Kuprinės pabiros
ŠYKŠTŪS VAIKAI
(Žemaičių šiauliečių jumoras)
Susirinko šiauliečių aukštaičių trys sūnūs ir tariasi, ar pirkti mišias metinėms tėvo mirties sukaktuvėms. O visi trys buvo labai šykštūs.
— Na, brolali, kaip su tėvu! Pirksime jo metinėms mišias, ar ne? — klausia jaunesnysis sūnus Jonas.
— O kam! — atkerta vyresnysis sūnus Jokimas. — Jeigu tėvas danguje, tai jam maldos nebereikia. Gera ir be jos. Jeigu pragare, tai dar labiau nereikia, nes malda tik pragaro ugnį labiau kaitins.
— O jeigu skaistykloje? — paklausė vidutinysis Mikas.
— Hm, skaistykloje būtų reikalingas, — atsako vyresnysis sūnus, — bet ar verta. Gyvas būdamas man kailį gerokai išpėrė, tau, Jonai, taip pat diržo nepagailėjo. Na, ir tau, Mikai, gerokai plaukus nurovė. Na, tegul pasimoko skaistykloje.
Ir taip visi trys sūnūs nutarė nepirkti mišių už tėvą. M. B.
PABŪGO ŠYPSENOS AKADEMIJOS
Ivan Dimitrijovič, vargšas Maskvos darbininkas, paskutiniu metu praeidamas pro vieną agitacijos ir propagandos įstaigą, pastebėjo naują iškabą. Susidomėjo, sustojo ir pradėjo skaityti naująjį įrašą: “Agitacijos, propagandos ir šypsenos akademija”. Perskaitęs nusigando ir pastiro. Net bėgte parbėgo namo. O namie verkia žmona ir vaikai, kad nėra ko valgyti.
Vakare vėl reikia bėgti į mitingą. Uolus sovietinis pilietis Ivanas neapsileidžia. Eina ir į mitingą. Juk reikia. Argi būsi liaudies priešas, nenuėjęs į mitingą.
Po ilgos agitatoriaus Mišos Afanasjevičiaus paskaitos vargšas Ivanas pradrįso duoti paklausimą:
— Girdi, drauge Miša Afanasjevič, šiandien pastebėjau, kad šalia agitacijos ir propagandos, dar ir šypsenos akademiją įsteigėte. Vadinas, pradėsite mus mokyti šypsotis. Tai jau perdaug! Viską mes darbininkai galime padaryti: ir ilgas valandas dirbti, mažai valgyti, tylėti, susispaudus gyventi, bet šypsotis, drauge Miša, negalėsime, kada namuose verkia alkani vaikai ir žmona.
— Na, ir kvailas tu, Ivan Dimitrijovič, — pertraukė jį Miša. — Tavęs šypsotis niekas nevers, nes sovietinis pilietis ir toliau lieka rūstus, šypseną eksportuosime į užsienį — į kapitalistinius kraštus. Matai, kapitalistiniai Vakarai jau nebebijo mūsų ginklų, armijų ir mus apsupo karinėmis bazėmis ir visokiais Natais. O šypsena Ženevoje, žiūrėk, kokius stebuklus padarė. Tuoj ištižo kapitalistų širdys ir pasirodo, kad šypsenomis daugiau galime laimėti, negu ginklų žvanginimu. Supranti, draugas!
— Suprantu ir aš! — iš pakampės atsiliepė snaudžianti darbininkė Maša Ivanovna. — Jeigu su šypsenomis daugiau laimėsime, taigi, gal partija sumažintų ginklų gaminimą ir vietoj kokio tanko pagamintų adatų. Jau nebeturiu kuo lopų prisiūti.
— Na, ir kvaila tu, — supykęs rėžė Miša. — Adatų, o ne tankų pasigaminę turėtumėm kapitalistams ne tik šypsotis, bet ir “kazoką” šokti. M. B.
