Partizanai: Istorija ir dabartis

Adomas Galdikas — Partizano kapas

Adomas Galdikas — Partizano kapas (Tempera).

V. Mingėla — Medinis Dievas, apysaka

Jau senas buvo Jonas Bugaila, pažįstamas plačioj Kuršėnų apylinkėje. Išgyvenęs apie 20 metų Amerikoje — grįžo kadaise namo. Lietuvos ilgesys jį kankino ir dieną ir naktį. Žydinčios pievos, banguojantys javai, neaprėpiamos girios ir upių vingiai vaidenosi jam. Vos-ne-vos pasigydęs, ilgesio kentėjimų nepakeldamas, vieną gražią dieną sėdo į laivą, perplaukė Atlanto vandenyną ir per Vokietiją tiesiai į Lietuvą savo...

Jis pasakojo besiklausantiems:

—    Vis traukė namo:    pas savus. Ir paukštelių čiulbėjimą norėjau dar išgirsti.

Tikrai — jis turėjo jautrią širdį, buvo menininkas jau savo gilioje prigimtyje. Jis mėgo iš medžio skaptuoti dievukus. O, kaip nuostabiai gražiai atrodė jo išdrožinėti Rūpintojėliai, ąžuoliniai kryžiai ir šventi Jurgiai su jietimis rankose, durią ir nusuką slibinui sprandą. Tie jo kūriniai buvo mėgstami visoje Lietuvoje. Už juos brangiai mokėjo. Daug jau, oi labai daug šio garbaus dievdirbio kūrinių buvo pasklidę po žmones.

Dar Nepriklausomos Lietuvos laikais ne kartą Jonas Bugaila buvo valdžios apdovanotas už savo meniškus sugebėjimus, už kūrinių meistriškumą O vis dėlto jis nė vienos dienos nebuvo lankęs meno ar panašios mokyklos.

Žmonės sakydavo:

—    Bugaila iš paties Dievulio gavo aukso rankas.

Dabar, kada Lietuvą siaubė baisusis okupantas.

senelis gyveno pačios Ventos pakrantėje ir slypėjo žemėje iškastoje lindynėje. Stogas žaliavo samanomis — blizgėjo kaip šilkas, kaip aksomas, vos-ne-vos nuo žemės atsiplėšęs. Du maži langeliai nedrąsiai žiūrėjo į Ventą. Lindynę dengė tankūs, susipynę krūmai ir augšta žolė. Vasarą aplinkui žaliavo, čiulbėjo pavakario lakštingalos. Senelis Jonas, maldingai nukreipęs į dangų savo akis, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, klausėsi tų nuostabių paukštelio trelių. Jis jautė, jog tas paukštelis garbina Dievą. Dažnai ir pats paskęsdavo maldoje.

Dievdirbio trobelę slėpė dar išsikeroję trys dideli beržai ir viena eglė. O kiek toliau, gal už kokių penkiolikos metrų, kaip kalnas, stovėjo giria.

Senelis buvo daug matęs, daug išgyvenęs ir mokėjo įdomiai pasakoti. Jis gerai atsiminė net tris žiaurius karus, baudžiavą ir kitus lietuvio kentėjimus. Jis vaizdžiai pasakodavo apie 1863 m. sukilimą prieš carą ir jo kazokus.

Bugaila savo pasakojimus visad baigdavo:

— Visos buvusios negerovės, priespauda, tik dulkelytė prieš dabartinį bolševikų žiaurumą, baisią priespaudą ir nekaltų žmonių naikinimą. Bolševizmas tai paties kipšo išmislas. Man rodos, — vistiek Stalino kraugeriams jau galas netoli. Juk ir Mikalojus — Rusijos caras ir Hitleris — Vokietijos valdovas, buvo galingi, dar ir kaip galingi! O kur jie dabar Viešpaties Dievo galia neturi nei pradžios, nei galo.

Dabar jau dėdulis Jonas ir dievukų nedrožinėjo. Pavargo jau. Ir akys kasdien silpnesnės darosi. Rankos ne tos — virpa ir jėgos nėra. Senatvė. Pirštai irgi nebe tokie paklusnūs, sugrubo, kaip mediniai pasidarė. Retkarčiais dar kokį medinį šaukštą ar klumpes išdroždavo. Vertingesnių dalykų jau ir nebandydavo.

