Partizanai: Istorija ir dabartis

Kryžiuočiai

Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS

HENRIKAS SIENKIEVIČIUS

SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:

Komtūras Lichtenšteinas pasiskundė Jogailai, kad pakeliui į Krokuvą į laukiamo sosto įpėdinio krikštynas, jis buvo užpultas lenko riterio ir vos nežuvo. Zbyška prisipažino, kad pasikarščiavo ir puolė pasiuntinį jo nepažindamas. Jogaila įsakė jį suimti ir uždaryti į bokštą.

Macka nuėjęs pas Jogailą pradėjo prašyti, kad paleistų Zbyšką. Net pasiūlė savo galvą už jo. Tačiau karaliui nepritiko pasigailėti nusikaltėlio krašto papročiams ir jis perdavė bylą kašteliono teismui. Teismas rado Zbyšką kaltą ir nuteisė jį mirti nukertant galvą.

Kaip paskutinę priemonę gelbėti jaunuolį, kunigaikštienė Danutė nusprendė siųsti Ordino Magistrui laišką, prašantį užtarti Zbyšką pas karalių ir nereikalauti jo galvos už Ordino garbę. Macka nešdamas laišką išvyko raitas į Malburgą.

Zbyškai besėdint suimtam, staiga mirė tik gimusi karalienei dukrelė, o po jos netrukus ir pati Jadvyga. Tie įvykiai atidėjo bausmės vykdymą neribotam laikui ir jaunuolis liko lyg užmirštas sėdėti kalėjime.

Kai Zbyška buvo jau visai nusivylęs, kad jį visi užmiršo ir iki gyvas jis liks sėdėti bokšte, rudeniop staiga grįžo Macka. Jis buvo sublogęs ir vos gyvas. Jį bekeliaujantį sužeidė užpuolę vokiečiai.

—    Kas jus išgelbėjo?— paklausė jo Zbyška.

—    Jurandas iš Spychovos,— atsakė Macka.

Stojo tyla.

— Jie mane užpuolė, o pusė dienos praėjus — jis juos. Vos pusė nuo jo pabėgo. Mane pasiėmė į pilaitę ir ten Spychovoje tris savaites su mirtimi grūmiausi. Dievas neleido numirti, ir nors man dar ir dabar sunku, sugrįžau.

—    Tai nebuvote Malburge?

—    Ko gi būčiau jojęs? Iki siūlo galo mane apiplėšė ir laišką atėmė. Grįžau prašyti kunigaikštienės Aleksandros antro laiško, bet su ja pakeliui apsilenkiau ir nežinau, ar pasivysiu, nes jau laikas man į aną pasaulį ruoštis.

Tai taręs, nusispiovė į delną, ištiesė ranką į Zbyškos pusę ir, parodęs į kraują, tarė:

—    Matai?

Ir po valandėlės pridūrė:

—    Aiški Dievo valia.

Skaityti daugiau: Kryžiuočiai

KARO REIŠKINYS GYVULIŲ PASAULYJE

A. ŽYGMANTAS

Stebint gyvenamą laikotarpį nors ir paviršutiniškai, galima nesunkiai įsitikinti, jog modernioji tarptautinė žmonijos sugyvenimo sistema yra pagrįsta karu. Ėmimasis karo, daugelio galvojančių žmonių yra laikomas neišvengiamas reiškinys, kol žmogus yra tas, kas jis yra, t.y., gamtinės atrankos produktas, kovos dėl būvio išdava. Tačiau nevisuomet yra įžiūrima, kad palinkimas kovoti už būvį yra kartais išlyginamas stiprios tendencijos bendradarbiauti.

Darvino teorija einant, žmogaus evoliucija suprantama kaip nebaigiamas vystymasis einantis iš žemesnių formų į augštesnes, su moderniąja civilizacija atstovaujančia evoliucijos augščiausią laipsnį. Bet kadangi visas gyvenimas yra kova dėl išlikimo, tai tas, kas išliko ir išsilaikė yra ne tik stipresnis, ar tinkamesnis gyventi, bet, pagal Darviną ir pažangesnis, nes gamtinė atranka iškelia pažangesnes formas. Taigi, kadangi vakarų civilizacija iškilo kovoje su kitomis civilizacijomis augščiau, ji ir atstovauja žmonijos evoliucijos augščiausią tašką.

