KAUTYNĖS LIEPIJŲ PAMIŠKĖJE
POVILAS G-KAS, ME.
Tvirtas pasiryžimas laimėti kovą su despotiška prievarta turi anksčiau ar vėliau baigtis pergale ir triumfu.
Prof. Šalkauskis
Šis atsiminimų pluoštelis pradedamas spausdinti tragiškoms spalio menesio Lietuvoje dienoms prisiminti.
Redakcija
Saulė lėtai slėpėsi už medžių viršūnių, rinkdama savo išblaškytus spindulius ir siųsdama juos tolyn į vakarus, o čia vietą užleisdama ilgiems medžių ir namų šešėliams. Bet neklaužados spinduliai, lyg atsitraukiančios armijos paskutiniai kovotojai, tai šen tai ten kyšteli savo galvas: auksu nuberia benurimstantįežero pavirčių; akinančiai lyžteli grįžtančių rugiapjovių akis; žvaigždžių ir vaivorykštės spalvų šokį pašoka pargenamos bandos sukeltose kelio dulkėse; sidabru paplevena išsidriekusiuose ražienų voratinkliuose ir galop, išgirdę varpo dūžius, gaisru įsidega bažnyčios bokšto languose. Vakaro tyla ir vėsuma, lyg palaimus ramybės angelas, leidosi ant mažo Platelių miestelio, įsiterpusio tarp miškų ir ežerų, pačiame Žemaitijos viduryje, 1944 metų rugpiūtyje. Didžioji miestelio gyventojų dalis — ūkininkai. Sugrįžę iš laukų, susėdę gonkose, ilsino sunkių dienos darbų ir kaitros nukamuotus sąnarius ir godžiai traukė naminio tabako prikimštas pypkes. Tik šią mingančią vakaro tylą retkarčiais pabudindavo tolimas rytuose, lyg iš po žemių išsiveržiąs, dundėjimas ar užklydusio lėktuvo motoro ūžesys. Tada žmonės suklusdavo, lyg nujausdami didelę nelaimę, o širdyse geidė tik savo kasdieninio sunkaus darbo ir ramybės.
SS-esesininkai atvažiuoja
Staiga šią romantišką ir kartu taip paprastą vakaro ramybę suardė važiuojančių vežimų bildesys. Žemaičių Kalvarijos vieškeliu, dideliame dulkių debesyje, artėjo miestelio link gurguolės.
— Vokiečiai! — kažkur šūktelėjo, pro kiemo tvorą iškišęs nosį, paauglis.
— Ir ko jie čia, velniai ?! . . pasigirdo, iš vijokliais apaugusių ir vakaro sutemos gaubiančių gonkų, balsas.
— Jau vėl turbūt prievolių prievarta atiminėti... — garsiai nusispjovęs ir pypkę į medinę klumpę mušdamas, paspėliojo trečias.
Tikrai, tai buvo vokiečiai. Jie jau spėjo įvažiuoti į miestelį, sustojo turgaus aikštės viduryje purtėsi nuo savęs storus dulkių sluogsnius, išdidžiai sukiojosi ir žvalgėsi į visas puses. Jų nebuvo daug. Tik aštuonis. Taip pat nebuvo daug. Tik aštuoni. Taip pat ma, taip vadinama “baudžiamoji ekspedicija”, neatiduotoms prievolėms iš ūkininkų konfiskuoti. Jų krūtines puošė atsižymėjimo ženklai, o kepurėse be įprastinės kokardos su hakenkreuzu-svastika dar matėsi kaukolės. Tai buvo SS-esesininkai, kariai iš ištikimiausios Hitlerio armijos. Jie turėjo prie savęs, be makštyse didžiulių pistoletų, automatus-Maschinenpistolen. Vežimuose pro brezentinio uždangalo kraštus matėsi įvairios šovinių dėžės, o viename iš jų grąsiai riogsojo sunkusis kulkosvaidis. Iš kur, kaip ir ko jie čia atsirado? — Visiems sužinot rūpėjo, bet klausti niekas nedrįsos. Tuo tarpu vokiečiai vėl susėdo į vežimus ir nuvažiavo į krautuvininko L. kiemą. Prievarta užėmė jo namų visą antrąjį augštą ir tenai apsigyveno.
SS-esesininkai plėšikauja
Sekančiomis dienomis po SS-esesininkų atvykimo ūkininkai iš Medsėdžių, Užpelkių ir Dovainių kaimų pradėjo rinktis į Valsčiaus savivaldybės ir policijos įstaigas ir skųstis, kad vokiečiai iš jų atima lašinius, medų, audeklus ir kas tik jiems patinka. SS-esesininkai sakė ūkininkams, kad jie gėrybes renką pagal valdžios įsakymą. Bet ūkininkai gerai žinojo prievolių ėmimo tvarką ir suprato, kad vokiečiai plėšikauja sau, ir dar meluoja.
