STEBUKLINGAS IŠSIGELBĖJIMAS
J. ZALATORIUS
1919 m. pradžioje, kovų metu su rusais bolševikais, mes panevėžiečiai savanoriai—kūrėjai pasitraukėme iki Kėdainių. Ir čia dažnai siuntinėdavome žvalgybas į rusų pusę.
Vasario ld. mūsų žvalgyba iš septynių savanorių išvyko Šėtos link. Apsiginklavę šautuvais ir rankinėmis granatomis ir pasikinkę į roges pora arklių, dar gerokai prieš aušrą išvažiavome. Rytas buvo šaltas. Apšerkšnoję medžiai ir krūmai sunkino mūsų žvalgybą.
Mus pamatęs, rusų raitininkų eskadronas, gal apie 150 vyrų, pasislėpė, kad mes giliau įlįstume į jų užnugarį.
Mums pasiekus Aristavo dvarą, iš užpakalio mus puolė rusų raitininkai. Po trumpo apsišaudymo kiekvienas turėjome gelbėtis atskirai, kaip kas išmanėme. Dvare kilo rusų riksmas, smarkus šaudymas ir kardais švaistymas.
Atsišaudydamas pribėgau prie daržinės ir kritau ant žemės prie durų. Pradėjau beviltiškai gintis. Rusų kulkos raižė daržinės mūrinius pamatus. Viena kulka pataikė į mano šautuvą, išmušė jį iš rankų ir sužalojo šovinių magaziną. Šautuvas buvo nebetinkamas šaudyti.
Netekęs ginklo, įšliaužiau į daržinę ir užlindau už šiaudų gale, netoli sienos, stovinčio storo stulpo. Nusikabinau nuo kaklo motinos man padovanotą rožinį išvykstant iš namų, stoti į Lietuvos kariuomenę savanoriu, tvirtai suspaudžiau jį rankose ir laukiau, kada įsiveržę į daržinę rusai kardais mane sukapos.
Rusai iš pradžių labai atsargiai ir šaudydami artėjo prie daržinės, bet kai rado mano sužalotą šautuvą, rėkdami puolė į vidų. Pradėjo j ieškoti manęs, biauriai keiktis, ir kardais badė šiaudus. Už stulpo pažiūrėti jiems neatėjo į galvą.
Rusai iš daržinės išėjo ir viskas nurimo. Aš vis dar bijojau lįsti iš už stulpo, kad ta tyla nebūtų priešo klasta mane išvilioti. Pro daržinės sienos plyšius mačiau nusileidžiančią saulę. Artėjo vakaras.
Dvare vėl pasigirdo triukšmas, klegesys. Gerai įsiklausęs pažinau savo draugų balsus.
Išlindęs iš daržinės, radau vieną savųjų kuopą, karininko Dragunevičiaus vadovaujamą. Kuopa atvyko mūsų žvalgybos vyrų gelbėti, bet, deja, iš visų tik aš vienas išsigelbėjau. Kiti šeši pateko į rusų nelaisvę.
Draugai manęs nepažino. Ilgai žiūrėdamas mirčiai į akis, buvau labai pasikeitęs.
Mūsų žvalgus rusai nusivarė į Šėtą. Pasiryžome juos išgelbėti. Naktį užėmėme pozicijas Kaplių kaime. Vienas kareivis buvo pasiųstas ištirti priešo pozicijas ir jėgas. Jis gerai išžvalgė, bet ir priešas pajuto mūsų užsimojimus. Auštant mus puolė ir atmušė. Grįžome į Kėdainius be nieko, savo draugų neišvadavę.
