Praėjusis liepos mėnuo lietuviams gausus džiaugsmingomis ir labai liūdnomis sukaktimis, kurios turėjo didesnes ar mažesnės reikšmės tautos likimui.
Tūkstantis keturi šimtai dešimtaisiais metais liepos mėnesio penkioliktą dieną įvyko garsusis ŽALGIRIO-EGLĖKALNIO MŪŠIS, kur lenkų talkinamas didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas sutriuškino kryžiuočių galybę. Tai garbinga lietuvių ir lenkų tautos sukaktis. Maskoliai tose kautynėse nedalyvavo ir Maskvos dabartinės pretenzijos yra gryniausias prasimanymas.
Išsivadavus iš rusų jungo ir išsikovojus nepriklausomybę, 1920 metais liepos mėn. dvyliktą dieną (taigi lygiai prieš trisdešimt du metu) Lietuva su Sovietų Rusija pasirašė taikos sutartį, kuria Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir visiems laikams atsisakė bet kokių teisių į Lietuvos žmones ar teritoriją.
Nepraėjo nė dvidešimt metų ir Molotovas Maskvoje Nepriklausomai Lietuvai primestos vyriausybės pirmininkui Krėvei-Mickevičiui jau aiškino, kad dabar sovietams palankus metas įvykdyti Jono Žiauriojo planą: pasigrobti visą Pabaltijį.
Lietuvą bolševikams užgrobus, 1940 m. liepos tryliktąją dienąMolotovas paprašė Hitlerio, kad Vokietija nereikalautų jai pažadėtos slapta Stalino Hitlerio sutartimi Suvalkijos dalies. Tą dieną Molotovas guodėsi Hitlerio ambasadoriui Gulenburgui, kad Maskvai reikia to derlingo Lietuvos žemės gabalo ir kad gal Vokietija nebereikalaus tos savo grobio dalies.
Skaityti daugiau: LINKSMOS IK LIŪDNOS LIEPOS MĖN. SUKAKTYS
DARIUS IR GIRĖNAS PARODĖ PASAULIUI LIETUVIŲ TAUTOJE GLŪDINČIĄ DVASINĘ GALYBĘ
“Amerikos Balsas”, pernai taip ir šiemet, primine savo klausytojams apie LITUANIKOS išskridimo iš New Yorko į Lietuvą 19-tąją sukaktį.
Darius ir Girėnas prie 19 metų perskrido Atlantą ir geroką dalį Europos žemyno. Jie žuvo prie tėvynes slenksčio, Soldino miške. Ir paskutinėse gyvenimo sekundėse jie nepamiršo pareigos: — jie išmetė su savim į Lietuvą vežtuosius laiškus, kad užsidegęs lėktuvas jų nesunaikintų. Tarp jų buvo lakūnų testamentas Jaunajai Lietuvai ir Amerikiečių lietuvių sveikinimai po virš šimto metų kovos už laisvę atsikūrusiai Tėvynei.
Dariaus ir Girėno žygis ir mirtis ir jų gyvybių auka surišo amžiams dvasiniais ryšiais Ameriką su Lietuva. Amerikoje išaugę, Amerikos laisvės, techniškos pažangos ir drąsių žygių dvasia persiėmę, jie siekė tai parvežti j Lietuvą, anapus Atlanto; jie norėjo pakelti senosios tėvynės garbę Amerikos ir kitų pasaulio žmonių tarpe. Jie žinojo, kad tauta yra gyva to, kol jos dvasia nėra apmirus, kol ji turi idealų, už kuriuos jos sūnūs yra pasiruošę kovoti, išsižadėdami patogumų, geresnio gyvenimo ir duonos kąsnio, asmeninės ateities ir net gyvybės.
Nei atkalbinėjimai, nei tūkstančiai sunkumų, nei pajuokimai bei apkalbos neprivertė jų pasitraukti nuo užsibrėžto tikslo. Jų žygį giliai įvertino beveik viso pasaulio spauda, pabrėždama jų pasiryžimą pasiekti taip toli esančią Lietuvos sostinę lėktuvu be radijo įrengimų ar parašiutų.
Skaityti daugiau: DIDIEJI LIETUVIAI
JUOZAS GINKUS
Lietuvių Radijo Programos Brooklyne Direktorius
Vienas iš pirmųjų išgirdusių KARIO pagelbos šauksmą yra Juozas Ginkus, plačiosios JAV lietuvių visuomenes žinomas veikėjas. Jis, pamatęs KARIO Nr. 4, nuoširdžiai apsidžiaugė. Ir kai jam buvo pareikšta, kad žurnalas negalima išsiuntinėti skaitytojams, kol spaustuvei nebus įmokėta sutarta suma, išėmė 50 dol. ir lakoniškai pasakė:
— Duodu, kiek šiuo kart galiu. Kreipkis į kitus asmenis, kurie supranta KARIO žurnalo išsilaikymo reikšmę, ir atsiradusios bėdos bus nugalėtos.
