Kuprinės pabiros

ŠYKŠTŪS VAIKAI

(Žemaičių šiauliečių jumoras)

Susirinko šiauliečių aukštaičių trys sūnūs ir tariasi, ar pirkti mišias metinėms tėvo mirties sukaktuvėms. O visi trys buvo labai šykštūs.

—    Na, brolali, kaip su tėvu! Pirksime jo metinėms mišias, ar ne? — klausia jaunesnysis sūnus Jonas.

—    O kam! — atkerta vyresnysis sūnus Jokimas. — Jeigu tėvas danguje, tai jam maldos nebereikia. Gera ir be jos. Jeigu pragare, tai dar labiau nereikia, nes malda tik pragaro ugnį labiau kaitins.

—    O jeigu skaistykloje? — paklausė vidutinysis Mikas.

—    Hm, skaistykloje būtų reikalingas, — atsako vyresnysis sūnus, — bet ar verta. Gyvas būdamas man kailį gerokai išpėrė, tau, Jonai, taip pat diržo nepagailėjo. Na, ir tau, Mikai, gerokai plaukus nurovė. Na, tegul pasimoko skaistykloje.

Ir taip visi trys sūnūs nutarė nepirkti mišių už tėvą.    M. B.

PABŪGO ŠYPSENOS AKADEMIJOS

Ivan Dimitrijovič, vargšas Maskvos darbininkas, paskutiniu metu praeidamas pro vieną agitacijos ir propagandos įstaigą, pastebėjo naują iškabą. Susidomėjo, sustojo ir pradėjo skaityti naująjį įrašą: “Agitacijos, propagandos ir šypsenos akademija”. Perskaitęs nusigando ir pastiro. Net bėgte parbėgo namo. O namie verkia žmona ir vaikai, kad nėra ko valgyti.

Vakare vėl reikia bėgti į mitingą. Uolus sovietinis pilietis Ivanas neapsileidžia. Eina ir į mitingą. Juk reikia. Argi būsi liaudies priešas, nenuėjęs į mitingą.

Po ilgos agitatoriaus Mišos Afanasjevičiaus paskaitos vargšas Ivanas pradrįso duoti paklausimą:

— Girdi, drauge Miša Afanasjevič, šiandien pastebėjau, kad šalia agitacijos ir propagandos, dar ir šypsenos akademiją įsteigėte. Vadinas, pradėsite mus mokyti šypsotis. Tai jau perdaug! Viską mes darbininkai galime padaryti: ir ilgas valandas dirbti, mažai valgyti, tylėti, susispaudus gyventi, bet šypsotis, drauge Miša, negalėsime, kada namuose verkia alkani vaikai ir žmona.

—    Na, ir kvailas tu, Ivan Dimitrijovič, — pertraukė jį Miša. — Tavęs šypsotis niekas nevers, nes sovietinis pilietis ir toliau lieka rūstus, šypseną eksportuosime į užsienį — į kapitalistinius kraštus. Matai, kapitalistiniai Vakarai jau nebebijo mūsų ginklų, armijų ir mus apsupo karinėmis bazėmis ir visokiais Natais. O šypsena Ženevoje, žiūrėk, kokius stebuklus padarė. Tuoj ištižo kapitalistų širdys ir pasirodo, kad šypsenomis daugiau galime laimėti, negu ginklų žvanginimu. Supranti, draugas!

—    Suprantu ir aš! — iš pakampės atsiliepė snaudžianti darbininkė Maša Ivanovna. — Jeigu su šypsenomis daugiau laimėsime, taigi, gal partija sumažintų ginklų gaminimą ir vietoj kokio tanko pagamintų adatų. Jau nebeturiu kuo lopų prisiūti.

—    Na, ir kvaila tu, — supykęs rėžė Miša. — Adatų, o ne tankų pasigaminę turėtumėm kapitalistams ne tik šypsotis, bet ir “kazoką” šokti.    M. B.

Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros

Karys 1955m. Nr.11 - Turinys, metrika


Viršelyje; Ad. Varnas, Tylioji Naktis

įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais

Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 11 (1316)  GRUODIS—DECEMBER   1955

   T U R I N Y S

P. Giedgaudas — Kodėl jis atėjo? *

J. Žilvinas — Tautos atgimimo ir laisvės kūrėjas *

A. Kasakaitis — Pietinės lietuvių kiltys *

A. Žygmantas — Karo reiškinys gyvulių pasaulyje *

V. Jonikas — Lai dzivo bralų tauta *

J. Žalgiriūnas — Sutinkame raudonąjį marą *

V. Jonikas — Žodžiai apie sielvartą *

Atsišaukimas į šaulius *

A. Varnas — Žiema Lietuvoje, paveikslas *

H. Sienkievičius — Kryžiuočiai *

K. Stalšans — Latvių laisvės kovos *

A .Griauzdė — Peršovė vienas kitą *

E. Šulaitis — Į kareiviškas dienas pažvelgus *

Kariai ir jaunimas *

Karinės žinios *

Kuprinės pabiros *

Žurnalo fotografinė kopija PDF 

Skaityti daugiau: Karys 1955m. Nr.11 - Turinys, metrika

TAUTOS ATGIMIMO IR LAISVĖS KŪRĖJAS

Didžiojo Aušrininko Dr. J. Šliūpo Mirties Vienuolikos Metų Sukakties Proga

J. ŽILVINAS

Naktis bežvaigždė ūkanoą vargo šalį globė
ir pavergtųjų skausmas aižė dangaus skliautą, 
o Tu nešei krūtinėj broliams šviesų meilės lobį. 
iš kapinynų budinai gyvenimui karalių tautą.

B. Rutkūnas

Sukako vienuolika metų, kai žvarbų lapkričio rytą kukliam svetimos žemės viešbučio kambary ramiai užgęso vienas iš paskutiniųjų aušrininkų, lietuvių tautos atgimimo žadintojų ir laisvės kūrėjų — Dr. Jonas Šliūpas.

Įvairus ir pilnas kovų, laimėjimų ir nepasisekimų, darbo ir laisvės siekimo Dr. J. Šliūpo gyvenimas kaip ekrane perbėga skaitant jo pageltusiuose rankraščio lapuose surašytą autobiografiją — “Trumputė epizodiška mano gyvenimo apybraiža.” Verčiam lapą po lapo, o juose daktaro gana aiškia rašysena suminėti svarbiausieji jo gyvenimo įvykiai, besidarbuojant lietuvių tautos labui ir gerovei.

“Nors Tilžėje prof. Thomas tikino mane gimus šimtu metų per vėlai, kad lietuvių tauta begalėtų atgimti, man pačiam rodėsi, kad aš gimiau į patį laiką, ir aš pripažįstu, kad ūgterėjęs aš jaučiausi turįs jėgų ir narsos stoti kovon su tautos gniuždyto jais ir smaugėjais”, rašo Dr. J. Šliūpas savo autobiografijos rankraštyje.

O toji kova buvo didelė ir sunki, gi kovotojų tuomet, kai “Lietuva buvo skurdo, vargo ir nežinios šalis”, buvo tiek maža, vos ant pirštų suskaityti. Lietuvos liaudis gyveno tamsoje, “jaunimas mažai buvo linkęs į kilnesnes vakaruškas ar dainavimą... Nebuvo kas paragintų pamylėti darbą ir padoresnį gyvenimą.”

