ŠAULIŲ SĄJUNGOS ĮNAŠAS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOSE

PLK. LTN. M. KARAŠA

Šį rašinį skiriu Vlado Putvio-Putvinskio 23-oms metinėms nuo jo mirties prisiminti. Jis mirė 1929 m. kovo 5 d. Kaune, būdamas Šaulių Sąjungos Pirmininku.

Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės dienų iki bolševikinės okupacijos 1940 m., Šaulių Sąjunga yra išvariusi platų barą karinėje, kultūrinėje ir sportinėje srityse. Jos plačią patriotinę veiklą verta prisiminti ir dabar. Dabar, kada daugelis šaulių išsiblaškė po platųjį pasaulį, daug jų okupantų išžudyta ir ištremta, o dar daugiau Lietuvos miškuose ir laukuose veda nelygią kovą arba neša sunkią vergijos naštą.

Šį kartą noriu trumpai priminti keletą ryškesnių Šaulių Sąjungos darbų, turėjusių glaudų rvšį su kovomis dėl Lietuvos nepriklausomybės.

1)    Pirmajam pasauliniam karui besibaigiant, Lietuva buvo nusistovėjusio fronto ruože, vokiečių pusėje. Karui pasibaigus, iš kariuomenės dalių ir drausmės atsipalaidojusieji kariai grupėmis ir pavieniai pradėjo siausti krašte, beplėšikaudami. Per Lietuvos žemę į rytus traukė rusų belaisviai, alkani ir apdriskę. Jie nesitenkino tuo, ką iš savo menkų išteklių duodavo geraširdis lietuvis ūkininkas, bet grobė viską, kad pasotintų savo alkį ir gobšumą.

Skaityti daugiau: ŠAULIŲ SĄJUNGOS ĮNAŠAS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOSE

PASITRAUKIMAS IŠ KLAIPĖDOS

JŪRŲ PUSKARININKIS V.

Babicko nuotr.

LAIVAS BE UOSTO

1939 m. kovo mėn. pabaigoje daugelyje Amerikos laikraščių, skyriuje “Believe it or not’’ (tikėsite ar ne), buvo įdėtas Ripley pieštas Lietuvos mokomojo karo laivo “Prezidentas Smetona” paveikslas su šiuo prierašu:

“Tikėsite ar ne. Pasaulyje yra karo laivas, kuris neturi uosto, į kurį galėtų sugrįžti. Vokiečiams užėmus vienintelį Lietuvos uostą — Klaipėdą, šis karo laivas išplaukė į jūras. Jei jis sustos kuriame svetimame uoste ilgiau 24 valandų — jis bus internuotas.”

Kovo dvidešimt trečioji diena kiekvienam lietuviui yra liūdnų ir skaudžių prisiminimų diena, o ypač tiems, kurie anais 1939 m. turėjo palikti Klaipėdą ir tuo būdu tapti pirmaisiais “išvietintaisiais” dar prieš 13 metų.

Anuomet Klaipėdoje, tiek kariniame, tiek mūsų prekybiniuose laivuose, apie Hitlerio ultimatumą Lietuvai — atiduoti Klaipėdą Vokietijai — nieko nebuvo žinoma. Tačiau jau iš vakaro prieš kovo 23-ją mūsų karo laive galima buvo jausti kiek susirūpinimo, kai vienas karininkų, grįžus iš miesto, laivo vadui papasakojo, kad geležinkelio stotyje uniformuoti SA vyrai apstumdę žydus, su ryšuliais beskubančius į vakarinį Kauno traukinį. Tačiau laivo vadas pastebėjo, kad jeigu būtų kokių svarbių įvykių — Kariuomenės Štabas ar Gubernatūra būtų painformavę ir laivo vadovybę.

Kitą rytę, kovo 23 d. 8 val., laive pakeliant karinę Lietuvos vėliavą, staiga mieste pasigirdo sirenos, o ant visos eilės laivų ir namų pakilo raudonos vėliavos su nacine svastika. Laivo kapitonas Kaškelis tuojau nuskubėjo prie telefono, o kapitono padėjėjas Labanauskas įsakė duoti signalą: “Pavojus! Įgula į vietas!” Majoras inž. Darginavičius įsakė kurti katilus ir paruošti laivo mašinas. Mes buvome įgudę, išgirdus pavojaus signalą, maždaug per vieną minutę atsirasti prie ginklų. Laivo pakūrimas žygiui užtrukdavo apie pusvalandį.

