Partizanai: Istorija ir dabartis

Katro pirmenybė: grupinio ar bendrinio galvojimo?

GYVOJI MINTIS

Ne vienas suabejojęs klaus: ar iš tikrųjų realu kalbėti apie grupinį ir bendrinį galvojimą, kai kiekvienam, rodos, natūralu būtų tik žmogiškai galvoti? Bet jau senovės romėnai buvo pastebėję galvojimo įvairybę ir ją išreiškę net patarle: quot capita — tot sensus (kiek galvų, tiek nuomonių). Mums, lietuviams, ta patarlė ypatingai tinka. Mes, anot prof. K. Pakšto, esame kunigaikščių tauta. O kokis gi kunigaikštis be savo skirtingos nuomonės!

Demokratinė diferenciacija

Tiek demokratinėje valstybėje, tiek ir kiekvienoje demokratiškai besitvarkančioje visuomeninėje organizacijoje skirtingos nuomonės ir skirtingų nusistatymų grupuotės ar santalkos yra savaime aiškus ir neišvengiamas reiškinys. Jis visai natūralus yra ir Jungtinių Valstybių lietuvių visuomeniniame gyvenime. Tik totalizmas siekia visuomenės diferenciaciją sunaikinti ir nusistatymus suvienodinti pagal valdančios grupės nusistatymų šabloną. Pasirinkę savo organizacijoms demokratinę santvarką, tuo pačiu esame atmetę totalizmą. Ir mūsų klausimas, katro pirmenybė: grupinio ar bendrinio galvojimo? — nieko bendra su totalizmu neturi, o teliečia mūsų išeivijos Jungtinėse Valstybėse visuomeniniame gyvenime besireiškiančių demokratinių grupuočių laikyseną tarpusavio atžvilgiu.

Kaip demokratinėje valstybėje kiekvienas pilietis, taip ir demokratiškai besitvarkančioje visuomenės organizacijoje kiekvienas narys turi teisę kiekvienu toje organizacijoje kilusiu klausimu turėti ir reikšti savo nuomonę ir jai pravesti telkti sau palankią organizacijos narių daugumą.

Demokratiniai daugumos-mažumos santykiai

Demokratinės daugumos santykius su mažuma valstybiniame gyvenime labai teisingai yra aptaręs prof. Stasys Šalkauskis:

— Nei dauguma, nei mažuma negali valstybiniame gyvenime nusistatyti eksliuzyvistiniu būdu, t.y. monopolizuoti valdžios prerogatyvas savo naudai. Demokratinė tvarka kaip tik reikalauja, kad daugumos nauda būtų atseikėta teisėtais mažumos reikalais visuotinio solidarumo dvasioje (. . .) Pozicija (dauguma) privalo realizuoti nepartinį valstybės valdymą, o opozicija (mažuma) net ir savo kritikoje turi dirbti kuriamąjį darbą, nurodydama vyriausybei ne tik jos klaidas, bet ir tai, kaip šitos klaidos turi būti atitaisytos (Židinys, 1926 Nr. 8/9).

Prof. Šalkauskio mastas valstybės demokratinėms grupėms arba politinėms partijoms lygiai tinka ir kiekvienos visuomeninės organizacijos demokratinei santvarkai, vadinas, ir Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacijai. Pripažindami, kad demokratiškai besitvarkančioje organizacijoje yra natūralu ne tik savo nuomonę turėti bei reikšti, bet ir, pasitelkus tos pačios nuomonės kitus organizacijos narius, stengtis ją pravesti, t.y. padaryti pačios organizacijos nusistatymu, vis dėlto čia pat turime pripažinti, kad skirtingi nusistatymai ir organizacijoje susidariusios grupuotės jiems padaryti organizacijos nusistatymais tik tada sėkmingai naudosis demokratiniu procesu, kai skirtingų nusistatymų reiškėjai norės ir pajėgs, nepaisydami tų skirtingų savo nusistatymų, tarpusavyje kultūringai sugyventi. O tokiam sugyvenimui yra būtini du dalykai: gyva demokratinė sąmonė ir tam tikras visuomeninio brandumo laipsnis. Kai skirtingų nusistatymų organizacijos nariai tokio visuomeninio subrendimo ir gyvos demokratinės sąmonės stigs, vietoj Šalkauskio reikalaujamos visuotinio solidarumo dvasios neišvengiamai atsiras visuotinės nepakantos, pavydo, demagogijos dvasia ir piktas noras skirtingo nusistatymo reiškimąsi naikinte sunaikinti.