Išsimušęs į gimnaziją, J. Šliūpas dar labiau pajuto savo tautos sunkią dalią, iš vienos pusės persekiojo rusų caro valdžia, iš kitos gi — lenkų dvarininkai išnaudojo liaudį ir laikė ją lyg daiktine nuosavybe. Apie anas dienas J. Šliūpas rašo:

“Įkvėpimą kovoti įsigijau dar besimokindamas Mintaujoje (Jelguvoje), kur aš matydavau latvius turint savus laikraščius ir kasmet švenčiant tūlas giesmių ir tautiškas šventes. Aš svajodavau, kodėl lietuviams viskas draudžiama?” Ir lenkų jaunimo, besimokančio kartu su juo, patriotiškumas smigo J. Šliūpui į akis. Tuo metu jis įstojo į Tilžės “Lietuvių Raštų Draugystę”, kuri skelbė lietuvių tautą jau mirštant ir todėl kėlė reikalą rinkti jos dvasinę produkciją: dainas, mįsles, pasakas, padavimus ir kt J. Šliūpas apie savo tautą anaiptol buvo kitos nuomonės ir įsitikinęs, kad lietuvių tauta prisikels, tik reikia tautos žadintojų, tik reikia išsimokslinusių žmonių, tik reikia kovų ir darbo...

Dr. Jonas Šliūpas su žmona Grasilda ir sūnum Vytautu 1936 m.

Skaityti daugiau: TAUTOS ATGIMIMO IR LAISVĖS KŪRĖJAS

KODĖL JIS ATĖJO?

VISIEMS KARIO RĖMĖJAMS, BENDRADARBIAMS IR SKAITYTOJAMS PLAČIAJAME PASAULYJE NUOŠIRDŽIUS KALĖDŲ SVEIKINIMUS IR GERIAUSIUS LINKĖJMUS 1956 METAMS SIUNČIA

K A R Y S

P. GIEDGAUDAS, O.F.M.

Nedaug kas pasaulyje tesikeičia, o jei keičiasi tai daugiau tik išoriniai. Tobulėja medžiaginis žmogaus gyvenimas, daro pažangą gamtos dėsnių pažinimas ir jų pritaikymas, bet pats žmogus nedaug tesikeičia, o pasaulį juk ir sudaro žmonės.

Didžiųjų cezarių laikais buvo žmonių su blogais ir gerais įpročiais, panašiai, kaip ir šiandien. Ypatingai dėl blogųjų nėra abejonės, žmonės buvo “pilni visokios neteisybės, piktybės, paleistuvystės, godulystės, nedorumo, pilni pavydo, žmogžudystės, barnių, vyliaus, nelabumo...” (Rom. 1:29-30).

Buvo ir priešingai, žinoma, gerųjų žmonių buvo mažiau, kurie bandė kovoti su blogiu. Tačiau net gerieji sunkiai teatskyrė, kas gera, kas bloga; nematė kur eiti, kur ir kaip surasti sau ramybę ir laimę.

Tiems, kurie buvo geri, kurie turėjo geros valios, pats Dievo Sūnus atėjo padėti. Pačią pirmąją Jo žemiškojo gyvenimo valandą paskelbė savo atėjimo į žmonių tarpą tikslą:

“Garbė Dievui aukštybėse, ir žemėje ramybė geros valios žmonėms.” (Luko 2:13).

Nesunku suprasti, kad Dievo Sūnaus atėjimas į žemę suteikė Dievui daugiau garbės, kuri pasireiškė Jo gerumu ir meile. Mylėdamas žmogų daugiau, negu kurį nors kitą savo tvarinį ir žinodamas, ko žmogui labiausiai reikia, Dievas savo atėjimu davė jam pačią geriausią priemonę pasiekti savo laimei. Jis davė žmogui vadą, kurį sekant, žmogus tikrai gali jausti laimę ir ramybę. Dievas davė žmogui pavyzdį — modelį, į kurį jis turi padaryti save panašų, kad būtų tikrai laimingas.

Iš kitos pusės, blogiui niekuomet netrūko vadų, karalių, imperatorių, karių ir diplomatų, auklėtojų ir menininkų. Žmonės galėjo matyti juos savo pačių akimis ir girdėti savo ausimis. Blogio galinga iškalba sugebėjo pavergti žmonių mases ir apsvaiginti jas savo iškilmingumu.