Žmonių bendruomenių struktūra ir forma nuolat kinta ir jų atsiradimas nėra senesnis kaip vienas milionas, o gal tik pusė miliono metų, tuo tarpu skruzdžių bendruomenės, kiek yra žinoma, pasiekė dabartinę savo formą ir pastoviai ją išlaikė per 65 milionus metų. Žmogus yra, palyginti, jaunas padaras. Perėjimas iš gyvulio į žmogų yra greičiau buvęs socialinis kaip biologinis procesas.

Tyrinėjant karo reiškinį, tikslu yra pradėti kiek galima nuo ankstesnių jo pasireiškimų ir būtent žemesnių jo formų gyvulių gamtoje. Gyvulių karo studija gali padėti suprasti karo organiškus pagrindus ir jo socialinius polinkius, taip pat karinės technikos ir bendrai karo įtaką i rasių ir bendruomenių išlikimą.

Karo psichologinės priežastys galiausiai glūdi protoplazmos charakteristikoje. Paprastesnių gyvių tyrinėjimas gali duoti aiškesnį tos charakteristikos bendrąjį vaizdą, kaip kad tyrinėjimas tokio sudėtingo padaro kaip žmogus. Tokio tyrinėjimo imantis reikėtų suklasifikuoti pagrindinius gyvulių geidimus pagal jų tikslą kaip maistas, lytis, vyravimas, savisauga, sava teritorija, veikla, nepriklausomybė ir bendruomenė.¹

Geidimai čia suprantami kaip jaučiamas reikalas ir griežtai skirtini nuo paties tikslo ar siekiamos padėties.

Žmonių tarpe karu vadiname jėgos panaudojimą susidūrimuose, kai abi pusės sudaro organizuotas žmonių grupes. Jei tą patį nusakymą taikytume gyvulių pasauliui, tai gyvulių karu reikėtų vadinti tos pačios rūšies organizmų susidūrimą, o tuo būtų išskirta kaip tik pati mirtiniausia jėgos panaudojimo forma, ta kurios tikslas yra maistas (išskyrus, palyginti, retus kanibalizmo atvejus).

Skaityti daugiau: KARO REIŠKINYS GYVULIŲ PASAULYJE

TAUTINIŲ VERTYBIŲ BEJIEŠKANT

 (ATSILIEPIMAS Į STUDENTĖS ELENOS LAIŠKĄ)

JONAS KĘSGAILĄ
Lietuvos Kariuomenės Pulkininkas

Neseniai viename laikrašty tilpo studentės Elenos laiškas — skundas prieš vyresniąją kartą, kad ji nesugeba pateikti jaunajai kartai tautinių vertybių, su kuriomis nebūtų gėda pasirodyti prieš kitataučius. Jaunoji karta nori duomenų vaizduojančių Lietuvą šviesesnėmis spalvomis, bet nei tremties spaudoje, nei viešajame gyvenime jų nesuranda, niekas jų neiškelia. Nei žygių, nei darbų — nėra kuo prieš kitus pasirodyti, nei kuo su jais lenktyniauti. Vien srovinės — politinės rietenos, viens kito koneveikimas, juodinimas. Tėvynė pavergta, žudoma — tremtyje dvasinis skurdas. Jaunoji karta, be tautinių vertybių atramos ir be vyresniųjų auklėjamosios globos, jaučiasi kaip tremtyje pasimetusi našlaitė.

Tiesa, partinės kovos mumyse tradiciniai aštrios ir neatlaidžios. Karai, žiaurios okupacijos ir tremtinio — benamio šiurkšti dalia gerokai apardė žmonių moralę ir šį mūsų bruožą dar daugiau išryškino: žmonės tapo piktesni, kerštingesni ir negailestingesni. Partiniai priešai vienas kitą daugiau juodina, ir vienas kitą daugiau plaka, nebepaisydami nei padorumo, nei teisybės. Viską vertina iš savo srovinio požiūrio taško, į viską žiūri per savo spalvotus akinius. Srovinė neapykanta ne tik žydi periodinėje spaudoje, bet jau persimetusi ir į dailiąją literatūrą (pvz. Ora Pro Nobis) ir net įsisukusi į mokslininkų tarpą. Ir nepriklausomybės laikotarpi pavaizduojant stengiamasi parodyti, kad gera buvo tik tai, kas buvo savo srovės žmonių daroma ir bloga visa, kas buvo kitų daroma. Peikdami viens kitą, išpeikia viską, kas buvo daroma ar padaryta. Dėl to susidaro įspūdis, kad viskas mumyse, ir praeity ir dabar, yra menka, skurdu ir nebemiela, nors ir sava. Ši liūdna tremties tikrovė tautines vertybes padengia lyg dumblu, jų nebesimato ir jaunieji jų nebegali surasti. Tiesą nuo netieses atskirti, pažinti kas buvo vertinga ir kas nevertinga begali tik tie, kurie praeitį patys išgyveno, nepriklausomybę kūrė ir dėl jos kovojo, šiuo savo rašiniu noriu kiek nuvalyti dumblą nuo tautinių vertybių ir parodyti jauniesiems, kad mes nesam tokie skurdžiai, kaip atrodo, kad turim vertybių, kuriomis galime didžiuotis prieš kitus ir net lenktyniauti su kitais. Aš, kaip karys, paliesiu tik žygius, kuriuos mūsų tauta atliko šiais sunkiausiais žmonijos istorijoje laikais. Beje, žygių daugiausia ir pasigendama.

