UŽ KĄ AŠ KARIAVAU?
(Savanorio atsiminimai)
LEONAS VASILIŪNAS
Kas mane, vos 18 metų jaunuolį, vertė eiti savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ir kovoti su tėvynės priešais?
Gimiau 1900 m. gegužės mėn. 22 d. pasiturinčio ūkininko šeimoje, Grūšlaukės bažnytkaimyje, Darbėnų valsčiuje, Kretingos apskrityje. Pradžios mokslą baigiau Darbėnuose.
Savanoris Leonas Vasiliūnas
Būdamas nesveikatingas, mano tėvas 1902 m. savo ūkį perleido broliui Aleksandrui, o pats su šeima išvažiavo Liepojun pasijieškoti lengvesnio pragyvenimo. 1908 m. mirė mano mama, palikusi visus šeimos rūpesčius ant silpnų tėvo pečių, o jis tos naštos pats vienas nebegalėjo pakelti. Mane pasiėmė dėdė J. Venclova, o mano seserį Branę — tetulė Paulauskienė. Dėdė buvo stambus ūkininkas, apsišvietęs lietuvis, kaimo seniūnas ir bažnytinės tarybos narys, globojo mane kaip tikras tėvas, leido tęsti Liepojuje pradžios mokslą nutrauktą Darbėnuose. Taip pat, namie mane mokė lietuviškai skaityti ir rašyti.
Anais laikais Žemaitijoje garsėjo mokytojas -daraktorius Poška, kuris keliaudavo per kaimus, mokydamas vaikus lietuviškai skaityti, rašyti ir katekizmo. Atsimenu, 1910 m., per patį bulviakasį, jis atvyko į Daubėnų sodžių pas ūkininką A. Gliožerį, kuris turėjo didelius erdvius namus. Čionai ėmė rinktis to kaimo ir apylinkės vaikai. Vos spėjus prasidėti mokslams, jau trečią dieną prieš pietus, Gliožerio sodybą apsupo ginkluoti rusų žandarai. Visus vaikus suvarė į vieną kambarį, o mokytoją Pošką ir šeimininką A. Gliožerį suėmė, pareikšdami, jog čia jaunimas ir kartu senimas yra kurstomas sukilti prieš caro valdžią. Mums, vaikams, įkrėtė po keletą bizūnų į uodegas, kai kurias knygas pasiėmė su savim, o kitas čia pat sudegino. Mokytoją Pošką prisirišo prie arklio ir nusitempė į Darbėnus. Nors lietuviškoji spauda jau ir buvo leista, bet toks sauvališkas rusų žandarų pasielgimas su mumis ir su visų mylimu mokytoju man padarė neišdildomą įspūdį ir sukėlė didelę neapykantą rusams.
1914 m. karui prasidėjus, rusų armijos nužygiavo į Rytprūsius, žadėdamos kepurėmis užmėtyti vokiečius, bet tenai prakišę kautynes, sumišę dūmė per Lietuvą į savo Maskoliją.
Daubėnų kaimas randasi prie didžiojo Kretinga - Darbėnai - Skuodas kelio, tad besitraukdami rusai ėmė gyventojų arklius, vežimus ir palydovus gabenti pavargusiems bėgliams ir jų grobiui. Iš mano dėdės paėmė du arklius ir roges, o man įsakė važnyčioti. Apsivilkau ilgais, šiltais kailiniais ir pasiėmiau kelionei maisto. Pavažiavus kilometrą, pasiekėme ūkininko Butkaus sodybą. Pakelėje jis buvo pasistatydinęs labai gražią koplytėlę su Dievo Motinos stovylėle, po stogu. Rusai man liepė sustabdyti arklius ir durtuvais subadė Dievo Motiną, o paskui dar ant jos nusišlapino. Liepojuje išmokęs gerai rusų kalbą ėmiau maskoliškai kolioti kareivius, išvadindamas juos bedieviais ir kitokiais vardais. Jie savo ruožtu ėmė mane daužyti šautuvų buožėmis, atėmė šiltuosius kailinius, visą maistą ir liepė važiuoti toliau. Žemaitijoje tų koplytėlių ir pakelės kryžių yra labai daug, tad rusų kareiviai turėjo daug darbo: šaudė į Rūpintojėlius, kapojo kardais, daužė buožėmis ir biauriai tyčiojosi.
