KARO REIŠKINYS GYVULIŲ PASAULYJE
A. ŽYGMANTAS
(Pabaiga)
Kovos dėl nepriklausomumo
Karingas elgesys, kylantis bet kuriame organizme dėl įsikišimo ar suardytos kokios nors jo veiklos yra laisvės ir nepriklausomumo geidimo pagrindas ir yra daugiau būdingas žmogui ir žmonių bendruomenei. Tokios rūšies kovos retos gyvulių tarpe; vergės skruzdės gal ir nemėgsta savo amato, tačiau jos revoliucijų nekelia...
Žmogaus istorijoj karai dėl nepriklausomybės vaidina svarbų vaidmenį, tačiau jiems kilti, atrodo, reikalinga socialinės priespaudos kolektyvi atmintis ir ateities galimumų kolektyvus įsivaizdavimas, ko gyvulių bendruomenėje dažnai nepasitaiko.
Išvados
Atskirų gyvulių tarpe karingas elgesys paprastai aiškinamas maisto geidimu, jei gyvuliai yra skirtingų rūšių; lyties, teritorijos, vyravimo ir veiklumo geidimas, kai gyvuliai yra tos pat rūšies.
Visi gyvuliai turi priemonių savisaugai, tačiau pabėgimas yra dažniau vartojamas kaip kovos veiksmas prieš puoliką. Gyviai su augštos organizacijos bendruomenėmis, kaip bitės ir skruzdės, pirmoj eilėj kariauja socialinio siekimo verčiami. Bendruomenė, kaip tokia, imasi agresijos verčiama maisto ar teritorijos trūkumo ir, kai kuriais atvejais, migracijos ar parazitinio vyravimo noro apimta. Tokios bendruomenės taip pat dažnai turi specialius narius ar kastas, kurios jas gina nuo užpuoliko. Reikalas gintis suvaidino svarbų vaidmenį gyvulių telkiniams ir bendruomenėms išsivystant.
Gyvulių biologiniai stovinčių arčiausiai žmogaus karingo elgesio pagrinde dažniausiai glūdi vyravimo siekimas, nors, tokiuose įvykiuose žymų vaidmenį dažnai vaidina veiklos ir lytiniai geidimai. Sugautų didžiųjų ir kitų beždžionių ir mažų vaikų grupinio elgesio smulkios studijos rodo, kad kovas — peštynes iššaukiančios aplinkybės yra tos pačios. Agresyvus elgesys paprastai kyla varžantis dėl kokio nors pašalinio daikto, svetimam asmeniui įsiveržus į grupę, arba sukliudžius kokią nors veiklą.1
Augštesnės rūšies bendruomeninių vabzdžių tarpe yra labai lengvai sukeliama baimė, kuri pasireiškia įvairiai, nuo niekingo bailumo ir “apsimetimo negyvu”, kaip kad pasitaiko mažų ir silpnų gyvių tarpe, iki panikos dažnai kylančios gausių bendruomenių tarpe. Biologiniu atžvilgiu tas yra labai reikšminga, nes tie vabzdžiai ir jų bejėgiai perai yra sėslūs, pririšti prie tam tikrų aplinkybių ir išstatyti nenumatytiems priešų puolimams, potvyniams ar dideliems temperatūros pakitimams. Iš to kilo ne tik labai sudėtingi jų lizdai ir įtvirtinimai, bet išsivystė stiprios žiaunos, kieti kaušai, dvokiančios sekrecijos ir nuodingi gyliai. Pradžioje gynybos reikalais rūpindavosi darbininkų kasta, kaip priedine pareiga, tačiau vėliau skruzdžių ir termitų tarpe išsivystė specialios karių kastos. Vėliau, lygiai kaip ir žmonės, taip ir vapsvos, bitės ir skruzdės atrado, jog geriausias metodas gintis yra pulti savo priešus, kol dar jie neužpuolė jų lizdų. Nuo čia aišku, buvo tik vienas žingsnis į plėšrius žygius ir ekspedicijas ir pagaliau, į agresyvaus karo išsivystymą.5
GYVULIŲ KARO FUNKCIJA
50 milionų metų prieš žmogaus atsiradimą žemėje, Oligoceno eroje, skruzdės ir termitai jau gyveno labai sudėtingomis bendruomenėmis. W. M. Wheelerio tyrinėjimai parodė, jog Baltijos gintare išlikę skruzdės iš žemesniojo Oligoceno laikotarpio struktūriniu ir kastų atžvilgiu nedaug kuo skyrėsi nuo šių laikų skruzdžių (Social Life Among the Insects, 1923 m. New Yorke). Šitų vabzdžių bendruomenės turėjo apsčiai laiko specializuotis ir sukurti socialinės lygsvaros būdus, kai kuriais atžvilgiais augštesnius už žmonių bendruomenių sukurtus. Jei priimti, kad skirtingos organinės formos vienodose sąlygose būdamos yra linkę išvystyti elgesį ir socialinį prisitaikymą, einantį į vieną tam tikrą tikslą, tada vien tik iš vabzdžių viena nuo kitos nepriklausomai sukurtų 24 bendruomenės formų galima spėti koki galimumai žmonių bendruomenėms slypi ateities geologiniuose amžiuose.