Todėl ir gėrio skelbėjams reikėjo ko nors daugiau, negu pluošto taisyklių, kad ir pačių teisingiausių ir logiškiausių. Reikėjo daugiau negu praeities pranašų, aprašymų, daugiau net negu Dešimties Įsakymų. Reikėjo vado, gyvo vado, kurį žmogus galėtų matyti ir girdėti. Dievo Sūnus tapdamas žmogum ir užėmė šitą vado vietą.

Skaityti daugiau: KODĖL JIS ATĖJO?

PIETINĖS LIETUVIŲ KILTYS IR JŲ ŽEMĖS

ANT. KASAKAITIS

Apie vieną lietuvių kiltį — jotvingus — čia ir noriu papasakoti, surinkęs papildomas žinias net iš nedraugų literatūros. Jotvingai, kaip juos lenkai jadzwingowie, jacwiz, jotwa, jatwiagi vadina, nuo senų laikų gyveno Būgo — Pripetės upyne, yra niekas kitas kaip lietuvių tautos pašalys, savo žūtbūtinėmis kovomis su slavais dengęs centrinę Nemuno — Dauguvos tautą. Herodotas (425 m. prieš Kr.) juos vadina neurais (maurais), o Ptolemejus (300 metų vėliau) — galijonais. Kai kurie lenkų mokslininkai, juos skiria prie slavų, Josef Kostrzewski “Kultūra prapolska” neurų kilmė yra visai neaiški, A. Osen-dowski nuomone neurų — galijonų kilmė gal būt suomiška, latvių kalbininko P. Šmito tvirtinimu jie skiriami prie baltų (aisčių) genčių. Mūsų nuomonė sutinka su latvio, nes žodžiai “niaurus” ir “galijonas” aiškėja tik lietuvių kalbos šviesoje, jie nieko bendro su suomiškumu negali turėti.

Kad prie Būgo bei Narvės upių kitados gyventa ne slavų, bet lietuvių kilčių, žinome kai ką ir iš istorijos, iš lietuvių kivirčų su lenkais bei mozūrais dėl žemių. Mindaugas, Traidenis ir Vytenis, remdami su vokiečių Ordinu kovojančias lietuvių gimines, kaip tik labai rūpinosi ginti ir Voluinės grobiamas tautos žemes, toks Drohičinas dar buvo Mindaugo Lietuvos teritorijoje.

Daug šviesos baltiškiems klausimams įneša lenkai, besiginčydami su vokiečiais dėl savo žemių. Taip lenkų proistorikas, tas pats Kostrzewski įrodinėja slavus nuo amžių gyvenus Odros (Oderio) ir Vyslos paupiuose, o kitas, prof. Tarnowski slavų lopšį suranda tarp Senos ir Dienupės (Dniepro). Kitas jų profesorius Josef Kisilewski, dar prieš antrąjį karą, norėdamas suduoti smūgį vokiečių erezijoms, skelbiančioms germanus gyvenus ligi Būgo upės, rašo savo knygoje “Ziemia gromadzi pochi”, paremtoje archeologijos duomenimis, kad jau geležies amžiuje Vyslos upynas su Silezija buvęs apgyventas ne germanų, bet... baltų! Visa tai mums, lietuviams, įdomu.

Geriausias prie archeologijos įrodomasis priedas yra lietuvių kalba — jos būta plačios ir įtakingos senovėje. Daugybė to krašto vietovardžių kalba lietuviškai: Vysla — vislus, plėtrus, jos kairysis intakas Pilica su Piliava miestu — pilti, pilis, toje pat pusėje upė Varta — vartai ir kt. Dešiniajame Vyslos krante, buvusioje Ordino žemėje randame upę Pasargę — pasergėti, sargas, vietoves Pupiai, Tolaukis, Tolkimyčiai, Vūsiai, Lanka, Baiga, Piliava, Kolno — kalnas, net Elbingas anksčiau Trūsas yra buvęs, upė Būgas — baugus, pabūgti ir daugybė kitų pavadinimų, randamų abipus Vyslos, pagal prasmę išaiškinami lietuviškai.

Skaityti daugiau: PIETINĖS LIETUVIŲ KILTYS IR JŲ ŽEMĖS

Subkategorijos