JONAS RŪTENIS
Istorinė kronika
(Tęsinys)
(Vyriausiojo vado lauko būstinė.)
VYTAUTAS
(valandėlę išlaukęs)
O Amžinasai,
ar yra jėga, kuri sustabdys mane
tame kely?
Išklausyk manęs,
išgirsk. ..
Man dedas aš amžinybę kaupiau
savy jėgas,
kad paklupdyčiau klastinguosius
ir plėšriuosius,
kurie dedas esą Tavieji . . .
Aš tik jų akyse Tau svetimas
klaidžiojus tamsybėse,
bet tu žinai, Tu viską geriau žinai
nei aš ir jie, kad žino ...
(pasigirsta trimitas)
Tai jie ... visi mano pagelbininkai.
Įkvėpk mane, kad tikėtų manimi ir pergale.
(vėl trimitas)
Įeikite!
ZINDRAMAS
Tai aš, kunigaikšti,
tvirtinu tau, kad nepamatysi
ką matei ...
Degiau iš apmaudo, bet valdžiaus—
Gėda buvo man prieš tave . ..
Tikiu kad užgimė kiti laikai
vajaunai Lenkijos . ..
Tikėk mumis— įrodysim—
Tavo valia bus išpildyta.
(nusilenkia ir sėdasi— seka kiti)
JONAS ŽIČKA
Pasveikintas būk, Valdove—
Esu ir pats aš sveikas,
ir tausveikatos linkiu labiausiai.
Manieji— su manim drauge—
Linkėjimus tausiunčia ...
(po jo įeina Timur Kutlugas)
TIMUR
Sveikas Didysai
Vytaute,
lenkiu galvą
ir kardo ašmenis po kojų tavo . ..
(po jo seka: Manvydas, Lengvenis, Čupurna, Hinča, Tarnovskis, Zaremba ir Sieščencas)
Skaityti daugiau: ŽALGIRIS
Cracovia MDCCCLXXVII
Johannis Dlugossii, seu Longini, Canonici Cracoviensis
Libri XII
Tomus IV
Libri XI-XII
Kanauninkas Jonas Dlugošas (1415-1480), lenkų istorikas-metraštininkas, žinias apie Žalgirio mūšį sėmė iš pačių jo dalyvių pasakojimų, iš savo tėvo ir vyskupo Zbignievo Olesnickio, kuriam jisai ilgus metus sekretoriavo, ir iš jau šiandien žuvusių dokumentų. Pačių lenkų istorikų teigimu Dlugošas neapkentė lietuvių ir jų požiūriu nebuvo objektyvus.
Savo dėstymą jis pradeda Jogailos įsakymu lenkų kariuomenei ruoštis žygiui prieš kryžiuočius ir apstatyti kariuomene sieną iš vengrų pusės. Eina pasiruošimai, samdomi patyrę čekų karių būriai. Derybos su kryžiuočiais dėl taikos išlaikymo tebetęsiamos.
1410 m. birželio 29 d. karalius su savo palyda ir visa kariuomene atvyko į Kozlovą prie Bzuros upės, kur pas jį atskubėjo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pasiuntiniai pranešdami, kad Vytautas “su savo Lietuva ir totoriais’’ jau ginkluoti stovi ties Narevu. Kitą dieną, pasiekus Vyslą augščiau Červinsko ties Kozienicais buvo paruoštas laivinis tiltas. Visa lenkų kariuomenė, su pabūklais, ginklais, gurguolėmis ir maisto atsargomis čia perėjo į dešinįjį Vyslos krantą. Tą pačią dieną atžygiavo ir Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas su savo kariuomene, kurios tarpe buvo 300 totorių su jų vadu. Jogaila, riterių ir kunigaikščių apsuptas, išėjo per pusę mylios1 jo pasitikti ir pagarbiai jį pasveikinęs nusivedė į savo stovyklą. Tris dienas Jogaila su Vytautu čia stovėjo kol visa kariuomenė susirinko. Kai visi daliniai per Vyslą perėjo, tiltas buvo sugriautas ir nugabentas į Plocką2kad būtų laikomas paruoštas kariuomenės grįžimui. Lenkai, anot Dlugošo, apie Lietuvos kariuomenę kalbėjo, kad ji buvusi gausi ir galinga, gerai aprengta. Ėjo visokie pasiruošimai, buvo laikomos gausios pamaldos.
