MOTINOS RANKOSE MŪSŲ TAUTOS ATEITIS

EMILIJA ČEKIENĖ

Laisvė ir nepriklausomybė yra brangi kiekvienam žmogui. Jos trokšta vyrai, moterys ir net vaikai. Todėl nenuostabu, kad visos tautos savo laisvės paskelbimo dieną ir kitas tautines šventes mini nepaprastu džiaugsmu, kurį kasmet kartoja priaugančios kartos. O dar labiau laisvės vertę pajunta, brangina ir trokšta tie, kurie ją prarado.

Nors šis svetingas kraštas, priglaudęs mus, suteikia mums visas galimybes krašto laisve naudotis, tačiau, negalime būti laimingi, žinodami, kad laisvė yra tautos didžiausias turtas, kurį užgrobė svetimieji.

Mes džiaugiamės šio krašto laisvės paskelbimo dieną liepos 4-ją, bet giliai susimąstę vis dar liūdime Vasario 16-tą ir ypač birželio 14-tą Lietuvos nepriklausomybės praradimo ir lietuvių trėmimo vergijon dieną. Jau 20 metų kiekvienas, bet kuriam pasaulio krašte gyvenantis lietuvis, tą tragišką įvykį mini rimtyje susikaupęs.

Tą itin skaudžiai kasmet pergyvena lietuvė motina. Ji sielojasi ne vien dėl to, kad šie tragiški tautos įvykiai jos sieloj paliko neišdildomus matyto siaubo prisiminimus ir neišgydomas sielos žaizdas, o todėl, kad ji jaučia ir gerai žino, kad tik jos — lietuvės motinos rankose yra mūsų tautos ateitis.

Dar liūdniau ją mini tėviškės padangėj, kur į kiekvieną lietuvį iš visų kryžkelių, laukų ir girių laisvės ilgesiu kalba už tėvynę kovojusių ir žuvusių didvyrių ir partizanų dvasia, kur laisvės krauju apšlakstyta ir pavergėjų išžudyta vaikų motinos gailiomis ašaromis apraudota šventa Lietuvos žemė.

Mūsų tėvynei atgavus nepriklausomybę, džiaugsmu ir laime spindėjo kiekvienas Lietuvos kampelis, džiūgavo seni, jauni ir maži vaikai įkvėpti suaugusių nuotaikos. O tą patriotinį jausmą jauniesiems įkvėpė lietuvė motina, atlikdama svarbų vaidmenį tautos gyvenime, nes ruošiant karius ginklu kariauti pirma reikėjo įdiegti juose kovingumo dvasią, stiprinti vidinį būsimų karių atsparumą ir pasiryžimą kovoti už tautos laisvę.

Šis lietuvės motinos vaidmuo nesibaigia ir dabar, nes vėl paniekintai ir pavergtai Lietuvai reikia naujų, atsparios dvasios kovotojų, o tas įgyjama tik labai palengva, iš mažens jaunąją kartą auklėjant ir ugdant toje nuolatinėj patriotizmo dvasioj.

Skaityti daugiau: MOTINOS RANKOSE MŪSŲ TAUTOS ATEITIS

TAI BUVO 1919 METAIS

P. GENYS

KARININKAS JUOZAPAVIČIUS IR ALYTAUS KAUTYNĖS

Karininką Antaną Juozapavičių dar pažinojau Rusijoje. Buvo lietuvių bataliono Vitebske vado padėjėjas.

1918 m. lapkričio mėn. pradžioje atvykęs į Vilnių pirmąjį iš mūsų karininkų susitikau karininką Juozapavičių. Iš pradžių buvo krašto apsaugos ministerio A. Voldemaro adjutantas, o vėliau 1 pėst. pulko vadas.

Karininkas Juozapavičius turėjo visas gero karininko ypatybes. Buvo griežtas, drąsus, energingas ir iš dalies politikas. Bolševikams paėmus Rusijoje valdžią, karininkas Juozapavičius visur vedė su jais derybas, kur tik reikėdavo ginti lietuvių bataliono reikalus Vitebske.