Du savo struktūra ir genetika labai skirtingi vabzdžiai, skruzdė — liūtas ir skruzdė — kirminas, turi išvystę nepaprastai panašų elgesio būdą. Jie abu stato spąstus ir besiartinančiai aukai į veidą meta smėlį. Taip pat daug panašumo savo elgesio būde turi dviejų skirtingų rūšių vabzdžiai — skruzdės ir termitai.
Pagal Darvino hipotezę, nežiūrint kas sukeltų kokio ypatingo elgesio atsiradimą, toks elgesys kaip ir struktūra išlieka tik todėl, kad jis funkcionuoja, padeda tai rūšiai išlikti gyvai. Jei gyvulių karas iš viso turi kokią funkciją, tai ji yra surišta su rase. Karo ryšys su individu, bendruomenine organizacija ar biologine bendruomene yra tik tiek funkcionalus, kiek jis padeda rasei išlaikydamas paminėtus vienetus. Šito fakto dėka karingas elgesys tarp tos pat rūšies gyvulių retai kada būna mirtinas. Bendrai paėmus, karas tos pat rūšies tarpe atlieka lygaus tos pat rūšies gyvių paskirstymo duotame plote funkciją ir nevirsta žudynėmis. Šito pobūdžio karingas elgesys yra ypač išsivystęs tokių gyvulių tarps, kurie nėra tiek sunkiai ginkluoti, kad jų susidūrimai būtų mirtini, pav., pauščiai, žuvys ir žolėdžiai. Jei toki sunkių ginklų savininkai kaip liūtai ir tigrai būtų įpratę vienas su kitu kovoti, jie vienas kitą dažniausiai nužudytų ir jų rūšys nuo to nukentėtų. Paukščiai giesmininkai dažnai kovoja vienas su kitu, net būriais, tačiau be žymių rezultatų. Stipresni nuveja silpnesnius ir užima patogesnes vietas lizdams ir perėjimui.
Noras kovoti gali būti išauginamas ir dirbtiniu būdu. Kovojantieji gaidžiai specialiai išauginami, ir jie kaunasi norom iki mirties.
Bitės puola neprašytą svečią ir bendrom jėgom išmeta lauk iš avilio
Skruzdės—liūto spąstai smėlyje
Bendrai galima pasakyti, kad mirtingumas kilęs iš gyvulių karingo elgesio krinta didėjant kovotojų giminystei. Tuo atžvilgiu yra visai kitaip žmonių karuose, kurie yra visuomet tarp tos pačios rūšies padarų ir dažnai būna žiauresni, jei vyksta tarp tos pačios rasės žmonių.
