Kryžiuočiai

Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS

HENRIKAS SIENKIEVIČIUS

SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:

Gelbėdama Zbyšką ,nuteistą mirti už Ordino pasiuntinio įžeidimą, kunigaikštienė Danutė išsiuntė Macką į Malburgą.

Zbyškai besėdint bokšte suimtam, staiga mirė tik gimusi karalienei dukrelė, o po jos netrukus ir pati Jadvyga. Tie įvykiai atidėjo bausmės vykdymą neribotam laikui ir jaunuolis liko lyg užmirštas kalėjime.

Staiga grįžo iš kelionės Macka, sužeistas ir vos gyvas. Kunigaikštis Jurandas dar spėjo jį išgelbėti nuo užpuolikų vokiečių. Per užpuolimą dingo kunigaikštienės rašytas Ordino magistrui laiškas ir Mackos kelionė, nelaimingai pasibaigusi, nedavė jokių rezultatų.

Visos viltys išgelbėti Zbyšką dingo. Kaštelionas paskyrė dieną bausmei įvykdyti ir turgavietėje pradėjo statyti aikštelę galvos kirsdinimui .

-o-

Kunigaikštienė tačiau vis dar tebesitarė su Vaitiekumi ir Stanislovu ir kitais mokytais kanauninkais, rašytųjų įstatymų ir papročių žinovais. Ji tai darė akinama kašteliono žodžių, kuris buvo pasakęs, kad, suradus “įstatymą ar paprotį”, nedelstų Zbyškos paleisti. Jie tarėsi ilgai ir rimtai, ar negalima būtų ko nors surasti. Nors kunigas Stanislovas ruošė Zbyšką mirčiai ir suteikė jam paskutiniuosius sakramentus, tačiau tuojau pat iš požemio dar kartą grįžo į pasitarimą, kuris užtruko iki aušros.

Tuo tarpu atėjo bausmės vykdymo diena. Iš pat ryto minios žmonių traukė į turgavietę, nes bajoro galva žmonių tarpe kėlė didesnio susidomėjimo, kaip kad paprasto žmogaus, o be to ir giedra buvo stačiai stebuklinga. Moterų tarpe pasklido žinia apie jaunuolišką pasmerktojo amžių ir grožį, todėl visas kelias nuo pilies pražydo tarytum gėlėmis nuo susirinkusių miesto merginų.

Languose prie turgavietės ir išsikišusiuose balkonuose taip pat galima buvo matyti moterų gobtuvai arba vienplaukės galvos, papuoštos rožių ar lelijų vainikėliais. Nors tai tiesioginiai jų ir nelietė, bet norėdami pasirodyti, prie pat bausmės vykdymo vietos, tuoj pat už riterių, norėdami pareikšti jaunuoliui savo užuojautą, buvo susispietę prie pat aikštelės ir visi miesto patarėjai. Už jųjų spaudėsi margaspalvė smulkesniųjų pirklių ir amatininkų minia, pasipuošusi savųjų cechų spalvomis. Į užpakalį nustumti studentai ir vaikai, kaip išerzintų musių būriai, spietėsi aplink, verždamiesi ten, kur tik pasirodydavo nors truputį laisvesnės vietos. Viršum šitos susikimšususios minios galvų kilo aukštyn pastovas, padengtas nauja gelumbe, ant kurio viršaus stovėjo trys žmonės: budelis, barzdotas ir žiaurus vokietis, dėvįs raudoną apsiaustą ir tokios pat spalvos galvos gobtuvą, su sunkiu, dviašmeniu kardu rankoje ir du jo padėjėjai, plikomis rankomis ir susijuosę virvėmis. Prie jų kojų buvo matyti kaladė ir gelumbe apdengtas karstas. Mergelės Marijos bažnyčios bokšte gaudė metaliniu balsu varpai, gąsdindami kuosų ir balandžių būrius, žmonės žvelgė tai į nuo pilies ateinančią gatvę, tai į pastovą ir stovintį ant jo budelį su degančiu nuo saulės spindulių kardu, tai pagaliau į riterius, į kuriuos miestiečiai visada su pagarba ir su pavydu žiūrėdavo. O šiuo metu ir buvo į ką žiūrėti: visi garsiausieji riteriai kvadratu buvo apsupę pastovą. Buvo stebimi platūs Zavišos Juodojo pečiai ir jo figūra, su pečius dengiančiais juodais plaukais. Taip pat ketvirtuotas Zindramo iš Maškovicų liemuo tvirtomis kojomis, ir milžiniškais, stačiai nežmoniškas Paškos iš Vyskupėlių ūgis, ir žiaurus Bartašiaus iš Nodzinkos veidas, ir Dobkos iš Olesnicų, kuris Torunės turnyre, nugalėjo dvylika vokiečių riterių, išvaizda, ir Žygimantas iš Bobovos, pagarsėjęs Vengrų Košycuose, ir Kronas iš Ožkagalvių, ir baisusis imtininkas Lisa iš Targoviskos, ir Staška iš Charbimovicų, kuris net bėgantį arklį pavydavo. Visų dėmesį į save kreipė taip pat ir išbalusiu veidu Macka iš Bogdanieco, kurį prilaikė Florijonas iš Korytnicų ir Martynas iš Vrodmovicų. Buvo manoma, kad jis esąs pasmerktojo tėvas.

