ŽODŽIAI APIE SIELVARTĄ
Vincas Jonikas
M i l ž i n a i
Siekei giros kelionėje į šiaurę,
Priėjo milžinas juodame frake,
Iš tavo rankos išplėšė tavo taurę,
Išgėrė ir sudaužė į šukes . . .
O troškulys krūtinėje paliko,
Bejėgis kerštas graužė, kaip ugnis,—
Tu, nusispjovęs į daugelį dalykų,
Ir dabarty tylėdamas žengi. . .
Baisiai toli kažkas nukėlė šiaurę,
Kažin, ar žingsniai nepasivėluos,
Kur milžinai drauge iš vienos taurės
Su tavimi nugerdavo sulos ...
K a u k ė s
Žaliąją jaunystės ugnį įsižiebę,
Kruopščiai sudėlioję savo visą vertę,
Žmonės tie panūdo iš likimo glėbio,
Pagaliau, nors mirksniui džiaugsman išsinerti.
Šokyje po pirmo takto jie suglumo,
Net akordeonas, rodos, ko bijotų,—
Anei vieno šypsnio iš ano linksmumo,
Anei vieno aido iš naktų klajotų . ..
Anei vieno aido, anei vieno veido
Tarp šitų klajūnų gyvo neberasi,—
Tarsi speigo šmėkla nuo skruostų nubaido
Šypseną — plaštakę retą ir nedrąsią . . .
Kaip senuos paminkluos, kažkieno išdrožtos,
Murkso abejingos akmeninės kaukės,
Žvelgia į pasaulį antkapiais apvožtą,
O iš ten sugrįžtant džiaugsmo nesulaukia.
T ė v a s
Pavargęs tu, o saulė leidžias,
O lig namų labai toli,—
Keliai, kaip voro raizgės klaidžios,
Įnarpliojo svečioj šaly . . .
Eini pro kartuves, pro kryžių,
Teisybės šauki pakeliais,
Kol jos nerasi, pasiryžęs
Lazdos iš rankos nepaleist.
Namopi dar vis jieškai tilto,
Skubi, o baigiasi diena,—
Baugu, kad kaulų neužpiltų
Ta žemė, auksu kruvina . . .