Skirtingų rūšių skruzdės kovoja aršiau tarpusavyje kaip tos pat rūšies tik skirtingų lizdų. Tačiau ir skirtingų rūšių jaunos skruzdės gali būti įpratinamos gyventi kolonijoje taikingai.1
Didelio masto ir mirtina kova gyvulių tarpe vyksta tik tada, kai viena rūšis naudoja kitą rūšį maistui, bet tada rūšys būna genetiškai labai skirtingos ir toks karas yra daugiau panašus į medžioklę, kaip į tikrą karą. Skruzdžių ir žmonių bendruomenės besivystydamos išgyveno medžioklės, gyvulininkystės ir žemdirbystės laikotarpius. Paskutinysis, žemdirbystės laikotarpis, kai gyvių rūšys sumažino savo priklausomybę nuo kitų gyvių naikinimo, pasirodė turįs didžiausios išlikimo vertės.1
Jei kas klaustų, kuri iš dviejų tautų turi galimumų ilgiau išlikti, ar ta kuri yra labai arogantiška ir agresyvi ar ta kuri yra kantri ir ištverminga; instinktyvus atsakymas, atrodo, kryptų pirmosios labui. Tačiau žmonių istorija, o taip pat ir mikrobų, rodo priešingai. Visos agresyviai karingos tautos, kaip ir ypatingai pikti mikrobai, staiga biauriai išgarsėja, anksčiau ar vėliau perdega ir dingsta, kaip sprogstanti žvaigždė dangaus skliauste — sužybčioja ir užgęsta.
Biologija patiekia vieną didelę taisyklę: nebūk parazitas, bet nebūk ir jo laikytojas — šeimininkas (Wheeler). Biologinė moralė, gamtinių bausmių palaikoma, skelbia, kad bendradarbiavimas ir simbiozis (nekenksmingas sugyvenimas) yra geras dalykas, o plėšrumas ir parazitizmas yra blogas.1
Bendruomeninių vabzdžių tarpe, kai kurių jų narių karingumas turi funkciją išlaikyti bendruomenę, taip kaip ir žmonių tarpe; gyvulių tarpe, iš viso, kovos įprotis nors ir kintantis tarp individų savo intensyvumu, tačiau yra būdingas visoms jų rūšims ir jis turi būti stebimas ne iš kultūros ar bendruomenės, bet iš visos rasės ir rūšies taško. Mirtinos kovos tos pat rūšies gyvulių tarpe, būtų labai nenaudingos rūšiai ir gamtinės atrankos būdu būtų tuoj panaikinamos. Dėl tos priežasties jos yra retai mirtinos ir tuo griežtai skiriasi nuo žmonių karų:
TECHNIKA
Kariavimo technika yra menas paruošti karinius įrankius, tikslu mažiausiais nuostoliais nugalėti visus galimus priešus ir turimą karinį įrankį veiksmingai derinant panaudoti prieš esamą priešą.1
Termitų pilys Afrikoje
Kariniu įrankiu galima laikyti gyvulių ar jų grupės priemones, vartojamas sunaikinti ar jėga kontroliuoti panašius gyvulius ar jų grupes, arba gintis nuo tokio sunaikinimo ar kontrolės, žmonės nelaiko kariniais įrankiais tų, kurie yra vartojami skersti gyvulius maistui ar žudyti juos medžioklėje. Tik įrankiai vartojami sunaikinti ar kontroliuoti kitus žmones kovos būdu yra laikomi kariniais. Gyvulių kariniai įrankiai yra suprantami platesne prasme.1Kuo gyvuliai, kurie kovoja tarpusavyje, stovi arčiau vienas kito genetiškai ir savo bendra išvaizda, tuo tiksliau yra jų vartojamus kovos įrankius skirti prie karinių.
Karinio įrankio veiksmingumas pareina nuo bendros padėties, priešo ir vietos pobūdžio, ginamųjų ir puolamųjų elementų derinimo. Smogiamoji galia, judrumas, apsauga ir turėjimo galia, atrodo, būtų karinio įrankio pagrindinės savybės.
Atskirų gyvulių kariavimo technika
S m o g i a m o j i g a l i a yra sugebėjimas paraližuoti, sužeisti ar nužudyti priešą, nežiūrint atstumo ir priešo apsaugos šarvų. Smūgio galia pasireiškia nasrų, ilčių, nagų, nuodingų dantų, spyglių, smarvės, šuolio ar letenų panaudojime. Beždžionės bekovodamos kartais svaido akmenis.
