LATVIŲ LAISVĖS IR NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOS
K. STALŠANS, mag. hist.
Kiek liudija kronikos, istorijos šaltiniai ir tautosaka, latvių tautos laisves kovos ir pastangos prasidėjo jau žiloje senovėje. Rusų kronika sako, kad 12. amžiaus pradžioje, 1107 m. senųjų latvių kiltis žemgaliai smarkiai sumušė Polocko rusų kunigaikšti, praradusį 9,000 žuvusiųjų, todėl kad rusai, rinkdami mokesčius nuo žemgalių, kartu su tuo kėsinosi pavergti juos. Kada to pačio šimtmečio pabaigoje pas lybius, kurie gyveno dabartinės Rygos apylinkėse, kartu su pirkliais atėjo misionieriai skelbti krikščionybę, laisvieji lybiai nesipriešino. Bet kada jie matė, kad kiek vėliau atėję kryžiuočiai stengiasi juos pavergti, prasidėjo kovos. Lybiai vistiek buvo nugalėti. Kovų metu 1201 m. buvo įsteigtas Rygos miestas, iš kurio prasidėjo latvių kilčių: latgalių, sėlių, kuršių ir žemgalių užkariavimas. Visi priešinosi, bet negalėjo išsilaikyti. Sėliai pateko vokiečiu galion 1208 m., latgaliai — 1224 m., kuršiai — 1260 m., bet žemgaliai, kaip pradėjo kovas 1219 m. su kryžiuočių ordinu, taip ir atkakliai su pertraukomis tęsė iki pat 1290 m., tam tikru laiku savo žymaus kunigaikščio (kronikose pavadintas “rex”) Viestarto arba Vestardo vadovybėje. Kovos buvo žiaurios. Viestartas norėjo sujungti visas latvių kiltis prieš vokiečius, bet nepavyko. Jis gyveno viename laikotarpyje su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Mindaugu, kuris sujungė lietuvius, išsilaikė prieš vokiečius ir padėjo pagrindus Lietuvos karalystei. Manoma, kad Vie startas Mindaugo pavyzdžiu norėjo to pat pasiekti senojoje Latvijoje. Po kruvino mūšio 1289 m. prie Sidrabenės pilies, žemgaliai buvo sumušti ir visos latvių kiltys, praradusios laisvę, tapo vokiečių pavergtos. Tada prie laisvės pripratę žemgaliai nenorėjo likti vokiečių vergovėje ir, pagal kroniką, 100,000 jų paliko tėvynę ir perėjo gyventi laisvojon Lietuvon, kur jie su laiku sulietuvėjo.
Vokiečiai latvių ir estų kilčių užkariautuose kraštuose įsteigė savo Livonijos valstybę, kuri išsilaikė šimtmečiais, iki pat 1561 metų. Šiame laikotarpyje latvių tauta prarado savo žemę, kuria palaipsniui savinosi užkariautojai, sudarę sau didelius, kartais neįmanomai didelius dvarus. Buvusieji latvių bajorai arba perėjo į vokiečius (manoma, kad nedaug), arba susiliejo su ūkininkais, kurie virto baudžiauninkais. Prarandanti laisvę, tauta, vistiek nenustojo svajoti apie ją. Tų metų tautosaka liudija apie tai. Yra nemažai pasakų ir šiaip padavimų apie nuskendusią pilį. kuri kada nors prisikels, apie miegančią karalaitę, kuri laukia savo sužadėtinio, kuris ją pažadins ir t.t.
Po Livonijos karo 1582 m. Livonijos valstybė buvo galutinai suskirstyta: visos latvių žemės pateko suvienytai Lietuvos — Lenkijos valstybei kaip 2 autonominės sritys: Kuršo ir Uždauguvio hercogystės. Po taip vadinamojo švedų—lenkų karo, pusę Uždauguvio hercogystės latvių žemės su Rygos miestą pateko Švedijai (1600—1629). Po žiauraus karo (1700 —1721) Rusija paėmė švedams priklausančią dalį su Ryga. Po I Lietuvos — Lenkijos padalinimo 1772 m. Uždauguvio hercogystę (Latgalę) paėmė Rusija, pagaliau ir Kuršo hercogystė po III padalinimo 1795 m. pateko Rusijai.
