Ar galimos derybos su komunistais?
Taika yra labai patrauklus ir populiarus šūkis. Kas gi gali nenorėti pastovaus, įstatymais tvarkomo gyvenimo be ypatingų dramatiškų pasikeitimų. Jei ramiose sąlygose ir įvyksta kurie smurto aktai, tai įstatymus saugančios įstaigos, taigi pirmon eilėn policija, tuos sauvaliautojus griebia už pakarpos.
Ne vien tik išorinės norime taikos, bet ir vidujinės, taigi ekonominiame gyvenime siekiame pastovumo. Bet-kurie didesni kainų pasikeitimai, ypač jei gresiama piniginio vieneto pirkimo galos pastovumui, veikia neigiamai į nusistovėjusį gyvenimą. Mes, lietuviai, ypač gerai žinome, ką reiškia pinigų nuvertinimas, nesgi žuvo rusų caro rubliais turėtos santaupos, taipgi okupacinės vokiečių markės; pagaliau, užplūdę sovietai 1940 m. nuvertino ir mūsų pastovųjį litą. Tad taupęs asmuo lieka nubaustas, o prasiskolinęs, sakytum, lyg ir savotiškai teisėtai apvagia tą taupųjį, nes skola nuvertinimo yra savaime “nurašoma”.
Taigi taupymo idėja, nors ji yra visaip skatinama, ne visose sąlygose beatodairiniai sektina ar įvykdytina. Pav., sovietinėje santvarkoje pavergtas žmogus ir norėdamas ne ką gali sutaupyti, juo labiau, kad ten ateityje numatoma pinigus visiškai panaikinti. O, ir laisvajame pasaulyje pinigų pirkimo galia keičiasi, nes kainų spiralė (darbininkų atlyginimai ir gaminių vertė) nesustodama, iš metų į metus, kyla. Todėl tikro pastovumo, sakytum, taikos nėra ir ekonominiame gyvenime.
Juo labiau tos taikos pasigendama politiniame gyvenime ir tarpvalstybiniuose tautų santykiuose. Kiek jau tų negailestingai žiaurių karų vien 20-tas šimtmetis matė, nors mes ir labai linkę garbinti mūsų gyvenamą 20-tą amžių, kaip milžinišku šuoliu pakilusios civilizacijos gadynę. Bet, štai, pasibaigia II Pasaulinis karas, ir atrodė, kad jau dabar tai tikrai turėjo įsivyrauti pasaulyje taika. Milijonai žmonių išžudyta; dar daugiau jų sužalota ir tapusių invalidais. Ką jau čia bekalbėti apie sunaikintus medžiaginius turtus. Tad kas galėjo tikėti, kad po tokios baisios pasaulinio masto žmonijos katastrofos žmonija nestos prie derybų stalo ir nesieks taikos. Betgi, taikos nėra. Net taikos sutartis nesudaryta, ir todėl, nežiūrint praėjusių dvidešimties su viršum metų nuo besąlyginio ašies valstybių pasidavimo, okupacinės kariuomenės tebestovi daugelyje Europos valstybių.
Išryškėjo faktas, kad pajėgiausios valstybės tėra tik dvi: J.A.V-bės ir Sovietija. Neatrodo, kad Vakarų Europa pajėgtų apsijungti politiniai ir militariniai, bent jau artimoje ateityje, ir todėl trečiasis galingas pasaulinio masto valstybinis kompleksas šiandien nesudaro realybės. Atrodo, kas gi paprastesnio ir labiau pageidautino būtų, jei ne derybos tarp dviejų pasaulio galiūnų—valstybių, ir taika, bei pastovus gyvenimas, būtų jau čia pat. Deja, gyvenimas patiekia visiškai priešingus įvykius.