Kai smogiamoji galia atskirame gyvyje yra labai išvystyta, kaip plėšriuose žvėryse, nuodinguose šliužuose, vapsvose, bitėse, šeškuose ir kituose, tada ji normaliai vartojama tik puolant silpnesnes ir labai skirtingas rūšis, arba ginantis. Tarprūšinis kariavimo elgesys tokiais ginklais yra retas.
Kiek žinoma, iš didžiųjų beždžionių vieni babūnai sugeba apgalvotai, su tikslu, sviesti akmenį ar kitą kurį daiktą. 1922 metais New Yorko zoologijos sode buvo laukinis ir labai agresyvus Rodezijos babūnas, kuris pačiupęs akmenį ar ką po ranka pakliuvus, mesdavo į atėjusius jo pažiūrėti žmones.
Beždžionių patalpos prižiūrėtojas Rawlinsonas, dalyvavęs Būrų Kare, pasakoja, kad vieną kartą, jo kuopai išsidėstant išilgai stataus ir akmeningo šlaito, virš jų pasirodė banda laukinių babūnų, kurie pradėjo riedinti ir mėtyti į juos akmenis. Pagaliau, norėdami išvengti sužeidimų nuo nelaukto apšaudymo akmenimis, vyrai buvo priversti paleisti į babūnus kulkosvaidžio ugnį, kad juos išvaikytų.7
W. T. Hornaday aprašo tokias kautynes tarp banginio ir kardžuvės: “Kova buvo stebima žvejų laivo ‘Daisy’ įgulos Hauraki įlankoje tarp Ponui salos ir Coromandelio... banginis patelė ir jos jauniklis buvo puolami 121/2 pėdų ilgio kardžuvės, kurios tikslas buvo jauniklis banginis. Banginis nardė aplink ir daužė į visas puses savo uodegos pelekais. Kartas nuo karto pasirodydavo kardžuvės pelekas, kai ji panėrus iškildavo, atrodo, norėdama durti iš apačios. Banginis suko ratu apie savo vaiką apie ketvirtį valandos, daužydamas ir pūsdamas fontanu vandenį, taip kad puolikas niekaip negalėjo sugauti gero momento dūriui. Pagaliau, po nepavykusio nėrimo, kardžuvė prisiartino ir bandė pasmeigti jauniklį, tačiau skersai nugaros gavo banginio pelekų smūgį, kuris, atrodo, ją paraližavo. Laivo įgula ją pribaigė ir be didelio vargo ištraukė ant laivo denio, tuo tarpu banginis su savo jaunikliu taškydamasis ir nardydamas nuplaukė Coromandelio link.”7
J u d r u m a s yra sugebėjimas greitai judėti erdvėje, nežiūrint kliūčių. Didelis judrumas dažnai yra surištas su tarprūšinėm gyvulių kovom, ypač jei toks judrumas yra lydimas palyginti silpnos smogiamosios galios. Toks didelio judrumo ir silpnos smogiamosios galios derinys atima iš kariavimo jo mirtiną charakterį ir tuo pačiu judrumas virsta gera rūšių išsisklaidymo ir pasiskirstymo po tam tikrus plotus priemone.
A p s a u g a šarvų pagalba yra sugebėjimas atlaikyti smūgį. Ją pavaizduoja minkštakūnių kiautas, vėžlio ar vėžio šarvai, armadilio žvynai, dramblio, raganosio ar krokodilo stora oda. Tokia šarvuotė, būdama sunki paprastai trukdo judrumą, tačiau būna dažnai lydima didelės smogiamosios galios, o trumpuose atstumuose ir didelio greičio. Tokių sunkiai šarvuotų gyvulių tarpe tarprūšinės kovos yra retos.
Sunkūs šarvai padaro gyvulį nerangų, nes juos nešti reikia didelio kūno, kas reiškia dar didesnį svorį. Toki gyvuliai darosi vis daugiau priklausomi vietos sąlygų ir nepajėgia keliauti didesnius atstumus, kad surastų palankias gyvenimo sąlygas, kai jų senoji gyvenimo vieta, dėl kokių nors priežasčių pakeičia savo pobūdį. Taigi sunkaus šarvo teikiami pirmumai neatlygina prarasto judrumo ir padidėjusio svorio. To išdavose daug gyvulių rūšių, kurios ta kryptimi specializavosi, kaip dinozaurai, titanoterai ir mastodonai visai išnyko.
