ĮSPŪDŽIAI PAMAČIUS BOLŠEVIKUS
Buvo 1919 metų žiemos pabaiga ar pavasario pradžia — tiksliai datos nebeprisimenu. Pranešta mūsų būriui, kad tuojau bus paskiriama keletas karių, kurie vyks į Jonavą, sutikti iš Ukmergės atgabenamų bolševikų belaisvių. Būryje nemažas sujudimas, nes kiekvienas, nors tuo būdu norėtų pamatyti savo tiesioginį priešą, su kuriuo dabar vedama žūtbūtinė kova. Kadangi jau du mūsų eskadrono būriai yra išvykę į frontą ties Jėznu ir Žiežmariais, tai vietoje nedaug karių tėra likusių; be to, jie yra nuolat užimti įvairiomis Kauno miesto sargybomis ir naktinės tvarkos palaikymu pačiame mieste ir jo priemiesčiuose. Tat parenkama tik keletas raitininkų ir įsakoma tuojau paruošti arklius. Laimingųjų skaičiun patenku ir aš. Tačiau paskutiniuoju momentu pranešama, kad vykstame traukiniu — greitesnė, neva, būsianti kelionė, nes belaisviams palydovai tučtuojau reikalingi. Greitosiomis pasiruošę, vadovaujami vieno puskarininkio, išvykstame į geležinkelio stotį. Tuojau sėdome į traukinį ir važiuojame Jonavos link.
Pasiekę Jonavos geležinkelio stotį, jau randame atvykusius rusų belaisvius. Atrodo jų pilna stotis ir visas apylinkės rajonas. Mūsų kareivių matosi vos keliolika, kurių tarpe dar maišosi keletas vokiečių, atvykusių drauge iš Ukmergės. Tuojau buvome įjungti į darbą: vieni mūsiškių buvo pastatyti sargybose, o kiti palaikėme vidaus tvarką ir drausmę. Pradžioje jautėmės savotiškai — mūsų mažuma, o jų, tiesiog, šimtai. Gal ne vienas pagalvojome, kad jie labai lengvai galėtų mus visus nuginkluoti. Juk ką tai reiškia turimi mūsų paprasčiausi šautuvėliai, prieš tokią žmonių masę ? Man atrodė, kad proporcija galėjo būti 1:20.
Šiaip taip juos sutvarkius, pradėjome lūkuriuoti atvykstančio iš Kaimo specialaus jiems skiriamo traukinio. Atsimenant anų laikų susisiekimo priemones ir pačią jo tvarką, nei kiek nenuostabu, kad praeina viena valanda, praeina kita — traukinio vis nesimato. Belaisviai gi nerimauja ir prašo valgyti
Kiek anksčiau keletas mūsų kareivių buvo pasiųsti į kaimus, parinkti jiems maisto, tačiau vis dar negrįžta. Stoties kieme vokiečiai išstatė vieną kulkosvaidį, kad sudarytų belaisviams “ramesnę” nuotaiką. Patys gi belaisviai atrodė gana liūdnokai ir savotiškai. Nors ir mūsiškių karių apranga dar nebuvo vienoda ir labai žavėjanti, tačiau belaisvių — ji buvo visai keistoka ir gal net juokinga: vieni dėvėjo aulinius batus, kiti pusbačius, treti kokiomis tai šliurėmis apauti; buvo net ir tokių, kurių viena koja apauta batu, o kita pusbačiu. Tačiau skaniausio juoko mums sudarė jų kepurės, prie kurių nei kaip negalėjo įprasti mūsų akys: vieni dėvėjo žiemines — veltines, kiti vasarines, dar caristinių laikų liekanas, treti buvo užsimovę visai civiles, matyt mūsų žmonių “paskolintas.” Prie kiekvienos jų spinduliavo įvairaus kalibro raudonos žvaigždės, kurios sudarė mums ypač biaurų vaizdą ir kėlė pasišlykštėjimą. Oras tuomet buvo gana vėsokas, o jie milinių visi neturėjo, tat kiti jautėsi nevisai ramiai — daužė rankas į šonus ir kojomis trypė žemę, tarytum norėdami šokti savo tautinį kazokų šokį. Žiūrėdami į visą tą jų elgesį ir aprangą, tikrai skaniai šaipomas savo širdyse ir buvome patenkinti, kad nesame jų vietoje.