Prisimename faktą iš bolševizmo pradžios, kai caro kariuomenės likučiai kovėsi su komunistais. Štai, apsuptame Kieve caro kariuomenė, daugiausia karininkai, atkakliai gynėsi nuo juos puolančios raudonosios armijos. Pagaliau, pradėta derybos, pagal kurias caro karininkai turėjo padėti ginklus, ir jiems buvo žadėta leisti, laisvai su šeimomis, pasitraukti į užsienius. Vos spėjo atiduoti ginklus, kaip visi karininkai buvo tuč tuojau suimti ir sušaudyti, o jų moterys ir dukros buvo atiduotos komunistų kareivių sauvalei. Vadinasi, susitarimo buvo nei nemanyta laikytis.
Arba, vėl, visi juk atsimename sukilusių vengrų derybas su sovietais, kurie pareikalavo, kad į derybas būtų atsiųsti vengrų karo ministeris ir pats ministeris pirmininkas. Jei vengrai tikėjo į derybas su komunistais, tai jie tą savo naivumą skaudžiai apmokėjo, nes į derybas nuvykusieji jų atstovai vėliau buvo nužudyti, o nekliudomai (nesgi buvo vedamos “derybos”) atvykę rusų tankai ištaškė sukilusius vengrus, apgriaudami ir pačią vengrų sostinę Budapeštą. Reiškia, komunistai nė nemanė rimtai derėtis, o juo labiau laikytis derybų sandėrio, jei net pačius delegatus sauvališkai pasmerkė miriop. Derybomis jie tik norėjo užvilkinti laiką, kol jų "baudžiamosios” tankų kolonos nekliudomos prisiartino.
Lenkai, irgi savo metu (tuoj po II Pas. karo), buvo pasiuntę delegaciją iš 12 žymių intelektualų į Kremlių deryboms. Delegatai buvo suimti, ir jų likimas kažin ar kuo skyrėsi nuo likimo tūkstančių lenkų karininkų Katyno miške, prie Smolensko.
Aiškus dalykas Sovietų derybos su J.A.V-ėmis taip tragiškai šių pastarųjų delegatams nepasibaigia. Jei prisiminsime Korėjos karo paliaubas ir po to vykusias derybas, kurioms prireikė ar net poros metų, tai ir čia matysime, kad sovietai derybas veda ne tam, kad susitarimo laikytųsi. Sumušti ir išsekę šiaurės korėjiečių armijos likučiai su kiniečių “savanoriais” buvo reikalingi užtęstų derybų, kad galėtų išlošti laiką ir persitvarkyti, atsieit, atsigauti nuo smūgių. Ir komunistai meistriškai vilkino tas istorijoje dar negirdėtai užtęstas derybas. Kaip jos komiškos ar kvailos nebūtų, jas vistiek sankcijonavo Vašingtonas. Pasekmes visi žinome. Š. Korėja tų paliaubų nei nemanė laikytis.
O kuomet buvo atiduotas Laosas komunistams, jį neva neutralizuojant, nors prieš tai viešai pats J.A.V-ių prezidentas žadėjo ginti jo nepriklausomybę, — tai, vėl, buvo derėtasi su komunistais. Rezultate: koalicinė su komunistais Laoso vadinamoji “neutrali” vyriausybė ir šalies į tris sektorius padalinimas. Dabar komunistai jau valdo šalies du trečdalius, o koalicinė vyriausybė jau senai iširo. Taigi derybos buvo naudojamos, kaip visuomet, tik apgaulei.
Nežiūrint šių ir daugelio kitų visiškai aiškių faktų, nes sovietai jokių sutarčių nesilaiko, J.A.V-ių prezidentas daugelį kartų primygtinai pabrėžė (net ir taip išreklamuotoje Manilos konferencijoje), kad Pietų Vietname Amerikos vyriausybė kariauja, o Šiaurės Vietname antraeilius karinius taikinius bombarduoja tik tam, kad priverstų komunistus derėtis. Norima netgi derėtis, nestatant iš anksto komunistams jokių sąlygų (o jau, gink Dieve, niekuomet nesiūloma, kad komunistai pasiduotų be sąlygų). Dabar jau ir Vietkongo delegetai norima įtraukti į derybas ir pusiau lūpomis prasitariama apie eventualią koalicinę su Vietkongu P. Vietnamo vyriausybę. Ar tai tam nelaimingas Vietnamas buvo padalintas į Šiaurinį ir Pietinį, kad š. Vietnamo komunistai galėtų infiltruoti P. Vietnamo vyriausybę?
