BRAVALOS MŪŠIS

švedų kariai, moterys ir karinės stovyklos palydovai VIII a.; taip jie vaizduojami Osebergo kilime. (Viking, 4/ 1940)

Z. RAULINAITIS

Danų valdovui Haraldui, Karo Dančiu (Hil-ditoen) pramintam, įsigalėjus Skandinavijoje, jo brolio sūnus Sigurdas Hringas sukilo prieš jį. Haraldas, norėdamas išlaikyti Švedų provincijas (Skanę ir Gautlandą) savo valdžioje, buvo priverstas vykdyti karo žygį prieš savo brolvaikį Sigurdą. Danų ir švedų kariuomenės susitiko Bravalos (Bravoell) mūšyje.

Bravalos mūšio būta vieno iš didžiausių mūšių Skandinavų istorijoje. Deja, maža kas istoriško apie jį pasiekė mus. Mūšis, tačiau, buvo apdainuotas poetų ir aprašytas kronikininkų, nors tų aprašymų maža yra teišlikusių, todėl jis yra supamas legendų ir pasakų. Savo garsu ir didumu jis yra panašus į mūšį, kuriame šimtmečiais anksčiau Angantyras sumušė hunus prie Dauguvos (žiūr. Z. R. Hunų žygis į Prūsus). Šitie yra du garsiausieji, Šiaurės pasakų ir legendų išgarsinti, mūšiai.

Mūšio data, spėjama, yra apie 750 metai (B. Nermanas). (Archeologas Oakshottas savo The Archeology of Weapons teigia mūšį įvykus 700 metais). Jo vieta — Švedijoje, dabartinėje siauroje Braeviken įlankoje, Oestergoetlande. Jos gale guli Norrkoepingas.

Yra aiškinama, jog Sigurdas Hringas pasipriešino kylančiai Danijos galybei ir sutriuškino danų valdžią Švedijoje. Mūšyje žuvo Danų karalius Haraldas Karo Dantis ir Skandinavijoje įsigalėjo Sigurdas.

Yra taip pat aiškinama, kad Bravalos mūšio laimėjimas davė pradžią apjungtai Švedų valstybei, nes po to mūšio suiro dano įvaro Plačiavaldžio sukurta ir Haraldo Karo Danties paveldėta Skandinavijos konfederacija.

Skandinavijos legendinė istorija lyg ir užsibaigia Bravalos mūšiu, nors pasakiškojo elemento netrūksta ir vėlesnėje, vikinginėje, jos istorijos dalyje. Šitame didžiuliame mūšyje dalyvavo ir aisčiai. Tuo jis yra mums ir įdomus. Kai kurių istorikų nuomone (A. Švabės) to mūšio proga pirmą kartą istorijos šviesoje pasirodo aisčių (kuršių) laivynas.¹ Tačiau, jei pasikliauti šio ir anksčiau paskelbtų straipsnių bandymu spręsti to meto įvykių chronologiją, tai aisčių karo laivai Baltijos jūroje veikė helespontiečių ir orientalų—rytiečių vardu, jau žymiai anksčiau (žiūr. Karys, 1966 m. 3 ir 5 nr.).

Danijos valdovas Haraldas buvo jau senas ir net apakęs. Savo ilgo valdymo metu jis buvo labai pagarsėjęs: Skandinavijoje nebuvo už jį galingesnio valdovo tais laikais. Niekas, aišku, nedrįso pulti Haraldo valdomą Daniją. Tačiau padavimai sako, jog dievas Odinas nenorėjęs, kad toks garsus ir galingas karalius numirtų paprasta, negarbinga, mirtimi. Todėl, priėmęs Haraldo patarėjo Bruno pavidalą, Odinas paskatinęs karalių paskelbti karą savo giminaičiui Hringui. Dideliame mūšyje kritę skaitlingi karžygiai turėję palydėti Haraldą, Odino skirtą garbingai žūti, tiesiai į Valhalą. Kad Hringas laimėtų prieš patyrusį karo vadą Haraldą Karo Dantį, Odinas pamokęs Hringą naujos kautynių rikiuotės — kylio (cuneus), kurios anksčiau jis buvo pamokęs ir Haraldą. Pagal Saksą ta rikiuotė dar vadinosi ir acies corniculata, arba sparnine rikiuote.

