SPALIO 9-JI IR 10-JI
Šios abi spalio menesio dienos mūsų tautai ženklina tik liūdesį ir skausmą.
Anais pirmaisiais mūsų atkurto nepriklausomo gyvenimo metais pietų kaimynas, su kuriuo mus riša seni istoriniai ryšiai, spalio 9-ją, pasielgdamas nedraugiškai ir klastingai, mūsų tautai padarė gilią ir skaudžią žaizdą: sulaužydamas ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį, tą dieną jis užgrobė mūsų sostinę Vilnių su trečdaliu Lietuvos teritorijos. Mūsų jaunai valstybei ši pietų kaimyno, Lenkijos, padarytoji skriauda buvo jaučiama visą nepriklausomą gyvenimą. Neatrodo, kad tas avantiuriškas piktos valios padiktuotas pasielgimas būtų suteikęs laimės ir lenkų tautai, šis nusikaltimas, žinoma, netaikintinas visai lenkų tautai: tai buvo daugiau jai vadovaujančio vieno kito asmens imperialistiški potroškiai. Bet tie lenkų tautai vadovavusių asmenų nedraugiški veiksmai kaimyninių tautų atžvilgiu didžia dalimi prisidėjo prie tų nelaimių, kurias labai skaudžiai vėliau pajuto ir dabar dar tebejaučia kompaktinė mūsų krašto pietų kaimyno tautos masė, o kartu su ja tą patį skaudų likimą išgyvena ir jos kaimynai, su kuriais anksčiau nedaryta pastangų surasti bendros taikingos kalbos.
Spalio 10-ji — tai Lietuvos sostinės Vilniaus su dalimi buvusios lenkų okupuotos teritorijos grįžimo prie savo natūralaus kūno data. ši diena užuot suteikusi mūsų tautai džiaugsmo, nes juk tada atgauta senoji Lietuvos sostinė, — mus prislėgė dar didesniu liūdesiu. Pats faktas, kad savo sostinę atgavome ne geravališku susitarimu su Lenkija, kuri dvidešimt metų ją neteisėtai valdė, mūsų negalėjo džiuginti. Per daug jautriai atjautėme savo pietinio kaimyno tuo metu ištikusias nelaimes, kad džiaugtumėmės savo sostinės atgavimu. O ir didžiojo rytų kaimyno — Sovietų Rusijos pareikalautoji už Vilniaus grąžinimą kompensacija, kurią nelygių jėgų santykyje buvome priversti duoti, reiškė: “Vilnius mūsų, o mes rusų”. Išreikalautosios ta proga iš mūsų valstybės bazėms vietos, nepraslinkus dar nė pilniems metams, pasirodė esančios tuo Trojos arkliu, kuris buvo priežastimi pasikėsinti ir į mūsų valstybės savarankumą. Nesvarbu, kad tuometinei Lietuvos vyriausybės delegacijai Kremliaus valdovai pakartotinai tvirtino, jog Sovietų Sąjunga nemananti ir nenorinti kištis j Lietuvos vidaus reikalus, bet tų pažadų, matyt, nė negalvota laikytis. Mūsų vyriausybė ir visa lietuvių tauta labai gerai tatai suprato, todėl spalio 10-ji, kuria ir datuojamas Vilniaus grįžimas prie savo tautos, nesukėlė mumyse džiaugsmo. Tai buvo data, kuri ženklino tolimesnių lietuvių tautai nelaimių pradžią.
Taigi, kaip spalio 9-ji, taip ir spalio 10-ji lietuvių tautos istorijoje liko liūdesio dienomis.
Šiandien, prisimindami šias mūsų tautos liūdesio datas, turime tvirtą viltj, jos kartą ateis toks metas, kada, susirinkus visai išblaškytai mūsų tautai j savo senąją bočių žemę, liks užuomaršty visos mums svetimųjų padarytas skriaudas primenančios nelemtingosios datos.
D. PENIKAS
