LAKŪNO LTN. ANTANO SKARŽINSKO SAPNAS
STASYS BAIPŠYS
Naikintuvų eskadrilė, kurioje tarnavo lakūnas ltn. Skaržinskas, rudens manevrams buvo pasiųsta į Gaižiūnų poligoną.
Gražios rudens dienos tęsėsi viena po kitos. Todėl ir bendradarbiavimas su kariuomenės daliniais ėjo sklandžiai. Duoti eskadrilei uždaviniai buvo puikiai įvykdomi, jokių nesklandumų nebuvo.
Balti, lyg karveliai, “Fiatai” kildavo, tai pavieniai, tai po kelis iš karto ir greitai išnykdavo dangaus skliaute.
Eskadrilės štabas triūsė prie popierių krūvos: čia nauji įsakymai šiai dienai, čia dėl rytojaus, čia poryt, o, ana, uždaviniai jau įvykdyti, nagrinėjimui... Lauko telefonas dūzgia — tai viršininkai įsakymus keičia, tai papildo, atšaukia... Kas be ko, ir raštininkai sumano žodžiais pasikeisti, reiškia, tampresnį ryšį tarp dalinių užmezga . . .
Rašomoji mašinėlė be perstojimo barbena taip įkyriai ir taip išglerusiai, jog primena seno malūno išklibusias girnas. Visų veidai ištysę, lyg giltinė kibotų virš visų galvų. Vieni baimėje, kad viršininkai neužmestų kreivo žvilgsnio ir po manevrų saldžiu žodžiu širdį patiešytų; o gale metų atestacijos lape visus iš eilės “samavorus” sudėtų į jo kreditą, reiškiantį — sumanus, gabus ir t.t.
Kiti dirbo savo darbą. Registracija lėktuvų išlekiančių, registracija parlekiančių. Raportai lakūnų apie atliktus ir neatliktus uždavinius. Pranešimai apie pastebėtus lėktuvo motoro defektus ir t.t.
Mechanikai triūsia apie lėktuvus, tai papildydami degamą medžiagą, tai alyvos pridėdami, valydami, remontuodami. Tikra rugiapjūtė aerodrome. O dulkių debesys kyla ir kyla iš po kylančių, bei besileidžiančių lėktuvų.
Tai buvo laikai, kai lėktuvai dar neturėjo stabdžių ir visas stabdymas buvo vien “kastylio” darbas. O tas “kastylis”, lyg koks arklas, išlindęs iš lėktuvo uodegos ir spaudžiamas visu lėktuvo svoriu, taip rėžė Gaižiūnų aerodromo minkštą dirvožemį, kad žemė skriejo į visas puses. Propelerio, daugelio šimtų arklio jėgų, pučiamas dulkių ir žemės debesys išsidraikydavo plačiausiu ruožu ir vėliau vėjo nešamas, nužygiuodavo per visą aerodromą, neaplenkdamas nei eskadrilės vado su jo visu štabu, nei pietų stalo, nei tos barbenamos rašomosios mašinėlės, kurios metrikai, jei ir nesiekė Nojaus arkos laikų, tai toli pranešė visų štabo narių ir jų pirmtakūnų atmintį. O kai toks debesėlis truktelėdavo per remontuojamas mašinas, tai ne tik mechanikai ilgai akis šluostydavo, bet ir mašinos motorai apsiverkdavo, jei ne čia pat žemėje, tai pakilę į orą, tikriausiai.
Gaižiūnų poligonas turi daug pasakų; ne tik pasakų, bet ir dainų sukūręs. Ir dabar, kai tik susimeta broliai lietuviai kur nors Čikagoje, ir jei tik rūsys su bufetu sočiu ir drėgnu tai ir pradeda kirvius, bei kalavijus galąsti ir niekada neapsieina be Gaižiūnų poligono. Ir tada daina iš jaunų dienų, kai vyrai dar tikrais vyrais tebebuvo, taip išsiveržia iš krūtinių, kad atrodo lyg Gaižiūnų poligono dirvožemis kilojasi, lyg visos eskadrilės, kastyliai būtų sujudę, sunikę purenti, paglamonėti tėvynės smiltyną.
Taip. Tada tai buvo jaunystės dienos. Prakaitas. Dulkės.
Vakare sriubos bliūdas.