Kas žlugdė Lietuvos demokratiją?

Stoka gyvos demokratinės sąmonės ir visuomeninio subrendimo trukdė ir žlugdė nepriklausomos Lietuvos jaunos demokratijos brendimą ir netruko privesti prie autoritetinio režimo. Antai, J. Valaitis socialistų Mintyje (1971 Nr. 1) guodžiasi:

— Taip, jau nepriklausomybės pradžioje garsėjo buvusių pozicijoje ir sudariusių valdžią politinių partijų elgsena: nelemtas savųjų protegavimas, o ne savų skriaudimas, skiriant tarnybas ir kt. Net buvo paplitęs posakis “tegu pasivažinėja”, kai ne savos ideologijos, pvz., mokytojas buvo bugdomas į tolimus Lietuvos užkampius tarnybai. Tokia šališkai savanaudiška su savo valstybės piliečiais valdžios elgsena pagimdė praktiškąjį, vadinamąjį “nepartinį” tipą, laikantį save nariu tokios politinės partijos, kurios vardas yra “Lietuva”. Tokio tipo piliečiai demokratinėje valstybėje sudaro anomaliją — grįžimą į prieštvaninę visuomenę, į padėtį žmogaus, kurio interesai ribojasi tiktai jo pastogės sienomis.

Reikia sutikti su J. Valaičio mintimi, kad tiek demokratinei valstybei blogai, kai jos piliečio “interesai ribojasi tiktai jo pastogės sienomis”, tiek ir lietuvių bendruomenės organizacijai būtų blogai, jei lietuvio interesai ribotųsi tik savos pastogės sienomis. Bet dar blogiau, kai tam tikros lietuvių grupuotės ribojasi tik savų grupinių interesų sienomis ir net neleistinomis priemonėmis stengiasi paneigti demokratinės daugumos bendrinį nusistatymą, ir jo vietoj užkarti savąjį mažumos, t.y. grupinį nusistatymą. O tokių gyvos demokratinės sąmonės ir visuomeninio brandumo stokos apraiškų yra mūsų išeivijos demokratiškai besitvarkančių organizacijų gyvenime. Tai ypatingai yra ryšku Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacijoje, apimančioje visus JAV lietuvius.

Bendruomenės organizacija ir jos veikla

Visi gerai žinome, kad Jungtinių Valstybių lietuviai jau nuo seno turėjo apsčiai ir įvairių bažnytinių, kultūrinių, savišalpinių ir kitokių draugijų. Bet neturėjo visuotinės — visus lietuvius apimančios, — bendrinės — visiems lietuviams bendrus reikalus rūpinančios — organizacijos, kuri be skirtumo pažiūrų, įsitikinimų, amžiaus, išsilavinimo, užsiėmimo ar lyties rūpintųsi visų išeivijos lietuvių lietuviškumo puoselėjimu. Tokia organizacija atsirado tik po II-jo pasaulinio karo — tai JAV lietuvių bendruomenės organizacija, įeinanti į atskirų kraštų lietuvių bendruomenių organizacijas jungiančią pasaulio lietuvių bendruomenės organizaciją. Apie ją savo metu Vokietijoje leidžiama Mintis taip rašė:

— Pasaulio Lietuvių Bendruomenė — graži idėja jungti visus lietuvius, plačiame pasaulyje išsisklaidžiusius, kad visi bendromis jėgomis dirbtų lietuvybės išlaikymo misijai, kad visi prisidėtų prie kovos dėl Lietuvos laisvės.