Griežtumo pavyzdys jam jau esant 1 pėst. pulko vadu Alytuje: Viena kuopa be karininkų atėjo į pulko štabą reikalauti, kad būtų iš daboklės paleisti areštuotieji kareiviai. Karininkas Juozapavičius nieko neatsakė, tik padavė griežtą komandą: “Dešinėn, žengte marš!” ir visa kuopa, kaip vienas, pasisuko ir nuėjo.

Antras atsitikimas: 1 pėst. pulko užuomazga stovėjo Alytuje, Vilniaus pusėje, Saratovo ir pionierių kareivinėse. Nakties metu buvo siuntinėjami patruliai iki Nemuno. Kauno pusėje daugiau šeimininkavo vokiečiai, kurie buvo užėmę artilerijos kareivines.

Vieną naktį keletas vokiečių atėjo į mūsų pusę ir pradėjo daryti kratas plėšikavimo tikslu. Žmonės pasiskundė mūsų patruliams. Šie nuėjo ir norėjo vokiečius sulaikyti. Vokiečiams pasipriešinus, vienas vokiečių buvo nušautas, o kiti suimti, pristatyti į 1 pėst. pulko štabą ir uždaryti į daboklę. Vokiečiai įteikė lietuvių pulkui ultimatumą tuojau paleisti jų areštuotus kareivius. Ultimatumas buvo paremtas nemažu būriu jų karių su kulkosvaidžiais. Karininkas Juozapavičius įsakė išstatyti mūsų sunkiuosius kulkosvaidžius ir užimti poziciją. Vokiečių ultimatumas buvo atmestas. Vokiečiai, nieko nepešę, pasišalino. Vėliau jų kareiviai buvo paleisti.

Skaityti daugiau: TAI BUVO 1919 METAIS

ŽALVARINIAI GINKLAI

A. ŽYGMANTAS

KOVOS KIRVIAI

Žalvario amžiuje daugiausia paplitusi įrankių šeima buvo kirviai, jų tarpe ir kovos kirviai. Nors kirvis, kaipo toks, yra įrankis, tačiau kautynėse jis yra geras ginklas ir atskirti kuris kirvis Žalvario amžiuje buvo tik įrankis ir kuris tik ginklas, yra beveik neįmanoma. Vėliau atsiradę lengvesni ir puošnesni kirviai laikomi ginklais, kai paprasti, sunkūs kirviai laikomi įrankiais, nors karo metu ir vieni ir kiti būdavo vartojami kautynėse.

Žalvario amžiuje vyksta kirvių specializacija. Jų pavidalas yra kopijuojamas akmens kirvių tik jie daromi žymiai plonesni. Koto įtvėrimas buvo paini problema, kuri sukūrė net skirtingas kirvio formas. 35

Pirmykštis žalvarinis kirvis, kaip ir varinis jo pirmtakas yra plokščias, kiek platėjantis ašmenų link, tačiau jo šoniniai kraštai yra beveik lygiagretūs. Liejant kirvius atvirose formose reikėdavo jų kraštus kiek palyginti, paplakti, iš to, galimas dalykas, ir kilo atkraštinis kirvis, iškilusiai šoniniais kraštais. Toks kirvis yra stipresnis ir geriau laikosi ant specialaus įskelto ir išlenkto koto. Atkraščiai neleidžia kotui nusprūsti ar nusmukti į šoną.40

žalvariniai atkraštiniai - stabdikliniai kirviai iš:

Skaityti daugiau: ŽALVARINIAI GINKLAI

SUVAŽIAVIMAS KAUNE

 (iš dalyvio užrašų)

Kai vokiečiai, 1941 m., netikėtu puolimu, išstūmė Rusijos komunistines armijas iš Lietuvos, tai lietuviai buvo labai patenkinti ir draugiškai juos sutiko. Bet, po poros mėnesių, kai jie pašalino naujai atsikūrusią nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, lietuvių tauta pažvelgė į vokiečius kitomis akimis. Vokiečiai uždėjo visiems lietuviams karo duokles. Be to, sekančiais metais, pradėjo reikalauti Lietuvos vyrų jų frontui prieš rusus. Jų paskirtieji lietuviai, pavadinti generaliniais tarėjais, pasitarę su žymesniais tautos veikėjais, nesiryžo šaukti vyrus į karą.

