MŪSŲ POLITIKA IR POTENCIALAS
V. M. KLAUSUTIS
Amerikos lietuvių politika JAValstybėse nebuvo praktiška, įtakinga ir todėl pilnai sėkminga. Tokiu pat keliu, deja ir dabar, vykdoma Lietuvos išlaisvinimo politika. Visi amerikiečiai lietuviai, susipažinę su praktiškos politikos reikalu, nesutaria su mūsų politinių veiksnių vykdoma politika, kuri brangiai kainuoja, tačiau yra neįtakinga ir nevisai sėkminga. Amerikos lietuvių kova už Lietuvos žmonių politinę, kultūrinę ir ūkinę laisvę yra būtina. Laikas amerikiečiams lietuviams rimtai pagalvoti ir rasti sėkmingesnės politikos kelią, naujas kovos priemones, platesnę kovos alėją, kuri vestų mūsų visuomenę į sėkmingesnės politinės veiklos lauką.
Užsienių kraštuose gyveną lietuviai, tuo labiau JAValstybėse, privalo rūpintis glaudesnių ryšių ir santykių išvystymu su tų kraštų, kuriuose jie gyvena, politinių ir kultūrinių institucijų žmonėmis. Labai aišku, kad lietuviai be kitų tautų žmonių ir politinių sferų politinės ir moralinės pagalbos neišvaduos Lietuvos, kad mūsų politinių grupių organizuoti vienetai—politiniai veiksniai, memorandumais ir rezoliucijomis neišlaisvins Lietuvos iš rusiškų pavergėjų. Todėl reikia jieškoti naujų kelių, naujų kovos priemonių, įtakingesnės politikos ir propagandos.
Nepaslaptis, kad JAValstybių politinių sferų abiejų partijų — demokratų ir respublikonų vadai ir vyriausybės priešakyje stovintieji, nevisi yra palankūs mūsų kovai, daug yra nepalankių, kurie ligi šiol žiūrėjo ir tebežiūri į mūsų politinius veiksnius su abejone. Jie mano, kad ALTas neatstovauja visų Amerikos lietuvių, kad užsieninis VLIKas neatstovauja visų Lietuvos žmonių, nes šie mūsų politiniai organai partinių grupių pastatyti, ne visuomenės rinkti, todėl jie neturi reikiamo pasitikėjimo ir yra neįtakingi JAValstybių politinėse sferose. Tokį supratimą užtiksime ir amerikiečių visuomenėje.
Dr. Algirdas Budreckis, mūsų jaunosios kartos žurnalistas, politikas ir paskaitininkas, šią tikrovę matydamas, pareiškė savo nuomonę. Jo išreikšta nuomonė, mintys apie praktišką politiką, jo nusakyta politinė orientacija mūsų kovos už išlaisvinimą ne tiktai reali ir teisinga, bet yra būtinai remtina. Jo pasiūlyta buvo, kad reikia įsijungti į JAV krašto politinę ir kultūrinę veiklą, veikti abiejų politinių partijų sferose, bendrauti su amerikiečiais, jei norime rasti amerikiečių palankumą mūsų kovai.
Kodėl dr. A. Budreckis taip galvoja? Aišku, jis žino, kad lietuviai įsijungę į amerikiečių politinių partijų veiklą, bendraudami su partijų veikėjais ir vadais, individualiai ir organizuotu būdu, rasią daugiau palankių žmonių JAValstybėse ir miestų, valstijų ir federalinės valdžios administracijoje, taip pat ir amerikiečių visuomenėje. Tuomet amerikiečiai žiūrėsią į lietuvius kaip į sau lygius ir artimus, būsią palankūs lietuvių kovos tikslui.
Amerikos airiai įsijungę į amerikiečių politines partijas, kultūrinę ir kitokią veiklą, daug laimėjo sau ir Airijos išlaisvinimui po I-jo Pasaul. karo. JAV krašto visuomenė, politinių ir kultūrinių sferų vadai rėmė airių kovą už Airijos išlaisvinimą, neatsižvelgdami į didžiąją Britų imperiją, valdančią septynias pasaulio jūras ir daug kraštų. Ir nors Britų imperijoje saulė niekados nenusileisdavo, nors Britanija buvo galinga ir įtakinga JAValstybių politinėse sferose ir visuomenėje, visgi, amerikiečių airių kova buvo laimėta! Airija tapo išlaisvinta. Lygiai taip veikė Amerikos žydai. Jie, su amerikiečių pagalba, sukūrė, arba, atstatė istorinę žydų valstybę po dviejų tūkstančių metų. Štai kame glūdi dr. Budreckio politinė sąvoka mūsų politikos atžvilgiu. Mes rasime daug lietuvių Amerikoje, kurie seniau yra pasisakę lygiai taip kaip dabar pasisakė dr. Budreckis.
MŪSŲ KOVOS POTENCIALAS
Amerikos lietuvių potencialas kovai už Lietuvos išlaisvinimą ne toks didelis kaip žydų ir airių, bet visgi, nemažas. JAValstybėse gyveną lietuviai, lietuvių kilmės amerikiečiai, lietuvių tėvų sūnūs, dukros ir anūkai sudaro daugiau kaip milijoną JAValstybių piliečių. Tai nemažas potencialas, tačiau, neišnaudojamas lietuvių kovai už Lietuvos žmonių laisvę. Amerikiečiai lietuviai tėvai ir kai kurie mūsų politikieriai mano, kad mūsų jaunimas yra nutautėjęs, lietuviškai nekalbąs, išsiskyręs iš lietuvių bendruomeninio kultūrinio ir organizacinio gyvenimo, taigi, žuvęs mūsų tautai.
