BROLIAI IR SESĖS LIETUVIAI!
Naujųjų 1956 Metų proga Lietuvių Sąjungos “RAMOVĖ” Centro Valdyba sveikina visus brolius ir seses lietuvius pavergtoje tėvynėje, prispaustus vergijos pančiais, vargstančius ir žūstančius sovietų darbo stovyklose, sveikina visus brolius ir seses lietuvius, išblaškytus po viso laisvojo pasaulio kampus ir savo tėvynės nepamirštančius, sveikina mūsų tautos Partizanus, kovojančius ir kovojusius už tėvų žemės laisvę, sveikina Lietuvos Laisvės Kovų Invalidus, paaukojusius savo brangiausi turtą — sveikatą ant tėvynės aukuro, sveikina visus mūsų Kūrėjus-Savanorius, Vyčio ir Vyties Kryžiaus Kavali:rius, Karius ir Šaulius, budėjusius ir tebebudinčius laisvės sargyboje, sveikina nusipelniusi Amerikos Lietuvių Legijoną, visus Ramovėnus, įsijungusius į Sąjungos veiklą ir mūsų mielas ir veiklias Birutininkes, tiek daug naudingo darbo atliekančias tremtyje.
Šiandieniniai Kremliaus bosai, važinėdami po laisvojo pasaulio kraštus, apgaudinėja žmoniją savo dirbtinos šypsenos politika. Jų skelbiami taikingi šūkiai yra šiuo metu stipriausi komunizmo nuodai, skirti užmigdyti Vakarus, kad vėliau, be didesnių sunkumų, Maskva galėtų juos “išlaisvinti” iš kapitalistų, kaip tas jau yra atsitikę su daugel Europos ir Azijos buvusios laisvų ir nepriklausomų valstybių. Kas supranta komunizmo tikslus, tam yra aišku, kad komunizmas su demokratija sugyventi negali. Lemiamoji kova dar turės įvykti. Ir tos kovos pasėkoje demokratija ar komunizmo diktatūra turės įsiviešpatauti visame pasaulyje. Pastarojoje Genevos konferencijoje ir po jos, naujieji Kremliaus bosai savo pareiškimais ir veiksmais apnuogino savo grobuoniškus tikslus. Atrodytų, Vakarams turėtų būti aišku, kad raudonųjų šypsenos ir taikingi pareiškimai neverti net mažiausio dėmesio. Dirbtinai sukurta “Genevos dvasia” kaip dūmas, vėjo papūstas, išgaravo. Jei Vakarai patenkintų šiandieninius Maskvos reikalavimus ir tariamai su ja susitartų, tai kiek vėliau, ji reikalautų naujų nuolaidų. Nuolaidų reikalavimui nebūtų galo iki visą likusį laisvąjį pasaulį pavergtų komunizmas. Pavergtų tautų balsas laisvajame pasaulyje turi Vakarams nuolat priminti ir kelti vieną labai svarbų ir reikšmingą faktą, būtent: kad pavergtosios tautos, vienos be užtarimo ir paramos iš Vakarų pusės, veda žūtbūtinę kovą už savo ir visos žmonijos laisvę. Ta kova yra žiauri, kruvina, nuostolinga. Joje žūsta atskiros tautos, dingsta buvusios kultūringos valstybės. Toje kovoje žuvo ir žūsta milionai žmonių kasmet, nuo pat vergijos pradžios, ar tai raudonosios imperijos darbo ir mirties stovyklose, ar tai jų kalėjimuose, ar tai atvirose kautynėse su pavergėjais.
Skaityti daugiau: L. S. Ramovės Centro Valdyba — Sveikinimas
JO 300 METŲ MIRTIES SUKAKČIAI PAMINĖTI
DR. V. SRUOGIENĖ
NEVAINIKUOTASIS LIETUVOS KARALIUS
Nepaprastai turtingoje mūsų praeities didžiųjų vyrų galerijoje, kaip didinga figūra iškyla Biržų, Dubingių, Kėdainių ir t.t. ponas — Didysis Lietuvos etmonas ir Vilniaus vaivada, kunigaikštis Jonušas Radvila. Tai stambi asmenybė, įrėžusi gilius pėdsakus Lietuvos istorijoje, bet drauge ir viena iš labiausiai ginčytinų. Sekant H. Sienkievičiaus romanu “Tvanas”, lenkų visuotinai laikomas išdaviku, net jų istorijos autoritetų niekšu antspauduotas, jis tačiau, iki antrosios 19 a. pusės to epiteto niekad nėra turėjęs. Ir mūsų kai kurie istorikai, nesusigaudydami šaltiniuose bei literatūroje, aklai sekdami lenkus, jį taip pat vadina išdaviku.