Keliai buvo vietomis užpustyti, vietomis duobėti, kareivių prisėsdavo į roges tiek, kad arkliai nebegalėdavo bepatraukti. Tad jie mušė arklius, mušė mane, pavėžninką, piktai blevyzgodami. Vargais negalais dašliaužėm iki Mažeikių. Prieš miestą mano vienas arklys sukrito ir nebekėlė. Rusai daužė jį buožėmis tol, kol negyvai užmušė. Po to ėjo ieškoti kito, bet niekur nerado, nes gyventojai buvo išsislapstę miškuose. Užmuštą arklį nutempė nuo kelio ir liepė važiuoti vienkinkiu. Bet ir šis pastarasis greit nusivarė nuo kojų, tad kareiviai bandė ir jį buožėmis atgaivinti, tačiau nepavyko. Pakaitomis mušė ir mane, bet matydami, kad mušimu toli nenuvažiuosi, kareiviai su keiksmais nuėjo savo keliais.
Po dviejų mėnesių grįžęs be arklių, be rogių, be kailinių, namie jau radau naujus okupantus— vokiečius, kurių savo gyvenime dar nebuvau matęs. Žemaičiai vokiečius vadindavo prūsais - germanais - kulčiakais. Biaurus pavadinimas, pamaniau, bet teisingas, nes vokiečiai elgėsi nė kiek ne geriau, kaip rusai. Frontui pasitraukus į rytus nuo Lietuvos, vokiečiai ėmė kasti įsitvirtinimus Salantų, Mosėdžio, Skuodo, Mažeikių apylinkėse ir kitur, kad pasitraukimo atveju turėtų kur atsispirti. Apkasams buvo imamas jaunimas ir visi stiprūs, sveiki vyrai. Sugautieji būdavo laikomi, lyg belaisviai, griežčiausioje kareivių priežiūroje, o gal net dar blogiau, nes vokiečiai neduodavo valgyti. Kas neturėjo pinigų maistui nusipirkti ir iš niekur jo negavo, turėjo mirti badu. Vyrai taip pat būdavo vežami į fronto linijas, kur vykdavo dideli mūšiai.
1916 m. pabaigoje mane ir mano draugus, A. Gadliauską iš Daubėnų kaimo ir A. Galdiką iš Lazdininkų kaimo, išvežė apkasų kasti tarp Minsko ir Kalkūnų, kur tuomet vyko žiaurios kautynės. Po dviejų savaičių smarkaus rusų puolimo, artilerijai atidengus nepertraukiamą ugnį, ir apšaudant iš lėktuvų, vokiečiams sulindus į slėptuves, mes pasinaudodami sąmyšiu, pabėgom ir su nuotykiais grįžom namo.
1917 m. pradžioje prisiglaudžiau pas savo giminaitį Kiaupą Grūšlaukėje kuris turėjo ūkį ir vienas pats neįstengė jo tvarkyti. Nors vokiečių karinė valdžia buvo išleidusi potvarkį, kuriuo buvo uždrausta imti laukų darbininkus apkasams kasti, tačiau vieną dieną atbirbė du sunkvežimiai ir ką tik patiko iš jaunų vyrų sodino į sunkvežimius. Mane su kitais jaunuoliais vėl išsigabeno į įtvirtinimų darbus. Ten teišbuvom kelias dienas. Mat, jau išmokom iš patirties, kad tokiais atvejais geriausia išeitis — kuo greičiau nešti kudašių. Pabėgęs namo, pakeičiau gyvenamąją vietą, apsistojau pas savo dėdę J. Siurblį, kuris mane prirašė prie savo šeimos, mat, turėjo didelį ūkį, o darbininkų nebuvo.
Tačiau neilgam. Po dviejų savaičių vokiečių žandarai visus mus suėmė ir uždarė daboklėje, kuri buvo įrengta bažnytkaimio špitolėje. Jie mus kaltino pabėgus iš apkasų prievolės. Gavome lazdų ir jau norėjo mus vėl išvežti darbams. Bet dėdei Juozui Siurbliui, seniūnui ir vietos klebonui tarpininkaujant, buvau paleistas.
