LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS
Paruošė V. ŠVENTORAITIS
(Tąsa)
Prie miško upelio sutikome vyrą, kuris ženklu mus pašaukė. Tai buvo mūsų naujas vadovas. Jis pranešė, kad dar neseniai buvęs kaime ir matęs Tepomės namuose šviesą.
—Jis jau bus nuėjęs gulti, tai dar geriau, —tarė Havistas ir jo balsas suvirpėjo ne iš baimės, bet dėl įtempimo. Kirvis jau buvo įkirstas į medį.
O dar dieną mudu su Usveliu abejojome ar Havistas galėtų užmušti žmogų. Jis buvo daugiau panašus į gerą šeimos tėvą, ar kokį profesorių.
—Taip būtų buvę, jei mes gyventume senuosius laikus,—sakė Usvelis. — Aš rausčiau savo dirvą, o tu savo. Bet laikai pasikeitė, pasiuto, taigi ir mes turime siusti, nes esame verčiami. Kas liečia vadą, tu dar jį pažinsi.
Mes išlindome iš pelkių ir atsidūrėme prieš akmeninę tvorą, kurią, pasispyrę, peršokome ir atsidūrėme sename, apleistame parke. Ant takų ir net ant suolų žėlė žolė, gulėjo audros išversti medžiai. Ant stulpų stovėjo stovylos nudaužytom galvom. Tie kurie čia kadaise gyveno, greičiausia, jau buvo nebegyvi.
Anapus tvoros, už kokios 50 žingsnių stovėjo Tepomės trobelė, pro aprūdijusius geležinius vartus ji gerai matėsi. Keletą minučių Havistas ją stebėjo ir kiekvienam paskirstė vietą, kad saugotų kiekvieną langą. Kasikas ir aš gavome duris. Kai perlipę tvorą pradėjome slinkti, kaž kur sulojo šuo.