PIETINĖS LIETUVIŲ KILTYS IR JŲ ŽEMĖS

ANT. KASAKAITIS

Apie vieną lietuvių kiltį — jotvingus — čia ir noriu papasakoti, surinkęs papildomas žinias net iš nedraugų literatūros. Jotvingai, kaip juos lenkai jadzwingowie, jacwiz, jotwa, jatwiagi vadina, nuo senų laikų gyveno Būgo — Pripetės upyne, yra niekas kitas kaip lietuvių tautos pašalys, savo žūtbūtinėmis kovomis su slavais dengęs centrinę Nemuno — Dauguvos tautą. Herodotas (425 m. prieš Kr.) juos vadina neurais (maurais), o Ptolemejus (300 metų vėliau) — galijonais. Kai kurie lenkų mokslininkai, juos skiria prie slavų, Josef Kostrzewski “Kultūra prapolska” neurų kilmė yra visai neaiški, A. Osen-dowski nuomone neurų — galijonų kilmė gal būt suomiška, latvių kalbininko P. Šmito tvirtinimu jie skiriami prie baltų (aisčių) genčių. Mūsų nuomonė sutinka su latvio, nes žodžiai “niaurus” ir “galijonas” aiškėja tik lietuvių kalbos šviesoje, jie nieko bendro su suomiškumu negali turėti.

Kad prie Būgo bei Narvės upių kitados gyventa ne slavų, bet lietuvių kilčių, žinome kai ką ir iš istorijos, iš lietuvių kivirčų su lenkais bei mozūrais dėl žemių. Mindaugas, Traidenis ir Vytenis, remdami su vokiečių Ordinu kovojančias lietuvių gimines, kaip tik labai rūpinosi ginti ir Voluinės grobiamas tautos žemes, toks Drohičinas dar buvo Mindaugo Lietuvos teritorijoje.

Daug šviesos baltiškiems klausimams įneša lenkai, besiginčydami su vokiečiais dėl savo žemių. Taip lenkų proistorikas, tas pats Kostrzewski įrodinėja slavus nuo amžių gyvenus Odros (Oderio) ir Vyslos paupiuose, o kitas, prof. Tarnowski slavų lopšį suranda tarp Senos ir Dienupės (Dniepro). Kitas jų profesorius Josef Kisilewski, dar prieš antrąjį karą, norėdamas suduoti smūgį vokiečių erezijoms, skelbiančioms germanus gyvenus ligi Būgo upės, rašo savo knygoje “Ziemia gromadzi pochi”, paremtoje archeologijos duomenimis, kad jau geležies amžiuje Vyslos upynas su Silezija buvęs apgyventas ne germanų, bet... baltų! Visa tai mums, lietuviams, įdomu.

Geriausias prie archeologijos įrodomasis priedas yra lietuvių kalba — jos būta plačios ir įtakingos senovėje. Daugybė to krašto vietovardžių kalba lietuviškai: Vysla — vislus, plėtrus, jos kairysis intakas Pilica su Piliava miestu — pilti, pilis, toje pat pusėje upė Varta — vartai ir kt. Dešiniajame Vyslos krante, buvusioje Ordino žemėje randame upę Pasargę — pasergėti, sargas, vietoves Pupiai, Tolaukis, Tolkimyčiai, Vūsiai, Lanka, Baiga, Piliava, Kolno — kalnas, net Elbingas anksčiau Trūsas yra buvęs, upė Būgas — baugus, pabūgti ir daugybė kitų pavadinimų, randamų abipus Vyslos, pagal prasmę išaiškinami lietuviškai.

Remdamasis tais vietų pavadinimais galiu tvirtinti, kad kraštai Vyslos žemupyje iki Būgo, Lietuvos Brastos — brasta žemaičiuose reiškia perbrendamą upės vietą — Pripetės paupyje su Pinsko miestu, lietuviškai. pinti, pins pynė, reiškiančiu tos vietos upių susipynimą, ir vėlesniais laikais yra buvę lietuvių gyvenami. Viena iš geriausiai man pažįstamų to krašto vietų yra prie Būgo upės, buv. Lomžos gubernijoje, netoli nuo Gardino gub. sienos Nūro miestelis, buvęs isotriniais laikais Nūro žemės sostinė. Jo priemiestis dar ir dabar yra lenkų “Piliški” vadinamas. Vietos žmonės pasakoja, kad žiloje senovėje čia buvusi tvirtovė, jų vadinama “grodek olszyno-vy” (alksninė pilaitė), nors žodžio “piliški” prasmės nebesuvokia. Tame Nūro miestelyje aš esu buvęs septynioliką metų mokytoju ir, suprantama, mane lietuvį, to miestelio ir jo priemiesčio pavadinimas lenkų gyvenamame krašte didžiai domino.