Grūšlaukėje buvo didelis kariuomenės judėjimas, nes Darbėnai - Grūšlaukė - Salantai rišami didelio vieškelio, tad vieni paleidžia kiti vėl suima ir veža apkasų darbams. Negalėdamas toliau pakęsti tokį vokiečių elgesį, persikėliau į Genčių Metsėdį, pas savo tetą Šalnienę, kuri čia turėjo apie 50 ha žemės, gyveno nuošaliai, iki artimiausio miestelio buvo 13 kilometrų. Čia pagyvenau saugiau ir ramiau.
1918m. Lietuvos Tarybai paskelbus nepriklausomybę, laukiau tos dienos ir valandos, kada galėsiu stoti į Lietuvos kariuomenę ir mušti priešus, kurie tiek buvo mane mušę ir kankinę.
1919 m. sausio mėn. pasklido gandai, kad Kretingoje jau įsisteigusi lietuviška komendantūra, kuriai vadovaująs Prišmontas. Prišnekėjau savo draugus, su kuriais kartu augome ir kartu kentėjome okupantų nuoskaudas, vykti Kretingon jieškoti tos komendantūros.
Vieną speiguotą sausio rytą susirinkom pas mano dėdę Venclovą, kuris pritarė mūsų žygiui ir išsirengėm į Kretingą. Alfonsas Gadliauskas, Alfonsas Gliožeris, Adolfas Čunka, visi Daubėnų kaimo, Adolfas Reinikis ir Antanas Galdinas iš Lazdininkų kaimo, ir aš. Kretingoje tuo metu vokiečių daug nebuvo, maišėsi tik žandarai ir okupacinės valdžios pareigūnai. Pamažu klausinėjamės kretingiškių, kur ta lietuviška komendantūra. Vieni atsako, girdi, ją vokiečiai išvaikė, kiti aiškina, jog jinai kažkur apie Kretingsodį įsikūrusi. Vaikštinėjam iš vieno miesto galo į kitą, niekur nieko nerandam, niekas nieko tikro negali pasakyti. Ir taip mūsų būreliui begoglinėjant prisistato keturi vokiečių žandarai. Ir klausia, ko mes čia jieškome. A. Čunka kaip vyriausias amžium sako mums, girdi, šie žandarai tai tikrai pasakys, kur yra lietuviška komendantūra. Na, tuojau ir buvom nuvesti, tiktai ne į lietuvių komendantūrą, o į vokiečių karo žandarmeriją, kur jau radom ant suolų kampe keturius apsiverkusius, nosis nukabinusius jaunuolius, kurie matyti, buvo atvykę Kretingon tuo pačiu tikslu, kaip ir mes. Po to, įėjo lietuviškai kalbąs žandaras, matyti, klaipėdiškis ir ėmė klausinėti, ko čia būsim atkeliavę iš kaimo. Pagal mūsų ankstyvesnį susitarimą atsakėm, kad Kretingon atėjom pasiklausyti vokiečių kariško orkestro, kuris kasdien groja prie rusų cerkvės gyventojams palinksminti. Toks orkestras iš tikrųjų grodavo Kretingoje. Bet mūsų laukė kitokia muzika. Mus nuvedė į atskirą kambarį, o iš ten po vieną vedė į kitą, kur turėjom nusirengti ir atsigulti ant žemės. Du tvirto sudėjimo ir žmogžudiškos išvaizdos vyrai kiekvienam iš mūsų įkrėtė po dešimt lazdų, tur būt, šermukšninių, nes buvo labai kietos ir skaudžios. Uniformuotas budelis po to pasakė mums, kad jokios lietuviškos komendantūros nėra ir nebus: “O jeigu jos dar kartą bandysite jieškoti, tai būsit išvežti Vokietijon ir iš ten niekuomet negrįšit.” Du žandarai mus išlydėjo už miesto ribų.
A. Gliožeris buvo mažiausias ūgiu ir silpniausias ir po šermukšninės pirties negalėjo paeiti, tad turėjom jį nešte nešti. Pasiekę Kurmaičių kaimą, gavome pastotę ir grįžom į savo kaimus. Kiek buvo nedamušta žandarų, pribaigė tėvai, kam be jų žinios ėjome Kretingon. O aš, savo ruožtu, dar gavau iš jų tėvų, kam prišnekėjau tenai eiti . . .