Pažvelkime į Radvilą pro dokumentų ir faktų šviesą.
Jonušas gimė 1612 m. Jo tėvai buvo Didysis Lietuvos etmonas Kristupas (Radvilos Perkūno sūnus, Mikalojaus Rudojo, Biržų linijos įkūrėjo anūkas) ir Ona Kiškaitė, įnešusi kaip kraitį Radvilams Kėdainius.
Jonušas buvo rūpestingai išauklėtas. Augštas, gražus, neprilygstamas raitelis ir šokėjas, dailaus aristokratiško elgesio, puikus ir išdidus, bet duosnus ir mandagus, mokėjęs nuoširdumu bei paprastumu patraukti visus, su kuriais tik bendravo — jis žavėjo kiekvieną. Laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, lotyniškai ir kiek itališkai. Namie vartojo lenkų kalbą, bet mokėjo ukrainiečių, o taip pat, yra pagrindo manyti, ir lietuvių. Jis buvo visai suaugęs su mūsų kraštu, nes daugiausia gyveno tikrojoje Lietuvoje: Vilniuje, Kėdainiuose, Dubingiuose ir Biržuose. Jis nuoširdžiai rūpinosi rašliava lietuvių kalba, protestantiškiems raštams spausdinti. Buvo specialiai įsteigęs spaustuvę Kėdainiuose, ir pasireiškė kaip didelis kultūros kėlėjas ir mokslo žmonių globėjas. Dar visai jaunas būdamas, per keliolikos senatorių pasitarimą Vilniuje triukšmingai pareiškė savo lietuvišką patriotizmą. Kai jo tėvas Kristupas, lenkų senatoriaus įžeistas, protestavo prieš lenkų kišimąsi į Lietuvos reikalus, Jonušas iš vietos šaukė:
— Dar ateis laikai, kada lenkai nepataikys į duris, ir mes juos mesime pro langus, o Lietuva bus laisva!
Su šaunia pasiuntinybe 1632 m. Jonušas siunčiamas į Olandiją ir pas Anglijos karalių pranešti apie naujo valdovo — Vladislovo Vazos — išrinkimą Lenkijos karalium ir Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jis turėjo progos susipažinti su Vokietijos imperatoriaus ir kitų monarchų dvarais ir jų gyvenimu. Visur priimamas kaip lygus, turtingiausias didikas ne tik rytų, bet gal ir visoje Europoje. Iš pat jaunystės pratęs prie reiškiamos jam pagarbos, jis tačiau neišlepo. Kai Vladislovo Vazos viešpatavimo pradžioje maskoliai buvo įsiveržę į Lietuvos rytų žemes ir jo tėvas kovėsi ties Smalensku, Jonušas dalyvavo drauge su juo ir pasižymėjo didele drąsa, pirmas iškėlęs Lietuvos vėliavą Smalensko mūruose. Tai — kraujo ir kaulo karys, greit išgarsėjęs kaip didelis karo dalykų žinovas, “arbiter belli et pacis’ vadinamas. Kareiviai noriai paskui jį ėjo, nes jis visad jais rūpinosi, o nors buvo griežtas, bet drauge ir teisingas, jei bausdavo, tai “kavalieriškai”, kilniai.
Skaityti daugiau: KUNIGAIKŠTIS JONUŠAS RADVILA 1612-1655
Paskaita skaityta Lietuvos Kariuomenes Minėjime Brooklyne
Plk. inž. J. VĖBRA
Minėdami Antrosios — Respublikinės — Lietuvos kariuomenės atsikūrimo sukaktį, prisiminkime bendrais bruožais pagrindinius jos atliktus darbus ir pasvarstykime, kas toliau darytina laukiant Trečiosios Lietuvos prisikėlimo.
1918, 1919 ir 1920 metus daugelis čia esančiųjų gerai prisimena ir nevienas yra asmeniškai suvaidinęs nemažą vaidmenį tame dramatiškame mūsų tautos prisikėlimo laikotarpyje. Nelemtų sąjungininkų ir okupantų per šimtmečius išvargintoje mūsų tautoje buvo išlikusi gyva didingosios praeities dvasia. Bent kiek patogesnėms sąlygoms susidėjus, lietuvio širdyje suliepsnojo besąlyginis laisvės troškimas ir įvyko tai. ko visai aiškiai nė šiandien dar nepajėgiame suvokti. Kas pastūmėjo nepilnamečius jaunuolius apleisti mokyklos suolą ar tėvų pastogę ir griebtis ginklo, kurio nė valdyti tuomet jie nemokėjo? Ne uniformos blizgučiai juos masino (to meto uniforma buvo nuosavi kailinukai ir klumpės), ne geros algos, kurių tuomet niekas nemokėjo, ne vėliau dalintieji žemės sklypai, nes tuo metu jei kas ir pagalvodavo apie žemės sklypą, tai tik apie dviejų kv. metrų dydžio... Ir laimėjimo viltis buvo blanki: žygiuojant per lietuviškus kaimus ne kartą ant vartų pasirėmęs senukas palinguodavo galvą ir palydėdavo žodžiais: “ką jie, vargšai, prieš didžiosios Rusijos galybę”... Ne kurie racionalistiniai išskaičiavimai skatino 1918, 1919 metų žygius, bet tautos kraujuje rusenusi, kad ir prislopinta, sentėvių laisvės dvasia.