Smulkiai Bravalos mūšį yra aprašęs Saksas Gramatikas. Juo seksime, imdami kai kuriuos papildymus iš Sögubrotsagos. Šie du yra pagrindiniai ir beveik vieninteliai šaltiniai Bravalos mūšiui pažinti.

Saksas rašo: “Pirmasis danų kalba Švedų karo istoriją parašė Starkadas, kuris buvo to mūšio pagrindinė atspara. Tačiau ta istorija yra perduota daugiau žodžiu kaip raštu. Atpasakodamas lotyniškai mūšio eigą, kurią jis, protėvių papročiu, aprašė liaudies kalba ir aptvarkė, aš, svarbiausia, išvardysiu abiejų kovojusių pusių žymiausius vadus; nematau reikalo aptarti jų visą daugybę, nes trumpai rašant jų visų nei nesuskaitysi. Pradžioje išvardysiu tuos, kurie stovėjo Haraldo pusėje, o paskui tuos, kurie kovėsi po Hringo vėliava.”⁴

Išvardinęs eilę danų ir islandiečių vadų ir paties karaliaus palydovų žymūnus, Saksas toliau kalba apie tris svetimšalių kariuomenės būrius atvykusius iš Šlesvigo ir iš slavų kraštų (vendai?). Įdomu, jog šiems būriams vadovauja moterys, karo merginos. Trečiąjį tų būrių veda karo mergina (virgo bellica) Hetha: “Savo pilnai šarvuotą būrį ji vedė į mūšį supama kovoti pasiruošusių palydų. Ten pirmieji buvo Grimaras ir Grenzlis; po jų minimas Ger iš Lybių krašto (Livicus), Hamas ir Hungeris, Humblis ir Briaris, narsiausi iš karalių. Dažnai ir sėkmingai jie buvo kariavę ir garsias pergales laimėję.”² Tačiau, čia pat, Saksas pažymi, jog tie jo išvardyti septyni karaliai kartais paremdavo tai Haraldą, tai Hrin-gą.

Be danų ir minėtų svetimšalių, Haraldo pusėje buvo ir narsūs norvegų būriai.

“Jūra atrodė padengta danų laivyno, o Zėlandas ir Skanė, atrodė, lyg sujungtos tarp jų gulinčio tilto: kas iš vieno šių kraštų norėjo pereiti į kitą, tam jūra, susitelkusių laivų pilna, buvo lyg kelias pėsčiomis.”⁴

Veiksmus pradėjo Haraldas paskelbdamas karą Hringui per šauklius, kuriems liepė aptarti su juo ir mūšio vietą.

Hringo pusėje stovėjo pirmiausia švedai ir gautlandiečiai, paskui gausūs būriai norvegų, toliau islandiečiai ir įvairūs kareivos iš karaliaus palydos, be jų dar septyni karaliai ir nepriklausomi valdovai, atvykę savais karo laivais. Įdomu, kad šių pastarųjų tarpe įterpiamas Starkadas ir rusinas, greičiausiai varingas, Regnaldas. Tas rodytų, jog Starkadas dalyvavo mūšyje su savu būriu karių.

Sögubrotčia kiek papildo Saksą: “Su Olu (Ali) Narsiuoju buvo ir kareiva, senosiose sagose garsiausias, būtent senis Starkadas (Störkudhr), Storverko sūnus (Stórverksson). Jis išaugo Norvegijoje Hördhalande Fenringr saloje, buvo plačiai keliavęs ir pas ne vieną karalių lankęsis.”³Šioje sagoje, kaip matome, aistis Starkadas paverstas norvegu, nors ir nepasakyta, kad jis Norvegijoje gimė, bet ten buvęs išaugintas. (Apie Starkadą žiūr. 1966 Kario 9 nr.)

