Branduoliniai ginklai ir masė
Jei nesusipratimai išsispręstų susitarimais, nereikėtų teismų, policijos, kalėjimų, o tarpvalstybinių problemų plotmėje — kariuomenių, brangaus ginklavimo ir, pagaliau, žmonių gyvybes ir tautų laisves kainuojančių karų. Nežiūrint didžiausių pastangų išvengti konfliktų sprendimų jėga, žmonijos istorijoje iki šiandien, jėga buvo ir tebelaikoma dalis nūdieninio pasaulio. Jos pagelba sprendžiami susitarimų keliu neišsprendžiami konfliktai — tarptautinė taika ir politinis valstybių svarumas tebepalaikomas jėgų pusiausviros balansu.
Maždaug prieš 40 metų Kellogg -Briando paktu Amerika pasmerkė karus kaip priemonę politiniams tikslams ir pasižadėjo visus konfliktus spręsti tik taikiu būdu. Praėjus vos 15 metų Amerika įsitikino, kad kontroliuoti agresyvius veiksmus teįmanoma tik jėga — nacionalsocialistinis judėjimas Europoje ir imperialistiniai japonų siekiai privertė amerikiečius ir jų sąjungininkus daryti viską, kad suorganizuotų jėgą, kad apsisaugotų nuo sunaikinimo.
Nežiūrint šiandieninio “pokarinio” pajėgumo (kuris reikia pripažinti yra didžiausias) amerikiečiai leidžiasi lyg ir apstumdomi silpnesnių tironiškų jėgų, tuo parodydami, kaip yra nemoralu naudoti jėgą. Šitoks laikymasis yra daugelio kritikuojamas, tačiau bendra idėja yra: ginkluotas jėgas naudoti tikslingai ir vadovaujantis įstatymu.
Daugelis kraštų neprisideda prie šios linijos ir todėl išstatė save nuolatiniam agresijos pavojui. Maži karai (!) nuo Berlyno kapituliacijos visame žemės rutulyje tebesitęsia. Pokarinės valstybės: Egiptas, Alžerija, komunistinė Kinija, Indonezija ir kitos, nors oficialiai karų neskelbė, tačiau buvo įsivėlusios į ginkluotus konfliktus. Kokio masto vietiniai ginkluoti konfliktai išsivystys ateityje, priklausys nuo įvykių vystymosi eigos. Imkime Aziją, kur kiniečių komunistinis imperializmas jau sutrypė Tibetą ir atsidūrė prie Indijos sienų. Tai yra neoficialus, bet tiesioginis veikimas į Vietnamo konfliktą. Atrodo, kad amerikiečiai bijo imtis radikalių veiksmų, kad sustabdytų smurtą. Yra verta atkreipti dėmesį į amerikiečių reagavimą II Pasaulinio karo metu, į kurį amerikiečiai stojo oficialiai paskelbdami karą ir jų reagavimą į oficialiai nepaskelbtą šaltąjį karą. Abiem atvejais amerikiečių vyriausybė panaudojo ginkluotas jėgas pagal aplinkybes, skaitantis su galimybe sukelti visuotiną karą.
Amerikiečių reagavimas į Sovietų vedamą karinę politiką yra aiškus. Kitaip yra su kiniečiais — tiesioginiuose ar netiesioginiuose veiksmuose per jų satelitinius kraštus, padėtis visuomet yra neaiški ir klaidinanti. Šio neaiškumo rezultatas ir klaidina amerikiečių pažiūrą į taikos ir karo charakteristiką. Amerikiečiams, šiuo atveju, karas yra susidūrimas dviejų priešingų kraštų armijų, kurios būtų ginkluotos nebranduolinės energijos ginklais. Iš tikrųjų, gi tikrasis vaizdas kitoks. Tiesa, branduolinės energijos ginklai nenaudojami, priešingos armijos nesusiduria, bet veiksmai Vietname išsivystė į pilnos skalės karo veiksmus, kuriuose dalyvauja ne vien uniformuoti kariai, bet ir tam krašte gyvenantys asmenys, trumpam ar ilgesniam laikui prisijungę prie veikiančiųjų partizanų ir tai neatsitiktinai, bet planingai paruošta programa. Jie sudaro veikiančių karinių jėgų aktyvią dalį. Žemdirbys dienos metu, tačiau, minuoja kelius naktį, daro pasalas, užpuola vadovietes. Uždavinį atlikęs, vėl grįžta prie dienos darbo.
