LAI DZIVO BRALU TAUTA!
V. JONIKAS
Viena iš svarbiausių lietuviams atsimintinų datų yra 1918 m. lapkričio 18 diena — Latvijos Nepriklausomybes deklaravimo data. Latviai, nelemtos istorijos per 700 metų atskelti nuo pietinės baltų — aisčių dalies, tik prieš 37 metus pradėjo politinį gyvenimą jau kaip atskira tauta. Gaivališkai pakilę į laisvę, tartum žaibu nušlavė nelaisvės dulkes: atlatvino pavardes bei vietovardžius, suorganizavo švietimą ir visą kultūros darbą pavarė tautine, baltiška kryptimi, kad nė kvapo neliktų iš skaudžių germanizmo viešpatavimo metų. Tyrinėjimai savos proistorės ir jieškojimas savos heraldikos lieka reikšmingu paskatinimo pavyzdžiu ir mums.
Latvių tautos istorija yra prasidėjusi kartu su Lietuvos istorija ir taip glaudžiai susijusi, kad iš arčiau žiūrint ji darosi bendra abiem, o pačios mūsų tautos — viena tauta. Kas jieško skirtumų, tas jų visada ras, tačiau visada juos viršys bendrumai. Pirmiausia tai, kad filologai neranda skirtumo tarp žodžių “latvis” ir “lietuvis”, o tirdami abi kalbas atranda vieną kalbą, kurią vartojo Baltijos žmonės, einant, maždaug, nuo Vytauto laikų atgal į senovę dabartinėje Latvijos — Lietuvos teritorijoje ir dar labai toli į pietvakarius nuo jos. Veikiant anų laikų lėtai civilizacijos eigai, visa tautos kultūra, taigi ir kalba, negalėjo žymiai keistis. Todėl galima drąsiai spėti, kad Mindaugo laikais visi: ir lietuviai ir prūsai, ir latviai be vertėjų susikalbėdavo visais reikalais. Tie reikalai sueidavo į atsirandančių priešų nugalėjimą. žinome, kad jau karalius Mindaugas, nors neapėmęs visos Latvijos, buvo pirmas istorinis mūsų bendras valdovas, politiškai ir dvasiniai veikęs už visų, lietuvių, latvių, net prūsų bendrumą.
Šiaulių mūšio laimėjimas prieš kalavijuočius, dalyvaujant lietuvių — žemaičių — latvių pajėgoms Mindaugo idėjų paunksmėje, o taipgi Durbės kautynės, kur vokiečių ordino pusėje pastatyti latviai atsuko ginklą prieš bendrą priešą — vokietį, — rodo jau tuometinį dideli solidarumą ir pilietinį subrendimą, rodo reikšmingą palankumą savo karaliaus autoritetui.
Skleisdami toliau istorijos lakštus, randame daugybę latvių — lietuvių kruvinu prakaitu rašytų žinių apie kovą už tautinę laisvę su bendrais priešais, ateinančiais iš šiaurės, rytų ir vakarų. Visa tautinės Lietuvos istorijos epocha, kurią sudaro Mindaugo — Algirdo viešpatavimo laikas, yra bendra pastanga visos baltų tautos atsilaikyti prieš svetimą jėgą ir jos kultūrą. Tiktai Jogailai atvėrus pietinę tautos užtvanka, slavizmo banga užplūdo mūsų tautą pačiu skaudžiausiu momentu, o latviškoji dalis tapo palikta savo likimui. Vokiečiai buvo jau seniai palaužę latvius ir pačią baltų širdį — Lietuvą — teriojo taip skaudžiai, kad žmonės nespėjo atsistatinėti trobų, nes šimtmetinio karo ugnis tekėjo per kraštą skersai ir išilgai. Latviai buvo krikštijami, paverčiami tarnais ir kumečiais, o neretai pastatomi į brolžudišką kovą prieš lietuvius dėl nuolatinio karo stovio tarp Lietuvos ir Ordino. Tada prasidėjo liūdniausios dienos baltų tautinei idėjai. Karalius Vytautas, nors pakartojamai apkrikštijo lietuvius ir sumušo kryžiuočius, tačiau nebesuspėjo sujungti visos baltų teritorijos ir nebeįstengė atstatyti protėvių savarankiškumo garbės. Tiktai jo brolis Žygimantas Kęstutaitis sumušo kalavijuočius ir nors prijungė jų latvišką teritoriją prie Lietuvos, tačiau tautinių to veiksmo motyvų nebuvo daug, kadangi pats didvyris atsidūrė lenkų karūnos šešėlyje. Latviai, pratę nepasitikėti savo pirmaisiais valdovais, juto per Lietuvos dvarus tekančią lenkų grėsmę ir nerodė broliams didelio entuziazmo.