“Aleksandras, Didysis Lietuvos kunigaikštis tą dieną (liepos 5 d., vert. past.) tvarkė savo kariuomenę, o padalinęs ją senu protėvių papročiu atskirais padaliniais ir vėliavomis, kiekvienoje vėliavoje, riterius, jojusius mažesniais arkliais arba nepakankamai ginkluotus, statė vidury, kad juos užstotų rinktiniai, turėję stambesnius žirgus ir geresnius ginklus, kariai. Tos vėliavos žygiavo suglaustomis gretomis, o kiekviena vėliava ėjo gan dideliame atstume nuo kitų. Pagaliau toms vėliavoms Aleksandras, Didysis Lietuvos kunigaikštis, išdalino 40 ženklų ...liepdamas, kad kiekviena vėliava ir kiekvienas padalinys saugotų savo ženklą ir klausytų savo vadų įsakymų; Vladislovas gi, lenkų karalius, nuo kalnelio stebėjo visas kariuomenes, lenkų ir lietuvių ... Šiame lauke impozantiškai judėjo lietuvių kariuomenė, traukdama tvarkingomis gretomis”.
Skaityti daugiau: IŠTRAUKOS IŠ JONO DLUGOŠO ŽALGIRIO MŪŠIO APRAŠYMO
ALGIRDAS BUDRECKIS
Šių metų spalio 8 d. Želigovskio smurtui sukanka keturiasdešimt metų. Prieš keturiasdešimt metų įvyko Želigovskiada, ar kaip lenkai vadina Wilenszczyzna. Ką reiškia šis įvykis lietuvių tautai? Lietuviai žiūri su liūdesiu ir su pasididžiavimu į Želigovskiadą: su liūdesiu,
nes šiuo įvykiu lenkai pagrobė ir pavergė Lietuvos istorinę sostinę Vilnių devyniolikai metų, su pasididžiavimu gi todėl, kad lietuviai savo dydvyriškumu ir atkaklumu sustabdė ir sumušė Želigovskį, ir būtų jo kariuomenę visiškai išblaškę, jei ne prancūzų kontrolės komisija.
Šio rašytojo tikslas nėra atplėšti senas lietuvių lenkų santykių žaizdas; jos ir po keturiasdešimt metų nebėra užgijusios, šio rašytojo tikslas yra paminėti Želgovskiados keturiasdešimt metų sukaktį.
1920 m. rugpjūčio mėn. visa Lietuva jau buvo išlaisvinta ir ruošėsi laimingam gyvenimui pagal naują demokratinę santvarką. Gedimino kalne didingai plėvesavo lietuviškoji trispalvė. Lenkų rusų karas dar nebuvo nulemtas ir lenkai bijojo perdaug erzinti lietuvius. Rugpūčio mėn. vidury į Kauną buvo atvykę lenkų įgaliotiniai, kurie siūlė lietuviams užimti maždaug Nemuno liniją nuo Gardino augštyn ir nieko neleisti: nei bolševikų, nei lenkų. Tą liniją jie sutiko garantuoti. Bet šitie atstovai, įtarti šnipinėjimu, Lietuvos krašto apsaugos ministerio įsakymu, kitiems vyriausybės nariams nė nežinant, buvo suimti ir ištremti į Vokietiją.
Rugpjūčio pabaigoj lenkų kariuomenė sumušė prie Varšuvos ją atsivijusią raudonąją rusų armiją ir ėmė stumti iš Lenkijos. Rusai visu frontu traukėsi. Štai, laimėjusi kovas su bolševikais, lenkų kariuomenė ėmė pulti ir Lietuvos žemes. Pažymėtina, kad pačių lenkų nepriklausomybė vos ant plauko bekybojo, kai rusai buvo priėję net iki Varšuvos. Lenkai tuomet visais balsais šaukė, kad gelbėkite, štai žūstame, štai mūsų sostinę bolševikai nori užimti. Bet laimėję ir patys išsigelbėję tuojau viską vėl užmiršo ir ėmė smaugti lietuvius.