Toks nuoširdus lietuviško spausdinto žodžio sunkumų atjautimas Juozą Ginkų išskiria iš eilinių tautiečių, kurių dažnas kartais lengvapėdiškai išdrįsta mesti net skaudų žodį spaudos darbininkams. Mes manome, jog už šią suteiktą bėdos reikale stambią paramą Juozas Ginkus pavyzdingai užsipelno KARIO Bičiulio-Rėmėjo vardą. Taip pat esame įsitikinę, jog šia proga verta į jį atkreipti visų KARIO skaitytojų dėmesį.
Skaityti daugiau: KARIO BIČIULIS - RĖMĖJAS
NR. 4 RUGPIŪTIS-AUGUST 1952 M.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras STULGINSKIS Karo Muziejaus sodelyje padeda vainiką prie paminklo "žuvusiems už laisvę” 1921 m. rudenį, Kaune. Kartu su juo būrys to meto augštų kariuomenes ir valstybes pareigūnų, kurių viduryje matosi ir po jo buvęs prezidentu Kazys GRINIUS.
Lietuvos Resp. Prezidentas Al. STULGINSKIS priima aviacijos dalinių paradą
Nuotrauka iš 1921 m.
LIETUVOS KARO AVIACIJOS ŠVENTĖ 1939 M. AERODROMO ANGARUOSE
Nepriklausomybės laikais mūsų Karo Aviacija kiekvienas metais vasaros metu ruošdavo savo šventę. Šventės iškilmingąjj aktą-minėjimą atlikdavo savybėje, o plačiajai visuomenei suruošdavo įspūdingą pasirodymą aerodrome. Aleksoto padangę raižydavo mūsų kariniai lėktuvai, o dešimttūkstantinės minios stebėjo lakūnų ore išdarinėjamus įvairiausius triukus, mitriai atliekamas mirties kilpas, šokimą su parašiutais ir kt. Norinčiuosius lakūnai ir paskraidindavo.
Mūsų aviacija turėjo ir savo dirbtuves, kuriose atlikdavo ne tik lėktuvų remontus,, bet ir dirbdavo naujus AMBO tipo kovos lėktuvus, šių lėktuvų konstruktorius buvo pats mūsų Karo Aviacijos viršininkas GUSTAITIS.
Skaityti daugiau: Iliustruotasis KARYS
“KOL SUŠAUDYS — BENT PAVALGYK”
HENRIKAS ŽEMELIS
A. a. kpt. Stasio Jasiunsko atminimui pagerbti
... Taip kalėjo a. a. kpt. Stasys Jasiunskas, kai 1944 m. gegužės 15 d. buvome gestapo suimti ir mums buvo paskelbtas mirties sprendimas ...
*
* *
Po ilgiausios mūsų gyvenime nakties, pagaliau liepė išsikraustyti iš gestapo rūmų pastogės ir pranešė, jog vyksime ... Kur ? Niekas nekalbėjo, niekas neaiškino ir niekas tiksliai nenusakė kelionės tikslo, bet visi vienodai galvojome, jog čia prasideda mūsų paskutinė kelionė.
Tačiau gestapas sugalvojo dar su mumis pažaisti. Veda. Praeiname ilgų koridorių eilę ir pagaliau pasiekiam valgyklą. Susėdame prie stalų ir mums atneša valgyti. Keista. Daugiau negu keista — mirtininkai valgydinami.
Vienas gestapininkų garsiai praneša:
— Jeckelno įsakymu jūs visi privalote parašyti savo šeimoms laiškus ir juose būtinai pažymėti, kad esate sveiki ir gyvi.
Tas pranešimas buvo, lyg toji delikatesinė silkutė, mūsų apetitams sužadinti. Prie mano stalo iš dešinės sėdėjo kpt. Stasys, o iš kairės — ltn. Kostas P. Salėje įsiviešpatavo tyla ir tik retkarčiais tradicinis lėkščių ir valgio įrankių skambesys nutraukdavo įkyrių musių zvimbimą. Mes sėdėjome tylūs, kartais automatiškai šakutėmis pabadydavom lėkštes ir vėl neramiomis mintimis klaidžiojom po nežinomą tikrovę. Ar gi tuo laiku galima galvoti apie valgį ? ...
Skaityti daugiau: MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
