LIETUVIŠKŲ TRADICIJŲ TĘSTINUMO REIKŠMĖ
BALYS AUGINAS
Ar esate stebėję šiltadaržiuos auginamus retus atogrąžų augalus? Jie, atvežti iš karšto ir drėgno klimato ir persodinti šaltosios šiaurės paunksmėn, auga ir bręsta neįprastinėse sąlygose tik ypatingos priežiūros dėka. Netekę gimtosios dirvos syvų, jie gyvena ir minta svetimąja. Tačiau žydi ir mezga vaisių, meta lapus tik pagal savosios žemės įpročius. Ir, štai, kai mūsuose pavasaris —visa augmenija puošiasi įvairiaspalviais žiedais — tie, išplėšti iš savo dirvonų “tremtiniai”, barsto savo geltoną liūdesį svetimoje žemėje, ruošdamiesi žiemai. Ir kai musų žemelės veide sustingsta žiemos suledėjusi šypsena — jie, lyg tas atžagareiviškas dabita, einąs prieš laiko srovę su savo atgyvenusia mada — krauja pumpurus ir ruošiasi savosios padangės žydėjimo šventės paradui. Nes tada jų gimtinėje vaikšto pavasaris, ir jie elgiasi pagal savosios žemės nuo amžių nusistovėjusią tvarką.
Vėliavos Vasario 16-sios parade Vilniuje 1940 metais
V. Augustino nuotr.
Ir man nekartą tos svetimos ir lepios gėlės primindavo trapią jauną moterį. Ji ne savo tėvų žemėje sukūrusi šeimą, vistik sugeba išauginti savo meilės vaisių pagal senuosius prosenelių napročius. Išmoko jį melstis tėvų kalba, vaiko sieloje įžiebia savosios žemės ilgesio ugnelę. . . Ir tų besistiepiančių gyveniman atžalėlių širdyse gyvena motinos žemė su visais jos viltingais pavasariais ir nykiais rudenimis. Ir tas brangus ryšys su tėvų salimi nenutrūksta, kol mirties ranka jį nenukerpa.
Tad, stebint gamtos gyvenimą, savaime gimsta logiška patyrimo išvada: Savoji žemė natūralus lopšys ir augalo ir ... žmogaus.
Galbūt instinktyviai šitai jusdamas, žmogus kietai laikosi įsikibęs gimotsios žemės skverno.
Jis tarsi įauga žemėn su visais jo šalies įsikerojusiais medžiasi ir pagrįstai baiminasi žolės likimo, kuri, sausa ir nušienauta, metama ugnin. Nes ji tešildo tik svetimą židinį.