Matome, kad valdžios latvių žemėse keičiasi, bet svetimųjų dvarininkų — vokiečių Latgaloje ir lenkų galia nepasikeitė — dar daugiau sustiprėjo. Latvių tauta buvo tapusi dvarų tarnais. Rusijos carų laikais 18 šimtmečio pabaigoje baudžiauninkai jai pasidarė vergais — būriais buvo varomi į turgus pardavinėti; už pabėgimą buvo pjaunami pirštai, rankos, net kojos, dvarininkas galėjo savo tarną visiškai užmušti be jokios atsakomybės. Ryšium su tuo, pradedant nuo 1771 m., prasidėjo žemininkų — baudžiauninkų sukilimai, kartais jie buvo vietinio charakterio, kartais apėmė daugelį apskričių. Kruvinas buvo taip vadinamasis Bebrų ir Veselauskos apylinkių sukilimas 1841 m., į šiaurę nuo Dauguvos Vidžemėje, kuris prasiplėtė beveik po visą latvių dalies Vidžemės guberniją. Visagalė vokiečių dvarininkija nubausti riaušininkus pašaukė pagalbon rusų kariuomenę. Žiemos metu nuogai išrengti žmonės buvo plakami rykštėmis, senesniojo amžiaus žmonės neiškentėjo, mirė vietoje, kas paliko gyvas, buvo ilgiems metams įmestas kalėjiman, vadai išsiųsti Sibiran. Po to buvo paskelbta, jeigu kas mėgins kelti neramumus, bus nubaustas dar smarkiau.
Po pralaimėto Krymo karo rusų caras buvo priverstas panaikinti baudžiavą 1861 m. Prasidėjo kitas laikotarpis. Pasikeitė ekonominis gyvenimas. Dvarininkams patogiau buvo už brangią kainą pardavinėti arba išnuomoti ūkininkams kadaise jų pačių atimtą žemę. Dvarai ir didesnė dvarininkų privilegijų dalis paliko nepaliesti. Didesnė latvių tautos dalis liko bežemiai, dvarams priklausė daugiau negu pusė Latvijos žemių. Nepasitenkinimas dvarininkais ir jų privilegijomis augo. Prasidėjo naujas laikotarpis — tautos prisikėlimas. Vokiečių dvarininkai ir jų pagelbininkai — dvasininkai apgailestavo, kad nepradėjo per dvarus ir bažnyčias vietinius valstiečius nutautinti, kaip padarė lenkai Lietuvoje, ypatingai jos rytuose. Vyskupas Walteris Valmieros mieste, sinodo metu 1864 m. šaukė: “Suvokietinkit vietinius!”, bet jau buvo per vėlu.
1905 metai. Vėl riaušės, revoliucija, nukreipta ne tiktai prieš dvarininkus, bet jau prieš rusų carų despotizmą. Valsčiuose susidarė taip vadinamosios “Ricibas Komitejas”, kurios siuntė atstovus kongresan į Rygą, kuris nusprendė nutraukti ryšius su rusų valdžia, nemokėti mokesčių, valdininkais paskirti latvius ir t.t. Tuo pačiu laiku įvyko mokytojų kongresas, kuris reikalavo mokyklose įvesti latvių kalbą, kaip dėstomąją kalbą, žodžiu, buvo reikalauta autonomijos. Kongresas prisimena tuo metu Lietuvių Didįjį Seimą Vilniuje.
Revoliucionieriai pralaimėjo. Viskas, ko siekė, nuėjo niekais. Sekė rusų valdžios išsiųstos, taip vadinamos, “baudžiamosios ekspedicijos” vokiečių dvarininkų vadovaujamos, sukvalintų ir žiaurių Dono kazokų vykdomos. Riaušininkai buvo gaudomi, jų namai deginami. Kas nesuspėjo pasprukti, vietoj buvo pakartas arba sušaudytas, pačiam prieš tai išsikasus duobę. Ir vėl buvo plakama rykštėmis už menkniekius, už pora teisingai pasakytų žodelių susirinkime, žuvo per 4000 žmonių.