Gal skaitytojui kils klausimas, kaip ūkininkai drįso eiti skųstis į savivaldybės ir policijos įstaigas? — Reikia prisiminti, kad vokiečiams su rusais karą pradėjus, visoje Lietuvoje, dviejų dienų laikotarpyje, atsikūrė visos Nepriklausomos Lietuvos laike veikusios įstaigos, beveik su tais pačiais tarnautojais. Vokiečiai, okupavę Lietuvą, Laikinąją Lietuvos vyriausybę išvaikė ir daugelį įstaigų uždarė, bet savivaldybes ir policiją paliko, neva suteikdami Lietuvai savivaldos teises, šios įstaigos buvo laukas, kur susikirsdavo visi okupanto reikalavimai su gyventojų pasipriešinimu, ir kaip tik čia tas susikirtimas turėjo diferencijuotis ir rasti išeitį. Tų įstaigų tarnautojai beveik be išimčių buvo gilūs patriotai ir savo žmonių reikalų gynėjai. Štai kodėl drįso ūkininkai skųstis, nes juos laikė savo užtarėjais. Nors tų institucijų galia ir teisės okupanto atžvilgiu buvo nedidelės, bet tarnautojų ryžtas, net rizika laisvės netekti, žmonėms daug padėjo. Nenuostabu, kad šių įstaigų tarnautojai, dirbdami iš viršaus pavestą darbą, dalyvavo, o daug kur patys organizavo, pasipriešinimo prieš okupantą sąjūdžiuose. Ir šiame, Platelių, miestelyje pasipriešinimo sąjūdžio organizatoriai buvo tuolaikiniai valsčiaus savivaldybės tarnautojai. Gavę iš ūkininkų nusiskundimus, ėmėsi žygių susirišti su SS-esesininkais ir jiems priminti, kad taip daryti netinka, ir kad, kai ką daro, darytų per savivaldybės įstaigą. Bet SS-esesininkai iš tos intervencijos tik gardžiai pasijuokė ir dar pagrasė, girdi, kaip gali drįsti jų darbus trukdyti ir kritikuoti; jei dar pasikartos, jie imsis tam tikros akcijos. Savo plėšikavimą išplėtė, pradėdami iš ūkininkų atiminėti arklius ir vežimus. Visus suplėšikautus smulkesnius daiktus krovė savo bute pas krautuvininką L., o arklius ir vežimus valstybiniame ūkyje, įsakydami to ūkio administratoriui saugoti, priešingai — būsiąs sušaudytas. SS-esesininkams priminimo nepaisant, šiai negerovei pašalinti teko ieškoti kitų priemonių.
Kuriasi “Vanagai”
Bolševikų frontas, kuris ritosi per Lietuvą ir sustojo prie Ventos ir Dubysos upių, paliko kuriam laikui Žemaitiją po vokiškuoju okupantu. Žmones, nors labai nekentė vokiečių ir jų užmačiom visokiais būdais priešinosi, bolševikų neišvengiamas grįžimas siaubu kiekvieną purtė. Rainiai, Pravėniškiai ir nekaltų žmonių krauju aptaškytos visų kalėjimų rūsių sienos vėl visu ryškumu stojosi vaizduotėje. Niekas nebesusivokė, kas reikia daryti šioje padėtyje be išeities. Vienus apėmė apatija, ir pasyviai laukė klaikaus likimo, kiti, ypač buvę kariai ir šauliai, ėmėsi sistematingai ruoštis šią nelaimę sutikti. Didžiuliame Plokštinės miško masyve, gulinčiame į rytus nuo Platelių ežero, rinkosi vyrai. . . Palikę žagrę ir plunksną, savo namus, senus tėvus ir mažus vaikus. . . Rinkosi čia iš Platelių apylinkės, rinkosi iš visos Žemaitijos, jungės pabėgę iš rytų Lietuvos . . . Nuo beūsio iki žilagalvio, nuo buvusio eilinio iki generolo, ir kariuomenėje netarnavę ėjo čia . . . Visų veiduose rimtis, visų akyse ryžto ugnelės, visų širdyse vienas troškimas — tik brangiai mirti už savo laisvę .. . Susikūrė štabas, susidarė kadrai ir pradėjo darbą — mokytis partizaninio karo. O pasivadino “Vanagai”.
(Bus daugiau)
