TAUTOS ATGIMIMO IR LAISVĖS KŪRĖJAS
Didžiojo Aušrininko Dr. J. Šliūpo Mirties Vienuolikos Metų Sukakties Proga
J. ŽILVINAS
Naktis bežvaigždė ūkanoą vargo šalį globė
ir pavergtųjų skausmas aižė dangaus skliautą,
o Tu nešei krūtinėj broliams šviesų meilės lobį.
iš kapinynų budinai gyvenimui karalių tautą.
B. Rutkūnas
Sukako vienuolika metų, kai žvarbų lapkričio rytą kukliam svetimos žemės viešbučio kambary ramiai užgęso vienas iš paskutiniųjų aušrininkų, lietuvių tautos atgimimo žadintojų ir laisvės kūrėjų — Dr. Jonas Šliūpas.
Įvairus ir pilnas kovų, laimėjimų ir nepasisekimų, darbo ir laisvės siekimo Dr. J. Šliūpo gyvenimas kaip ekrane perbėga skaitant jo pageltusiuose rankraščio lapuose surašytą autobiografiją — “Trumputė epizodiška mano gyvenimo apybraiža.” Verčiam lapą po lapo, o juose daktaro gana aiškia rašysena suminėti svarbiausieji jo gyvenimo įvykiai, besidarbuojant lietuvių tautos labui ir gerovei.
“Nors Tilžėje prof. Thomas tikino mane gimus šimtu metų per vėlai, kad lietuvių tauta begalėtų atgimti, man pačiam rodėsi, kad aš gimiau į patį laiką, ir aš pripažįstu, kad ūgterėjęs aš jaučiausi turįs jėgų ir narsos stoti kovon su tautos gniuždyto jais ir smaugėjais”, rašo Dr. J. Šliūpas savo autobiografijos rankraštyje.
O toji kova buvo didelė ir sunki, gi kovotojų tuomet, kai “Lietuva buvo skurdo, vargo ir nežinios šalis”, buvo tiek maža, vos ant pirštų suskaityti. Lietuvos liaudis gyveno tamsoje, “jaunimas mažai buvo linkęs į kilnesnes vakaruškas ar dainavimą... Nebuvo kas paragintų pamylėti darbą ir padoresnį gyvenimą.”
Išsimušęs į gimnaziją, J. Šliūpas dar labiau pajuto savo tautos sunkią dalią, iš vienos pusės persekiojo rusų caro valdžia, iš kitos gi — lenkų dvarininkai išnaudojo liaudį ir laikė ją lyg daiktine nuosavybe. Apie anas dienas J. Šliūpas rašo:
“Įkvėpimą kovoti įsigijau dar besimokindamas Mintaujoje (Jelguvoje), kur aš matydavau latvius turint savus laikraščius ir kasmet švenčiant tūlas giesmių ir tautiškas šventes. Aš svajodavau, kodėl lietuviams viskas draudžiama?” Ir lenkų jaunimo, besimokančio kartu su juo, patriotiškumas smigo J. Šliūpui į akis. Tuo metu jis įstojo į Tilžės “Lietuvių Raštų Draugystę”, kuri skelbė lietuvių tautą jau mirštant ir todėl kėlė reikalą rinkti jos dvasinę produkciją: dainas, mįsles, pasakas, padavimus ir kt J. Šliūpas apie savo tautą anaiptol buvo kitos nuomonės ir įsitikinęs, kad lietuvių tauta prisikels, tik reikia tautos žadintojų, tik reikia išsimokslinusių žmonių, tik reikia kovų ir darbo...
Dr. Jonas Šliūpas su žmona Grasilda ir sūnum Vytautu 1936 m.
Gimnaziją baigia 1880 m. pavasari su “kolegijos registratoriaus titulu”, o tų pačių metų rudenį su 8rubliais kišenėje išvyksta į Maskvą studijuoti. Kaip gimnazijoje, taip ir čia J. Šliūpas priverstas savo darbu užtikrinti sau gyvenimą. Maskvoje apsigyvenus inž. Petrui Vileišiui, susiriša su juo ir Jonu Spuduliu ir, prisitraukę 3 profesorius (Korsą, Fortunovą ir Millerį) nutaria Įsteigti “Lietuvių Filologiškąją Draugiją”,' tačiau caro valdžia šios draugijos netvirtina. Su kitais lietuviais studentais įkuria savą draugiją, dažnai susieina pasikalbėti ir padiskutuoti įvairiais klausimais ir leidžia hektografuotą “Aušrą” kaip J. Šliūpas pažymi, “lavinimuisi tėviškoje kalboje”.