Pagal Saksą Hringo karo laivyną sudarė 2500 laivų. Švedų ir gautlandiečių laivynai susitelkė Gotlando saloje Garnumo uoste. “Hringas vedė sausumos kariuomenę, laivyno gi vadovybė buvo pavesta Olui. Gautlandiečiams buvo paskirta vieta tarp Viko (Wik) ir Verundios (Werundia), ten, nurodytu metu, jie turėjo susijungti su švedais. Kiek akys užmatė jūra buvo arte ariama laivų, o ant rėjų iškeltos burės dengė nuo žvilgsnio vandenį. Švedų laivynas iš anksto laimingai pasiekė mūšio vietą, kai danai dar vis tebekovojo su priešingu vėju. Pasiekęs vietą, Hringas liepė kariuomenės dalims išlipti iš laivų ir pradėjo jas, kartu su tomis, kurias atsivedė sausuma, rikiuoti mūšiui. Kai jos laisvai išsidėstė kovos lauke, vienas kariuomenės sparnas nusitęsė iki Verundios. Tą gi masę, kuri dar nebuvo sutvarkyta ir nepaskirta į vietas, karalius raitas apjojo ir į priekinius dalinius paskyrė visus kovingiausius ir gerai ginkluotus vyrus. Jiems vadovauti jis paskyrė Olą, Regnaldą ir Vivilą. Po to, visą likusią kariuomenę jis išrikiavo išlenktai abiejuose sparnuose. Dešiniojo sparno vadovybę gavo Ungas su savo sūnumis Elriku ir Trigu, kairiojo — Laesas. Šonus ir laisvus būrius sudarė daugiausia sutelkti kuršių (curetum) ir aisčių (estonum) daliniai. Paskutinysis stovėjo svaidytojų būrys.”⁴

Pagal P. Herrmanną mūšis įvyko Braboharad vietovėje, Rytų Gautlando lygumoje, esančioje į šiaurės rytus nuo Motalaelv, kuri tęsiasi iki Kolmardo miškuotų kalnų, o į rytus — iki Baltijos 50 km ilgumo jūros įlankos—fiordo vadinamo Bravik.

Hringo kariuomenė, atrodo, buvo išsirikiavusi plačiu frontu atkreiptu į rytus nuo Braviko įlankos dalies prie Motalaelvo žiočių, šiandien vadinamos Rorsvik, į rytus iki Vadsback (Vata) žiočių. Ji buvo užėmus plokščią vietovę ant Branäs pusiasalio, kuris yra Braviko fiordo pietiniame krante. Pusiasalis yra stačių krantų ir augščiausiai iškilęs toje įlankoje. Čia stovėjo senasis karališkasis Hringstadhir dvaras. Priešais jį ir įvykęs tas lemiamas mūšis.

Saksas toliau rašo: “Tuo tarpu, sulaukęs palankaus vėjo, danų laivynas, buriavęs be pertraukos ištisas septynias dienas, prisiartino prie Calmarna miesto. Nuostabu buvo stebėti toli jūroje išskleistas bures. Ant rėjų ištiestos drobinės burės dengė nuo žvilgsnio dangų, nes slavai ir lybiai (Livi) ir septyni tūkstančiai saksų prisijungė prie laivyno.”⁴

Haraldo laivynas perplaukęs visa Braviko fiordą, pasiekė Motalos upės plačias žiotis ir iš ten tikėjosi užpulti karaliaus dvarą su visais jo turtais. P. Herrmannas mano, kad išsikėlusi iš laivų Haraldo kariuomenė išsirikiavo kiek toliau nuo pajūrio 5 km pločio Bravellir lauke tarp kalnų šlaito ties Quilling ir Motalaelv, kur dabar yra Norrköpingo vietovė.

Sekime Saksą: “Priekyje tų kurie žygiavo sausuma, ėjo vyrai iš Skanės, nes jie žinojo vietovę. Kai pagaliau danų kariuomenė prisiartino prie laukiančių švedų, Hringas liepė savo vyrams laikytis ramiai vietoje, kol Haraldas išsirikiuos mūšiui; liepė ragais tol netrimituoti, kol karalius neatsisės į vežimą greta savo kovos ženklo, tardamas, jog tikisi, kad aklą vadą turinti kariuomenė greitai subyrės. Mat Haraldas pasirodė esąs tiek pat aklas dvasioje, kaip ir kūniškai, kad savo gyvenimo pabaigoje, štai, liko suviliotas noro paglemžti svetimą valstybę; nesitenkina turimais turtais, kai pažvelgęs į savo amžių, turėtų būti patenkintas karsto duobe. Tuo tarpu švedams tenka už laisvę, už tėvynę ir už savo vaikus kovoti kovą, kurią priešas taip lengvabūdiškai ir piktai iššaukė. Be to, priešo pusėje nedaug stovi danų, jų eilėse daugiausia matosi tai saksų, tai kitų išlepintų kilčių vyrai. Švedai ir norvegai turi gi pagalvoti, kad teutonus ir slavus šiauriečiai turėtų rikiuoti toli užpakalyje. Taigi danai turi niekinti kariuomenę sudėtą, ne iš tvirtos ir stiprios vyrijos, bet surankiotą iš bejėgių žmonių. Taip kalbėdamas Hringas stipriai drąsino savo vyrus.