O kaip senas buvo dėdulis Jonas ir kaimynai nesutarė. Vieni sakė, jog galįs turėti 90 metų, kiti — visą šimtą priskaičiuodavo. Tikrumoje dėdulis, nors buvo senas, bet dar gerai atrodė, nesunkiai dar sukardavo pėsčias dešimt ir daugiau kilometrų.

Vaizbučių ir Žilių miškuose vyko gyva partizanų veikla.

Skaityti daugiau: V. Mingėla — Medinis Dievas, apysaka

NENAIKINKIME TAUTINIŲ TRADICIJŲ

Paskutiniu metu mūsų spaudoje pasirodė balsų prieš Lapkričio 23 d. šventimą. Šventės priešininkas teigia, kad jeigu nėra kariuomenės, tai nereikalinga ir jos šventė.

Jeigu Lapkričio 23 d. šventės nebūtų iki šiol ir tik dabar ją stengtųsi įvesti, žinoma, ir aš būčiau greta jos priešininkų ir padėčiau galvoti, ką jos vietoje duoti, kad lietuvio karinė stiprybė būtų gaivinama.

Bet dabar... Lapkričio 23 d. šventė yra virtusi mūsų tautine tradicija jau nuo pat 1919 metų. žinoma, fronto kariai 1919—1920 m. dar negalėjo švęsti tos dienos, nes apie tą laiką ėjo žūtbūtinės kovos už Lietuvos nepriklausomybę. Užfrontės karių tarpe ji jau buvo vienur kitur kukliai atžymėta.

Po kovų jau visoje kariuomenėje pradėta švęsti, o vėliau toji šventė persimetė ir į nekarinę visuomenės dalį. Tai darbas savanorių kūrėjų, šaulių, skautų ir kt. Jie kariuomenės šventę permetė ir į civilinę visuomenę. Iš lėto, bet stipriai Lapkričio 23 d. šventė prigijo mūsų tautoje, įėjo į jos tautines tradicijas. Kada atsidūrėme tremtyje ir gyvenome Vokietijos stovyklose, toji tradicija atgijo, nes ji nebuvo mirusi. Ją nešėmės ir toliau vykdami nuo Lietuvos. Matyt, lietuvio būdui ji nėra svetima. Nebėra kariuomenės, bet lietuvio širdyje teberusena kovos dvasia ir jai gaivinti įieško būdų kokiose nors tradicijose, atsiminimuose. O atsiminimai gaivina.

Dabar kalbėsiu kaip savanoris kūrėjas.

Iki Nepriklausomybės laikų neturėjome tokių tradicijų, kurios mumyse gaivintų karinę dvasią kovoti dėl Lietuvos. Bet tuomet mes turėjome tuos garbinguosius bemokslius senelius, kurie savo pasakomis ir padavimais apie senąją Lietuvą kėlė vaikuose Tėvynės nepriklausomybės mintį, karinę dvasią. Ir kai atėjo laikas ginti Tėvynę, savanorių atsirado apie 10,000. Tai jau nemaža anomis sąlygomis.

Kokią reikšmę turi karinės dvasios kėlimas, savo kailiu esu patyręs. Mažas būdamas mėgdavau klausyti senukų pasakų apie senosios Lietuvos kunigaikščius ir karius, kokie jie buvo stiprūs ir narsūs, kaip jie kovojo už Lietuvą. Seilė varvėdavo besiklausant ir, imdavau svajoti, kada Lietuva vėl atgis, turės savo kariuomenę, ir aš norėjau būti Lietuvos kariu. Augau su ta mintimi, kol atėjo laikas. O atėjus laikui, niekas nebesulaikė nuo kelionės į savanorių eiles.

O tie senukai, jų eilėse ir mano tėvukas, po tokių pasakų — padavimų pabrėždavo, kad Lietuva atgis, kai iš piliakalnių kelsis užkeiktoji Lietuvos kariuomenė.

Skaityti daugiau: NENAIKINKIME TAUTINIŲ TRADICIJŲ