Sunkius nepriklausomybės kovų uždavinius mūsų kariuomenė atliko meistriškai. To, berods, niekas neginčija. Pagaliau, pusėtinai sėkmingai laisvės kovoms pasibaigus, dauguma mūsų karių sugrįžo į civilinį gyvenimą, kupini entuziazmo ir energijos, kurių nualintam ir išvargintam kraštui reikėjo net labiau, negu materialinių gėrybių. Universiteto profesūroje, diplomatijoj, švietimo įstaigose, pramonės įmonėse, žemės ūkyje, visur atsirado nemažas nuošimtis nepriklausomybės kovų dalyvių, savanorių, kuriems jų pačių atstatyta Lietuva buvo ypatingai brangi. Jie tęsė valstybės atkūrimo darbą su neišsenkamu dvasios pakilimu, kuris veikė užkrečiamai visą jų aplinką. Šio visuotinio entuziazmo dėka, per vos dvidešimtį nepriklausomojo gyvenimo metų, Lietuva padarė tokią kultūrinę ir ekonominę pažangą, kokios veltui jieškotume kitų tautų gyvenimo istorijoje. Svetimiesiems tai labiau krito į akį negu mums patiems, paskendusiems valstybės atkūrimo darbe. Visi žinome kaip entuziastingai prancūzas Vincent Lavoix, 1937 metais lankęsis Lietuvoje, yra aprašęs mūsų kraštą, giliai prasmingai užvardintame veikale “Kai šviesa sklinda iš šiaurės”. Netrūko kenkėjų mūsų jaunai valstybei tarptautiniuose santykiuose ir viduje, turėjome iš svetur apmokamų peoviakų ir komunistų, tačiau neatsižvelgiant į visas kliūtis, Antrosios Lietuvos laikotarpis paliko spindintį ruožą mūsų tautos vargingo gyvenimo filmoje.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIO GAIRĖS ATEIČIAI
103 MĖNESIAI LAISVĖS SARGYBOJE
M. JŪRA
Ruduo, šaltas, drėgnas, niūrus ir pilkas, kaip ir vienuolika kitų panašių, tremtyje praleistų rudenų. žvarbus vėjas, stambūs lietaus lašai ir ant kieto asfalto spiečiais krintantys geltoni medžių lapai... Jeigu jie kristų į šiltą, molėtą, juodą žemę, — jie primintų prarastosios Tėvų žemės rudenius. Rudenius, kada gintariniame Baltijos pajūryje kvėpavo laisve visa mūsų tauta. Po mūsų mašinos ratais tiesiasi pilkas asfaltas, šaltas ir kietas kaip ir pati tremtis. Jos sukelto vėjo prikelti auksiniai rudens lapai iš po ratų sklendžia į šalis ir tupia plento pakraščiuose amžinajam poilsiui. Mašinų ant plento tiek daug, kiek ir rūpesčių vakarų pasaulio žmogui, kaip išlaikyti taiką ir atgauti pavergtosioms tautoms laisvę. Plentas švarus, lyg jį būtų rūpestinga ranka nušlavusi. Pravažiuojame viduryje plento stovinčią didžiulę mėlyną lentą su užrašu baltomis raidėmis: “KAISERSLAUTERN 42 km”. Už pusvalandžio jau esame mieste. Ilgokai sukinėjamės rangytomis miesto gatvėmis iki išneriame į kitą jo pusę — į ten, kur prieš 10 metų tanki, žalia giria siūbavo, o šiandien balti amerikiečių kariuomenės kareivinių blokai gretomis susirikiavę stūkso, čia ištisas baltųjų blokų miestas — pilnas judėjimo, bet tvarkingas ir monotoniškas, kaip ir pats kareivio gyvenimas. Jis sukelia tavyje pasitikėjimą ir viltį, taip kaip ir patsai žaliasis amerikiečių karys, kaip tūkstančiai jų, šiame mieste, sutinkamų važiuotų ir pėsčių. O tarp jų, tarp tų žaliųjų amerikiečių karių, matosi tiek daug, tokia pačia, tiktai pilkos spalvos uniforma dėvinčių pilkųjų karių. Jie sveikinasi kariškai, dėvi šalmus, nešioja šautuvus, vairuoja kariškas mašinas ir dirba įvairiausius kitus darbus drauge su amerikiečių kariais. Kokios valstybės armijai ir tautai jie priklauso? Tokia nematyta ir keista ta pilkoji kariuomene, tokie mišrūs ir skirtingi jų veidai. Ir kiek jų čia daug!