Kadangi išeivijai rūpi ir turi rūpėti ne tik savo pačios lietuvybė, bet taip pat ir pačios mūsų tautos likimas, — todėl natūralu, kad ir visuotinė, bendrinė išeivijos lietuvių organizacija — lietuvių bendruomenės organizacija — tą rūpestį atspindėtų savąja veikla. Ir niekur kitur laisvajame pasaulyje tas lietuvių bendruomenės organizacijos rūpestis Lietuvos vadavimu jokių keblumų nesukėlė, išskyrus Jungtines Valstybes. Čia, Jungtinėse Valstybėse, tam tikra dalis lietuvių norėtų bendruomenės organizacijos veiklą apriboti tik švietimo ir kultūros darbų sritimis, o Lietuvos vadavimo veiklos sritį rezervuoti jau nuo 1940 čia veikiančiai, atitinkamų organizacijų atstovų sudarytai, koalicinei Amerikos Lietuvių Tarybai — Altai. Tuo tarpu palikime nuošaly svarstymą klausimo, ar tokis vadinamų altininkų siūlymas pasidalinti veiklos sritimis yra tikslingas ir praktiškai įmanomas, o pasitenkinkime tik pasvarstymu tų priemonių, kurių veiklos pasidalinimo sritimis siekiantieji altininkai yra ėmęsį savajam nusistatymui lietuvių bendruomenės organizacijoje pravesti.

Ko demokratija nevaržo ir kaip sprendžia

Reikia čia pat pabrėžti, kad bendruomenės organizacijos demokratinė santvarka nevaržo reikšti ir tokį nusistatymą, kuris siektų iš bendruomenės veiklos uždavinių išjungti Lietuvos vadavimo uždavinius. Bendruomenės organizacija įsakmiai varžo tik tų lietuvių teises, kurie: “a) kenkia Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pastangoms; b) talkina sovietinei ar kitokiai okupacijai; ir c) ardo Lietuvių Bendruomenės solidarumą”. Vadinas, bendruomenės demokratinė santvarka yra pripažinusi teisę ir tiems lietuviams, kurie norėtų Lietuvos vadavimo veiklos sritį rezervuoti Altai, kad jie tokį savo nusistatymą teisėtai gali stengtis bendruomenės organizacijoje pravesti.

Kaip visi žinome, demokratinėje santvarkoje vyriausias sprendėjas yra daugumos balsas. Kad bet kuris asmeninis ar grupinis nusistatymas taptų bendriniu organizacijos nusistatymu, jis turi gauti daugumos pritarimą. Demokratijoje bendrinis nusistatymas yra daugumos nusistatymas. Jungtinių Valstybių lietuvių tam tikros grupuotės, siekiančios tarp bendruomenės ir Altos vadinamo “darbų pasidalinimo”, keliais atvejais pabandė tokį bendruomenės daugumos pritarimą per bendruomenės tarybos rinkimus gauti, bet vis nesėkmingai.

Demokratijos užpuolimas

Atrodo, kad, netekę vilties teisėtomis demokratinio proceso priemonėmis savo siūlomos “darbų pasidalinimo” taisyklės bendruomenės organizacijoje pravesti, tie vadinami altininkai pasuko iš bendrinio daugumos pasirinkto kelio į mažumos diktavimo daugumai grupinį kelią. Mažumos grupinį nusistatymą jie pastatė aukščiau už bendrinį daugumos nusistatymą. Nesu teisininkas, bet mano teisinė nuotuoka sako, kad tokia mažumos laikysena bendruomenės organizacijos daugumos atžvilgiu netelpa į demokratinio proceso rėmus. Mano supratimu, tokia mažumos laikysena yra ne kas kita, kaip bendruomenės organizacijos demokratinės santvarkos užpuolimas.

Šio užpuolimo priemonės yra įvairios, bet labiausiai populiarios yra dvi: pirma, lietuviui nevalia pasirinkti, kam savo auką Lietuvos vadavimo uždaviniam atiduoti, o turi atiduoti tik Altai arba kam Altą leis atiduoti; ir antra, kadangi bendruomenės dauguma nepriima mažumos siūlymo bendruomenės organizacijos veiklai aprėžti tik švietimo ir kultūros sritimis, šalia bendruomenės organizacijos sudaryti pseudobendruomenės organizaciją, tuo būdu bandant sprogdinti bendruomenės organizaciją iš vidaus.