Iš esančių gyvulių sunkiausiais šarvais apsaugotas yra raganosis ir atrodo, kad jam lemta vienam iš pirmųjų išnykti, nes pasitikėdamas savo šarvais, smalsumo vedamas, jis nevengia prisiartinti prie medžiotojų, kurie bijodami jo puolimo, patys saugodamiesi, paprastai, jį nušauna. Jo didelis kvailumas yra visai priešingas dramblio išmintingumui, kuris taip pat yra sunkiai šarvuotas.
Šiton gynimosi priemonių kategorijon tektų pri-
Arklių gynybos ratas Aliaskos vilkams puolant
skirti ir gyvulių įrengtas dirbtines pastoges ar urvus ir kliūtis prie jų prieiti, kaip dirbtinius šarvus. Amerikos miškinė žiurkė savo urvą žemėje ne tik maskuoja, bet jo angą apkrauna Cojos medio spygliais, kad jos priešai ir užtikę toki urvą, per spyglius negali įsikasti ir žiurkę pagauti. Toki gudriai apsaugoti urvai, su keliom angom ir takais spygliais užbarikaduotais, panašūs į gerai suplanuotą tvirtovę.
Arizonos nykštukas savo lizdą įsirengia Cojos kaktusiniame medyje ir jo spyglių ginamas nebijo sakalo_ ar vanago puolimų.
T u r ė j i m o g a l i a yra sugebėjimas tam tikrą laiką išlaikyti norimą objektą ar teritoriją, arba sugebėjimas pagauti, sunaikinti arba nuvyti priešus, kurie graso tai nuosavybei. Ji pasireiškia gyvulėlyje monguze, kuris įsikibęs laikosi į kobros sprandą, buldoge, arba smauglyje — boa. Tokių gyvulių tarpe tarprūšinė kova yra ypatingai reta.
Atrodo, kad tobulas kautynių įrankis būtų toks organizamas, kuriame būtų suderintas maksimumas judrumo, smogiamosios galios, turėjimo galios su maksimumu apsišarvavimo. Tačiau šios savybės yra, daugiau ar mažiau, viena su kita nesuderinamos ir gamtinė atranka paprastai krypsta į vienos kurios specializavimą. Bendrai paėmus, gamtoje geriausiai išsilaikė judrumo ir turėjimo galios, nors pirmoji išplėtė ir padidino, o antroji sumažino tarprūšinį karą. Specializavimasis šarvuotoje gerai vystėsi kai kurių bestuburių gyvių tarpe, bet ne kaip didelių sausumos gyvulių tarpe. Rūšys išvystę smogiamąją galią labai pagausėjo. Daugumos augštesnių gyvulių tarpe nerangumas ir plėšrumas nėra būdinga žymė.
Gyvulių Bendruomenių Karinė Technika
K o l e k t y v i s m o g i a m o j i g a l i a pasireiškia skruzdžių karių voros žygiu, Amazonės skruzdžių armijos puolimu, buivolų kaimenės bėgimu, arba vilkų gaujos manevru. Karingas elgesys tarp tokių net tos pačios, arba artimos rūšies grupių gali pasireikšti, paprastai, plėšriais ar teritorijos išlaikymo tikslais.
Banginis žudikas, arba grampus, kuris išauga iki 20pėdų ilgio puola kitos rūšies, daug už save didesnius banginius susitelkęs į būrius ar grupes ir žudo juos nuplėšdamas jų mėsingas lūpas ir liežuvius.4
K o l e k t y v i n i s j u d r u m a s gyvulių tarpe neužtinkamas.
