MOTINOS RANKOSE MŪSŲ TAUTOS ATEITIS
EMILIJA ČEKIENĖ
Laisvė ir nepriklausomybė yra brangi kiekvienam žmogui. Jos trokšta vyrai, moterys ir net vaikai. Todėl nenuostabu, kad visos tautos savo laisvės paskelbimo dieną ir kitas tautines šventes mini nepaprastu džiaugsmu, kurį kasmet kartoja priaugančios kartos. O dar labiau laisvės vertę pajunta, brangina ir trokšta tie, kurie ją prarado.
Nors šis svetingas kraštas, priglaudęs mus, suteikia mums visas galimybes krašto laisve naudotis, tačiau, negalime būti laimingi, žinodami, kad laisvė yra tautos didžiausias turtas, kurį užgrobė svetimieji.
Mes džiaugiamės šio krašto laisvės paskelbimo dieną liepos 4-ją, bet giliai susimąstę vis dar liūdime Vasario 16-tą ir ypač birželio 14-tą Lietuvos nepriklausomybės praradimo ir lietuvių trėmimo vergijon dieną. Jau 20 metų kiekvienas, bet kuriam pasaulio krašte gyvenantis lietuvis, tą tragišką įvykį mini rimtyje susikaupęs.
Tą itin skaudžiai kasmet pergyvena lietuvė motina. Ji sielojasi ne vien dėl to, kad šie tragiški tautos įvykiai jos sieloj paliko neišdildomus matyto siaubo prisiminimus ir neišgydomas sielos žaizdas, o todėl, kad ji jaučia ir gerai žino, kad tik jos — lietuvės motinos rankose yra mūsų tautos ateitis.
Dar liūdniau ją mini tėviškės padangėj, kur į kiekvieną lietuvį iš visų kryžkelių, laukų ir girių laisvės ilgesiu kalba už tėvynę kovojusių ir žuvusių didvyrių ir partizanų dvasia, kur laisvės krauju apšlakstyta ir pavergėjų išžudyta vaikų motinos gailiomis ašaromis apraudota šventa Lietuvos žemė.
Mūsų tėvynei atgavus nepriklausomybę, džiaugsmu ir laime spindėjo kiekvienas Lietuvos kampelis, džiūgavo seni, jauni ir maži vaikai įkvėpti suaugusių nuotaikos. O tą patriotinį jausmą jauniesiems įkvėpė lietuvė motina, atlikdama svarbų vaidmenį tautos gyvenime, nes ruošiant karius ginklu kariauti pirma reikėjo įdiegti juose kovingumo dvasią, stiprinti vidinį būsimų karių atsparumą ir pasiryžimą kovoti už tautos laisvę.
Šis lietuvės motinos vaidmuo nesibaigia ir dabar, nes vėl paniekintai ir pavergtai Lietuvai reikia naujų, atsparios dvasios kovotojų, o tas įgyjama tik labai palengva, iš mažens jaunąją kartą auklėjant ir ugdant toje nuolatinėj patriotizmo dvasioj.