Amerikos politikoje iki šiol išryškėjus taikos ir karo samprata yra tokia: jei karas paskelbtas, tai reikia naudoti visą krašto pajėgumą, kad paskelbtas karas būtų prasmingas (kitaip tariant — reikia karą laimėti); nepaskelbtam kare naudoti tik tiek jėgų, kad sutrukdžius priešo agresiją ir apsigynus nuo jo puolimų. Naujas faktorius, kuris niekur neminimas — tai revoliucija. Kaip gi būtų su kraštu, kuris žiūrėdamas tik už valstybės ribų į gresiančius pavojus ar nepalankias politines sąlygas, visai neatsižvelgtų į aplinkybių vystymąsi krašto viduje.
Dėl stipraus revoliucinio judėjimo krašto viduje, didelės valstybės skaudžiai nukenčia. Net ir, pavyzdžiui, nūdieninė Kinija su šimtmilijoniniu gyventojų skaičiumi. Revoliucinis judėjimas visiškai pakeitė to krašto veidų per palyginti labai trumpų laikų, ir tai tokio krašto, kur tradicijos nusistovėję tūkstančius metų. Ir kariniu atžvilgiu tas kraštas, vietoj modernių ginklų, numato naudoti žmonių ekspansijų, kad nukariautų kitus kraštus... Tai kas, kad nuo branduolinių bombų žus 500 milijonų kiniečių; likusis pasaulis, tuo pačiu, bus irgi sunaikintas ir bus nepajėgus, gi kiniečių vis dar liks 200 milijonų ir jie, po dešimties metų, valdys visų pasaulį”. Tai Mao-TseTung’o žodžiai, pasakyti Jugoslavijoje 1963 metais. Vietkongo karinės jėgos irgi nesibijo oro puolimų ar artilerijos ugnies telkinių, nes partizaniniame, arba revoliuciniame kare vyrauja žmonių jėga, veikianti atskiruose taškuose, nesistematingai išdėstytuose, kurie yra nepastovūs ir net labai paslankūs. Tačiau ypač pavojingos revoliuciniams partizaniniams veiksmams tai cheminės karo priemonės. Užtat visas pasaulis taip labai subruzdo ir protestavo, kai amerikiečiai panaudojo ašarines dujas, kad išstumtų Vietkongo kovotojus iš požeminių tunelių. Ginkluotas konfliktas negali būti išspręstas vien tik pagal vienos pusės priimtinus kariavimo metodus, ar ginklus.
Paisant nekariaujančių kraštų nuomonės, amerikiečiams dar daug kartų teks panaudoti visas karines jėgas, kad apgintų savo reikalavimus, nes tarptautinis įstatymas yra padarinys, tam tikram laikotarpyje pajėgių tautų pasireiškimo tarptautiniuose santykiuose. Ir nūdieninėje politikoje nėra aišku, kų įneš rytoj kasdien stiprėjantis Pekingas su savo visai individualiais reikalavimais, ir per Azijos kraštus besiveržiančia, kasdien didėjančia, žmonių mase. Tada politikos ar militarinių jėgų svarba atsistos kaip įrankis problemų sprendime. Tuo pačiu ir karinė galvosena turi būti perorientuota į žmonių masės antplūdį. Modernių ginklų karyboj tai skamba labai nepriimtinai, nes paskutinieji du pasauliniai karai vedė prie technikos pirmavimo ir dėl to kovotojai kovos lauke skleidėsi.
Daugelio dėmesys nukrypsta į klasikinį pavyzdį — Romos imperijos žlugimų: — išorinis žmonių masės spaudimas viršijo Europos, reliatyviai moderniškais ginklais apsirūpinusios, žmonių masės pasipriešinimų. Panašus reiškinys vystosi ir šiais laikais, kai ekspansija prasideda Indijos šiaurės rytiniam pasieny ir nusitęsia iki Albanijos prietilčio, kuris šiuo metu yra tik politinis avanpostas Europos kontinente. Pažvelgus į pokarinį laikotarpį nuo 1945 metų lengvai galima pastebėti Vakarų valstybių traukimųsi iš anksčiau turėtų avanpostų pasaulio kraštuose, kurie buvo laimėti šimtmečius užsitęsusiomis pastangomis.
Iš kitos pusės matome kiniečius per trumpų laikų prasiveržusius iš stagnacinės formos į dinamišką, su branduolinės energijos ginklais, milžinišku šuoliu į plieno gamybų, kuris paverčiamas ginklais ir politiniu krašto parengimu. Šios dinamikos atgarsiai siekia centrinę Afriką ir net Kubų. Tai yra nuopelnas Sovietų, kurie išjudino šią milžinišką jėgą, tikslu pasinaudoti jų kitų pavergimui, nepramatant, kad ir patiems, tolygiai, gali prisieiti nukentėti. Andre Malraux yra išsireiškęs, kad pasaulio kelią nulemia grubi tikrovė, bet ne geri norai. Ir mūsų eroje, atrodo, didžiausios pastangos, grįstos gerais norais, baigiasi labai nepageidaujama tikrove — karu.