K o l e k t y v ū s š a r v a i turintys tvirtovės pobūdį vaizduojami termitų lizdo, kietų, lyg cementinių sienų, kylančio iki 10 ar 15 pėdų augščio, lyg kokio dangoraižio. Skruzdėlynai, bičių drevės ar kitų socialinių vabzdžių lizdai nėra tokios baisios tvirtovės, tačiau teikia kolektyvią apsaugą. Tą patį galima pasakyti ir apie bebro trobelę, tačiau augštesnių gyvulių rūšių tarpe kolektyvūs pastatai nėra įprasti. Bendrai paėmus, termitams, kurie pasikliauja lizdo tvirtumu taip nesiseka kaip skruzdėms, kurios remiasi judrumu ir sugebėjimu prisitaikinti.
Kai muskusinių jaučių kaimenę puola jų mirtini priešai baltieji arktikos vilkai, buliai ir suaugusios karvės suvaro veršius ir jauniklius į vidurį rato, o patys, petys į petį, sustoję ratu, nuleidę galvas ir atstatę išlenktus ir baisius ragus, laukia puolimo. Jei koks vilkas mėgindamas prasiskverbti pro tokį ratą prieina per arti, tada prieš jį esantis bulius puola iš rato, bet tik keletą žingsnių ir vėl grįžta į savo vietą.7
K o l e k t y v i t u r ė j i m o g a l i a siejama su kolektyviu šarvu tokiu, kaip termitų lizdas, su kietomis sienomis, iš kurio sunku yra išstumti jo gyventojus. Ji gali būti siejama ir su masiniu judėjimu plačiu frontu, kuris gali užgrobti tam tikrą teritoriją. Tačiau būdingiausias kolektyvaus turėjimo ir atkaklumo galios pavyzdys yra randamas bendruomenės narių ištikimybėje savo bendruomenei. Šitas atkaklus ištikimumas vienai kuriai grupei yra svarbiausias tarprūšinio karo sukėlėjas.1. Taigi kolektyvus pasiryžimas išlaikyti grupę kaip vienetą iššaukia karus tos pačios rūšies tarpe, tačiau sumažina juos iki minimumo bendruomenės tarpe.
Staigus klimato, maisto išteklių ar gyvenamosios vietos pasikeitimai išnaikino siaurai specializuotas rūšis, ypač tas kurios labai išvystė kūno dydį, šarvą ir plėšrumą.1
Maždaug prieš 60 metų buvo pastebėti skruzdžių tarpe didelio masto naikinamieji karai. Iliustracijos dėliai verta juos kiek paminėti.
19 amž. pradžioje maža geltona skruzdė Pheidale, greičiausia, laivu pateko į Maderos salą ir ten išnaikino beveik visas kitas skruzdžių rūšis. Nors jos ir mažesnės ūgiu ir yra silpnesnės, tačiau geriau organizuotos, puola kitų didesnių ir tvirtesnių skruzdžių lizdus vieną po kito, žudydamos karalienes ir priversdamos darbininkes išsikraustyti. Nors jų pačių nuostoliai būdavo baisūs, tačiau jų karalienių nepaprastas vaisingumas juos lengvai padengdavo ir jų rasė nuolat veržėsi pirmyn. Vėliau Pheidale persikėlė per Atlantą ir įsikūrė Vakarų Indijų salose ir Amerikos žemyno kai kuriose vietose ir dar ir dabar vykdo savo užkariavimus. Bermudos saloje jos baigia naikinti didesnę ir stipresnę rūšį Odontomachus, nes yra geriau už jas organizuotos.
Tačiau ir Pheidale rado savęs vertą priešą dar mažesnės skruzdės pavidale; tai Humilis, sukūrusi dar tobulesnę organizaciją. Jos viename lizde turi ne vieną, bet keletą karalienių, todėl būdamos veislesnės dar smarkiau plinta. Jų kilmės vieta — Argentina. Jau ir Maderos sala yra puolama Humilis ir buvusiom nugalėtojom Pheidale gali tekti iš ten pasitraukti.
Kraštutinis skruzdės kario tipas yra Polyergus, vergų laikytoja. Ji net nesirūpina savais perais, tai vergų darbas. Vergai stato joms ir skruzdėlynus. Jų paskirtis yra tik karas, jų žiaunos neteko dantų ir išsivystė į poliruotus lenktus dalgius su aštriais smaigaliais, puikiai tinkančiais perdurti nepaklusnių vergų ar priešų galvas. Jų liežuviai taip sutrumpėjo, kad Polyergus nepajėgia pats be pagalbos net pavalgyti ir vergai turi ją šerti. Be vergų pagalbos šitas karys ir vergų savininkas mirtų badu savo paties maisto prikrautame lizde.