Skaityti daugiau: Kryžiuočiai

PERŠOVĖ VIENAS KITĄ

ALEKSAS GRIAUZDĖ

Atsargos viršila Antanas Matonis

Viršila Antanas Matonis, gim. 1896 m. birželio 16 d. Klepočių km., Valkininkų valse., ūkininkų šeimoje. Vienturtis.

Pradžios mokyklą lankė Valkininke, o vežiau technikos mokyklą Vilniuje, kurioje tuo laiku buvo tik du lietuviai mokiniai. Tuomet sunku buvo patekti technikos mokyklon, bet tėvas mokyklos direktoriui davė kyšį: briedžio ragus. 1914 m., karui prasidėjus, buvo paimtas caro kariuomenėn. Pradžioje tarnavo 8geležinkelio batalione, o nuo 1916 m. pradžios Baltijos laivyne, I rango kreiseryje “Slava”. Revoliucijai kilus buvo Kronštate. Buvo išsitarnavęs vyr. puskarininkio laipsnį. Revoliucijos metu Petrapilyje susitiko karininką Povilą Dundulį, kuris patarė pereiti į lietuvių batalioną. Gen Nagiaus pagalba (tuo laiku jis buvo jūrų ligoninės Kronštate vyr. gydytoju) buvo perkeltas į lietuvių batai. Vitebske, kur atsirado 1917 rugsėjo mėn. Btal. vadu buvo karininkas Juozapavičius, kiti karininkai: Dundulis, Petras Genys ir daugiau, kurių dabar neatsimena. Artinantis vokiečiams, pasitraukė į Toročiną, kur sutiko savo tėvą. Lietuvon grįžo 1918 m. gegužės mėn. į ūkį.

Lietuvos kariuomenėn įstojo savanoriu Vilniuje 1918 m. spalio mėn. Tuo laiku laipsnių dar nebuvo; buvo priskirtas prie Lietuvos Tarybos sargybos viršininku. Artinantis į Vilnių bolševikams, Matonis buvo perkeltas į 1 pėst. pulką Alytuje. 1919 m. sausio mėn. su karininkais Musteikiu, Mikelėnu ir Matulioniu (apie 60 žm. būrys) nuvyko į Lentvarį perimti iš vokiečių ginklus, kurie atidavė lietuviams, nuginklavę lenkus. Negalėdami grįžti Alytun tiesiog, vyko per Kauną. Alytuje būnant, buvo paskirtas I pėst. pulko I kulkosvaidžių kuopos viršila. Kuopos vadas buvo Aleksandras Svilas. Vėliau vadai keitėsi. Buvo: Jonas Jackus (gen., Karo M-los v-kasl, Savickas, Povilaitis.

Skaityti daugiau: PERŠOVĖ VIENAS KITĄ

LATVIŲ LAISVĖS IR NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOS

K. STALŠANS, mag. hist.

Kiek liudija kronikos, istorijos šaltiniai ir tautosaka, latvių tautos laisves kovos ir pastangos prasidėjo jau žiloje senovėje. Rusų kronika sako, kad 12. amžiaus pradžioje, 1107 m. senųjų latvių kiltis žemgaliai smarkiai sumušė Polocko rusų kunigaikšti, praradusį 9,000 žuvusiųjų, todėl kad rusai, rinkdami mokesčius nuo žemgalių, kartu su tuo kėsinosi pavergti juos. Kada to pačio šimtmečio pabaigoje pas lybius, kurie gyveno dabartinės Rygos apylinkėse, kartu su pirkliais atėjo misionieriai skelbti krikščionybę, laisvieji lybiai nesipriešino. Bet kada jie matė, kad kiek vėliau atėję kryžiuočiai stengiasi juos pavergti, prasidėjo kovos. Lybiai vistiek buvo nugalėti. Kovų metu 1201 m. buvo įsteigtas Rygos miestas, iš kurio prasidėjo latvių kilčių: latgalių, sėlių, kuršių ir žemgalių užkariavimas. Visi priešinosi, bet negalėjo išsilaikyti. Sėliai pateko vokiečiu galion 1208 m., latgaliai — 1224 m., kuršiai — 1260 m., bet žemgaliai, kaip pradėjo kovas 1219 m. su kryžiuočių ordinu, taip ir atkakliai su pertraukomis tęsė iki pat 1290 m., tam tikru laiku savo žymaus kunigaikščio (kronikose pavadintas “rex”) Viestarto arba Vestardo vadovybėje. Kovos buvo žiaurios. Viestartas norėjo sujungti visas latvių kiltis prieš vokiečius, bet nepavyko. Jis gyveno viename laikotarpyje su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Mindaugu, kuris sujungė lietuvius, išsilaikė prieš vokiečius ir padėjo pagrindus Lietuvos karalystei. Manoma, kad Vie startas Mindaugo pavyzdžiu norėjo to pat pasiekti senojoje Latvijoje. Po kruvino mūšio 1289 m. prie Sidrabenės pilies, žemgaliai buvo sumušti ir visos latvių kiltys, praradusios laisvę, tapo vokiečių pavergtos. Tada prie laisvės pripratę žemgaliai nenorėjo likti vokiečių vergovėje ir, pagal kroniką, 100,000 jų paliko tėvynę ir perėjo gyventi laisvojon Lietuvon, kur jie su laiku sulietuvėjo.