Skaityti daugiau: PASITRAUKIMAS IŠ KLAIPĖDOS

LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 METAIS

PLK. O. URBONAS

MOBILIZACIJA . . .

Pagaliau mobilizacijai pasiruošta, belieka ją tik paskelbti. Ir štai vakare, prieš mobilizacijos paskelbimą, gaunam Jeckeln įsakymą, kad visi pagal mobilizaciją pašauktieji vyrai skiriami, kaip padedamasis personalas, į “Luftwaffe”. Jie bus išvežti į Vokietiją. Jei šaukimas, jau buvusiomis sąlygomis, neturėjo jokių perspektyvų, tai buvo visiškai aišku, kad dabartinio įsakymo akivaizdoje tikrai jau niekas nestos. Ir štai kada pasirodė mūsų pogrindžio organizacija: nepraėjus 24 valandoms po Jeckeln įsakymo gavimo, mūsų slaptoji spauda kategoriškai pareiškė:    “Nei į

vakarus, nei į rytus — nė vieno žmogaus!” Šiuo pareiškimu mobilizacija buvo palaidota.

Gegužės 8 d. prasidėjo mobilizacinis šaukimas. Kaip ir teko laukti, stojusiųjų pirmąją šaukimo dieną buvo, kiek atmenu, apie 14 vyrų visoje Lietuvoje, antrą dieną tas pat. Nepasisekimas visiškas, rezultatas lygus nuliui. Bet ši diena atnešė mums naujų netikėtinumų: štabe gautas jau prieš ilgesnį laiką pasirašytas ir, matyt, taip ilgai Hinzes štabe gulėjęs, Jeckeln raštas (kiek atmenu, tas raštas buvo Jeckeln pasirašytas balandžio 15 d.), kuriuo jis praneša generolui, kad “der Reichsfuehrer SS und der Polizei”, įvertindamas savanorių, kurie paklausė šaukimo ir stojo į Vietinės Rinktinės dalinius, pasiryžimą, suteikia jiems garbę tapti SS ir policijos nariais. Nuo šios dienos batalionai galį būti pavadinti SS batalionais, visi kariai turį teisę nešioti vokišką uniformą ir vokiškus ženklus. Toliau nurodoma, kad komendantai pereina atitinkamų apygardų komisarų žinion ir visus nurodymus dėl jų dalinių panaudojimo gaus iš vokiečio karininko, kuris bus priskirtas apygardų komisarų įstaigoms. Dabar buvo viskas aišku. Kortos atidengtos, ir vokiečių tikrieji norai paaiškėjo.

Generolo ir jo štabo likimas nutylėtas, bet tas skirtumo nesudarė, nes, paverčiant mūsų batalionus į SS batalionus, tuo pačiu ir generolas virsta SS generolu.

Nepasakysiu, kad tas raštas padarė mums labai didelio įspūdžio. Paskutiniu metu mes taip jau buvome prie vokiečių šunybių pripratę, kad laukėm visko, o šis raštas kaip tik davė mums galimumo dabar galutinai su vokiečiais išsiaiškinti. Su generolu tarėmės: atitinkamai reaguoti, žinoma, reikalinga, bet kaip? Dar mūsų pasitarimo metu Hinze šaukia posėdį, kviečia generolą ir mane pas save. Nutarėm, kad generolui esamomis aplinkvbėmis eiti i posėdį nėra reikalo. Eisiu aš vienas. Atvykęs pas Hinze jam pranešiau, kad generolas, gavęs aną raštą, nemato reikalo vesti dar bet kokias derybas ir atvykti į posėdi atsisako. Toliau pranešu, kad generolas yra pareiškęs, jog jis policijoj niekuomet netarnavo, tad nemano ir dabar pereiti šion tarnvbon. Jis laiko savo vaidmenį baigtu ir štabą apleido. Iš savo pusės pareiškiau, kad aš esu tokio pat nusistatymo. Hinze pradėjo visokiais būdais įrodinėti, kad mes klaidingai supratę to rašto turinį, kad jei mums tas raštas iš tikrųjų yra visiškai nepriimtinas, jis apsiimąs tarpininkauti, kad raštas būtų atitinkamai perredaguotas arba visai atšauktas. Šis mano su Hinze pasikalbėjimas, tur būt, buvo vienas iš aštriausių. Turiu prisipažinti, kad jo metu aš nebesuvaldžiau savų, pastaruoju metu pertemptų nervų. Daug karčiu teisybės žodžių teko Hinzei išklausyti, nes per daug akiplėšiškas buvo jo dviveidiškumas ir melas.