Kita skruzdė Strongylognathus Huberi yra tikras karinis prajovas. Ji buvęs karys, liko tik vergų laikytoja, nes karo žygiuose ji yra lydima vergų, kurie už ją ir kaunasi.6
Išvados:
Atskirų gyvulių judrumo specializavimas, kaip paukščių, elnių, beždžionių, kreipia gyvulių karą į manevrinį pobūdį ir tuo pačiu yra palankus tarprūšiniam karui kilti, kurio išdavose įvyksta rūšies išsisklaidymas su labai mažu kiekiu kovos aukų. Atkaklumas kovojant naikinančio pobūdžio kovą, kaip kad kovoja smauglys boa, arba lokys yra labai nepalankus tarprūšiniam karui, nes beveik visuomet iššaukia vienos kurios pusės mirtį ir tuo naikina rūšį. Specializavimas smogiamos galios, kaip liūtų ar kobrų tarpe yra taip pat nepalankus tarprūšiniam karui, nors toks specializavimas daugiau yra skirtas pulti kitas silpnesnes rūšis.
Apsaugos šarvų išvystymas kaip vėžlių, armadilų, jūrinių kiautinių minkštakūnių tarpe daro karą neįmanomą, jei šarvai nėra suderinti su stipriu smūgiu ir bent vidutiniu greičiu, kaip kad dramblių, raganosių ir kardžuvių tarpe. Tos pat rūšies sunkiai šarvuotų gyvulių tarpe karingas elgesys yra retesnis kaip lengvai šarvuotų ir judrių gyvulių tarpe.
Kai kurie gyvuliai yra išvystę kolektyvinę karinę techniką, pav. buivolų kaimenės, skruzdžių ir termitų armijos, tačiau ji dažniausiai yra taikoma gintis, bet ne pulti. Gyvulių bendruomenės, kurios specializuoja smūgį ir judrumą, kaip skruzdės kariai ir skruzdės vergų ėmė jos yra linkusios į plėšrumą ir parazitiškumą, tai vis ypatumai, kurie nėra palankūs greitam dauginimuisi. Neribotas plėšrumas ir parazitiškumas, paprastai turi savižudiškų pasėkų. Rūšių išlikimas priklauso nuo gamtinės pusiausvyros išmintingo išlaikymo. Gamtinė atranka yra nuolat linkusi apriboti parazitizmą ir plėšrumą net tarp negiminingų rūšių.
GYVULIŲ KARO TEORIJA
Gyvulių karo teorija tai organinės evoliucijos teorija — išlikimas tinkamo gyventi, arba geriau, netinkamo gyventi žuvimas. Organinės gamtos pusiausvyra išlaikoma daugiausia vienai rūšiai naikinant kitą. Ypač naikinant jauniklius, arba išstumiant rūšį iš jai tinkamo gyventi ploto. Šitie naikinimo būdai, aišku, atsveria vislumą. Nepaprastas daugumos rūšių vislumas pripildytų visą pasaulį tų rūšių per labai trumpą laiką, jei visos jos išliktų ir vis daugintųsi. Tik socialiniai vabzdžiai, kurių dauginimasis yra apribotas vienos vienintelės patelės bendruomenėje, nes darbininkai ir kiti nariai yra sterilūs, įsivedė vislumo suvaržymus, gimimų kontrolę. Tačiau jų kova dėl būvio daugiau panaši į nesąmoningą varžymąsi dėl maisto išteklių kaip sąmoningą kovą.