Nebereikalo jau seniau buvo kalbama, kad J.A.V-ių amabasadorius H. C. Lodge nepalankiai žiūrįs į dabartinę kariškių P. Vietnamo vyriausybę ir jos norus, nes tie kariškiai aiškiai nusistatę kariauti ir nugalėti komunistus. Jie, tie kariškiai, mielai siektų net atvaduoti iš komunistų jungo Š. Vietnamą, taigi perkeltų karą į š. Vietnamą bei sudarytų karinę sąjungą su Ciangkaišeku, bei Tailandu. Bet J.A.V-ės (prezidentas lankydamas 1966 m. pietryčių Azijos valstybes, vengė atlankyti Ciangkaišeką, kaipo “perdaug” nusistačiusį prieš komunistus) tokiems planams nepritaria, ir einama prie to, kad tokie aktyvūs kariškiai—antikomunistai būtų pakeisti civilių asmenų vyriausybe, kuri būtų jau palankesnė deryboms su komunistais. Juk tam buvo organizuoti ir P. Vietname rinkimai.
Taigi, perspektyvoje ir vėl derybos, derybos ir neužsibaigiančios derybos. Jų taip aistringai siekiama, nors ir žinoma, kad susitarimų komunistai niekados nesilaiko. Kaip ne keista, bet pats Amerikos prezidentas tai daug kartų viešai pakartojo: norima taikos, norima derybų su Hanoi komunistų vyriausybe, bet ne pergalės ir ne š. Vietnamo išlaisvinimo.
Čia mes visai nebeminime derybų, kurias vedė lietuvių ir kitų Pabaltijo valstybių atstovai, kai sovietai pareikalavo įsileisti įgulas, o vėliau po ultimatyvinių derybų okupavo Pabaltijo valstybes, sulaužydami visas prieš tai sudarytas nepuolimo sutartis. Taigi, su mažais, militariniai silpnais kaimynais komunistų derybos dažniausia pavirsta ultimatyviniais reikalavimais. Ir, žinoma, Hitlerio -Stalino susitarimo dėl pasidalinimo “įtakos sferomis” Pabaltyjy ir Lenkijoje vengiama viešai minėti, nors tais susitarimas aiškiai prieštaravo tarptautinio teisėtumo dėsniui.
Ar bereikia suminėti dar vienas gana “originalias” nusiginklavimo derybas, kurios tęsiamos Šveicarijoje, su pertraukomis, jau eilę metų. Įdomi detalė apie tos komisijos tarnautojus. 1962 m. tos J.A.V-ių ginklų kontrolės ir nusiginklavimo agentūros tarnautojai vidutiniai gaudavo $9.970 per metus. Keturiems metams praslinkus jų algos buvo beveik padvigubintos iki $17.000 kiekvienam. Atstovų Rūmų ats. H. Collier stebisi, ką šitos komisijos 187 nariai veikia per 8 val. į dieną, per 5 dienas į savaitę ir per 52 savaites į metus. Kokios rūšies tos jų, metų metus užsitęsusios, “derybos” ir ką tokiomis pseudo-derybomis norima atsiekti ? Inspektuoti laisvai savoje teritorijoje sovietai nei nemano leisti; tad ištikrųjų komunistai nei nemano nusiginkluoti. Bet jie labai trokšta, kad J.A.V-ės ir kitos laisvos valstybės nusiginkluotų.
Jei komunistų nevaržo jokios per derybas sudarytos sutartys, nes jie tas sutartis laiko tik beverčiais popieros gabalais; jei komunistai nesilaiko jokios tarptautinės teisės nustatytos delegatų deryboms neliečiamybės; jei išviso sovietiniai įstatymai jų užgrobtose teritorijose nevykdomi, nes ten vyrauja administracinė sauvalė, — tai kodėl gi taip aistringai (ypač Vietnamo atveju) veržiamasi į derybas su tais klastingais komunistais Ir kokios gi alternatyvos iš tokių derybų, jei “nenorima nugalėti komunizmą.”