Tolimesnėje istorijos eigoje įvyko Lietuvos žlugimas, rusų okupacija ištiko abi tautas, svetimų kultūrų ir politikų srovė graužė vis didesnę prarają tarp latvių ir lietuvių. Latvių nelietė graždankos teroras, kuris taip skaudžiai siaubė lietuvius, todėl latviai anksčiau ir laisviau pradėjo tautiškai susivokti, kas ir paskatino juos deklaruoti atskiros valstybės nepriklausomybę, nes deklaracijos išvakarėse ekonomiški ir kultūriški skirtumai tarp abiejų tautų jau buvo gana žymūs.
Latvių nepriklausomybė neatėjo be kraujo praliejimo. Jie taipgi turėjo kovoti su bermontininkais, su rusais ir net tarp savęs — ypač buvę žiaurios kautynės, kur susidurdavę latvių nepriklausomybininkų ir komunistų daliniai. Politinis subrendimas nebuvęs labai stiprus: vieni net persmarkiai dėjosi su rusų revoliucionieriais, kiti su vokiečiais, treti siekė savo valstybės, o ketvirti galvojo apie lietuvius. Tauta dar nežinojo ko norėti. Lietuvių sėkmingos kovos su bolševikais palengvino ir latviams juos įveikti, tačiau lietuviams kovojant su lenkais, latviai atitinkamų paslaugų nebeparodė, palikdami mus vienus su Vilniaus ir Klaipėdos klausimais. Tokia latvių neutrali politika, saugiai jaučiantis tarp Lietuvos ir Estijos, retkarčiais paflirtuojant su Lenkija, leido patogiai tvarkyti ir šiaip neblogai paveldėtą ūkį, todėl latviai smarkiai prakuto savo nepriklausomybės laikotarpyje. Šioje vietoje ir matome tuos skirtumus tarp mūsų tautų, deja, kurie yra ne tikri, ne iš mūsų sąmonės kilę, bet bendrų priešų įteigti, gelbstint musų sąskaitoje savo reikalus. Priešai pasirūpino sudaryti baubą — asimiliaciją — kad, suradę bendrą likiminę kalbą, nepasidarytumėm jiems pavojingi, nepareikalautumėm, kas mums priklauso.
Minėti priešai veikė per mūsų aristokratiją ir bažnyčias jau ankstesnės istorijos laikais, varydami skėlimo pleištą vis giliau į tautą. Lietuvos didikai prirakino mūsų tautą prie savo dvarų vergijos, kaip ir anapus Dauguvos vokiškieji baronai buvo seniau padarę su latviais. Jiems talkininkavo svetimi kunigai, kurie rūpindamiesi savo atstovaujamų konfesijų teritoriniais reikalais, mus abejus krikštijo net po kelis kartus, perdirbdami mus tai katalikais, tai protestantais, tai vėl katalikais ar net pravoslavais, priversdami mus brolžudiškoje kovoje lieti tautos kraują ir degti neapykanta vieni kitiems. Todėl nenuostabu, kad ilgainiui latviai nebeįstengė suprasti lietuvių sielvarto, lietuviai — latvių, kas tapo atžymėta dviem nepriklausomom valstybėm, vietoje sudaryti bendrą frontą už baltiškų žemių apjungimą.
Jei mūsų tautos nebūtų pasidavusios separatistų gundymams, bet ėjusios išvien, būtumėm tik sutartimis su kaimynais sudarytose sienose turėję apie 8,000,000grynos baltiškos pajėgos, kurią ne betkas
Latvių žuvusių karių paminklas
norėtų užkabinti. Nors negalima garantuoti ir tokios valstybės saugumo buvusio karo eigoje, tačiau būtų galėję įvykti kas nors Suomijos pavyzdžiu, kas reiškia daugiau gero, negu dabar atskirai su latviais turime. Svarbiausia, būtų jau žemėlapiuose aprėžtos teisingesnės sienos, būtų nebeaktualus Gardino srities klausimas, būtų atitautinta slavų nususinti žmonės, būtų aplyginti tarpusavio tautiniai skirtumai.