Neilgai tačiau J. Šliūpas pabūva universitete. Jo veikla, drauge su kitų tautybių organizacijomis prieš rusiškąjį despotizmą buvo nepageidaujama to meto valdovams, ir 1882 m. J. Šliūpas gauna “pasportą’ vykti į užsienį. Jis vyksta į Tilžę, aplanko čia “Lietuvių Raštų Draugystės” narius ir nukakęs į Klaipėdą, su “Lietuviškos Ceitungos” leidėju ir redaktoriumi M. Šernium tariasi dėl Didžiajai Lietuvai skirto laikraščio — busimosios “Aušros” — steigimo. Tais metais jis dar grįžta į Petrapilio universitetą, čia įsteigia lingvistų būrelį, tačiau 1883 m. rusų valdžia J. Šliūpą ištremia į tėviškę.
Netrukus J. Šliūpas pasiekia Šveicariją, turi įvairių sumanymų, tačiau sunkių gyvenimo sąlygų verčiamas, rengiasi vykti į Čilę, kuri anuomet davė didelius žemės plotus kolonistams, ūkininkauti. Ir štai, kaip tik šiuo metu ateina iš Martyno Jankaus laiškas, kuriame rašoma, kad “Miksas, pametęs Aušrą, kažkur dėl visokių intrigų pabėgęs, ir, kad jei aš neatvyksiu, tai neliks Aušros. Viską metinas, per Prahą, kur buvau sustojęs pas Dr. Basanavičių, aš nuvykau ne be kliūčių į Bitėnus ir dirbau su pasišventimu, iki oberprezidentas Šlikmanas man “slavofilui”(!) liepė išsikraustyti iš Rytų į Vakarų Prūsiją (1884 m. kovo mėn.). Man išvykus, žandarai šieno ir šiaudų nampusėse darė kratą, manęs dar vis ieškodami”.
Atsidūręs Lietuvoje, J. Šliūpas jautėsi nesaugus, tačiau vis dėl to jis sukviečia Marijampolėje lietuvių inteligentų (P. Kriaučiūną, J. Jasulaitį, V. Staniškj, T. Žičkauską ir kt.) pasitarimą, paruošia platų memorandumą rusų valdžiai dėl spaudos draudimo atšaukimo ir pats jį, rizikuodamas gyvybe, įteikia rusų valdžios atstovams. Po šio žygio, gręsiant ištrėmimui Į Sibirą, J. Šliūpas ir vėl priverstas išvykti į užsienius. 1885 m. “per Liepojų ir Palangą, po kelių avantiūrų ir pavojų,” rašo Dr. J. Šliūpas, “galiaus aš nukakau į Hamburgą ir įsėdau į garlaivį. .. Taip tai ištrūkau iš rusų caro valdžios nagų. kuri, sako, — buvusi paskyrusi 20,000rublių už mano galvelę... nors vėliau dar nekartą Lietuvoje, kaip rusų, taip ir vokiečių pusėje buvo kratos daromos, kada pikti liežuviai paskelbdavo, jog iš Amerikos grįžo Šliūpas”.
Atvykęs Amerikon, kaip rašo Dr. K. Grinius, J. Šliūpas įsitikino, kad tenykščių lietuvių tarpe tautinis susipratimas yra labai menkas. Pats J. Šliūpas apie tai rąšo: “Mano gyvenimo tikslas Amerikoje buvo štai koks: pažinkime savo tautos nupuolimo priežastis: iš kur kilo ekonominis vargas, dvasinė tamsybė, religiškos neapykantos bei apjakimas, ir galiaus politiškasai Lietuvos susmukimas ir nugrimzdimas. Na, ir rašiau daug, ne literato vardui, įsigyti ir ne polyhistoru būdamas, nors tokiu būti aplinkybės vertė, bet kad mano raštų skaitytojai labiau pamylėtų tėvynę, pažintų savo tautos praeiti ir išvengtų nemalonių klaidų besiirdami į nežinomąją ateitį.”
