A. GRAŽIŪNAS
★★★
Kai tik apšvietė mus Stalino saulė, naujai sudarytas statybos trestas gavo įsakymą pastatyti poligone keletą barakų. Bet dar buržuazinės mokyklos technikai negalėjo būti tinkamai įsisąmoninę priešakinę tarybinę statybos techniką, o administracinis personalas negalėjo turėti prityrusių sovietinių aparatčikų įgudimo. Ne kartą buvo daromos pagrindiniais klausimais klaidos net senų buvusių pogrindžio partiečių. Tresto įgaliotinis šiai statybai Kaplanas nei iš šio nei iš to ėmė ir pareikalavo, kad buvusioj eigulio sodyboj įsikūrusiai mūsų statybos kontorai būtų įvestas telefonas, ir susiprato, jog savo reikalavimais per toli nuėjo, bet tik tuomet, kai karinis statybos inspektorius jam aiškiai ir trumpai atsakė:
— Dvidešimt metų vaikščiojommes, dabar pavaikščiokit jūs. Matyt, dar buržuaziniai prietarai neišgaravo.
Statybos buhalteris buvo pasiųstas į trumpalaikius kursus susipažinti su tarybinių buhalterių priešakiniais pasiekimais ir sugrįžo labai suglumęs. Pasirodė, jog tarybinė buhalterija yra pasiekusi tokios tobulybės, kad ją įsisąvinti reikia rinktinės galvos ir ilgos praktikos. Kokia tai nepaprastai pažangi buhalterija, galima buvo spręsti iš to, jog beveik visi Tarybų Sąjungos buhalteriai, kaip pareiškė iš Maskvos atvykęs instruktorius, dėl nepakankamo sugebėjimo tokią pažangią buhalteriją pritaikyti, sėdi kalėjime. Kadangi nėra kuo juos pakeisti, tai jie kasdien iš kalėjimo atvedami į darbą, o vakare vėl ten uždaromi. Tad jis įspėjo ir vietinius buhalterius, kad labai nenustebtų, jei kuris ten atsidurs — visai suprantama, kad jiems, įpratusiems naudotis atsilikusia buržuazine buhalterijos sistema, nelengvai vyks pasisavinti labai tobulą tarybinę. Dėl šios priežasties ir šiai statybai buvo atsiųsta iš Maskvos prižiūrėtojų. Mums, dar nespėjusiems labai tobulą tarybinę tvarką perprasti ir gal dar nenusikračiusiems galutinai buržuazinio raugo, iš tų prižiūrėtojų labiausiai patiko draugas Vasilius Tarakanovas. Kiti buvo labai uolūs — nuolat visur žiūrinėjo ir, žinoma, rasdavo visokių dalykų, kur būdavo pagal atgyvenusią buržuazinę techniką, o ne pagal tarybinius pasiekimus. Taip pat mums būdavo gėda, kad trūko mums stachanovietiško tempo. Tarybų Sąjungoj, kaip jie mums nurodydavo, spartuolis mūrininkas per dieną sumūrija beveik ištisą Kremlių.
Skaityti daugiau: LAIDOTUVĖS PAGAL TABELES
MŪSŲ ŠAUNŪS VYRAI
|
Pvt. E. Banevičius
|
Cpl. R. Biliūnas
|
Vyt. Pačkauskas
|
AKIRATIS
Redaguoja JON. PR. PALUKAITI8
būsimoji Vokietijos kariuomenė
12 DIVIZIJŲ—400.000 KARIŲ VAKARŲ GYNYBAI
■ Greitu laiku apginkluotoji vokiečių armija gali virsti didžiausia karine pajėga, Vakarams nuo rusų agresijos ginti.
■ Jau suplanuota 12 divizijų, su tankais, artilerija, aviacija. Belieka išspręsti kai kurie technikiniai reikalai, o tai tėra laiko klausimas.