Tarpusavio pagalba, bendradarbiavimas ir funkcijų specializavimas bendruomeninių vabzdžių ir kai kurių kitų rūšių tarpe, atrodo, yra reikšmingi kaip reguliuojantys grupės išlikimą ir jos evoliuciją. Palyginti maža yra gyvulių, kurie būtų išvystę socialinį bendradarbiavimą ir funkcijų specializavimą mažesnėje grupėje už biocenosis (biologinę bendruomenę) ir didesnėje kaip šeima. Skruzdžių, bičių ir termitų bendruomenės, iš tikrųjų, yra ne kas kitas kaip didelės šeimos. Bebrai ir beždžionės pareiškia ir tarpšeimyninio bendradarbiavimo daigų.
Biologinė bendruomenė, arba biocenosis, kaip pav. miškas, pieva ar prūdas su visu savo organiniu turiniu, sprendžia ne tik savo maitinimo, gynimosi ir prisitaikymo problemas, bet panašiai kaip ir rūšys ir savo teritorines, socialines ir rasines problemas.
Kiek karo vaidmuo liečia atskiro gyvulio išlikimą, nėra nustatyta. Plėšriųjų mėsėdžių tarpe, išlieka tas kuris geriausiai sugeba kautis, žolėdžių tarpe geriausius galimumus išlikti turi greičiausias ir žvaliausias. Taigi atskirų gyvulių išlikimas pareina nuo jų geresnės ir veiksmingesnės specializacijos įsigyti maisto ir gintis.
Rūšių tarpe kaimeniniai žolėdžiai turi daugiau pirmumų išlikti už plėšrius mėsėdžius. Gausingiausių rūšių būdingųjų pažymių tarpe nėra plėšrumo. Agresyvumas, ypač patinų tarpe, ginant savo šeimą ar savo namų vietovę nuo pašalinių rūšių yra kasdienis tiek paukščių, tiek žinduolių tarpe.
Daugelio vabzdžių bendruomenių išlikimas nepaprastai priklauso nuo karo vaidmens. Jų vidiniam solidarumui, išorinei apsaugai ir maisto įsigijimui karas daug patarnavo. Tačiau sėkmingiausiai veisėsi ir_ plito po žemės paviršių tos gyvulių bendruomenės, kurios nesirėmė plėšriais įrankiais ir parazitizmu.1
Gyvulių karo studija gali daug palengvinti žmonių karo psichologinį supratimą ir šiuo atžvilgiu yra labai pamokinantis dominavimo, veiklumo ir lyties vaidmuo primatų, žmogaus artimiausių giminaičių gyvulių pasaulyje, tarpe. Tačiau žmogus stovi daug augščiau už gyvulius ir skiriasi nuo jų sugebėjimu susikalbėti ir sugebėjimu plačiai socialiniai organizuotis. šiuo pastaruoju atžvilgiu skruzdės labiausiai panašios į žmogų ir yra tendencija jų plėšrius ar gynimosi karus lyginti su tokiais pat žmonių karais.
Žmonių ir vabzdžių bendruomenės yra tiek panašios tarp savęs, kad yra sunku surasti tarp jų tikrai pagrindinių biologinių skirtumų... tačiau biologija mums duoda vieną tikrai didelį ir kategorišką įsakymą: nebūk parazitas nei jo šeimininkas ir mėgink kitus atversti, kad toki nebūtų.5
Reikia tikėtis, kad žmogus sukūręs savo bendruomenę proto ir progreso vedamas nenukryps į skruzdžių bendruomenių pobūdį, kuris reiškiasi instinktu ir pastovumu; nors despotiškas totalizmas stengiasi krypti ton pusėn.1. Tačiau, bendrai paėmus, skruzdžių bendruomenės yra geriau organizuotos ir yra mažiau linkusios tarprūšiniam karui kaip žmonių bendruomenės.
Abiejų tipų bendruomenių istorija, žmonių ir skruzdžių, rodo, kad išlikimo vertė pareina nuo plėšrumo, parazitizmo ir kitų tos rūšies karingo elgesio formų mažinimo.
Literatura:
1. Q. Wright, A Study of War ,1942.
3. W. C. Allee, Cooperation Among Animals.
4. C. B. Moore, Ways of Mammals, 1953.
5. W. M. Wheeler, Social Life Among the Insects, 1923.
6. C. P. Haskins Of Ants and Men, 1939.
7. W. T. Hornaday, The Minds and Manners of Wild Animals, 1922.