Vokiečiai latvių ir estų kilčių užkariautuose kraštuose įsteigė savo Livonijos valstybę, kuri išsilaikė šimtmečiais, iki pat 1561 metų. Šiame laikotarpyje latvių tauta prarado savo žemę, kuria palaipsniui savinosi užkariautojai, sudarę sau didelius, kartais neįmanomai didelius dvarus. Buvusieji latvių bajorai arba perėjo į vokiečius (manoma, kad nedaug), arba susiliejo su ūkininkais, kurie virto baudžiauninkais. Prarandanti laisvę, tauta, vistiek nenustojo svajoti apie ją. Tų metų tautosaka liudija apie tai. Yra nemažai pasakų ir šiaip padavimų apie nuskendusią pilį. kuri kada nors prisikels, apie miegančią karalaitę, kuri laukia savo sužadėtinio, kuris ją pažadins ir t.t.

Po Livonijos karo 1582 m. Livonijos valstybė buvo galutinai suskirstyta: visos latvių žemės pateko suvienytai Lietuvos — Lenkijos valstybei kaip 2 autonominės sritys: Kuršo ir Uždauguvio hercogystės. Po taip vadinamojo švedų—lenkų karo, pusę Uždauguvio hercogystės latvių žemės su Rygos miestą pateko Švedijai (1600—1629). Po žiauraus karo (1700 —1721) Rusija paėmė švedams priklausančią dalį su Ryga. Po I Lietuvos — Lenkijos padalinimo 1772 m. Uždauguvio hercogystę (Latgalę) paėmė Rusija, pagaliau ir Kuršo hercogystė po III padalinimo 1795 m. pateko Rusijai.

Skaityti daugiau: LATVIŲ LAISVĖS IR NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOS

Į KAREIVIŠKAS DIENAS PAŽVELGUS

EDV. ŠULAITIS

Nevienas esame girdėję reklaminius šūkius: “Join the Navy and see the world”, arba tokio pat pobūdžio teigimus apie mokslinimosi galimumus armijoje, aviacijoje ar kur kitur. Be abejo, jie daugiausia yra taikomi jaunuolių širdims suvilioti, tokiems, kuriems atsibosta civilinis gyvenimas ir apkarsta čia sunkiai uždirbama duona. Tada kelias tokiems yra aiškus: pasirinkti norimą ginklo rūšį ir su šypsena lūpose įžengti į nerūpestingą karinį gyvenimą.

Tačiau nevisiems yra proga apsispręsti už karinio gyvenimo pasirinkimą ir didžioji dalis turi, gal su truputį sukąstais dantimis, praverti kariuomenes stovyklos barakų duris, kaip “Selective Service” įstaigos “aukos”. Bet ir šiai šaukiamųjų kategorijai priklausantis jaunuolis neprapuls už kareivinių sienų, o čia įgytas patyrimas, bus naudingas ir karinę prievolę užbaigus.

Jau daug lietuvių ir iš naujai atvykusiųjų tarpo, savanoriškai ar ne, turėjo progą tarnauti šio krašto ginkluotose pajėgose. Čia mūsiškiai, paprastai, užsirekomenduodavo kaip pareigingi kareiviai.

Bet dabar, sugrįžus į civilinį gyvenimą, buvusiam G.I. atsiveria platesni horizontai ir turimas “veterano” titulas daug kur padeda. Paimkime tik vieną tokią paramą moksle, kuri yra teikiama pagal vadinamą “G.I. bilių”. Čia paprastam, 2 metus ištarnavusiam veteranui, neturinčiam šeimos ir studijuojančiam pilną laiką, yra galimumas gauti 3960 dol. pašalpą 36 mokslo mėnesių periodui. O su šeimomis ši pašalpa dar gali būti didesnė. Be to, yra dar ir daugiau visokių veteranams privilegijų, kuriomis Dėdė Šamas atsilygina už jo kariuomenės eilese praleistą laiką.

Tačiau ne apie tai čia norėjome rašyti, bet patiekti žiupsnelį atsiminimų iš anų kariuomenės laikų, kurie iš atminties vis negali išgaruoti ir turbut niekada neišgaruos.

Skaityti daugiau: Į KAREIVIŠKAS DIENAS PAŽVELGUS

Daugiau įrašų...

  1. Kariai ir jaunimas
  2. Karinės žinios
  3. Ramovėnų žinios
  4. Kuprinės pabiros

Subkategorijos