Partizanai: Istorija ir dabartis

SPALIO 9-JI IR 10-JI

Šios abi spalio menesio dienos mūsų tautai ženklina tik liūdesį ir skausmą.

Anais pirmaisiais mūsų atkurto nepriklausomo gyvenimo metais pietų kaimynas, su kuriuo mus riša seni istoriniai ryšiai, spalio 9-ją, pasielgdamas nedraugiškai ir klastingai, mūsų tautai padarė gilią ir skaudžią žaizdą: sulaužydamas ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį, tą dieną jis užgrobė mūsų sostinę Vilnių su trečdaliu Lietuvos teritorijos. Mūsų jaunai valstybei ši pietų kaimyno, Lenkijos, padarytoji skriauda buvo jaučiama visą nepriklausomą gyvenimą. Neatrodo, kad tas avantiuriškas piktos valios padiktuotas pasielgimas būtų suteikęs laimės ir lenkų tautai, šis nusikaltimas, žinoma, netaikintinas visai lenkų tautai: tai buvo daugiau jai vadovaujančio vieno kito asmens imperialistiški potroškiai. Bet tie lenkų tautai vadovavusių asmenų nedraugiški veiksmai kaimyninių tautų atžvilgiu didžia dalimi prisidėjo prie tų nelaimių, kurias labai skaudžiai vėliau pajuto ir dabar dar tebejaučia kompaktinė mūsų krašto pietų kaimyno tautos masė, o kartu su ja tą patį skaudų likimą išgyvena ir jos kaimynai, su kuriais anksčiau nedaryta pastangų surasti bendros taikingos kalbos.

Spalio 10-ji — tai Lietuvos sostinės Vilniaus su dalimi buvusios lenkų okupuotos teritorijos grįžimo prie savo natūralaus kūno data. ši diena užuot suteikusi mūsų tautai džiaugsmo, nes juk tada atgauta senoji Lietuvos sostinė, — mus prislėgė dar didesniu liūdesiu. Pats faktas, kad savo sostinę atgavome ne geravališku susitarimu su Lenkija, kuri dvidešimt metų ją neteisėtai valdė, mūsų negalėjo džiuginti. Per daug jautriai atjautėme savo pietinio kaimyno tuo metu ištikusias nelaimes, kad džiaugtumėmės savo sostinės atgavimu. O ir didžiojo rytų kaimyno — Sovietų Rusijos pareikalautoji už Vilniaus grąžinimą kompensacija, kurią nelygių jėgų santykyje buvome priversti duoti, reiškė: “Vilnius mūsų, o mes rusų”. Išreikalautosios ta proga iš mūsų valstybės bazėms vietos, nepraslinkus dar nė pilniems metams, pasirodė esančios tuo Trojos arkliu, kuris buvo priežastimi pasikėsinti ir į mūsų valstybės savarankumą. Nesvarbu, kad tuometinei Lietuvos vyriausybės delegacijai Kremliaus valdovai pakartotinai tvirtino, jog Sovietų Sąjunga nemananti ir nenorinti kištis j Lietuvos vidaus reikalus, bet tų pažadų, matyt, nė negalvota laikytis. Mūsų vyriausybė ir visa lietuvių tauta labai gerai tatai suprato, todėl spalio 10-ji, kuria ir datuojamas Vilniaus grįžimas prie savo tautos, nesukėlė mumyse džiaugsmo. Tai buvo data, kuri ženklino tolimesnių lietuvių tautai nelaimių pradžią.

Taigi, kaip spalio 9-ji, taip ir spalio 10-ji lietuvių tautos istorijoje liko liūdesio dienomis.

Šiandien, prisimindami šias mūsų tautos liūdesio datas, turime tvirtą viltj, jos kartą ateis toks metas, kada, susirinkus visai išblaškytai mūsų tautai j savo senąją bočių žemę, liks užuomaršty visos mums svetimųjų padarytas skriaudas primenančios nelemtingosios datos.

D. PENIKAS

UNIVERSITETAS — TAUTOS KULTŪROS UGDYTOJAS

LIETUVOS UNIVERSITETO 30 TIES METŲ SUKAKTIES PROGA

DR. KONSTANTINAS RAČKAUSKAS

Tiesos ieškojimas, jos iškėlimas į aukščiausią nepriklausomą dvasinę vertybę yra pagrindinis Vakarų civilizacijos pažymys, išskiriantis ją nuo kitų pasaulio civilizacijų. Su tuo bruožu neišjungiamai yra susijęs laisvės principas. Tik laisvas, nesuvaržytos sąžinės žmogus turi geriausias sąlygas tiesai ieškoti. Todėl mokslas niekur taip neišbujojo, kaip Vakarų civilizacijos valstybėse.

Ieškojimas tiesos ir laisvė yra įgimti lietuviui. Iš čia ir lietuvio veržimasis į mokslą. Dar nepraslinkus nė dviem šimtmečiams po krikšto, kuriuo mes įsijungėme į Vakarų civilizacijos šeimą, Vilniuje steigiama Augštoji Jėzuitų Kolegija ir eilė kitų augštesnių mokyklų. Tos mokyklos paruošia ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Europos valstybėms visą eilę garsių mokslininkų.

1831 metais caro valdžia uždaro Vilniaus Universitetą, kuriame pradėjo organizuotis lietuvių tautos išlaisvinimo būreliai. Rusifikacijos politika nusimanė, kad, norint nutautinti, pirmiausia reikia sunaikinti tautos intelektualinį elitą ir tam elitui ruošti institucijas. Bet paliktos dvasinės kunigų seminarijos ir užsieniuose baigę mokslus lietuviai neleido rusams pasiekti jų rusinimo tikslų.