“Priešingoje pusėje Brunas gavo uždavinį už Haraldą išrikiuoti kariuomenę mūšiui. Iš priekinio dalinio jis sudarė kylį, pastatė Hetą dešinėje, Haką vadu — kairėje, o Visną (kovos merginą) jis paskyrė vėliavneše. Tada, iš tolo savo vežime matomas, Haraldas prabilo kiek galėdamas garsesniu balsu, skųsdamasis, kad Hringas jam atsilyginęs piktu už gerą. Tas kuris iš jo gavo dovanų valstybę, dabar pradedąs prieš jį karą. Hringas nejaučiąs jokios užuojautos seniui, jokio gailesčio savo dėdei; asmeniški jo įgeidžiai privertę jį užmiršti giminystę ir visą patirtą geradarystę. Danai turi prisiminti, kaip pergalėmis svetimuose kraštuose jie laimėdavę sau garbę, kaip jie yra įpratę savo kaimynams tik įsakinėti, bet ne jų klausyti. Jis ragino juos tokį gražų turimą garsą nesutepti vienos nugalėtos tautos sukilimu ir neleisti, kad valstybė, kurią jie jo jaunatvės žydėjimo metu jam iškovojo, dabar, jo senatvei atėjus, būtų iš jo atimta.

“Po to, suaidėjo ragai ir abiem pusėm sukaupus didžiausias pastangas, prasidėjo kova. Galima buvo manyti, kad ant žemės užgriuvo dangus, kad miškai ir laukai pradėjo skęsti, kad viskas susimaišė, kad grįžo senasis Chaosas, kad ūžiančioje audroje žlugo ir dangus ir žemė ir visas pasaulis virste nuvirto į pražūtį. Nes kai pradėjo svaidyti ir šaudyti, kilo nepakenčiamas ginklų tarškėjimas ir neįtikinamas tratėiimas. Iš žaizdų pakilęs garas staiga sudarė miglą danguje, nuo tankios svaidmenų krušos diena aptemo. Svaidytojai parodė mūšyje didelį sugebėjimą. Kai rankos ir svaidymo mašinos iššaudė visus svaidmenis, prasidėjo artima kova kardais ir geležim apkaltomis kuokomis. Daugiausia kraujo buvo pralieta dabar. Nuvargusiems kovotojams tekėjo prakaitas iš kūno ir toli aidėjo kardų smūgiai. Šio mūšio eigą pirmasis krašto kalba aprašęs Starkadas, ten priekinėse eilėse bekovodamas, kaip jis pats mini, nukovė Haraldo kilniuosius Huną ir Ellį, Hortą ir Burghą, o Visnai nukirto dešiniąją ranką. Toliau jis sako, kad Rosas, kartu su dviem kitais, Gnepia ir Gartharu, buvo jo sužeisti ir patiesti. Prie šių pastarųjų jis prideda dar ir Skalko tėvą, nutylėdamas, tačiau, jo vardą Toliau jis rašo, kad danų narsiausiasis, Hakas, jo buvo žemėn parblokštas, tačiau ir jis pats gavo iš jo tokią žaizdą, kad turėjęs palikti mūšį, nes plaučiai kritę jam iš krūtinės, o galvos kaušas buvęs pusiau perskeltas, be to, jis netekęs vieno rankos piršto. Dar ilgai, po to, atvira žaizda nenorėjo užsitraukti ir užgyti.”⁴

Pagal Sögubrot,Starkado vieta mūšyje buvusi prie Ali enn froeckni, Hringo paskirto vyriausio laivyno vado, kuris stovėjo mūšio rikiuotės viduryje, pačiame priekyje. Ten pat stovėjęs ir Starkadas. Saksas irgi pabrėžia, kad Starkadas kovėsi priekinėse eilėse.³