Tuomet, vokiečiai patys paskelbė, kad tveriamas Lietuvos S.S. korpas kovai su komunistais ir pareikalavo, kad 1943 m. kovo m. į minimą korpą stotų 100,000 lietuvių. Kadangi šaukė vyrus ne Lietuvos vyriausybė, tai vyrai į kariuomenę nestojo.

Tokiu pat būdu spaudžiami Latvijos valstybininkai pakluso Hitlerio ir sudarė Latvijos S.S. legioną, kuris susitvarkęs išvyko į frontą ir kovojo į rytus nuo savo valstybės sienų Ilmenio-Nevelio ruože.

Lietuvos generalinis tarėjas gen. Kubiliūnas, jieškodamas išeities, prašė Vokietijos vyriausybę leisti jam sušaukti Kaune lietuvių konferenciją, kurį galėtų apsvarstyti S. S. korpo steigimą ir Lietuvos vyrų kariuomenėn pašaukimą. Konferencija buvo leista. Gen. Kubiliūno pasiūlymu, visi valsčiai pasiuntė atstovus į savo apskričių miestus ir ten jie buvo supažindinti su esama padėtimi ir reikalu per tam tyčia atvykusius iš Kauno žymesnius asmenis, lietuvius. Po to, iš apskričių tokių susirinkimų buvo pasirinkti ir pasiųsti į Kauną atskiri apskričių atstovai. Konferencija rinkosi Kaune, Karo Muzėjuje. Pvz. iš Rokiškio apskrities vyko trys atstovai: kun. S., J. Vėgėlis ir mok., Gudonis.

Skaityti daugiau: SUVAŽIAVIMAS KAUNE

LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS

Paruošė V. ŠVENTORAITIS

(Tąsa)

Girdėjau kaip atvažiavo sunkvežimis, pakėlęs užuolaidą pamačiau kaip vidun įėjo Kasikas.

—Kas tik gero ir valgomo, nešk laukan,— pasakiau jam. Po kokių 10 minučių krautuvės “reviziją” baigėme. Gera dalis krautuvės jau buvo sunkvežimyje, priedo dar įmetėm keletą statinių silkių ir raugintų kopūstų.. Lauke pasidarė visai tamsu. Mačiau prie tvoros žmogaus šešėlį, mes buvome sekami, tačiau niekas nedrįso mūsų trukdyti. O gal jie galvojo, kad miške esą yra daugiau reikalingi kaip jie kaime. . .

Raudas užvedė motorą. Grįžome tuo pat keliu kuriuo ir atvažiavome.

—Viskas eina kaip patepta,—lyg pasigirdamas murmėjo Usvelis. Duobėtas kelias mus kratė, kad net dantys barškėjo. Viena tokių nepastebėtų duobių sulaužė mašinos lingės spiruoklę. Šoferis keikėsi kiek galėdamas jieškodamas dėžėje naujos spiruoklės. Mes šaldami stovėjome ant kelio ir jo netrukdėme.

Staiga, tolumoje iškilo dvi akys, lyg vilko. Usvelis sujudo.

—Vyrai, jie atvyksta, mus vejasi. Lauk iš mašinos ir su viskuo į mišką!—jis sukomandavo.

Mums buvo aišku, kad besivejantis sunkvežimis buvo pilnas milicijos. Matyti vedėjas grįžęs iš pirties, pamatęs ištuštintą sandėlį, aliarmavo miliciją. Prieš būrį milicijos mes netturėjome jokių šansų. Daugiausia ką galėjome, tai sprukti su grobio dalimi į mišką.

Skaityti daugiau: LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS

Subkategorijos