Mozės knygos 20 perskyrime pasakyta: “Kuomet tu prisiartini prie miesto pradėti prieš jį kovą, paskelbk jam taiką,” taigi užvesk klastingas taikos derybas. Tuomet sumažės miesto gynėjų kovingumas, atsiras pasitikėjimas. Tada pasilieka tik sulaužyti sutartį, o naivius pasitikinčius išskersti. Taip buvo senovėje. Ta pati sovietinė taktika taikoma ir praėjus daugeliui šimtmečių.
Komunistai yra triukšminga mažuma, bet ji ryžtinga ir nesiskaitanti su priemonėmis, siekianti pavergti mažai aktingą daugumą, ir, štai, jie jau valdo milijonus žmonių. Pasidavimo ir nuolaidų taikos, štai ko, ypač per derybas, jie siekia. “Taikos, taikos”, — šaukia infiltruoti komunistų pakalikai. Betgi mes nenorime taikos, kuri reikštų mūsų pasidavimą. Mes siekiame tokios taikos, kur laisvė ir teisėtumas vyrautų, ir, žinoma, tokios taikos, kur sovietai militariniai nebepajėgtų grasinti laisvajam pasauliui. Prezidentinio kandidato Goldwaterio 1964 m. išsigando visi “taikos apaštalai”, nors jie, tikrenybėje, yra tie neabejotini taikos ardytojai. Nesgi komunistai vienaip kalba, kelia triukšmą, visur nenuilstamai kartoja savo melagingus ir veidmainingus obalsius ir tuo būdu sudaro “viešąją opiniją”, o elgiasi visai priešingai, ir naiviai patikėjęs eilinis pilietis, jų orbiton pakliuvęs, vieton taikos, sulaukia nuolatinio persekiojimo (karo) teroristinės policinės komunistų administracijos pavidale. K. č.
Prieš penkiasdešimt metų
(1917 m. revoliucijos Rusijoje pasekmės)
Romanovų dinastijos autokratiško viešpatavimo 300 metų sukaktis 1913 m. buvo paminėta labai iškilmingai. I Pas. karo metu, 1917 m. kilusi revoliucija Rusijoje tą dinastiją sunaikino. Kaip prisimename, 1917 m. Rusijoje įvyko dvi revoliucijos. Pirmoji, įvykusi kovo mėn., palyginti, buvo švelni ir demokratiška. Jos tikslas buvo, per parlamentą įvesti socialines ir politines reformas. Tuo metu Leninas buvo Šveicarijoje ir, atrodo, į įvykius jokios įtakos neturėjo. Pirmoje revoliucijoje kaip tik dalyvavo rusiškoji inteligentija, kuri nuo seniau svajojo apie demokratinę santvarką. Sužinojusi apie revoliuciją, Vokietija nusprendė, kad Rusijos iš karo pasitraukimas jai padės nugalėti karo sunkenybes Vakaruose. Todėl vokiečiai užplombuotame vagone Leniną su jo draugais, per Suomiją, nusiuntė į Petrogradą (Leningradą). Tų metų žiauri revoliucija ne tik nušlavė visas svajones apie demokratiją, bet įgrūdo Rusiją į tok despotizmą, kokio nebuvo nei carų ir nei mongolų viešpatavimo laikais.
Antrosios revoliucijos pasekmėje bet kokia administracijos šaka Rusijoje nustojo veikusi, o t. v. susitvėrę darbininkų komitetai, arba neturėjo legalios valdžios jokio autoriteto, arba buvo valdomi slaptosios policijos. Šimtas tūkstančių žmonių važinėjo skersai ir išilgai Rusiją jieškodami saugesnio kampo, nes prasidėjo badas, epidemijos, prievartavimai ir žmogžudystės, žmonės iš bado mirdavo gatvėse; be priežasties ir be teismo buvo grūdami į kalėjimus ir tūkstančiai nekaltų žmonių buvo sušaudyta.