“Starkado liudijimu kovos mergina Wegthbiorg (Webiorg), kovodama su priešu, nudėjo narsuolį Sothą. Kai ji grasino nudėsianti dar ir kitus kareivas, Torkilas iš Telemarko šovė iš savo lanko strėlę ir ją pervėrė. Tas gautlandietis lankininkas tempė lanko stygą tokia jėga, kad savo strėlėmis jis perverdavo net skydus ir tai buvusi, iš tiesų, tikroji žudynių priežastis: šarvus ir šalmus tos jo strėlės pramušdavo lygiai taip pat kaip ir nuogą kūną. Tuo pat metu, žymiausiasis Haraldo karys, išsiskiriantis iš kitų savo ūgiu, fryzas Ubbo, nukovė dvidešimt penkis rinktinius kareivas, neskaitant vienuolikos tų, kuriuos jis mūšio metu sužeidė. Kilmės jie visi buvo švedai, arba gautlandiečiai. Po to jis puolė priekinį dalinį, metėsi į ankštai susiglaudusių priešų tarpą. Ten jis jietimi ir kardu smogė švedus į visas puses iš baimės beišsilakstančius. Bėgimas būtų virtęs visuotinas, jei ne Hagderis, Rolderis ir Gretiris, kurie jo narsumo paskatinti, pasiryžo pulti kareivą ir išstatydami savo gyvybes pavojun, nukreipti bendrą pražūtį. Tiesą pasakius, jie nedrįso įsileisti su juo į artimas kautynes. Ubas buvo iš tolo pervertas greitai viena po kitos sekančių strėlių, nes niekas neišdrįso stoti su juo kovon vyras prieš vyrą. Kol tą kovotoją apleido jėgos ir jo keliai palinko į žemę, į jo krūtinę turėjo susmigti net 144 strėlės. Tada tik drontheimiečiai ir Dalos srities vyrai suruošė danams didelę kraujo pirtį. Kova ir vėl pareikalavo daug kraujo ir niekas nesuruošė mūsų vyrams tokios pražūties kaip galingų šaulių lankininkų jėga.”⁴

Kiek kitaip fryzo Ubo kovą aprašo Sögubrot: “Kilo smarki kova tarp Ubo ir Starkado. Abu buvo galingi kareivos ir vienas kitam smogė baisius smūgius. Starkadas smarkiai sužeidė Ubą, bet ir pats patyrė šešias žaizdas, jos visos buvo didelės ir gilios. Starkadui atrodė jog jis niekad nebuvo kovojęs taip pavojingai su vienu vyru. Tačiau kovojančiųjų eilės buvo tokios tvirtos, kad jie netrukus vienas nuo kito buvo atskirti ir taip baigėsi ta dvikovė.”³

Mūšio pabaigą Saksas taip aprašo: “Kai aklasis Haraldas išgirdo savo vyrų liūdną murmėjimą, jis suprato jog karo laimė nusišypsojo priešui. Važiuodamas savo dalginiame kovos vežime, jis pavedė Brunui, kuris pasalūniškai buvo perėmęs vežiko pareigas, pažiūrėti kokia taisykle sekdamas Hringas išrikiavo savo kariuomenę. Šis paslapčia šyptelėjęs, atsakė, jog Hringas kovoja išrikiuotais sparnais.”⁴

(Pagal Sogubrot, Brunas ir kiti žvalgai praneša karaliui: “Hringas puikiai išrikiavo savo kariuomenę, sustatydamas ją šerno kyliu (hamalt) ir kova su juo bus sunki”.³)

Iškarpa iš Bartholomew’s Atlaso, kairėje žemiau Stokholmo yra Braviko fiordas

Osebergo kilimo gabalas. Manoma, jog čia yra pavaizduotas Bravalos mūšis. Apačioj — Haraldo kovos vežimas supamas asmens palydos. (Viking, 4, 1940)

“Išgirdus, karaliui ėmė širdis drebėti ir jis, didžiai nustebęs, pradėjo klausinėti iš ko Hringas gavo nurodymus savo kariuomenę taip išrikiuoti, nes tokią taktiką buvo išradęs pats Odinas, kuris ją perdavė jam ir niekam kitam. Tik jis, Haraldas, tą naująjį karinį mokslą buvo perėmęs. Kai į tai Brunas tylėjo, karaliui staiga šovė mintis, kad čia ne Brunas, bet pats Odinas esąs; kad toks jo patikimas anksčiau dievas, dabar pasislėpęs pakeistu pavidalu gali jam suteikti paramą, arba ją atimti. Jis dievą pradėjo nuoširdžiai melsti, kad danams, kuriems iki šiol taip maloningai padėdavęs ir dabar vėl suteiktų pergalę, ir būtų jiems toks palankus mūšio pabaigoje, koks jis buvo pradžioje. Jis jam žadėjo dovanoti visų žuvusiųjų sielas (pagal Sögubrotvieton pergalės Haraldas meldžia Odiną leisti jam garbingai su visa kariuomene žūti). Tačiau Brunas nebuvo sujaudintas tų karštų maldavimų: jis staiga išvertė karalių iš vežimo, bloškė jį ant žemės, ištraukė iš krintančioj o rankų kuoką, kuria smogė jam į galvą ir taip užmušė karalių po paties ginklu. Aplink karaliaus vežimą gulėjo nesuskaitoma daugybė lavonų. Žuvusių krūvos siekė iki ratų viršaus, augštai kaip vežimo rodiklis, siekė žuvusiųjų krūvos. Mat Hringo kariuomenėje žuvo 12,000 kilniųjų. Tačiau Haraldo pusėje jų krito apie 30,000, neskaitant paprastų kareivių.”⁴