Pirmasis Pasaulinis karas (1914—1918 m.). Kada 1915 m. vokiečiai jau pasirodė Kurše, rusų karo vadovybė paleido šūkį, kad latviai patys gintų savo žemę. Susidarė 9 latvių batalionai, vėliau pulkai, kurie atkakliai kovėsi ištisus 2 metus prie Dauguvos dešiniojo kranto ištiestame fronte. Kovos ir mūšiai pareikalavo dešimtis tūkstančių aukų. Kartais rusų generolai liepdavo latvius varyti tiesiog prieš atvirą vokiečių kulkosvaidžių ugnį, kad tik juos greičiau išžudytų, nes po karo, sulaužant vietinių vokiečių dvarininkų galią, jų dvaruose buvo numatyta apgyvendinti rusų kolonistus ir jau anksčiau pradėtą Latvijos rusifikaciją užbaigti. Veltui buvo pralietas kraujas, veltui buvo viltys, kad caro valdžia latvių tautai už tokį pasiaukojimą nusileis, ką nors duos. Estai ir lietuviai jokių atskirų savo batalionų rusų armijoje neturėjo ir, susidarius palankioms tarptautinėms sąlygoms, be jokių milžiniškų aukų, vis tiek paskelbė savo nepriklausomybę.
Karo pasėkos buvo be galo liūdnos. Vokiečiams prisiartinant, rusai varyte varė žmones iš buv. Kuršo gubernijos ir Rygos. Tada Latvijos teritoriją paliko arti 1,000,000 žmonių. Tai buvo reiškinys, primenąs viduramžius, tautų kraustymosi laikus. Pabėgėliai buvo išsklaidyti po plačią Rusiją ir Sibirą. Mirtingumas tarp jų buvo labai didelis, ypatingai tarp vaikų. Kada 1925 m. pasibaigė pabėgėlių sugrįžimas, Latvijoje buvo tiktai 1,845,000 gyventojų, o 1914 m. Latvijos teritorijoje gyveno 2,550,000 gyventojų. Vadinasi, Latvija buvo praradusi per 700,000 gyventojų. Reliatyviai imant, tokio praradimo nebuvo nė vienoje tautoje. Prancūzija tuo pačiu metu buvo praradusi taip pat 700,000 gyventojų, bet ten gyventojų skaičius yra 16 kartų didesnis negu Latvijoje.
Tiesiog nuostabu, kad po tiek daug žmonių praradimo, po tiek daug kančių, po bado, karo metų dar buvo galima atstatyti savo valstybę ir vėl kovoti už ją. Ką tik buvo paskelbta nepriklausomybė, 1918 m. lapkričio 18 d., o prie rytų sienos jau pasirodė pirmas priešas. Naujos valstybės laikinoji valdžia neturėjo nei kariuomenės, nei pinigų, nei iždo, bet turėjo tautos pasitikėjimą. Jau sausio 3 dieną (1919 m.) bolševikai užėmė sostinę — Rygą. Valdžia pasitraukė į Liepoją ir pradėjo ten organizuoti latvių tautinę kariuomenę. Nežiūrint to, kad daugumas Kuršo gyventojų buvo išvaryti ir dar nebuvo grįžę, tautine kariuomenė kasdien augo ir didėjo stumiant rusus atgal Rygos link. Beveik visi latviai, kuriuos bolševikai buvo mobilizavę prieš “baltuosius”, perėjo tautinės kariuomenės pusėn, kas palengvino jai gegužės 22 d. bolševikus išvaryti iš Rygos. Tuojau latviams atsirado naujas priešas — vokiečių daliniai su von der Goltzu priešakyje, kuris ligtol buvo latvių sąjungininkas prieš bolševikus. G. nepripažino nei Latvijos, nei Estijos, jo tikslas buvo sudaryti Pabaltijo hercogystę ir prijungti prie Vokietijos. Kadangi estai bolševikus jau buvo visiškai išvarę, jie pasiruošė prieš Goltzą ir birželio viduryje įžygiavo šiaurės Latvijon. Jiems tuojau padėjo latvių daliniai. Bendromis jėgomis Goltzas buvo galutinai sumuštas 1919 m. birželio 22 d. prie Cėsų miesto 80 km į šiaurę nuo Rygos. Tai rodo, kad, einant kartu, galima padaryti, kas atskirai sunkiai būtų įvykdoma arba visiškai negalima. G. turėjo Latviją apleisti, bet to nepadarė, pasilikdamas Kurše.