Dauguma atrodė jauni vyrukai ir fiziškai nebuvo suvargę. Juk po Lietuvą jie bastosi ir plėšikauja jau keli mėnesiai, taigi gerokai galėjo atsigaivinti ir pasisotinti. Tačiau keletas jų karininkų atrodė visai padoriai apsirengę ir išdidžiai vaikščiojo po geležinkelio stotį.
Pašaukęs mane būrio viršininkas pasakė, kad surasčiau prie stoties gyventoją, kurs paruoštų dviems belaisviams karininkams maisto. Suradęs vieną tokią moterėlę, pranešiau savo viršininkui. Kadangi laisvai kalbėjau rusiškai, tai mane paskyrė būti jų palydovu ir nurodė, kaip su jais turiu elgtis. Į surastą namelį nuėjome drauge su savo viršininku, tačiau mane paliko sargyboje prie jų vieną ir dar kartą priminė, kad jų vienų niekur nepaleisčiau. Stalas buvo gausiai apkrautas įvairiais kaimiškais valgiais, nes už viską žadėjo patys belaisviai gerai sumokėti. Jie gi, pamatę taip vaišingai paruoštą stalą, be jokių ceremonijų sėdosi prie jo ir pradėjo tuojau viską tuštinti. Aš tik stebėjau visas jų manieras ir taip didelį apetitą, kurs ir manyje nei kiek nemažesnis buvo. Matomai jie buvo senosios rusų armijos karininkai ir gana inteligentiškai atrodė. Greičiausiai jie buvo mobilizuoti į bolševikų kariuomenę, o patys tokiais visai nebuvo. Toks bent man tuomet susidarė įspūdis. Nors iš anksto buvau įspėtas perdaug nesileisti su jais į kalbas, bet vistik man tuomet buvo labai įdomu ką nors iš jų patirti. Iš to viso mūsų pokalbio tiek tik prisimenu, kad, tarp ko kito, jie manęs klausė, ar esu matęs daugiau rusų belaisvių karininkų. Aš, žinoma, “teigiamai” patvirtinau, nors iki šiol jokio bolševikų kareivio, nei gyvo, nei mirusio, savo akimis nebuvau matęs. Dar prisimenu, jog jie manęs labai prašė parūpinti jiems rūkalų, žadėjo net labai gausiai atlyginti. Kadangi pats tuomet visai nerūkiau, tai negalėjau įvertinti tų jų norų ir dėl mandagumo pažadėjau visą tai pranešti savo viršininkui, o širdyje visai ką kitą galvojau. Pasirodo, kad jie savų rusikų, pinigų turėjo gana gausiai, nes už viską šeimininkei pasiūlė gana didelę sumą. Šeimininkė gi raukėsi ir visai nenorėjo jų imti. Tačiau aš ją patikinau, kad mūsų valdžia juos pakeis į dabar krašte kursuojančią valiutą, ir ji visai nebus nuskriausta, o priešingai — gerokai praturtės. Širdyje gi labai abejojau, ar tie mano jai daromi pažadai galės būti realūs. Kitos gi išeities man nebuvo — reikėjo moteriškę nors morališkai paguosti; savo pinigų aš neturėjau ir negalėjau jai už tai atlyginti, o išeitį vis dėlto reikėjo surasti.
Grįžę į stotį, jau radome atgabentą iš kaimų belaisviams maistą. Tiesiog reikėjo stebuklo pilnai pasotinti tokią žmonių minią! Labai abejoju, ar visiems belaisviams galėjo pakliūti nors po vieną svarą duonos, kuri bematant “sutirpo.” Rusų gi apetitas mums yra gerai žinomas, ypač dar belaisvių, kurie gal jau kelinta diena buvo nevalgę. Kitokių produktų mažai ir tesimatė, nes ir patys ūkininkai dar nebuvo taip gausiai maistu pertekę.
Nebeatsimenu gerai, kaip mes toliau juos tvarkėme, tik žinau, kad greit buvo pranešta, jog jau yra traukinys, kurs turi paimti belaisvius. Bematant viskas buvo sutvarkyta, ir mūsų būrelis buvo atleistas nuo tos įkirios pareigos, kurios vaizdas neišdilo man iki šios dienos.
St. Butkus
KARYS Lietuvių laisvės viltis!
Skaitykime ir remkime jį!