“Patyręs apie Haraldo žuvimą, Hringas davė ženklą nutraukti kovą ir pasiūlė danams paliaubas. Buvo padaryta taika. Haraldo lavonas buvo sudegintas. Taip baigėsi Bravalos mūšis ir švedai atsikratė danų valdžios.”⁴

Taip Bravalos mūšį aprašė Saksas Gramatikas. Negalima iš šio kronikininko reikalauti tikslaus mūšio technikinio aprašymo. Autorius sukū-rė daugiau poetišką didžio mūšio vaizdą, kiek išmanydamas, laikydamasis istorinių faktų ir istorinio rėmo savo paveikslui.

Nagrinėdamas mūšį P. Hermannas nurodo, jog švedai buvę stipresni kavalerija, mat gautai nuo seno garsėję savo eikliais žirgais. Danai, gi, tų laikų mažuose laivuose negalėję atsigabenti didesnio kiekio raitelių. Kadangi mūšis vyko plokščioje lygumoje, tai, stipresni lemiančia ginklo rūšimi — kavalerija, švedai laimėję mūšį.⁵

Toks tvirtinimas yra nieku nepagrįstas. Šaltiniai nei vienu žodžiu nemini raitelių. Nors tais laikais raiteliai vyravo mūšių laukuose beveik visoje Europoje ir skandinavai, kiek vėliau pagarsėję vikingų ir varingų vardais, išmanė kavalerijos kovos meną, tačiau, bent šiais ankstyvaisiais amžiais, jie daugiau pasikliaudavo pėsčių kautynėmis. O jos taip detaliai šaltiniuose yra aprašytos. Tačiau galima sutikti su Herrmanno piešiamu mūšio galo vaizdu: “Abi didžiulės kariuomenių masės susiduria; milžiniškus nuostolius patirdami danai pradeda trauktis. Įvyksta baisi katastrofa: sumušti puolikai netvarkinga mase traukiasi į laivus norėdami sprukti, tačiau ištisi jų būriai krinta nuo pergalėtojų kardo. . .”⁵

Pagal SögubrotBravalos mūšis buvęs toks smarkus, kito tokio, pagal senąsias sagas, kur kristų toki žymūs ir geri vyrai, Šiaurėje nėra buvę. Danų pralaimėjimo priežasčių, tačiau, reikia jieškoti ne raitelių stokoje, o kitur.

Haraldas puldamas švedus tikėjosi sutikti, kaip ir paprastai, blogai ginkluotus, blogai tvarkomus ir prastai vadovaujamus ūkininkų ir greitomis surinktus valstiečių būrius. Tačiau jį ištinka staigmena: jis patiria, kad švedai ir gautai yra tvarkingai išsirikiavę mūšiui ir, atrodo, žino kylio kautynių rikiuotę. Anksčiau tokio kovos būdo išmokę, greičiausia iš germanų, danai buvo nemaloniai nustebę. Sogubrot sako: “Visą savo kariuomenę Hringas išrikiavo šerno pozicija ... kiek tik žvilgsnis užmatė, vyrai stovėjo vienas greta kito ankštai. Nors šerno snukis buvo prie pat krūtinės, t.y. kariuomenė stovėjo šerno pozicijoje, jos silpniausių vietų gerai pastebėti negalėjai, nes ji atrodė labai plati. Rikiuotė buvo taip išskleista, kad vienas jos sparnas siekė iki Vata upės, o kitas ėjo iki Brávik.”³ Atrodo, jog visa mūšio rikiuotė sudarė lyg ir puslankį su sparnais, kurio viduryje kyšojo trikampis kylys (Delta).