KAS JIE TOKIE?
Tai iš raudonojo slibino nąsrų ištrukusieji ir į laisvąjį pasaulį atbėgusieji įvairiausių tautybių tremtiniai, o taip pat ir Vakarų Vokietijos vyrai, savanoriais stojusieji į darbo talką, laisvę Europoje saugojančiai amerikiečių kariuomenei. Vyrai, kurie amerikiečiams pasiūlius, tuojau po Vokietijos kapituliacijos, savanoriais stojo į prie amerikiečių kariuomenės organizuojamą, taip vadinamą, DARBO TARNYBĄ (Labor Service), kad su šautuvu rankose neštų sargybas prie kariuomenės sandėlių ir kitų postų, kad statytų kariuomenei reikalingus per upes tiltus, kad atliktų įvairius kariuomenės reikmenų pakrovimo, iškrovimo ir transporto darbus, kad vairuotų kariškas mašinas ir bet kokiu kitu darbu pavaduotų Europos tautų laisvės sargyboje jau dešimtį metų kantriai stovintį amerikiečių karį. Tos tarptautinės darbo kariuomenės kiekvienas pilkasis karys išdidžiai nešioja ant kairiosios rankovės, peties augštyje prisiūtą JAV vėliavos spalvų skydelį, kurio viršuje, mėlyname fone auksinėmis raidėmis užrašyta to keistojo darbo kario tautybė.
Kpt. Juozas Venckus, Baltų ryšių karininkas
Skaityti daugiau: DARBO KARYS
Labai daug kas pažino kpt. Romą Marcinkų, buvusį žymų Lietuvos karo aviacijos karininką, ir todėl daugelis domisi jo mirties aplinkybėmis.
B. Klimas “Draugo” dienraštyje yra aprašęs kpt. R. Marcinkaus žuvimą. Nors daug “Kario” skaitytojų skaito “Draugą”, bet didelė dalis jo neskaito, ypač gyvenantieji ne Amerikoje. Tai turėdami galvoje, ir perspausdiname p. B. Klimo rašinį apie kpt. R. Marcinkaus žuvimą. Dienraščių komplektų, dėl jų formato didumo, skaitytojai nemėgsta įsirišti, todėl ir labai vertingi rašiniai greit numetami ir užmirštami. “Kario” komplektus labai daug skaitytojų renka ir įsiriša, todėl ir jame įdėta medžiaga ilgiau išsilaiko nenumesta ir norint gali pats skaitytojas pasinaudoti ir kitam parodyti, nors ir po daugelio metų.
“1942 metais, Sagau mieste, 60 kilometrų nuo Berlyno, lakūnų-karininkų belaisvių stovykloje Stalag, Luft III, anglų, kanadiečių ir amerikiečių lakūnų tarpe buvo taip pat ir kitų tautybių lakūnai, kovoję sąjungininkų pusėje. Į šią stovyklą pateko ir mūsų tautietis, žinomas sportininkas, Lietuvos Karo Aviacijos lakūnas, kpt. Romas Marcinkus. Belaisvių stovyklon pateko jau kaip R.A.F. karininkas-lakūnas.
1942 m. pabaigoje į stovyklą pateko RAF Squadron Leader Roger Bushell, jau už spygliuotų vielų išbuvęs apie trejetą metų. Jis du kartus bandė pabėgti, bet abu kartus pačiuptas ir Gestapo kankintas.
Atlikęs už paskutinį pabėgimą bausmę stovyklos “šaltojoje”, kurioje belaisviai buvo laikomi po 3—4 savaites vienutėse ir gaudavę tik duonos ir vandens. Nepaisant šito, Bushell, atsiradęs stovykloje, tuoj pradėjo vėl ruoštis pabėgimui. Jis pirmoje eilėje pradėjo apie save burti bėgimo šalininkus, prie kurių prisidėjo ir kpt. Marcinkus. Bushellio pabėgimo planas pavadintas “Didžiuoju X”. Nutarta tuo pačiu laiku kasti net tris požemio tunelius tikslu, kad vienas būtų tikras, o kiti kasami tam, kad suklaidintų vokiečius, leidžiant jiems du iš trijų “surasti”, šiam darbui suverbuota 500 belaisvių, o pagal planą pabėgti galėsią apie 200 belaisvių.
Skaityti daugiau: KPT. R. MARCINKAUS MIRTIS NELAISVĖJE