Šia proga reikėtų išryškinti amerikiečio A. Harrigano išsireiškimų studijoje ‘‘Politika ir jėga”, kurioje nagrinėja amerikiečių padėtį tolimuose Rytuose ryšium su karo veiksmais Vietname. Jis rašo: ‘‘Amerikiečiai turi pakeisti savo naivią pažiūrą, kad karų nulemia priešo kariai, o ne visuma priešo gyventojų. Dažnai mes girdime dažną sakant”, tęsia toliau A. Harriganas, “III Pasaulinis karas bus neišvengiama būtinybė, jei mes neįvertinsim taikos. Vis dėlto, nuo 1945 m. karo pabaigos iki šiol karai (maži) juk nesustojo, ir sakyti, kad pasaulis gyvena taikos periodą, negalima. Normandijos invazijai prasidėjus, Stalinas jau turėjo planus, kaip nukariauti savo ištikimiausių sąjungininką Ameriką ir tų planų vykdymas tebetęsiamas iki šiandien. Mes negalime toliau vaizduotis karą kaip dviejų priešingų falangų mūšį, vykdomų ginkluotų jietimis, išsirikiavus lygiam lauke, arba specialiai uniformuotų vyrų, paliktų savo likimo valiai ir jų vienų atsakomybei kautynių lauke, generalinių štabų nužymėtose pozicijose. Ši nepaslanki pažiūra veda kraštą į pražūtį — nūdieninės eros karas, kokio masto jis bebūtų, yra visų gyventojų, toje valstybėje gyvenančių, karas, nežiūrint lyties, amžiaus ar profesijos”.
Šiandieninio karo forma yra toli nuo daugeliui įprastų, ir Vakarų pasaulis niekad nelaimės nei šalto nei ginklų karo prieš komunistinį pasaulį taikydamasis prie priešo reikalavimų, arba prie priešo primestų konfliktų formų. Nuo 1945 m. iki šiandien komunistai nesustojo provokavę konfliktų ir visokeriopai netiesioginiai juos rėmę, kur jie tik pasireiškė prieš Vakarų pasaulį, ypatingai prieš amerkiečius. Kiekvienas konfliktas buvo netiesioginė kova tarp civilizacijoje pažengusių Vakarų kraštų ir atsilikusių Rytų ir Afrikos. Reikia pastebėti, kad šiuose konfliktuose dalyvaują amerikiečiai, tartum jausdami gėdą, būdami stipresni ir kariniai ir ekonominiai, nepanaudojo pilnos jėgos, kad konfliktą išspręstų savo naudai. Modernūs ginklai tebesandėliuojami, kovojama žmonėmis ir tolygiais priešininkui ginklais.
Jeigu Vakarų pasaulis žino, kad nesustojančiai didėjanti žmonių masė Azijoje yra pavojingas ginklas priešo rankose, tai privalo taip pat žinoti, kad priešas tą masę nukreipė prieš Vakarų pasaulį, kur ji rastų erdvės ir maisto tolesniam plėtimuisi. Komunistai su dideliu stropumu jieškojo jautraus plyčio Vakarų pasaulio pozicijose, ne politinėje situacijoje, strateginėse klaidose ar ginkluose, bet principuose moralinio supratimo. Jei jiems paaiškėjo, kad vakariečių sąžinė yra instrumentas, kurį gali sėkmingai išnaudoti savo siekiams, tai ir naudos ją visais atvejais iki paskutinės galimybės. Tuo tarpu, patys komunistai jau įprato prie nuolatinio rafinuoto agresyvumo, kuris iki šiol buvo jiems sėkmingas.
Iš įvykių raidos matome, kad tam pasekmingumui atsiekti su jokia morale ar tolerancija visai nesiskaitoma. Todėl ir Vakarų pasaulis, ypatingai tas liestų amerikiečius, turėtų suprasti ir laiku įvertinti jėgos reikšmę, kitaip nebus įmanoma nuslopinti šią gaivališką bangą, kuri grasina Vakarų pasaulio saugumui. “Laukti iki agresorius panaudos vissas priemones (žmonių masę ir branduolinius ginklus) kad sužlugdytų Vakarų civilizacijų ir pasiglemžtų ją sau, turint šiandien galimybę likimų pakreipti kita linkme, būtų tikra savižudybė. Tas veda į galimybę panaudoti racionaliu mastu branduolinius ginklus”, pastebi anksčiau minėtas A. Harrigannas (vienas iš karinės politikos tyrinėtojų tolimiems Rytams prie amerikiečių kariuomenės štabo).
B. B.