Abu mūšio šaltiniai aiškiai kalba, kad danų puolimas žlugo atsimušęs į tvirtas švedų eiles, o ypač dėl taiklių jų šaulių—lankininkų veiksmingumo. Dėmesio vertas sutelktas lankininkų ir svaidytojų panaudojimas.

Starkadui likimas lėmė kovoti švedų pusėje prieš danus, kurių tarnyboje būdamas jis dažniausiai kovodavęs už juos, dėl to ir tapo jų legendiniu didvyriu. Kartu su danais jis buvo daug kovojęs ir prieš savo tėvynainius aisčius. Tačiau savo didžiausius žygdarbius jis atliko Bravalos mūšyje besikaudamas švedų (ir aisčių) pusėje prieš danus, slavus, germanus ir lybius.

Lybių karalius Ger stovi, aišku, danų pusėje. Tam būta gerų priežasčių. Slavų spaudžiami, besiverždami ir beslinkdami Baltijos jūros krantų linkui, aisčiai susidūrė su suomių kiltimi lybiais, gyvenusiais Baltijos pajūryje ir greičiausiai turėjusiais savo valstybinę organizaciją. Saksas bent dviem atvejais mini jų karalius. Aisčių kilčių spaudimas sugrūdo lybius į siaurą pajūrio ruožą. Jie, be abejo, gynėsi nuo aisčių ir galbūt naudojosi danų parama prieš kuršius, žiemgalius ir latgalius. Gal tas kiek paaiškina, kodėl nuo seniausių laikų danai taip dažnai vykdė žygius į Kuršą ir dabartinę Estijos sritį, kur pajūrio gyventojai jiems galėjo kartais talkininkauti, nes savo ruožtu iš sausumos juos spaudė aisčiai ir šiauriau jų slavai.

Taigi, visai logiška, kad šiame didžiųjų galybių mūšyje aisčiai stojo prieš danus, tikėdamiesi švedų pagalba atsikratyti įkyrių danų, kai lybiai, atvirkščiai, norėdami atsverti aisčių spaudimą rėmė jų priešus danus.

Išskyrus Starkadą, su jo nuosavu daliniu, aisčių vaidmens Bravalos mūšyje būta tik pagalbinio. Jie stovėjo šonų apsaugoje ir sudarė “laisvuosius būrius”. Šiems pastariesiems, greičiausiai, teko žvalgų, patrulių, bei sąlyčio dalinių tarnyba. Jie saugojo mūšio rikiuotės šonus nuo galimų priešo apėjimų, supimo, ar prasiskverbimų (infiltracijos). Sakso čia minimi Estonum nėra estai, bet aisčiai. Jei tai būtų estai, logiškai, jie būtų stovėję, kartu su savo giminaičiais lybiais, Haraldo pusėje.

Saksas Gramatikas savo istorijoje daug kur mini aisčius, bet niekur nevadina jų prūsais. Jis tokio vardažodžio, atrodo, visiškai nežino. Tačiau, jau jo rašymo laikais prūso vardažodis pradėjo išstumti aisčio vardą, nustumdamas jį į užuomarštį. Pagal K. Būgą, bent iki XIII a. vardu prūsai buvo vadinami ne visi Prūsų gyventojai, o tik Pagudės, su didžiausiu ir žymiausiu savo miestu Truso, prie Drūsens ežero. Taigi, Sakso minimi aisčiai galėjo būti pagudėnai, atplaukę savais laivais iš Truso talkinti švedams, kartu su kuršių laivynu, prieš danus, su kuriais nuo neatmenamų laikų nuolatos kovodavo, ir kurių valdžios aisčių kiltys kaip įmanydamos kratėsi. Kuršių ir aisčių (prūsų-pagudėnų) karo laivai prisijungė prie švedų armados Gotlando salos uoste.

LITERATŪRA:

1. A. Švabe, Histoire du Peuple Letton, 1953

2. Saxonis Gesta Danorum, Saxo Grammaticus T.I, 1931

3. Kongeligt Nordisk Oldskrift Selskab, Antiquités Russes, I t., 1850

4. P. Herrmann, Saxo Grammaticus Daenische Geschichte I Teil ( ueberSetzung ), 1901

5. P. Herrmann, Erlaeuterungen zu den ersten neun Buechern der Daenischen Geschichte des Saxo Grammaticus, II Teil (Kommentar), 1922