Nūro vardą sieti su neuru genties pavadinimu mane įdrąsina samprotavimai, kad slavai savo kalboje neturi dvibalsio “au”, jį paverčia atitinkamuose žodžiuose balsiu “u”. Taip mūsų tauras, lenkų — “tur”, kiaunė — “kuna”, ausis — “ucho”, sausas — “suchy”, latvių Bauskės miestas — “Busk” ir kt. Taip ir neuras (niauras) galėjo virsti Nūru.

 

Be Nūro ir Piliškių užtinkame ir kitų lietuviškų vietovių. Kokia 20 km į vakarus nuo Nūro, prie Būgo, yra miestelis ir Vilniaus — Varšuvos geležinkelio stotis “Malkinij”, kitų net “Małkinia” vadinama. Toliau nuo Nūro į šiaurę iki pat prūsų yra šie miestai: Zambrów, Lomža, Kolno, prie Labnos upelio, kurių pavadinimų ne patys lenkai nelaiko slaviškais. Kitoje Būgo pusėje, 10—12 km į pietvakarius nuo Nūro, randame miestelį “Sterdinj”, kurio pavadinimą kildinu iš lietuviško žodžio “skerdynė”. Tai leidžia tvirtinti netoli miestelio esantieji jotvingų kapai, “cmentarzysko jotwingow”. Ties ta vieta lenkai, verždamiesi į jotvingų žemę buvo smarkiai su jais susikovę — įvyko skerdynės. Vardas Piliški rodo, kad tą pilį buvo pastatę ne lenkai, o jotvingai — lietuviai prieš besibraunančius slavus. Atsitinka rasti tarp ūkininkų ir neslaviškų pavardžių:    pav. Terlikowski, Stec, Jagello, Pilišek, Butny, Gutry ir kt., net anksčiau minėtų istorikų pavardės Tarnowski — tarnas, Kisilewski — kisielius, skamba įtartinai lietuviškai. Teko nugirsti iš seno, neraštingo miestelėno ir tokių žodžių: “oiczvara ,apart, palei”, vartojamų ta pačia lietuviška prasme. Prie Būgo upės yra ir daugiau lietuviškų vietovių bei pilių. Prie Narvos upės yra išlikę piliakalniai:    netoli nuo Lomžos Viznos miestelis su sena pilimi, minima jau 1170 m., toliau į rytus Tikocino miestelis su piliakalniu. Gardino ir Balstogės apylinkėse yra taipgi senų kapinynų, kuriuos Jozef Kostrzewski vadina jotvingų kapais. Yra žinomi jotvingų kapai ir palei Liubliną apie Krivės kaimą ir Lopeniką, — aisčių dar toliau į pietus gyventa, iš kur juos išstūmė vengrų išjudinti slavai istorijos bėgyje. Vengrai 907 m. ties Presburgu nugalėjo čekus sužlugdydarni Didžiąją Moravų valstybę, įsikūrusią kovai su svetimaisiais ateiviais. Slavai, pastūmėti vengrų, vėliau germanų, ėmė spausti aisčius, pirmiausia jotvingus, juos išstumdami iš derlingų Liublino žemių, suvarė į Priepetės upyną — Pinsko pelkes.

Sistemingus jotvingų žemės užkariavimus pradėjo lenkų kunigaikštis Kazimieras Teisingasis. Pasak lenkų istorikus ,tasai kunigaikštis laimėjęs kovą su jotvingais 1194 m. Kitas jų kunigaikštis Boleslovas Gėdingasis sudavė jotvingams smūgį 1264 m. Dėl to pablogėjo santykiai tarp lenkų ir Mindaugo. Lenkų karalius Lekšas Juodasis, plėšdamas Lenkijos sienas buvo susikirtęs su jotvingais ir juos nugalėjęs ties Lopeniko kaimu, tarp Cholmo ir Krasnistavo (Liublino žemėje) 1282 m. Iš abiejų pusių krito daug karžygių, nes kaip lietuviai, — jotvingai kovėsi narsiai ir atkakliai. Tai liudija ištisa kurhanų — kapų grandinė aplink Lopeniką ir Krivės kaimą. Tuose kapuose ilsisi jotvingų kūnai ir jų vardas. Po to lenkai ėmė intensyviai kolonizuoti jų tėviškę ir dėl jos varžytis su Haličo rusais.

