama Lietuvos kariuomenė. Antrasis ministerių kabinetas, kurio priekyje stovėjo M. Sleževičius, nedelsdamas išleido atsišaukimą į tautą, kviesdamas visus pajėgius vyrus savanoriais į Lietuvos kariuomenę.
Taigi Lietuvai nieko nepadėjo “tautų apsisprendimo teisė”, nei Paryžiaus taikos konferencijos pagimdyta Tautų Sąjunga, nei Versalio taikos sutartis. Jei Lietuva tikrai tapo nepriklausoma ir Nepriklausomybės Aktas nepaliko tik popieriaus gabalas, tai vien tik dėka vyriausybės ryžto, tautos valios ir jos sūnų aukų.
Nepaprastai greitai formavosi ir augo Lietuvos kariuomenės pulkai ir drąsiai stojo kovon su iš visų pusių besibraunančiais priešais. Pačiuose pirmuose mūšiuose lietuviai savanoriai savo krūtinėmis užstojo kelią ir atsakė smūgiais priešų eilėms. Nepriklausomybės Aktas buvo krauju pasirašytas ir virto tikrove.
Lengva yra paskelbti pasauliui laisvės deklaraciją, bet labai sunku ją apginti ir išlaikyti.
Labai aišku yra, kad tautą gyvą galima išlaikyti kultūrinėmis, mokslinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis, bet laisvę įgyti ir ją išlaikyti galima tik kraujo auka.
Šiandieną visiems yra gerai žinoma, kad kiekviena tauta siekianti laisvės turi ją ginklu išsikovoti ir apginti, o savo valstybės sienas krauju abibrėžti.