BONN, Vakarų Vokietija. — Naujosios vokiečių kariuomenes atkūrimo klausimas čia jau esąs išspręstas. Yra pasiektas smulkiai išdirbtas karinis susitarimas, pagal kurį V. Vokietija yra pasiruošusi ir pajėgi sukurti sutarto dydžio ginkluotą pajėgą. Dabar jau yra kuriamas Vokiečių Gynybos Ministerijos branduolys. Karių paruošimo stovyklų vietos jau studijuojamos, o karininkų ir puskarininkių sąrašai auga diena dienon. Vokiečiai patys rinksis savo karininkus, šauks karinėn prievolėn naujokus, juos mokys ir iš jų sudarys 12 modernių, gerai parengtų divizijų. Ši vokiškoji kariuomenė bus dalimi šešių Europos tautų karinių pajėgų, susidedančių iš Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Belgijos, Olandijos ir Luksenburgo armijų. Visame fronto ilgyje, nuo Baltijos jūros iki Alpių, vokiečių karinės pajėgos sudarys vieną trečdalį visų kautynėms pasiruošusių divizijų.
Vokiečių kariuomenės atkūrimą laikinai stabdo dvi sutartys: politinė taikos sutartis su Vakarų Vokietija, ir Europos Armijos sutartis. Šių sutarčių ratifikavimas gali užtęsti naujokų šaukimą mažiausia iki ateinančios vasaros. Tačiau planai atkuriamajai V. Vokietijos kariuomenei jau yra pilnai parengti.
Čia, Bonn’oj — Vakarų Vokietijos sostinėje — raudonų plytų pastate, anksčiau buvusiuose barakuose, jūs rasite vokiečių Krašto Apsaugos Ministerijos užuomazgą, šiame pastate dirba vokiečių Saugumo Komisijos pareigūnai. Jie yra užversti begale buvusių Vokietijos karininkų ir puskarininkių prašymų, norinčių stoti naujojon armijon. Nors visų prašymų neįmanoma patenkinti, tačiau buvę vokiečių kariai kas savaitę nenustoja kreipęsi į Komisiją, laiškais bei telefonu.
Skaityti daugiau: Akiratis
Juozas Mikuckis
Įsakymas keli tik žodžiai:
Lig paskutinio ginti gimtą sodžių!
Griaudimas uraganiškas tęsias ...
Nerimstam žemėj įsikasę. —
Mes matom Nemuną banguojant,
Kur rauda motina brangioji,
Kur vysta rūtos paliai taką ...
Ir... keliamės atakon!
Iš kur esi čion atsitrankęs?
Mes giname savus iš seno
Laukus, nes juos pureno
Vien mūs, tik mūsų rankos.
Kam milijonais tu keliesi
Prieš mažą panemunės kraštą?
Tau svetimi čia kryžiai pakelėse
Ir neišskaitomi audimo raštai.
Mes mylim samanotą grįčią,
Čia gimėm, čia mes augom
Ir šeimininkai mes tikri čia!
Ne skaičiuj mūs jėga, ne daugy!
Šauliai iššoko žvalūs,
Kryžiuojasi prožektorių liežuviai,
Raketų, tartum, karnavalas ...
Pirmyn, kas dar nežuvęs!
Įsakymas keli tik žodžiai:
Lig paskutinio ginti gimtą sodžių!
A. A.
Plk. Vladui Rėklaičiui
Chicagoje staiga mirus, jo brolius ir gimines nuoširdžiai užjaučiame.
KARIO Redakcija
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Redaguoja: kpt. Sim. Urbonas, Dom. Penikas, Br. Aušrotas ir St. Butkus. VYR. REDAKTORIUS KPT. SIM. URBONAS. Leidžia KARYS. Prenumerata: metams 4 dol., pusm.— $2.50, atsk. nr. 45c. Adresas: 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y., SpausdinamasTėvų Pranciškonų spaustuvėje, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
Turinys
ATAKOJE
SIAUBINGASIS BIRŽELIS
1830-31 METAI
LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 METAIS
Įvairios žinios
SOVIETŲ PULKININKAS AMERIKOJE
Iliustruotasis KARYS
KARINĖS IR KITOKIOS ŽINIOS
Trys velniai
Margieji laiškeliai kariui
Fotografinė žurnalo kopija PDF:
Skaityti daugiau: Karys 4 1952m. Turinys, metrika
DOMAS PENIKAS
Kaip šiame krašte, taip ir Lietuvoje pačiu gražiausiu metuose mėnesiu yra birželis. Deja, nuo anų siaubu ir liūdesiu prisimintinų dienų tas gražusis birželis Lietuvos istorijon bus amžiams įrašytas kaip siaubingiausias ir tragiškiausias.
