LIETUVIŲ KOVA DĖL LAISVĖS ANGLŲ AKIMIS
14 knygų autorius, keliautojas anglas John Gibbon’as, 1938 m. apkeliavęs Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą, savo kelionės įspūdžius aprašo 250 puslapių knygoje — “Keepers Of The Baltic Gates”.
Autorius vaizdžiai nupasakoja Lietuvos istoriją, Lietuvos Imperijos laikus, kada Lietuvos valstybės plotas buvo nuo Baltijos iki Juodosios Jūros ir siekė Maskvos erdvę, kada Lietuva sudarė stiprų barjerą, saugantį Europą nuo rytų stepių antplūdžio.
Knygoje yra sužymėta beveik visos mūsų tautos kovos dėl laisvės, ginantis nuo užpuolikų, kurie kėsinosi į Lietuvos žemę ir lietuvių tautos laisvę. Rašoma, kad ne kartą Lietuvai teko perpulti, žiaurūs kaimynai ją skriaudė, bet Lietuva amžių bėgyje daug kartų sulaužė vergovės pančius ir vėl gėrėjosi laisve.
Po pirmojo D. Karo Lietuva buvo pirmoji Baltijos valstybių, kuri 1918 metais vasario 16 dieną pasiskelbė nepriklausoma valstybe su savo istorine sostine — Vilniumi. Be lėšų, sunkiausiomis sąlygomis pradėjo pirmuosius nepriklausomybės žingsnius.
Rašytojas apibūdina mūsų tautos didžiausią norą ir troškimą gyventi nepriklausomą gyvenimą. Aprašoma, kaip lietuvis Nepriklausomybės Aktą antspauduoja savo krauju. Beginklė tauta, okupacijų ir vergovių išvarginta, 1919 m. sukyla ir kovoja su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, kurie tiesė grobuonišką ranką į tik pražydusį Lietuvos laisvės žiedą.
Su didele simpatija Lietuvai aprašytas Vilniaus apgaulingas pagrobimas iš tik ką besikeliančios laisvam gyvenimui Lietuvos: 1920 m. spalio 7 dieną Suvalkuose pasirašyta, o jau spalio9 d. gen. Želigovskio sulaužyta sutartis: mūsų tautos skausmas ir kovos dėl Vilniaus, pagaliau 1938 m. kovo mėn. lenkų ultimatumas.
Plačiai aprašyta Klaipėda, jos istorija, Klaipėdos priklausomybė Lietuvai, jos atvadavimas 1923 m. Autorius, lankydamasis Kauno bažnyčiose ir muziejuose, Kauną vadina moderniu Europos miestu, mielai geisdamas dar daug kartų jį matyti. Gražiai mini visą mūsų nepriklausomą gyvenimą ir pasiektus ekonominius, kultūrinius laimėjimus. Pažymi, kad kraštas yfa katalikiškas ir giliai religingas, karštai meldžiasi ir garbina Dievo Motiną Mariją.
Knygoje yra buvusio Ministerio Pirmininko Kun. Mirono, Kauno miesto, Saugumo D-to Rūmų, žygiuojančių Lietuvos Karo Mokykčlos kariūnų, Nidos kopų ir kitos nuotraukos.
Kita knyga “Beyond The Baltic” by A. MacCallum Scott. Šios knygos autorius, buvęs Anglijos parlamento narys, 1925 m. aplankė Sov. Rusiją, Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją, savo kelionės įspūdžius aprašo minėtoj knygoje.
Joje pavaizduotas savanoris kūrėjas, kaip jis kuriasi gautam žemės sklype, kaip, baigęs kovas už Laisvę, savo pavargusia nuo darbo ranka glosto javų varpas, džiaugiasi derliumi savo laisvoje gimtoje žemėje. Aprašytas Vilnius, su jo visom grožybėm; sakoma, kad Vilnius tai lietuvio širdyje degąs ugniakuras, Lietuva be sostinės, Lietuva dar paskendus gedule.
Autorius trumpai, bet vaizdžiai nupasakoja Lietuvos istoriją ir nurodo, kad garsiausias Lietuvos Karo Vadas Vytautas Didysis išgelbėjo Europą nuo mongolų antplūdžio.
Knygoje yra įdėta dailininko J. Mateikos “Žalgirio Mūšis” paveikslo reprodukcija.
Autorius, kalbėdamas apie atsikūrusias tris Baltijos valstybes, rašo, kad daugelis manė, jog bolševikinė Rusija anksčiau ar vėliau be karo bandysianti prisijungti tas tris Baltijo valstybes. Lankydamasis Leningrade, Maskvoj, jis tuo klausimu kalbėjęs su žymiais bolševikų vadais, kurie jam užtikrinę, jog Sov. Rusija neturinti jokių agresyvių tikslų Baltijos valstybių atžvilgiu, bet pačios Baltijos valstybės komunistinės santvarkos neišvengsiančios.
Paskutinėje knygos dalyje, pavadintoje “Baltijos Sąjunga”, autorius nagrinėja tokios sąjungos galimumą bei naudą. Jo manymu, Baltijos valstybės galėtų apsaugoti savo ekonominę bei politinę nepriklausomybę tik sudariusios glaudžią Baltijos Valstybių Federaciją. Dėl to jos neprarastų savo savitus tautinius individualumus.
Skaitant šią knygos dalį Baltijos kraštų gyventojui kyla klausimas: dėl ko gi nepriklausomybės laikais mūsų spauda, visuomenė bei valstybių vyrai (turiu galvoj Baltijos Valstybių vyrus) nenumatė, nejautė, kad mes gyvename ant vulkano; dėl ko tauta buvo neįspėta, neparuošta toms baisioms nelaimėms? Sunkiai tautai valandai atėjus, pasijutom pakrikę; vieni kaip zuikiai išbėgiojcm, kiti nugarmėjom į bolševikų bučių. Kalbant apie mūsų gimtąją žemę Lietuvą ir jos tautos tragediją, su skausmu širdyje ir ašaromis akyse tenka pasakyti, kad daugelis mūsų valstybės vyrų savo pareigų Tėvynei ne tik tinkamai neatliko, bet daugelį kartų duotą Tėvynei priesaiką sulaužė, į savo Tėvynės skaudžiausias žaizdas pylė druską, ta druska kartais ir dabar tebepilstoma. Juo didesnės Tėvynėje nelaimės ir gedulas, juo daugiau tarp mūsų barnių.
Tiek Latvija, Estija, tiek ir mes lietuviai, gyvendami laisvi, buvom lyg apsvaigę, suvaikėję: lietuvius latviai mušė už krepšinį, bet kai bolševikas juos pačius pavergė, jie tylėjo.
Maža buvo dėta, anot to anglo, pastangų sukurti kad ir tą glaudžią Baltijos valstybių federaciją, kuri, turėdama apie 6 milijonus gyventojų, būtų gal galėjusi bent pabandyti su ginklu rankoje ginti savo nepriklausomybes ir įrodyti pasauliui, kad trys seserys — valstybės ant Baltijos jūros kranto laisvę brangina daugiau nei gyvybę. Nelygią kovą mes būtume pralaimėję, bet mūsų padėtis tarptautinėje arenoje šiandieną būtų visai kita.
Z. GERUTIS