Norėtumėm, kad šios užuominos neįžeistų brolių latvių, įžvelgiant “lietuviškos agresijos” pavojų, šie žodžiai yra signalas abiem tautom, yra tai instinktyvus šauksmas mirties pavojaus grėsmėje. Mes norime vieną kartą, pagaliau, prabilti nauju ir platesniu žodžiu, apimančiu daugiau, negu ligšiolinį abiejų sritinį patriotizmą bei 1918—23 m. atsibrėžtas teritorijas. Mes norime paneigti tarpusavį skersakiavimą ir atkreipti savo bei latvių dėmesį į rytus, kur ruskinio bolševizmo pelėsiuose gimsta naujas mūsų priešas — gudas, — savo teritorijos sienas bandąs su rusų imperializmo palaiminimu, nukelti taip giliai į baltų žemes, kad latviai su lietuviais nebetektų po pusę savo lig šiol turėtų žemių. Gudai, ta mūsų tautų suslavėjusi atskala, su savo užmačiomis, verčia patikrinti mūsų broliškų, latvių — lietuvių, tautų ligšiolinę strategiją ir politinę mintį ta prasme, kad glaustom gretom apgintumėm ne tik tai, ką priešai po kovos mums buvo pripažinę, bet ir tai, kas pasiliko jų valdžioje. Suprantama, kad pavieniui eidami mes tik pakartosime istorines klaidas, o drauge žygiuodami — laimėsime, šios mintys buvo gyvos tautose mūsų Nepriklausomybių laike, tiktai vadų politinės ambicijos nesutapo su tautos sąmone ir instinktyviu saugumo jausmu. Vistiek, žvelgdami atgal per 37 metų nuotolį, mes matome anuose laikuose heroizmą, prieš kurį turime nulenkti galvas. Tas didysis mūsų tautų paminklas — Nepriklausomybė — verčia mus džiaugtis ir gailėtis. Džiaugiamės tuo, kad latvių — lietuvių tautos sužinojo ko norėti, po ilgų nelaisvės metų atkūrė tikrai nuosavus gyvenimus, tvirtais valios ir ginklo parašais patvirtindami tėvų testamentą sekančioms kartoms. Turime gailėtis, kad sugebėjome pačiu lemtingiausių momentu suskilti į dvi tautas ir priešingas politikas ir net susikibti į ginklus dėl bendros protėvių žemės.
Latviai per savo laisvės laikotarpį atliko didelius darbus tautinės kultūros srityje, o jų istorikai bei archeologai savo tezėmis rėmė ir mus, liudydami slavų bei germanų pagrobtų žemių lietuviškumą. Latvių filologai nebijo tiesos apie mūsų kalbų bendrumą ir galimybę jas subendrinti tiek, kad vieni kitus vėl be vertėjo, kaip prieš amžius buvo, galėtumėm suprasti. Latviuose yra gyva tautų sujungimo idėja, tiktai lietuviai neprivalo apsirikti ir nelaukti, kad latviai su ta idėja ateis pas lietuvius be kepurių. Tik atviras abiejų pusių žodis ir priklausanti pagarba bei meilė vienų kitiems suartėjimų kelią gali sutrumpinti.
Lapkričio 18 diena — Latvijos Nepriklausomybės šventė — yra brangi visiems baltams, todėl ji lai suteikia latviams naujo ryžto kovoti per bendrą tautiškumą už visas baltų žemes, šventė lai įkvepia jiems abiejų tautų meilę, lai lietuvių žemę jie myli kaip savo, be pavydo lietuviams mylėti latvių žemę kaip savo. Ateities valstybė lai priklauso abiem su visom privilegijom ir pareigom ja naudotis ir ginti. Tai yra paskutinis testamentas, dar dabar teberašomas abiejų tautų partizanų krauju, valingai vykdant susivienijimo idėją prieš bendrą priešą — rus-kinį imperializmą. Tas testamentas yra tąsa šimtmetinės kovos, fatališkai sustiprintas po Nepriklausomybių netekimo 1944—45 metais, kai Liepojos katilas suvedė mūsų tautas desperatiškai kovai vokiečių ginklo paunksmėje prieš tą patį hunišką rusų terorą, kuris sugriovė mūsų valstybes. Latviai ten kovojo beviltiškai, bet ryžtingai išsilaikė net po vokiečių kapituliacijos Vakaruose. Ten buvo ir apsiaustų lietuvių kovotojų toje mažytėje Lietuvos — Latvijos saloje. Tas Liepojos katilo sklypas, ta baltų žemės skiautė, kiaurai lig podirvio permerkta brolių krauju, reiškiančiu savo žemės meilę didesnę už mirtį, tampa mums karališku antspaudu ant vienybės dokumento, kurį su didžiausia pagarba tvirtiname ir pripažįstame. Tasai simbolinis kraujo raštas sėkmingiausiai griauna užtvarą, priešų užgriozdintą tarp šiaurės ir pietų tautos, parodydamas, kaip mums reikia jieškoti to, kas jungia, paliekant užmiršimui tai, kas skiria. Politikų kombinacijos, besirūpinančios savo partijų gerove, lieka bejėgės prieš gaivališką tautos valią siekti bendrumo nuosavu keliu. Ateitis turės skaitytis su ta jėga, kuria jau gyvai jaučiame rusenant abiejose pusėse, kurią brolių kraujas pastiprina ir įpareigoja. Lietuvis karys turi žinoti, ko vertas tas idealas, už kurį liejamas jo kraujas, todėl prašo atverti politikos spintas, šiomis mintimis ir sveikina latvius, tardamas: “Lai dzivo bralu tauta!”