Jau praslinko 50 metų nuo vienos iš kruviniausių revoliucijų žmonijos istorijoje, todėl reikia peržvelgti, ką po tos ręvoliucijos Rusija pasiekė ir kokia kaina.
Per visus 50 metų santvarka Rusijoje pasiliko beveik ta pati. Tas reiškia, kad ir toliau valdo viena partija ir toliau žmonės verčiami aklai klausyti ir pildyti visas jos direktyvas. Raudonieji valdovai pasistatė tikslą išplėsti pramonę, karinę jėgą ir politiniai - tarptautinį autoritetą.
1913 m. carinė Rusija pramonėje stovėjo penktoje vietoje, būdama JAV, Vokietijos, D. Britanijos ir Prancūzijos užpakalyje. Šiandien, po JAV, Sovietų Sąjunga stovi sekančioje vietoje, t. y., per 50 metų jos produkcija padidėjo 50 kartų. Plieno produkcija padidėjo 22 kartus, geležies žaliavų — 16, anglies — 20, cemento — 40, naftos žaliavos — 25, elektros jėgos — 272 ir dujų — 7,259 kartų. Tas viskas leido Sovietų Sąjungai negirdėtai išplėsti savą karo pramonę.
1913 m. jos karinės jėgos buvo vertinamos žemiau už Vokietijos, Prancūzijos, D. Britanijos, J.A.V. ir Japonijos. Šiandien, gi, Sovietų Sąjunga kariniai stovi antroje vietoje. 1957 m. Sovietai paleido pirmą žemės satelitą; šiandien ir dėl žmogaus nusileidimo mėnulyje, manoma, jie eina lygiagrečiai su J.A.V.
Kaina, kurią sumokėjo rusiškoji tauta, pavergtos tautos ir satelitinės valstybės jau prašoka bet kokią vaizduotę. Milijonai žmonių už tą viską sumokėjo savo gyvybėmis ir nežmoniškomis kančiomis. Milijonai žemdirbių, nenorėjusių stoti į kolchozus, buvo išžudyti arba išsiųsti į Sibirą sunkiausiems darbams, dingo. Krašto intensyvus supramoninimas pareikalavo daugelio milijonų žmonių įkinkymo į sunkiausią, nežmonišką darbą, atlyginant jiems tik tiek, kad nemirtų bado mirtimi. Kad tuos darbus žmonės atliktų be murmėjimo ir priešinimosi, Maskva sukūrė policinę valstybę, vispusiškai žmones taip varžančią, persekiojančią, kad sunku net ir įsivaizduoti, ar ką panašaus užtikti istorijoje. Yra įsteigtos stovyklos prievartos darbams slaptosios policijos priežiūroje.
Stalinui mirus, t. y. 1953 m. priverstiniems darbams koncentracijos stovyklose apytikris skaičius buvęs tarp 8 ir 14 milijonų žmonių — rašo “U. S. News and World Report”. Milijonai išmirė iš bado 1921-22 m., kai valdžia rekvizavo visus grūdus, kad pardavus užsieniui. Milijonai mirė iš bado 1932-33 m., kai kolektyvizacijos metu žmonės buvo išvaryti iš ištisų kaimų, valsčių, o žemė buvo palikta dirvonuoti... Manoma, kad badas ir deportacijos į Sibirą išžudė apie 6 milijonus žmonių. O kiek žuvo mums girdėtose ir negirdėtose eksterminacinėse akcijose — tikrų ar įtartinų režimo priešų.. . Vien tik 1930 m. Stalinas išžudė tūkstančius žmonių.
Tik teroru ir priverstinais darbais Sov. Sąjungai pasisekė pakelti krašto pramonę, tačiau išmaitinimo problemos išspręsti nepasisekė. Net po 50 metų sovietai nesugeba pagaminti savo žmonėms reikalingiausių maisto produktų. 1913 m. Rusija buvo grūdų eksportuotoja, o šiandien ji privalo jų pirktis iš užsienio. Palyginant su amerikiečiais, rusai pagamina vos trečdalį. Mažiau už Sov. Sąjungą gyventojų turėdamos, JAV gamina cukrinių runkelių daugiau 3 kartus, bulvių 2,5 kartų.
