Kryžiuočiai
Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:
Atvykę į Krokuvą kartu su kunigaikštiene Danute, Kęstučio dukra, Macka su brolvaikiu Zbyška, kitą dieną nuvyko ankstybųjų mišių į katedrą.
Pamaldų atvyko ir karalius Jogaila su karaliene Jadvyga, kurią lenkai laikė beveik šventąja. Karališkoji pora tikėjosi netrukus susilaukti sosto įpėdinio. Tai būsimai šventei jau rinkosi svečiaiiš visų kraštų.
Po pamaldų Zbyška buvo pašauktas patarnauti kunigaikštienei Danutei prie stalo bendruose su karalium pusryčiuose. Tarp svečių būta ir Ordino pasiuntinio Lichtenšteino, kurį Zbyška, bekeliaudamas Krokuvon, vos nenudūrė, nes savo širdies mergelei buvo pažadėjęs tris povo plunksnas nuo kryžiuočio šalmo. Už pasiuntinio užpuolimą jam dabar grėsė iš Jogailos bausmė.
Jogailos žvilgsnis akimirkai sustojo ties Zbyška. Ir pirmą kartą jis pagalvojo apie jo laukiančią bausmę.
Tačiau vokietis net neįtarė, kad tasai riteris, užpuolęs jį staiga kelyje, yra taip arti. Prasidėjo pusryčiai. Buvo patiekta vyninė sriuba, taip stipriai paįvairinta cinamono, gvazdikų, imbiro ir šafrano prieskoniais, kad jos kvapas pasklido po visą kambarį. Tuo pat metu juokdarys Ciarušekas, sėdėdamas tarpduryje, pradėjo pamėgdžioti vieversio balsą, kuris, matyt, karaliui labai patiko. Netrukus kitas juokdarys, įsimaišęs į stalus aptarnaujančius tarnus, užpakalyje svečių kėdžių taip vykusiai pradėjo pamėgdžioti bitės zirzimą, kad kai kurie svečių, padėję šaukštus ant stalo, pradėjo ginti savo galvas rankomis nuo bičių. Kiti, šitai pamatę, prapliupo juokais. Zbyška ištikimai patarnavo kunigaikštienei ir Danutei, bet pamatęs, kad ir Lichtenšteinas mosuoja rankomis apie savo pliką galvą, ir užmiršęs savo nesaugumą, pagavo taip juoktis, kad net ašaros veržėsi jam iš akių.
Pastebėjęs savo apsirikimą, kryžiuotis pasisuko į vyskupo Šlakstyklės pusę ir pasakė jam keletą vokiškų žodžių, kuriuos vyskupas tuojau pat pakartojo lenkiškai:
— Garbingasis svečias taip sako; — tarė, kreipdamasis į juokdarį, — gausi du skatikus, tik nezvimbk per arti, nes bitės nuvaikomos, o bitinai nugalabijami...
Paslėpęs gautus iš kryžiuočio skatikus ir, naudodamasis visose pilyse juokdariams teikiama laisve, juokdarys atsakė:
— Daug medaus yra Dobrynės žemėje, todėl ją ir apspito bitinai. Mušk juos pagaliau, karaliau Vladislovai!
— Štai skatikas ir nuo manęs, nes gerai pasakei, — tarė Šlakstyklė, — bet atsimink, kad, kopėčioms bevirstant, medaus kopinėtojas sprandą nusisuka. Šitie Malburgo bitinai, apspitę Dobrynės žemes, turi gerus geluonis, todėl būtų neatsargu lįsti į jų avilius.