Ši mūsų nuomonė yra nesuderinama su tikrove. Nemokėjimas tėvų kalbos dar nereiškia mūsų vaikų ir anūkų visišką nutautėjimą. Negalima šį mūsų tautinį potencialą — jaunimą nurašyti kaip žuvusį. Airiai ir žydai, bei kitų tautų imigrantai, taip pat galvojo, sielojosi dėl jų jaunimo žuvimo svetimoje kultūroje, bet vėliau jie patyrė, kad klydo taip galvodami ir sakydami. Klystame ir mes lietuviai.
Iš gyvenimo ir įvykių patyrėme, kad nevisi JAV krašte gimę ir augę tautinių mažumų žmonės visiškai nutautėjo ir žuvo. Po I-jo Pasaul. karo atstatant Lietuvos valstybę, amerikiečiai lietuviai šią tikrovę patyrė, džiaugėsi matydami savo sūnus, nors lietuviškai kalbėti nemokėjusius, tačiau, stojančius į Lietuvos Laisvės Sargų organizuojamą brigadą JAValstybėse. Tūkstančiai JAV gimusių ir augusių JAV karių, įsirašė savanoriais į LLS brigados kuopas. Aš atsimenu tą dramatinį ir spontanišką amerikiečių lietuvių sąjūdį, nes aš pats tame sąjūdyje buvau įsijungęs. Worcesterio (Mass.) mieste gyvendamas, pakviečiau amerikiečius lietuvius, JAV karius, į susirinkimą, išaiškinau jiems tikslą, įsirašė 250 liet. karių į LLS brigados kuopą. Jie ryžosi vykti į Lietuvą talkinti savanoriams ginti Lietuvos nepriklausomybę 1920 m.
Tadas Kosciuška, rašytojas Adomas Mickevičius ir kiti mūsų prabočiai, gimę Lietuvoje, bet augę lenkų kultūroje, nekalbėjo lietuviškai, o mes žinome, kad jie laikė save lietuviais, kovojo už savo tėvynės Lietuvos išlaisvinimą. Tokių amerikiečių lietuvių rasime nemažai šiame krašte, kurie nekalba lietuviškai, bet laiko save lietuviais, didžiuojasi savo tautine kilme. Tad ar galima juos nurašyti kaip žuvusius mūsų tautai? Ne, negalime.
JAValstybėse dabar rasime lietuvių karių organizacijas, karo veteranų ir legionierių organizuotus vienetus, kuriuose yra daug amerikiečių lietuvių lietuviškai nemokančių kalbėti ir rašyti. Už tai jų netenka kaltinti, nes jie be lietuviškos mokyklos augdami šiame krašte, prie savo tėvų mažaraščių negalėjo išmokti lietuvių kalbos ir rašybos. O, visgi, yra lietuviškai kalbančių net ir trečiojoje lietuvių kartoje.
Jei mes, lietuviai, įsijungsime į amerikiečių politines partijas ir kultūrines institucijas, bendrausime su amerikiečiais, mes pasieksime didžių laimėjimų sau, būdami šio krašto piliečiais ir paruošime palankesnę dirvą kovai už Lietuvos išlaisvinimą. Kai mes bendrausime su amerikiečiais, bendradarbiausime amerikiečių politinėse sferose ir kultūrinėse institucijose, amerikiečiai laikys mus savais ir rems mūsų kovą; tačiau, jei mes gyvensime atsiriboję lietuvišku “kevalu”, nebūsime aktyvūs amerikiečių visuomeninėje veikloje, tuo labiau politinėse jų partijose, aišku, nesusilauksime amerikiečių moralinės ir politinės paramos mūsų kovai už tėvų krašto išlaisvinimą.
Čia ir glūdi dr. Budreckio politinė sąvoka, jo reiškiama mintis, nurodanti mūsų kovai platesnę alėją. Mūsų potencialas nemažas Amerikoje, reikia jį išnaudoti, į mūsų kovą įjungti amerikiečius, tuo labiau lietuvių kilmės piliečius, tuos “nutautėjusius” lietuvių kilmės amerikiečius. Aš neabejoju, kad daug jų atsiras mūsų tautai nežuvusių, nepabėgusių nuo savo tėvų kraujo, neišsižadėjusių tėvų žemės Lietuvos. Esu išsamiai išsikalbėjęs su JAV kariais ir jų vadais vaidinančiais svarbų vaidmenį amerikiečių ir lietuvių visuomenėje, lietuviškai nekalbančiais, bet save lietuviais laikančiais, dalyvaujančiais lietuvių tautinėse šventėse, demonstracijose, lietuvių vardu paraduose ir Vasario 16-tos minėjimuose. Jie yra tas raktas kuriuo galėsime atidaryti duris į lietuvių kilmės amerikiečius, patraukdami į mūsų gretas “nu-tautėjusius”, jei veiksime amerikiečių politinėse partijose.
Laikas keisti mūsų politines gaires,— gana mums eiti siauru keliu ir takeliu dabartinės mūsų politinės veiklos. Laikas išeiti į plačiąją alėją vedančią mus į sėkmingesnę politiką ir kovą už Lietuvos išlaisvinimą.