Pirmosios dienos J. Šliūpui Amerikoje buvo sunkios. Nemokėdamas jokio amato ir kalbos, jis dirbo vienoje farmoje, tačiau po mėnesio, supūslėjus abiem rankom ir ant plaštakų bei pirštų atsiradus sunkioms žaizdoms, jis grįžta į New Yorką. Čia susipažįsta su lenkiškos organizacijos spaustuvininku Miku Tvarausku, kuris jau 1879 m. leidęs “Lietuvišką Gazietą”, ir su savo 95 dolerių kapitalu įsijungia į šios menkos įmonėlės darbą. Su Tvarausku pradeda leisti laikraštį “Unija”, bet kilus nesutarimams, J. Šliūpas iš šios spaustuvėlės pasitraukia, neatgaudamas į ją įdėto savo kapitalo. Tačiau su vietos lietuvių parama jis įsteigia savo spaustuvę ir 1880 m. pradeda leisti “Lietuviškąjį Balsą”, pats rinkdamas raides, rašydamas straipsnius, ir pats spausdindamas bei platindamas...
Kartu J. Šliūpas įsijungia ir į visuomeninį darbą. Jis organizuoja lietuviškas parapijas ir lietuviškas bažnyčias, norėdamas tuo būdu atskirti lietuvius nuo lenkų; J. Šliūpas kuria įvairias lietuvių draugijas ir jas jungia į sąjungas, tuo būdu vis labiau surišdamas tūkstančius lietuvių išeivių ir gaivindamas jų tautinę sąmonę bei susipratimą. Savo veikimą J. Šliūpas išplečia tiek, kad joks svarbesnis įvykis neapsieina be jo dalyvavimo, be jo organizavimo.
1886 m. užsidarė “Aušra”. Apie tai J. Šliūpas rašo: “Kada neliko ‘Aušros’, aš norėjau prisidėti prie jos atgaivinimo, bet mano skurdi padėtis pasipriešino.”
Baigęs Marylando universitetą ir įgijęs medicinos gydytojo teises, jis sėkmingai vertėsi praktika Kaip gydytojas, J. Šliūpas Amerikoje turėjo didelį pasisekimą ne tik vietose, kur gyvendavo, bet ir ten kur nuvykdavo su prakalbomis. Daugelį vargšų jis gydė veltui, ir per 26 praktikos Amerikoje metus, jo paslaugos vargšams apskaičiuojamos 18,000 dolerių. Drauge su vienu lenkų gydytoju jis įsteigė akušerių kursus lietuvėms, kuriuos baigė apie trisdešimt lietuvaičių.
Pirmojo Pasaulinio Karo metu J. Šliūpas vyksta per Japoniją į Rusiją ir lietuviams pabėgėliams atveža pašalpų. Tuo metu latvius jis kalbina įkurti lietuvių — latvių respubliką, tačiau latviai jo minčiai nepritaria, ir J. Šliūpas vyksta į Švediją. Pažymėtina čia jo išleista knygelė “Šiaurės Tautų Sąjunga”, kurioje jis svajoja apie Lietuvą susivienijusią su suomiais, švedais, estais, latviais ir kitais kaimynais.
1918 m. gale J. Šliūpas vyksta į Angliją (kelionės per Atlantą metu vos nenuskęsta jį vežęs garlaivis), įsikuria Londone ir veikia Amerikos lietuvių vardu kol iš Lietuvos atstovais atvyksta prof. Čepinskas ir Bizauskas. “Po to, rašo Dr. J. Šliūpas, Paryžių aplankęs ir iš ten veikiančio komiteto siųstas, St. Nazaire mūsų krašto ligoninėms bei šiaip visokių padargų pripirkęs iš Amerikos sandėlių už arti pusės milijono dolerių, aš atsidūriau Lietuvoje... Smetona man liepė važiuoti į Rygą ir ten būti Lietuvos atstovu. Rygoje pergyvenau latvių kovas su bermontininkais ir prieš Kalėdas 1919 m. per Krustpilę aš grįžau i Kauną. P. Natkevičius buvo mano adjutantas. Su juo mudu lankėvosi Tartu mieste pasimatyti su rusų atstovu žydu Joffe ir užmegsti su rusais santykius. Buvo sutarta komisijų suvažiavimą padaryti Illaukėje (Eglaitėje), 1920 m. sausio 4 d., bet užsienio reikalų ministeriui Voldemarui sovietų nekenčiant ir už nieką laikant, tas planas neįvyko, nors ir čičerinas kelias telegramas mušo”.