Lenkai skelbė, jog lietuviai esą Rusijos talkininkai, ir girdi, yra pasigrobę Vilnių ir ’kitus Lenkijos kraštus’. Rugpjūčio pabaigoje lenkai puolė lietuvių kariuomenę, išretintą palei plačią Lietuvos sieną.
Rugsėjo mėn. pradžioje lenkai, sutraukę didėlę kariuomenę, išstūmė lietuvius iš Augustavo ir apylinkių. Lietuvių kariuomenė turėjo trauktis. Lenkai vis stūmėsi pirmyn. Lietuva iš savo pusės kreipėsi į Tautų Sąjungą. Prasidėjo byla Tautų Sąjungoj. Jau 1920 m. rugsėjo 4 d. Lenkijos užsienių reikalų ministeris Grabskis Paryžiuje viešai atsisakė Vilniaus Lietuvos naudai. Viskas daryta buvo tik akių dūmimui. Derybos su lenkais Kalvarijoje rugsėjo mėn. 15-18 d. dėl laikinosios demarkacijos linijos pasibaigė niekais.
Skaityti daugiau: ŽELIGOVSKIADA, 1920 M.
PRANYS ALŠĖNAS
Brutaliam, žiauriam ir grobuoniškam priešui užgrobus mūsų Tėvynę Lietuvą, esame išblaškyti po platųjį pasaulį. Išblaškytųjų tarpe randasi įvairiausių profesijų ir visokiausių pašaukimų lietuvių. Jų tarpe — gana daug ir buvusių Lietuvos kariuomenės atstovų — atsargos karių. Nėra nė vieno krašto, o taip pat nė vienos lietuvių kolonijos svetur, kurioje nebūtų didesnio ar mažesnio skaičiaus lietuvių atsargos karių. Jie ten kartu gyvena, kartu dirba ir kartu sielojasi su kitų profesijų žmonėmis savo pavergtos Tėvynės reikalais ir daro viską, kad Tėvynės laisvę priartintų.
Ne be to, žinoma, kad nebūtų ir nesklandumų tarpusavio sugyvenime lietuviškosios išeivijos tarpe. Yra tų nesklandumų. Pagaliau, gal kitaip ir negalėtų būti, nes gyvename šių dienų surizgusiame pasaulyje, kuriame dažnai netik priešai pykstasi tarpusavy, bet — neretai — ir draugai su draugais neranda bendros kalbos.
Nežiūrint to visko, visdėlto, lietuviškojoj bendruomenėj svetur — reikėtų siekti kuoglaudesnio vienų su kitais bendradarbiavimo, kuo-geresnio sugyvenimo ir kuobendresnės veiklos, nes, anot amžinos atminties Jakšto Dambrausko: “Vienas žodis — ne šneka, vienas vyras — ne talka, kai du stos, visados — daugiau padarys”.. O dirbti ir padaryti, mums, iš tikrųjų, reikia daug, nes turime labai didelį tikslą prieš akis — Tėvynės iš vergijos išvadavimą.
Labai teisingai sako visokeriopos lietuviškos veiklos veteranas, prel. M. Krupavičius: “Išeivijos lietuviai — vientik savo jėgomis — Tėvynės neatvaduosime. Tačiau ir be mūsų pagelbos — taipogi niekas mums Tėvynės neišvaduos.”
Turint prieš akis kilnųjį Tėvynės vadavimo tikslą, reikalingas mūsų visų didelis vieningumas. O negali būti vieningumo, jeigu nėra tarpusavy gražaus sugyvenimo.
Skaityti daugiau: ATSARGOS KARIAI IR LIETUVIŲ SUGYVENIMAS SVETUR