Skaityti daugiau: LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 METAIS

1830-31 METAI

LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ

ADV. KOSTAS R. JURGĖLA

Tą pat dieną, kai didžioji mūsų armija kovojo ties Ostrolenka (gegužės 26 d.), šis mažytis korpas susirėmė su priešu Narevkos apylinkėse. Gen. Rengardto vadovaujamos stambios rusų kariuomenės dalys, kurias sudarė 6.000 pėstininkų, 3.000 raitininkų ir penkios patrankos, stovėjo netoli Nasielsko. Šias rusų jėgas puolė mažasis mūsiškių korpas, prie kurio prisidėjo dar keli šimtai sukilėlių (viso — ne daugiau kaip tūkstantis vyrų), šiose kautynėse rusai buvo visai sumušti. Nelaisvėn buvo paimtas tūkstantis vyrų ir visą rusų artilerija. Didelę šio susirėmimo naudą davė ir užgrobimas didžiojo transporto (iš kokio šimto vežimų su maistu bei pašaru, skirto didžiajai rusų armijai).

Šį korpą išblaškius ir sunaikinus, Baltstogės apskritis buvo išvalyta nuo rusų, ir niekas jau nebekliudė sukilėlių jėgoms augti, organizuoti. Skaitytojas sutiks, kad Bielsko paėmimas ir įvykiai ties Narevka — buvo nepaprasti pasisekimai. Jie turėtų teikti nemirštamą garbę saujelei narsiųjų vyrų, kurie sudarė šias jėgas. Tai yra šviečiantys pavyzdžiai šiame ka-

re, rodą, kiek daug galima nuveikti energingu ir netikėtu puolimu, nors ir daug gausingesnio priešo.

Skaityti daugiau: 1830-31 METAI

MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI

A. A. PLK. VACLOVAS JONAVIČIUS

Šių metų kovo 9 d., 2 val. ryto, neatlaikęs širdies smūgio, staiga mirė ats. plk. Vaclovas Jonavičius.

Tai buvo netikėta ir skaudi žinia visai lietuviškai Adelaidės kolonijai, o ypač “Ramovės” skyriui, kurio nariu buvo ir a. a. pulkininkas. Labiausiai šis smūgis palietė jo mylimą žmoną ir dukrelę bei artimiausius gimines, nes dar prieš pat mirtį velionis buvo geriausios nuotaikos ir jokių ligos žymių nesimatė. Ir štai, penkių minučių būvyje kaip žvakė užgeso ant kpt. Z. Samuolio rankų.

A. a. pulkininkas, dėl savo takto, mandagumo, visada geros nuotaikos ir nuolatinio optimizme, buvo gerbiamas ir mylimas visos kolonijos. Nors visuomeniniam darbe perdaug aktyviai nesireiškė, bet jo vertingi patarimai ir nuomonės vadovaujančių asmenų su malonumu buvo priimami dėmesin. Su savo šeima buvo gražiai įsikūręs vienam Adelaidės priemiesčių, nuosavame name. Dirbo fizinį, tačiau nesunkų, darbą.

Paskutinis atsisveikinimas su mylimu pulkininku įvyko kovo 10 dieną Cheltenhamo kapinėse, dalyvaujant velionio šeimai, giminėms, “Ramovės” skyriaus nariams ir gausiam visuomenės būriui. Paskutinius religinius patarnavimus atliko kun. dr. Jatulis. Naujai supiltas kapas buvo padengtas gėlėmis.

Velionis buvo gimęs 1887 m. gruodžio 3 d. Šventežerių kaime, Seinų apskrityje. 1909 metais baigė Suvalkų gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Petrapilio universiteto teisių fakultetą, bet sausi teisės paragrafai neatitiko gyvo ir veržlaus Jonavičiaus būdo, todėl po trumpo laiko jau jį matome Vladimiro Karo Mokykloje. Caro Rusijoje į karo mokyklas galėjo patekti tik bajorų vaikai, bet, atrodo, kad Jonavičius greit ir nesunkiai įsigijo bajorystės pažymėjimą. Minėtą mokyklą sėkmingai baigė 1911 metais ir tuoj buvo paskirtas jaunesniuoju karininku į 55 artilerijos brigadą, kurios sąstate ištarnavo beveik iki 1917 metų rudens.

Skaityti daugiau: MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI

Daugiau įrašų...

  1. KARTĄ INDOKINIJOJE...
  2. PRIETILTYJE
  3. Iliustruotasis KARYS
  4. Trisdešimt metų

Subkategorijos