Vėliau dar kartą J. Šliūpas vyksta į Ameriką, renka ten aukas Lietuvos prekybiniam laivynui, o sugrįžęs į Lietuvą, dalyvauja ekonominių organizacijų steigime, organizuoja prekybos ir pramonės įmones, svariai prisideda su savo per eilę metų uždirbtuoju kapitalu. Jis mokytojauja Biržų ir Šiaulių gimnazijose, vėliau Vytauto Didžiojo Universitete skaito medicinos istoriją. Už mokslinius darbus universitetas vėliau suteikia J. Šliūpui medicinos, istorijos ir teisių garbės daktaro titulus.
Beburmistraujantį Palangoje Dr. J. Šliūpą užtikę 1940 metų birželio įvykiai. Su kartėliu prisimena Dr. J. Šliūpas tas dienas: “...per visą laiką aš buvau susitaupęs iki 38,000 dolerių, kuriuos Lietuvon parsivežiau, manydamas tėvynėje ramiai nugyventi, baigsiąs savo senatvę. Bolševikai 1940 ir 1941 m. mane apgrobstė ir ubagu pavertė.” Bolševikams atėjus vienas kitas pažįstamas man laiškuose rašė, jog mano ieškinys — civilinė metrikacija tapo įvykdyta ir, jog aš turįs patenkintas būti. Lengvapėdžiai! Kada tauta pateko vergijon, jiems atrodė civiline metrikacija dideliu dalyku... Jog žlugo visi idealai, visos materialinės bei dvasinės gėrybės, žlugo ir tautos politinė nepriklausomybė. Per visą savo amžių aš skelbiau lietuvių patriotizmą, lietuvių kalbos atgijimą ir meilę, mokslo dvasios reikalingumą, etikos kilnumą ir pamatingumą valstybėje, talkininkavimą vienų kitiems, bendradarbiavimą, įstatymingumą, tvarką, laisvę... Bolševizmas viską sužlugdino, patrempė kojomis...”
Po bolševikų atvyksta vokiečiai, ir tada Dr J. Šliūpą matome Palangoje organizuojantį apsaugos vykdomąjį komitetą. Tūli asmenys įskundžia daktarą vokiečiams, esant žydus užtariančiu burmistru, ir vokiečiai jį suima, bet netrukus paleidžia. Vėl ateina žinomieji įvykiai, ir Dr. J. Šliūpas su šeima priverstas paliki tėvynę. Jis apsigyvena Vokietijos pietuose.
Ir tremtyje daktaras kruta, kaip ir visą savo amžių, kada jis, šalia medicinos gydytojo praktikos, rado laiko rašyti laikraščiams ir atskiras knygeles bei daryti vertimus iš svetimų kalbų. Be redaguotųjų “Unijos”, “Lietuviškojo Balso”, “Apšvietos”, “Aušros”, “Naujosios Gadynės”, “Laisvosios Minties” ir kitų laikraščių, daktaras parašė visą eilę knygų įvairiomis temomis. Štai keletas: Abėcėla (parašė kartu su Egle — Liuda Malinauskaite, pirmąja savo žmona); Lietuvių Raštai ir Raštininkai: Patkulis; Aš ir Lietuva; Praeitis, dabartis ir ateitis lietuvių tautos; Lietuvių Tauta (2 tomai); Šlėktos Viešpatavimas Lietuvoje (prie šio pridėta ir Čatskio Lietuvos Statuto vertimas); Lietuviai Mažojoje Azijoje; Senovės ir Viduramžių Medicinos Istorija; Šis tas iš pasaulinės prekybos Istorijos; Jaunatvė; Ryžkimės Sveiki Būti: Lietuvių, latvių bei prūsų arba baltų ir jų prosenių mythologija; Juozas Zauka ir kun. A. Šliūpavičius. Ir kitų savo kūrinių, kurių buvo virš penkiasdešimt, kaip rašo Dr. J. Šliūpas ir pats neatsimena. Jis yra rašęs ir svetimomis kalbomis. Yra likę ir rankraščių.
Tremtyje daktaras rašo: “O mes, visa šeima, esame patrijotiškai nusistatę ir po visų negerovių laukiame Lietuvą, lyg Phoenixą, atgimstant iš pelenų, gražesnę, doresnę, darnesnę, negu buvo iki šioliai, o ir su žymesne savigarbe. Lietuvai, senai lietuvių tautai, pritinka užimti garbingą vietą tautų symfoniškame orkestre”.