Kadangi Latvijos rytinis kraštas — Latgalė dar buvo rusų bolševikų rankose, latvių jėgos buvo nukreiptos ten. Pasinaudodami tokia situacija, vokiečiai organizavosi iš naujo, didindami savo jėgas iš visokių atsibastėlių ir tamsių elementų, vietinių vokiečių dvarininkų surinktų, kad suduotų galutinį ;mūgį latviams. Tų bandų vadovybė pasikeitė: vieton von der Goltzo, stojo Bermontas. Spalio 10 d. jie buvo jau prie Dauguvos, Rygos mieste, perkirsdami jį i 2 dalis: latviai stovėjo senamiestyje, užimdami miesto didesnę dalį, vokiečiai — Uždauguvyje, užimdami mažesnę. Latvių jėgos buvo nedidelės, nes reikėjo kovoti dviem frontais. Bermontininkų buvo keletą kartų daugiau ir geriau ginkluotų. Tai buvo dvarininkų sąmokslas prieš savo buvusius tarnus.
Prasidėjo žūtbūtinė kova su amžinu priešu. Tai buvo niekados prieš tai nebuvusi kova, kuri užsitęsė vieną mėnesį. Tauta pasidarė taip vieninga, kaip niekados. Ėjo, kas galėjo ginklus pakelti. Jeigu jau mūšyje prieš Goltzą, prie Cėsų, miesto mokiniai sudarė savo dalinius, kovėsi ir žuvo, tai dabar šimtai jų paliko mokyklos suolus ir stvėrėsi ginklo, studentai paliko auditorijas, valdininkai įstaigas, darbininkai fabrikus, kad gintų savo sostinę ii kartu su ja savo naująją valstybę. Lemtingas mušis įvyko naktį iš lapkričio 10 d. į lapkričio 11 d. Latviams pagalbon atskubėjo estų daliniai, ir jie kartu puolė vokiečius iš Dauguvos kairiojo kranto, anglų patrankos puolė iš pajūrio, kur prie Dauguvos žiočių buvo atvykęs 1 anglų karo garlaivis. Vokiečiai neišlaikė ir lapkričio 11 d. jų Uždauguvyje jau nebebuvo. Jie pasitraukė ne be kovų į Lietuvą, kur juos lietuviai pasveikino savo kulkomis, išvarydami už atitinkamos sienos.
Po to, visos jėgos buvo nukreiptos prieš bolševikus Latgalėje. Kovos užsitęsė iki 1920 m. vasario pabaigos, kada bolševikai buvo priversti palikti Latviją. Pagaliau taikos sutartis su Sov. Rusija buvo pasirašyta 1920 m. rugpjūčio 11 d., pagal kurią “amžinai” buvo atsisakyta nuo latvių žemių.
Prasidėjo naujas gyvenimas, 700 metų svetimųjų priespaudos buvo nusikratyta. Tautos išrinktoji Saeima pravedė toli einančius įstatymus, ypatingai žemės reformą, kuri buvo vykdoma iki pat nepriklausomybės galo. Valdžia suprato, kad tauta be žemės nėra tauta. Išsipildė šimtų tūkstančių svajonės — bežemiai gavo žemės ir greitu laiku pasidarė pasiturinčiais ūkininkais. Gyvenimas visose srityse sparčiai ėjo pirmyn pažangos keliu. Tauta atgimė. Gyventojų skaičius 1939 m. pavasarį jau peršoko 2,000,000 žmonių. Jeigu ne antrasis pasaulinis karas, dar daugiau būtų pasiekta, dar daugiau laimėta.
Sekančiame KARIO numeryje pradedamas spausdinti graikų klasiko KSENOFONO aprašymas apie 10,000 graikų samdinių žygi prieš persų karalių ARTAKSERKSĄ.
Kadangi KARIO spausdinama tik ribotas egz. kiekis, prašome nedelsiant išsirašyti žurnalą 1956 metams. Vėliau išsirašiusiems gali pritrūkti pirmųjų numerių.