Po 1918 metų, karo operacijoms aptilus, vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos uždavinių buvo savo Universiteto įsteigimas. Mūsų laikais labiau negu kada praeityje tauta negali išsilaikyti nepriklausoma be savo augštųjų mokyklų. Per tas mokyklas ji pasiruošia ne tik reikiamus kadrus technikinio personalo valstybės aparatui, bet ir išvysto savo tautinę filosofiją bei patenkina civilizuoto žmogaus reikalavimus. Jei pradžioje ir buvo keletas abejojusių dėl lietuvių sugebėjimo tokią mokyklą išlaikyti, tai jų buvo tik mažuma. Jau 1919 metais Vilniuje, o vėliau, 1920 metais Kaune yra įsteigiami Augštieji Mokslo Kursai, kurie pagaliau Vasario 16 d. 1922 metais yra paverčiami į Lietuvos Universitetą.

Lietuvos Universitetas per 19 nepriklausomo gyvenimo metų atliko dvi labai svarbias paskirtis.

Skaityti daugiau: UNIVERSITETAS — TAUTOS KULTŪROS UGDYTOJAS

1830-31 METAI

LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ

ADV. KOSTAS R. JURGĖLA

Šitaip suskaldžius mūsų jėgas Lietuvoje ir, kas svarbiausia, vėliausiai suorganizuotajai kariuomenei šitaip pavedus ginti persikėlimus per dvi upes, dargi gerai žinant priešo stiprumą, tuo būdu buvo padaryta stambi klaida. Kauno, tokios didelės svarbos vietos, gynimas pavestas trims pėstininkų batalijonams ir raitininkų eskadronui, vienų naujokų kariuomenei ir dargi be amunicijos (nes kiekvienas kovotojas teturėjo vos po tris šovinius), buvo visai neišaiškinamas sprendimas. Be to viso, Šventosios upė buvo tiek sekli, kad ją perbristi galėjo pėstininkai ir raitininkai, o kai kuriose vietose ir artilerija. Tad kodėl toji upė turėjo būti ginama? Tiktai gerosios laimės dėka šie kariuomenės daliniai nebuvo atkirsti.

Dviem kariuomenės dalims atvykus į Kėdainius ir į Vilkmergę, pradėta organizuoti laikinoji vyriausybė tai provincijai. Dviejose vietose buvo šaukiami seimeliai valdžiai organizuoti ir vyrams šaukti į kariuomenę. Nors šie sumanymai buvo visai atitinkami, betgi tatai buvo per vėlai pradėta ir jokia kita vieta tam visam nebuvo taip tinkama, kaip Vilnius. Jei Sakeno korpas būtų buvęs vejamas ir sulaužytas, Vilnius būtų buvęs mūsų; ir visi tokie sumanymai būtų buvę galima ten įvykdyti palankiausiose sąlygose. Tuo atveju narsūs lietuviai būtų vykę iš visų kraštų ir užpild mūsų eiles, nelaukdami atsišaukimo į juos. Betgi dabar naujoji krizė įvyko. Kovodami Vilniaus kautynėse, mes susilaukėme katastrofiškų pasėkų. Priešui buvo parodytas mūsų jėgų silpnumas ir suteikta proga pajusti mūsų vado klaidas, o priešas buvo pasiruošęs pasinaudoti jomis, žodžiu, patys lietuviai, stebėdami visą šį stambų klampojimą klaidose, skaudžiai pasipiktino ir, kartą taip nuoširdžiai pasiūlę savo bendradarbiavimą, pradėjo ilgainiui suprasti, kad jie dykai aukojasi, jei reiktų susilaukti Vilniaus gyventojų likimo. Kaip jau sakėme, ši tauta pradėjo savo sukilimą dviem mėnesiais anksčiau, negu pajuto vilčių apie bet kokią paramą iš mūsų kariuomenės ir, kad ir menkai ginkluoti, lietuviai per tą laikotarpį tebetęsė partizaninį karą su vienalyčiu sėkmingumu (mano pabraukta, — KRJ). Todėl mes negalime turėti jokios priežasties jais nusiskųsti, jeigu po klaidingo elgesio, pareikšto jų akyse, jie ėmė svyruoti dėl sujungimo savo jėgas sų mūsiškėmis ir nusprendė savo pastangas ir gyvybių aukojimą pasilaikyti kuriai nors kitai progai, kuomet būtų kiek daugiau vilties.

Šešios ar septynios dienos, kurias mes taip praleidome Kėdainiuose ir Vilkmergėje, atrodė tartum buvo sumanytos tam, kad priešas būtų pakviestas pasinaudoti bei spausti savo pirmavimais ir pakištų am mintį apsiausti mūsų jėgas. Mūsų laimei, priešas nepasinaudojo ta proga ir pasiliko neveiklus. Šis neveiklumas (nežinia, ar jis buvo pasireiškęs dėl jo vadų bukaprotiškumo, ar dėl betkokios kitos priežasties) davė mums progos pakeisti savo planus ir pasitraukti iš pavojingos būklės, kurioje mes buvome atsidūrę. Betgi to vietoje mes laukėme priešo puolimo. 29-ją dieną priešas pradėjo pulti visomis savo jėgomis kiekviename bare: ties Vilkmerge, Vepriai, Jonava ir Kaunu.

Skaityti daugiau: 1830-31 METAI