* Dr. J. Šliūpą jau slėgė sunki amžiaus našta, ir vėliau jis rašo: “Nuo tūlo laiko aš nesveikuoju: kaulai surambėjo, atmintis ir regėjimas sumažėjo... Nestebėtina, kad dažnai mirties mintis švaistosi po smegenis. Mirtis man baimės nedaro; tik rūpi... kas bus su mūsų tėvyne. Tačiau šiandien tai ne 1883 m.: anuomet inteligentus ant pirštų suskaitydavome, o dabar jų jau tūkstančių tūkstančiai. Yra kas tautos reikalais rūpinasi. Taip pat ir mano liekančiais raštais gal kas nors pasiindomaus ir atitinkamai suvartos.”
1944 m. lapkričio mėn. jis vyksta į Berlyną, kur eterio bangomis žada tarti savo tiesų žodį užjūrio lietuviams, bet nespėja... Lapkričio 6 d. ryte atgula amžinajam miegui. Berlyne, Wilmersdorfo krematoriumo koplyčioje, dalyvaujant gausiam lietuvių tremtinių būriui, įvyko kremacijos iškilmės, gedulingos giesmės ir muzika bei mūsų visuomenininkų kalbos.
Baigsime daktaro žodžiais: “Ką aš sugebėjau savo audringame gyvenime padaryti, tai aš padariau. Būdamas ilgą laiką pats vargo pele. vis taip šokau; kaip mokėjau ir galėjau — ne savo naudos trokšdamas”.
Lietuvos Kariuomenės šventė— Lapkričio 23-ji yra ir Lietuvių Sąjungos “RAMOVĖ” šventė. Šios dvigubos šventės proga Lietuvių Sąjungos “RAMOVĖS” Centro Valdyba sveikina visus Ramovėnus, Savanorius-Kūrėjus, Vyties Kryžiaus Kavalierius, Lietuvos Laisvės Kovų Invalidus, buvusius Lietuvos Kariuomenės karius, dabar išblaškytus po visus pasaulio kontinentus, visus lietuvius karius tarnavusius ir tebetarnaujančius Vakarų Galybių. ginkluotosiose pajėgose. Taip pat sveikina atsikūrusia Lietuvos Šaulių Sąjungą Tremtyje ir Lietuvos Kunigaikštienės Birutės Draugiją, Ramovėnų uolią talkininkę.
Jau virš 12 metų kaip Lietuva ir kitos Rytų ir Vidurio Europos tautos neša sunkią komunistinės Rusijos okupaciją. Okupantas kiekvienais metais vis labiau įsitvirtina užimtuose kraštuose, pajungia savo kontrolėn naujus kraštus ir vergijos pančius be atvangos kiša likusioms laisvoms tautoms. Sovietai, keisdami savo politikos bei strategijos metodus pagal momento dvasią, pastaruoju metu, nuodija Vakariečių sąmonę “koegzistencijos” nuodais. Genevos konferencijos pirmūnų sukurta “taikos” dvasia ir iš jos besirutulioją veiksmai nieko gero pavergtiesiems nežada. Atrodo, kad pavergtųjų išsilaisvinimas ne artėja, bet tolsta. Taip manyti verčia matomos “taikos” dvasios pasėkos. Tačiau neįtikėtina, kad Vakarų demokratija kapituliuotų prieš nešančią vergiją komunizmo diktatūrą. Lemiamoji kova dar neprasidėjo. Kai ji prasidės— Vakarai ją laimės. Tada Lietuva ir kitos pavergtos tautos bus laisvos.
Šios dienos šventės proga visi lietuviai visuose pasaulio kampuose, pakilkime dvasioje, atnaujinkime savyje pareigos pajutimą savo kenčiančios tėvynės atžvilgiu, sustiprinkime savo ryžtą ir viltį tikėjimu, kad mūsų tauta išliks gyva ir susilauks laisvės.
A. RĖKLAITIS
Sekretorius
P. PLECHAVIČIUS
Pirmininkas
Lietuvos Kariuomenės Šventės proga nuoširdžiai sveikiname Lietuvos Karius, Kovotojus -Savanorius, Laisvės Kovų Invalidus ir Šaulius, kovojančius priešo kankinamoje Tėvynėje, buainčius bei dirbančius kituose kraštuose prieš mūsų Tėvynės pavergėją ir viso laisvojo pasaulio priešą—komunizmą.
KUNIGAIKŠTIENĖS BIRUTĖS D-JOS CHICAGOS SK. VALDYBA