Vėliau jų tėvai sutiko leisti savo vaikus į savanorius ir jie visi tarnavo kariuomenėje, narsiai kovėsi visuose frontuose.
Nors vėliau pasklido kalbos, jog Kretingoje tikrai įsteigta komendantūra, tačiau nė vienas iš mūsų nedrįsom ten pakartoti kelionės. Mano dėdė Bertašius, buvęs pirmas Darbėnų valsč, viršaitis, patarė man vykti į Mažeikius, nes tenai veikianti lietuviška komendantūra ir visi savanoriai aprūpinami dokumentais ir traukiniu siunčiami į Kauną.
1919 m. vasario mėn. 16 d. išvykau į Mažeikius. Dėdė pavežėjo 10 kilometrų link Skuodo. Taip pusiau pėsčias, pusiau važiuotas pasiekiau Mažeikius, radau komendantūrą, buvau aprūpintas dokumentais, maistu ir nakvyne. Su kitais savanoriais išvykome į Kauną. Kelionė buvo ilga ir šalta, traukinys nešildomas. Mašinistas su pečkuriu ir konduktorium ir mes, pakeliui išlipę pasikapodavom malkų ir taip toliau važiuodavom, šiaip taip įpūtę ugnį garvežyje. Norėdami sušilti, išlipdavom iš vagono, pasibėgėdavom įkalnėn, po to sulaukę traukinio, vėl įlipdavom vidun.
Atvykęs Kaunan, prisistačiau komendantūrai ir tą pačią dieną buvau pasiųstas į 2 pėst. pulką. Nors jau buvo vėlus vakaras, mane pristatė majorui P. Mačiuliui, kuris, apžiūrėjęs mane, nusprendė, jog tiksiu į kulkosvaidininkus, o tai ir buvo mano didžiausia svajonė. Iš džiaugsmo net pamiršau valgyti ir ilgai negalėjau užmigti. Po trijų mėnesių apmokymo gerai išlaikiau kulkosvaidininko egzaminus, paskui buvau pakeltas į skyrininkus ir mokinau naujokus.
Kulkosvaidžio iš savo rankų niekuomet neišleidau, patsai šaudžiau visuose mūšiuose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Už pasižymėjimus kautynėse su bolševikais, buvau apdovanotas (pulko vado plk. Grigaliūno-Glovackio) Vyčio Kryžium su kardais.
Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, 1922 m. gruodžio mėn. 15 d. pasiliuosavau iš kariuomenės viršilos laipsnyje ir to paties mėnesio 18 d. įstojau į viešąją policiją Plateliuose. Kalėdų atostogų metu suorganizavau vietos šaulių dalinį. Dalyvavau Klaipėdos krašto išlaisvinimo kovose, po to tarnavau pasienio policijoje. Lankiau Vytauto Didžiojo gimnazijos suaugusių kursus Klaipėdoje, įsigydamas keturių klasių cenzą, kuris buvo reikalingas kiekvienam augštesniam policijos valdininkui.
Vėliau persikėliau Kretingon, tenai tarnavau policijoje, dalyvavau Šaulių Sąjungos vadovybėje iki užplūstant Lietuvą bolševikam. Buvau apdovanotas Šaulių Žvaigžde ir Vytauto Didžiojo ordeno medaliu. Klaipėdos krašto sukilėlių komiteto sekretoriaus J. Vanagaičio buvau dekoruotas Klaipėdos Atvadavimo medaliu. Taip pat turiu ženklą ir už gerą šaudymą.
1944 m. savo brangią Lietuvą tėvynę palikau su kitais tūkstančiais tautiečių ir dabar gyvenu Pietų Australijoje. Esu ramovėnas, Adelaidės lietuvių sąjungos narys (amžinas), Adelaidės bendruomenės apylinkės narys, jaunimo ir sporto klubo rėmėjas, Katalikų centro rėmėjas. Talkininkauju Amerikos lietuvių spaudos platinime. Turiu sūnų 20 m. amžiaus, kuris yra mano išauklėtas tikroje lietuviškoje dvasioje ir priklauso lietuvių jaunimo organizacijoms. O aš laukiu tos valandos, kada vėl priešą reikės varyti iš gimtosios Lietuvos.