O po vakarienės ... daina, net pušys galvas nulenkdavo. O tos šimtametės, savo šakomis linguodamos, atrodė lyg nori ploti, lyg ašarą nubraukti mėgina. O vyrai tada ūžė iš širdies po savo dangumi, laisvi, laisvame savo krašte, pasiryžę savo laisvę ginti, savo kraštui aukotis.
** *
Dienos, kad ir saulėtos, šiltos, bet naktys būdavo šaltokos. Rasos krisdavo ant besiilsinčių nakties prieglobstyje vyrų. Šaltos srovės drugiu pereidavo per kūną ir vėl miegi. Išauš, saulė pakils ir vėl bus šilta.
Iš ryto didokas rūkas.
Pasiuntinys atneša kavą eskadrilės lakūnams į štabą. Vieni kur prisėdę, kiti stati gurkšnoja ją, užkąsdami kareivišką užkandį. Kaip ir kiekvieną rytą, tik su tuo skirtumu, kad šį rytą, visad kalboms santūrus lakūnas Antanas, pirmas paėmė žodį. Dėlto visi žymiai daugiau susidomėjo, negu šiaip, kaip paprastai, nei iš šio, nei iš to, tai vienas, tai kitas numesdavo žodį, lyg šuniui kaulą, ir tą gerokai apčiulptą.
Lakūnas Antanas, tik atėjęs į štabą pasitikrino jam paskirtą tai dienai uždavinį. Jam uždavinys buvo, kaip grandies vadui, skristi su grandimi į Dotnuvos rajoną. Grandies sudėtis: grandies vadas ltn. Skaržinskas, grandies sudėtyje ltn. Grincius ir psk. Mikalauskas.
— Keistą sapną sapnavau — pradėjo Antanas. — Aš vedžiau grandį, skridome trys lėktuvai. Ne augštai. Žiūriu, ltn. Grincius paėmė ilgu kotu busoką (gaisrininkų vartojamas kablys ant ilgo koto) užkabino mano lėktuvą ir nutraukė ant žemės — baigė Antanas ir kiek šyptelėjęs, toliau sau gurkšnojo kavą, kareiviška duona užkąsdamas.
Mes irgi šyptelėjome. Nepasigirdo nei iš vieno lūpų, kas mėgintų sutapdinti sapną su būsima realybe, nors visi žinojo, kad tuoj, už valandos, lakūnas Antanas Skaržinskas ves grandį, kurioje skris ir ltn. Grincius.
Trys balti lėktuvai, “Fiatai”, pakilo ir blizgėdami saulės šviesoje, išnyko vakarų pusėje — ištirpo erdvėje.
Praėjus nustatytam laikui, grįžtančių lėktuvų nesimatė. Niekam neatėjo į galvą Antano pranašingas sapnas. Laukiame, Ogi, jau parskrenda. Bet. . . tik vienas lėktuvas!
Nervingai nutūpęs, neįprastu ruliuoti greičiu, lėktuvas atskubėjo prie pat eskadrilės štabo. Iš lėktuvo iššoko lak. psk. Mikalauskas ir čia pat pranešė, kad ltn. Skaržinsko lėktuvas nukrito, o ltn. Grincius tūpė ir apsivertė. Pranešėjo nuomone, ltn. Skaržinskas žuvo, o ltn. Grincius liko sveikas.
Kaip vėliau paaiškėjo, ltn. Grincius užgavo ltn. Skaržinsko lėktuvą ir pritrenkė pilotą. Ltn. Skaržinsko lėktuvas nukrito nevaldomas ir sudužo. Lakūnas ltn. Skaržinskas, atbėgusiam plk. ltn. dr. Domarkui su med. pagalba, į klausimą — koks tavo vardas?, atsakęs: Antanas. Ir tai buvo viskas. Jis tuoj nustojo sąmonės ir neužilgo mirė.
O taip ruošėsi gyventi. Buvo daugelį kartų laimėjęs šaudymo pirmenybes, visada buvo kruopštus savo pareigose, draugiškas, mėgėjas pasivažinėti. Buvo tik ką įsigijęs naują Opeliuką. Daug vilčių dėjo į gyvenimą, bet, štai, sapnas. Toks prozaiškas, toks paprastas, neįtikėtinas, net nusišypsojimą jam pačiam sukėlęs ir privertęs nusišypsoti kitus. Lyg maža išdaigėlė prie kavos puoduko.