Laisvajame pasaulyje pasklidę lietuviai, kurie yra gyvi liudininkai 1940 m. birželio 15 d. tragiškų įvykių, kiekvienais metais skaudžiais prisiminimais vėl pergyvena anuos skausminguosius mūsų tautai įvykius, sekusius nenutrūkstama grandine ir tebesitęsiančius iki šios dienos. Tai data, kada mūsų nepriklausomos valstybės sieną rytuose perriedėjo raudonojo siaubo tankų spiečius. Jiems įkandin masėmis plūdo piktais ir nedraugiškais aziatiškais veidais žmonės, kuriems buvo įsakyta ieškoti kaltininkų niekuo nenusikaltusiame krašte.
Be krikščioniškos etikos bei artimo meilės išauklėti bolševikiškieji pareigūnai žiauriuosius brutalios valdžios įsakymus pradėjo vykdyti skubotai ir negailestingai : nepraslinkus nė mėnesiui nuo raudonojo antplūdžio, tūkstančiai geriausiu lietuvių tautos sūnų sugrūdo į kalėjimus ir tamsius bei drėgnus rūsius, kad ten juos negailestingai nukankintų vien už tai, jog jiesąžiningai dirbo savo krašto gerovei. Ir taip ištisus metus tęsėsi Lietuvos rinktinių vyrų izoliavimas iš savosios visuomenės tarpo neva “liaudies priešų” priedangoje, kol pagaliau 1941 metais birželio 14—24 dienos mūsų kraštą paskandino didžiausiame siaube: užkaltuosegyvuliniuose vagonuose išvežė šaltajan Sibiran dešimtis tūkstančių žmonių, net nepasakant, už ką jiems tokia žiauri bausmė atiteko. Užplanavimas išvežti į nežinią 700.000 mūsų tautiečių bolševikiškiems budeliams tuo metu nepasisekė, nes Vokietijos diktatorius Hitleris birželio 22 d. savo draugui Stalinui smogė staigų smūgį. Bebėgdami iš mūsų krašto raudonieji okupantai, paliko žiaurius ir kruvinus savo pėdsakus: Rainių miškelis, Pravėniškis ir daug kitų vietovių kultūringojo pasaulio dabar žinomi Mažųjų Katynų vardu, kur šimtai mūsų paprastų darbininkų bei ūkininkų bolševikiškųjų budelių žiauriausiu ir šlykščiausiu bei saditiškiausiu būdu nukankinti.
Ištisus trejis metus mūsų tauta kentėjusi rudojo okupanto priespaudą, dar skaudesnį Golgotos kelią pradėjo, kai raudonasis siaubas, su pagelba apviltųjų vakariečių perbloškęs naciškąją Vokietiją, užplūdo antrukart mūsų kraštą. Dabar jau mūsų kraštui siaubinguoju birželiu virto ištisi metai. Nežmoniškiausiu būdu ir planingai tauta yra naikinama, apiplėšiama ir ištremiama iš nuo amžių savosios žemės. Jei šiuo metu, būkime tikri, mūsų tautos trečdalis nebegyvena savo tėvynėje, kasgi beliks dar po kelerių metų? Atsakymu gali būti tik viltis, jog laisvasis pasaulis, supratęs raudonojo slibino grobuoniškus ir žudikiškus kėslus, greičiau nusuks jam galvą, negu jis spės galutinai mūsų tautą praryti.