Po tų pralaimėjimų jotvingai nustojo būti pertvara tarp lenkų ir centrinės lietuvių tautos, išnyko istorijoje ir jų vardas. Nuo to laiko kovas su lenkais ima tęsti jau tik lietuviai. Mano supratimu, mūsų rašytojai turėtų labiau susidomėti tąja karžygiška tauta, per ilgus amžius dengusia mus nuo nuožmių priešų. Pasak lenkų kronikininkus, paskutinė jotvingų sostinė buvusi Drohičinas, prie Būgo ir paskutinis jų vadas — Kūnatas.

Lenkai su mozūrais nukariautas lietuvių žemes pasistengė kolonizuoti pirmiausia paskutinių kovų kariais, suteikdami jiems šlėktybę ir naują sritį pa-

Lietuviai vedasi belaisvį. Paveikslas iš senos gudiškos maldaknygės.

Lietuvos kariai 10 amžiuje. Iš lenkiškų šaltinių.

IX ir X amžiaus baltų pilaitė

vadindami Podlėse — Pagirys, nes į rytus nuo to krašto, tuomet būta didelių miškų. Baltvidžio giria yra tik menkas to masyvo likutis. Dabar tame Pagiryje yra dar daugybė tų smulkių, pilkrudinių šlėktų — bajorėlių. Tai tamsus, “fanabernas” elementas. 1897 m. dalyvaudamas gyventojų surašinėjime, buvau užėjęs vieną kaimą Kramkovo — Lipske vienų tik tokių šlėktų gyvenamą; nė vienas (sic!) jų nemokėjo rašyti. Tai mūsų jotvingų nukariautojų palikuonys. Tų šlėktinių kaimų ypatybė, tai dvilypiai pavadinimai. Nūro valsčiuje yra tokie jų vardai: Kramkovo — Lipske, Zebry — Lackowiec, Tymianki — Vachnie, Tymianki Buče, Ołtarze — Golače ir kiti. Jų daug ir kitur, ypač aplink Zambrova (žambris) pav. Gardlino — Damb, Sasiny — Letovnica, Klimaše — Jablon, Pruszki — Jablon. Galima spėti, kad tų pavadinimų viena dalis reiškia seną kaimo vardą, o kita jo nukariautojo pavardę ar karo vėliavos ženklą.    

Tie pilkrudiniai šlėktos, kaip seniau, taip ir dabar, braunasi vis toliau į baltų — aisčių žemes, savo nusususia ponyste, kaip nuodu, pūdydami lietuvio sveiką dvasią, sudarydami tautai sunkių problemų. Daugelis jų, apsimetę “patrijotais”, lietuvių herojiniais vardais pasikrikštiję, braunasi į jautriausias lietuvių pozicijas, politiką švietimą bei religiją, kad skaldytų tautos vienybę, slopintų budrumą, maitintų nevėkšliškomis idėjomis ir laikytų tautą po slavišku antspalviu koilgiausiai. žmonės, kurie turi lietuvišką savigarbą ir moka į tautos reikalus įsijausti, turėtų gerai apsižvalgyti, kas sėdi greta jų, kuo domisi ir ką veikia. Matome daug nesižvalgę, kad kažkas jau nutautino literatūrą, kažkas premijuoja konkursinį šlamštą, kažkas iš lietuviškos karo dainos daro polskas lopšines, o lietuviai tyli ir pinigus moka. Juk tai slopina tautišką dvasią. Kieno tai darbas? Gi pilkrudinių šlėktų, išskerdusių jotvingus, užgrobusių tris ketvirčius Lietuvos, priveisusių kraštą inteligentų su baltomis kelnėmis, tų “balto darbo” ideologų, nebesugebančių įsisiūti ištrūkusios sagos į nuosavus marškinius. O tačiau dar nėra vėlu įmūris tautiškai atsigauti ir sustiprėti tiek, kad mes kam nors savo sąlygas galėtumėm padiktuoti, ne, kiti mums, kaip lig šiol buvo įpratę.