Kalbant apie ideologiją, komunistai prižadėjo tautai sukurti tikrąją demokratiją, beklasę bendruomenę, bet ką įvykdė praktikoje, yra tikras despotizmas, kadangi mono-partija jokios opozicijos nepripažįsta. Karinėje Rusijoje visas klases išnaikinę, sovietai sukūrė savo naują, partinio elito klasę, kurios nariai yra geriausiai atlyginami, savo srityse turi neaprėžtą galią administravime, pramonės planavime, moksliniuose tyrinėjimuose ir mene. Iš pažadėto komunistinio rojiško gyvenimo masės negavo nieko.
Ta pačia proga reikia prisiminti, kaip komunistai valdo. Politiniai, komunizmas valdo jėga, teroristiniu metodu, slaptąja policija, valymų ir deportacijų pagalba.
Ekonomiškai, valstybė viso judomo ir nejudomo turto savininkė, išskyrus gal piliečio lovą, stalą, kėdę, rūbus, apavą ir kitus smulkius asmeniškus daiktus, visai nepasirūpino savo piliečių žmogišku pragyvenimo lygiu. Užsienio politikoje komunistai ėjo ir tebeina pagal agresyvios, ekspansinės politikos senąją liniją, vietomis veikdami, kur tik galėjo ir gali, su laisvojo pasaulio valstybių komunistinių partijų pagalba.
Kada sovietinius komunistus kiniečiai pavadino marksizmo išdavikais, 1960 m. Maskva sulaikė Kinijai ūkinę paramą ir atšaukė sovietinius specialistus.
1965 m., kaip tvirtino sovietai, kiniečiai prie Sovietų sienos išprovokavo 150 ginkluotų incidentų. 1966 m. pranešama apie stambių kiniečių kariuomenės junginių prie Sovietų - Kinų sienos judėjimą ir grupių judėjimą Kinijos viduje, kovojančių dėl valdžios.
Kremliaus dabartinis valdovas Leonidas Brežnevas komunistinius kraštus ragino laikytis vienybėje prieš raud. Kiniją, Vakarams siūlė laikytis taikingos koegzistencijos, krašte pažadėjo panaudoti naujovišką techniką, kad atnaujinus lengvąją pramonę, palengvinti kolchozuose gamybą ir padidinti mainų prekybą su kapitalistiniais kraštais, ypač J.A. Valstybėmis.
Kokia iš viso to išvada? Neabejotina. kad Maskva bijo atominio karo rizikos. Galimas dalykas, sovietai yra iškamuoti milžiniškas sumas pinigų kainuojančiom lenktynėm su JA Valstybėm ginklavimosi srityse, kas sulaiko piliečių pragyvenimo lygio pagerinimą. Nereikia užmiršti, kad Sov. Sąjungoje jau kelia balsą naujoji generacija, kuri Stalino teroro nežino, bet žino, kad būdas ir pragyvenimo lygis Vakaruose, nors ir “supuvusio kapitalizmo”, yra daug kartų augštesnis ir malonesnis negu Sov. Sąjungoje.
Toji karta supranta, kad komunistinis ūkininkavimas nesugebėjo išspręsti klaidų, kainų ir mokesčių problemos. Neabejotinai jie yra komunistai, bet ne toki komunistai, kurie be buto, gerų rūbų, apavo, sunkiai prakaituodami, norėtų atiduoti valstybei (ar partijai) savo paskutinį atsikvėpimą. Jie irgi nori gyventi, džiaugtis gyvenimu.
Tenka spręsti, kad paskutiniosios Sov. S-goje genkartės įvairių problemų ir svajonių pynėje, komunistinė ideologija stovi pačioje paskutinėje vietoje.
K. M. Juozas Šarūnas
