KARDO VYSTYMOSI ISTORIJA
PLK. O. URBONAS
Vienas iš šalto ginklo seniausių tipų yra kalavijas. Jau gilioje senovėje buvo žinomas trumpas, platus, dviašmenis kalavijas, pradžioje iš bronzos, vėliau iš geležies arba plieno (autorius skiria kardą nuo kalavijo. Red.). Kalavijas būdavo nešiojamas makštyse, arba ir be jų, už diržo užkištas, arba prie diržo prikabintas, paprastai, iš kairės pusės, bet kai kada ir iš dešinės. Tokiais kalavijais buvo ginkluotos makedoniečių falangos ir romėnų legionai.
Tokios formos kalavijas išsilaikė iki 12 šimtmečio. Riterių šarvams sustiprėjus, jis savo pirmykščia forma jam skirto uždavinio negalėjo atlikti. Jis pasirodė per silpnas perkirsti riterio šarvą ar skydą. Teko jį ilginti ir daryti vis sunkesnį. Tas vyksmas tęsėsi tol, kol kalavijas pasiekė 80 cm ir net 1 m ilgio. Bet toks kalavijas pasirodė esąs be galo sunkus ir neparankus, dėl to, abiejuose jo šonuose būdavo iškalami ilgi “takai” (Rille, dol), o rankeną aprūpindavo apvalia atsvara (Gegengewicht, protivoves). Riterio ranka būdavo apsaugojama vien nedidelio kryžiaus trumpais galais, kurie tik labai nežymiai išsikišdavo į šonus. Menka rankos apsauga, tokio kryžiaus suteikiama, anais laikais nesudarė neigiamą kalavijo ypatybę, nes kalavijas būdavo naudojamas vien tik smūgiams, o priešo smūgius turėdavo atremti skydas, (brž. 1).
13 ir 14 šimtmečių bėgyje riterių šarvai vis tobulėjo ir metalų apdirbimui išsivysčius, galų gale, pavirto į tampriai surištų tarpusavyje plieno plokštelių ištisą sistemą. Sąryšyje su tuo turėjo keistis ir kalavijo forma. Jo geležtė turėjo dar sustiprėti, takų vietoj atsiranda stiprios ir stačios briaunos ir kalavijo pavidalas vis daugiau ir daugiau yra pritaikomas dūriui; jo galas darosi vis smailesnis, kad galėtų prasiskverbti tarp skydinių šarvo plokštelių arba pramušti retėžinius šarvus (Kettenhemd, kolčuga. Brž. 2).
Tuo metu raitininko kalavijas galutinai atsiskyrė nuo pėstininko vartojamo ir pavirto į ypatingą “raitininko pusantros rankos” kalavijo tipą (Reiterschwert zu anderthalb Hand). Šitų kalavijų rankenos neprilygo vėlesnių landsknechtų “dviejų rankų” kalavijų rankenos ilgumui, bet buvo pakankamai ilgos, kad kalaviju smogiant, reikalui esant, galima būtų pridėti dar ir antra ranka (Brž. 3).
15 šimtm. riterių šarvai visai ištobulėjo ir pranyko skydas, kuris paskutiniais šimtmečiais vis mažėjo ir mažėjo, kol pasidarė daugiau nebereikalingas, nes visas riterio kūnas buvo padengtas šarvais.
Skydui pranykus, priešo smūgius reikėjo atremti kalaviju. Tam reikalui kalavijo rankeną reikėjo pritaikinti geresnei rankos apsaugai. Iki šiol buvęs lygus kryžius gavo, iš pradžių, iš vienos pusės, vėliau ir iš abiejų pusių po žiedą, o vėliau, 16 šimtm. pradžioje, dar keletą žiedų, kurie buvo nukreipti į smaigalio pusę. Šitų prietaisų pagalba priešo ginklas būdavo sustabdomas saugiame nuo rankos atstume (Brž. 4).
Taigi, matome, kad iki šiol visos pastangos buvo kreipiamos, kad kalaviją išlaikyti jo paskirčiai tinkamoje augštumoje. Tačiau toliau eiti jau nebuvo kur, kalavijo dydis ir svoris pasidarė toki, kad juo naudotis galėdavo tik raitininkas ir tai tik trumpai. Nuolatos nešiotis jis nebetiko. Pasirodė, jog yra reikalingas kitas, lengvesnis ir patogesnis ginklas. 15 šimtm. bėgyje pasirodė visa eilė naujų tipų, iš kurių čia suminėsiu tik būdingesnius:
1. Kadangi kalavijas pasirodė esąs bejėgis prieš pilnai ištobulintus riterių šarvus, be kalavijo, riteris imdavo su savim prisegamą prie balno, didelę špagą su trijų ar ketverių briaunų geležte, kaip pagalbinį ginklą, špagos plonos ir ilgos geležtės smaigalis būdavo rūpestingai ir ypatingai užgrūdinamas, kad galėtų pramušti retėžinius šarvus ar prasiskverbtų tarp skydinių šarvų plokštelių (Brž. 5). Rytuose šitoks ginklas buvo žinomas jau anksčiau, kur jį vadindavo “končaru”, o Lietuvoj, Lenkijoj ir Rusijoj jis buvo vartojamas žymiai anksčiau kaip vakarų Europoje. Tuose kraštuose šitas ginklas laikėsi iki 17 šimtm. galo, tik jo rankena turėjo visai savotišką, grynai rytietišką pavidalą (Brž. 6).