Atsiliepimuose į Elenos laišką radau jau nebenaują, dažnai mūsų spaudoje komentuojamą klausimą, būtent: kodėl mes nepasipriešinom bolševikų okupacijai? Tokį klausimą mūsiškiams dažnai užduoda ir kitataučiai. Viename Amerikos universitete, diskusijose Pabaltijo klausimais, pabaltiečiams esą ir buvęs užduotas šis “kietas” klausimas, į kurį studentams pabaltiečiams buvę sunku atsakyti. Dalyvavęs ten senesniosios kartos atstovas tik reiškė studentams užuojautą, kad jie esą turį nemalonią pareigą atsakyti ir už savo politikų klaidas.

Studentus pavaduodamas, aš kaip tik ir noriu anam amerikiečiui paklausėjui atsakyti. Pilnas jo klausimas buvo toks: “Kodėl Pabaltijo tautos nepasipriešino bolševikų okupacijai? Ir kodėl tokia Suomija drįso kitaip pasielgti ir tuo pelnė pasaulio pagarbą?

ATSAKYMAS

1.    Jokia valstybė ar tauta nekariauja dėl garbės ir jokia valdžia neskelbia karo vien tam, kad pelnytų kitų pagarbos. Nebūtų kariavusi ir Suomija, jeigu nebūtų turėjusi jokių vilčių laimėti.

Kariaujama dėl tautos ir valstybės interesų ir kariaujama tada, kai yra bent šiokie tokie galimumai karą laimėti arba ką nors karu išlošti. Karu kartais siekiama įsigyti sąjungininkų ateičiai, palengvinti diplomatinę kovą, bet niekad karas nevedamas dėl garbės. Pavyzdžiu gali būti ir Amerikos vestas karas Korėjoje. Kyla klausimas, kodėl Amerika laimėjo didįjį pasaulio karą prieš stipriausias militarines valstybes — Japoniją ir Vokietiją, o neįstengė susidoroti su menkos vertės kinų “savanoriais”? Jeigu Amerika būtų išvijus kinus ir suvienijus Korėją laisvam ir nepriklausomam gyvenimui, kokia būtų pagarba ir dėkingumas ne tik korėjiečių tautos, bet ir visų Azijos tautų! Amerikos prestižas būtų nepaprastai pakilęs ne tik Azijoje, bet ir visame pasaulyje. Dabar gi, karas buvo vestas kažkaip nenorom, turėti labai skaudūs nuostoliai, ypač korėjiečių, ir baigtas negarbingai, paliekant ir toliau Korėją nesujungtą, suskaldytą ir kovojančią. Kodėl taip padaryta? Atsakymas: smogti priešui lemiamą smūgį strategija reikalavo karą perkelti ir į kinų teritoriją, o dėl to buvo pavojus kilti III-am pasauliniam karui. Gal galimumai tokiam pavojui buvo labai maži, gal rizika nedidelė, bet ji vistik buvo. Gal būt, generolai Mac Arthur ir Van Fleet, siūlę šią strategiją, buvo teisūs, gal geriau būtų buvę, jeigu būtų panaudotos visos turimos jėgos, žaibo smūgiu būtų priešas sunaikintas, išmestas iš Korėjos žemės ir dėl to nieko nebūtų atsitikę. Gal būt, 99% už tai, kad pasaulinis karas nekiltų, bet lieka baisus 1%; laisvajam pasauliui yra baisus visuotinis karas su atominėmis bombomis. Generolai yra mažiau atsakingi už tautos ir valstybės likimą, negu valdžia. Štai dėl ko karas Korėjoje buvo vestas negarbingai ir negarbingai baigtas. Tautos interesas stovi augščiau jos garbingumo. (? Red.)

Skaityti daugiau: TAUTINIŲ VERTYBIŲ BEJIEŠKANT