ATMINTINOS NUOTRAUKOS
JONAS RŪTENIS
Šiais metais — visoje sukaktuvinių datų eilėje, Gaižiūnų poligonas jau 30 metų, kaip naudojamas kariuomenės reikalams. Tiesa, 20 metų svetimos, okupantų kariuomenės, bet tas nei kiek nesumažina sentimento — jis toks pats, kaip ir visai pavergtai Lietuvos žemei.
Prisiminimuose ir praeityje tai viskas, tačiau ne vieną karį ir ne vieną ten viešėjusį svečią tie prisiminimai jaudinančiai pakodylina . . .
1930 m. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės rūpesčiu ir pastangomis 68 kv. kilometrų plote įsteigiamas Gaižiūnų poligonas, vos 2 kilometrai nuo Gaižiūnų geležinkelio stoties su centru Ruklos dvare.
Pirmuoju poligono viršininku buvo plk. Urbonas, dabar gyvenąs Švedijoje ir šiais metais parašęs imponuojančią studiją ŽALGIRIS.
Jei šiandien Gaižiūnų poligonas nebenagrinėtinas ir nebesvarstytinas kariniu požiūriu, kaip specifinis karinio paruošimo laukas — tai jis visdėlto pasilieka savo nepriklausomojo laikotarpio dešimtmečiu atmintinas, kaip auklėjantis veiksnys.
Žinoma, atsiras nūdien pas mus asmenų ir sambūrių, kurie paklaus kam tai viskas? Kas iš to?
Bet žinant, kad tiems ir mūsų laikraščiai ir knygos nereikalingos kad visos kultūrinės ir profesinės organizacijos ir vienetai tik “seneliukų žaidimas” ir jie tevertina tik tiek kiek dabar mato, o praeitį negailestingai nubraukia, bet užtat patenkinti, kad jų dūdų tonai jau sutampa su moderniškomis dūdomis.
Tiems šie nuotraukų prisiminimai nei praeity nei dabar nieko nesako. Jų čia niekas ir nesistengia nei pakodylinti nei sujaudinti.
Tikimasi, kad visi kariai, nemaža prakaito, darbo, ištvermės ir sumanumo tuose pušaitėmis apaugusiuose smiltynuose palikę, kitaip žiūri, nors čia dedamos nuotraukos jiems asmeniškai gal ir nebūdingos, bet būdinga pati dvasia, nuotraukų prierašai kalba patys už save:
1. Gaižiūnų poligono amfiteatras su scena medžių pavėsy. Scenoje 2-jų veiksmų komedija—“Jonas būtinoj tarnyboj”, autorius nežinomas. “Joną” vaidino žymus Nepriklausomos Lietuvos aktorius Romualdas Juknevičius. Minia žiūrovų su pirmuoju poligono viršininku plk. Urbonu (5 iš kairės) priešakyje.
2. “Kariuomenės pusvalandis” iš poligono. Mėgiamiausioji N. L. visuomenės radio transliacija, sekmadieniais. Gilumoje (baltu apsiaustu) Ryšių b-no mjr. Mašiotas daugelio transliacijų vadovas, ir daugybės poligoniškų dainų-dainelių autorius. Dainuojama poeto Ant. Miškinio žodžiais: “širdie, tu nedrebėk prieš būrio Vadą.”
3. Karo Mokyklos auklėtiniai, kariūnai, būrių vadų pareigose, poligono laikotarpyje — savo “palociuje”
4. Kariūnas — einąs būrio vado pareigas — atsarginių apmokymo metu. Visi atsarginiai iš Jurbarko ir apylinkių.Šiuo pradėjus “atmintinų nuotraukų kampelį”
visi kariai kviečiami siųsti KARIO redakcijai nuotraukas iš poligono, pratimų, kareivinių, sporto kariuomenėje ir kt. — jas trumpai apibūdinus.
Pailiustruokime Nepriklausomos Lietuvos Kario Praeitį!
Troškūnų miestelis
ATMINTINOS NUOTRAUKOS
Tėvynę gynė mūsų tėvai, mokės ją ginti ir vaikai
Sunkiai iškovotą Lietuvos Nepriklausomybę, jos priešai vėl norėjo užgniaužti. Iš rytų ją puolė nuožmusis bolševikas rusas, vakaruose, atsibastęs su savo gaujomis, Kolčakas, o pietuose klastingasis lenkas. Bet visų jų ginklai ir dantys atšipo į kietą Lietuvos savanorių valią ir karštą troškimą laisvės.
Rusai — bolševikai gavę gerą smūgį prie Kėdainių, Šėtos, Pociūnėlių, Panevėžio ir kitose vietose galvatrūkčiais nešdinosi savo matuškos Rosijos linkui. Bermontininkai paragavę lietuvių kietą kumštį prie Radviliškio, sutirpo, kaip pavasarį sniegas. Lenkai, kurie nėra tokie drąsūs, kaip patys apie save mano, nevienas
iškilmės paminint lenkų sušaudytus Lietuvos šaulius prie jų paminklinės lentos Troškūnuose
Lenkų sušaudytų Lietuvos šaulių paminklinė lenta Troškūnų buvusio vienuolyno sienoje.
(Visos nuotraukos iš P. Bliumo rinkinio)
paguldė galvą prie Giedraičių ir Širvintų, o likusieji gyvi nebenorėjo daugiau susitikti su Lietuvos savanoriais.
Žmonės dažnai sako, kad lenkai iš savo praeities nedaug ko tepasimoko. Jie užmiršę ankstyvesnes pamokas, 1920 m. lapkričio mėn. vėl įsiveržė į Lietuvą. Tą kartą jų vienas raitelių eskadronas pasiekė Šėtą ir Ramygalą bet čia gavęs netikėtą smūgį, pasuko į Troškūnus. Toje vietoje jiems kelią pastojo saujelė menkai ginkluotų šaulių. Nelygioje kovoje, lapkričio mėn. 20 d., penki šauliai pateko į lenkų eskadrono nelaisvę. Lenkai, juos gerokai prikankinę, prie buvusiojo vienuolyno sienos, visus sušaudė. Bet nebedrįsę toliau brautis į Lietuvą, paskubomis pasuko į užgrobtojo Vilniaus pusę.
Troškūniečiai šauliai, visuomenė ir mokyklų mokiniai minėdami žuvusiųjų šaulių už tėvynės laisvę dešimtmetį, toje vietoje, kur jie buvo sušaudyti, įmūryjo paminklinę lentą, kad ji naujosioms kartoms primintų tą baisiąją žmogžudystę.
P. Bliumas