Lietuvos vadavimo aukos

Kalbant apie aukas Lietuvos vadavimo uždaviniams, idealiausia išeitis būtų, amerikiečių Community Chest ar Joint Fund pavyzdžiu, turėti vieną visuomeninį fondą, kuriam visi aukotų. Jo lėšos kasmet pagal bendrą veiksnių susitarimą būtų skirstomos tiems reikalams ir tiems uždaviniams, kurie būtų rasti aktualiausi. Tada neatsitiktų taip, kaip kad dabar atsitinka, kai autokojų sudėtos lėšos švaistomos ir tokiems reikalams, kurie dingsta su ta diena, visai nesirūpinant, ar tuo bus padėta tikrai būtinam, praktiškai naudingam ir gyvybinės reikšmės turinčiam lietuviškam reikalui. Pvz. Altai buvo pasiūlyta pirkti namus. Jei bendras visuomeninis fondas kasmet skirstytų Lietuvos vadavimo uždaviniams suaukotas lėšas aktualiems darbams, tokių keistenybių neatsitiktų.

Vasario 16-sios proga skelbiami įvairių organizacijų ir grupių atsišaukimai aukoti Vilkui, aukoti Altai. Bendruomenės organizacija tokiuose atsišaukimuose paprastai nutylima. Tai grupinio galvojimo išdava. Tik Amerikos Lietuvių R. Katalikų federacijos pirmininkas dr. J. Meškauskas į reikalą žvilgtelėjo bendriniu požiūriu. Jis 1976.XI.13 Altos metiniame suvažiavime pripažino:

— Neturime smerkti tų, kurie Vasario 16 proga aukoja ir kitiems veiksniams, nes tie, kurie aukoja, tikrai nepadaro nusikaltimo, bet nusikaltėliai yra tie, kurie niekur ir niekam neaukoja (Draugas, 1976.XI.29).

Tai bendrinis galvojimas.

Bendruomenės organizacija, siekdama Lietuvos vadavimo darbų planavimą ir vykdymą bendrai sutarti, bet, nerasdama tam pritarimo, tuo tarpu yra už paties aukotojo laisvą apsisprendimą savo Lietuvos vadavimo uždaviniams vykdyti skirtą auką atiduoti tam veiksniui, kuriam aukotojas randa tikslingiausia. Šia proga verta prisiminti čia ir Kanados lietuvių patirtis toj srityj. Apie tai L. Tamošauskas taip rašo:

— Kanados Liet. Bendruomenė per Vasario 16 minėjimus, rinkdama aukas Tautos Fondui, kai kur renka ir sau minėjimo išlaidoms padengti, kitur toms išlaidoms padengti atskaito iš Tautos Fondui surinktų aukų. Savo laiku kai kuriose vietose Lietuvos Nepriklausomybės talkos veikėjai prašėsi KLB-nę leisti per Vasario 16 d. minėjimus rinkti aukas ir jos tikslams. Buvo leista, ir buvo aukos renkamos. Čia jokia grupė dėl to, kad, šalia Tautos Fondui renkamų aukų, renkama dar pašaliniams reikalams ar naudojami fondui surinkti pinigai, nekėlė triukšmo ir nekelia. Užtai čia žmonės vieningi, vertina lietuvišką darbą ir jį remia aukomis (Draugas, 1976.XII.28).

Tenka su pasitenkinimu konstatuoti, kad lig šiol Alfos ir altininkų grupinis galvojimas priversti aukotoją savo auką, skirtą Lietuvos vadavimo uždaviniams, atiduoti tik Altai, vis mažiau ir mažiau sulaukia išeivijos lietuvių palankumo, o vis daugiau ir daugiau supratimo susilaukia bendruomenės organizacijos bendrinė pažiūra, kad, kol neturime nei bendro Lietuvai vaduoti fondo, nei bendro sutarimo dėl Lietuvos vadavimo uždaviniams lėšų telkimo, tol yra ir bus tikslinga palikti pačiam aukotojui spręsti, kuriam veiksniui jis savo auką skiria.

Organizavimas pseudobendruomenės

Kalbant apie pseudobendruomenės organizaciją, bandant bendruomenės organizaciją sprogdinti iš vidaus, pirmiausia turime atkreipti dėmesį į tai, kad vietoj demokratinės santvarkos pseudobendruomenės organizatoriai skelbiasi pasirinkę “federacinę” santvarką. Tik niekur nėra paskelbę, kokie bendruomeniniai junginiai tą tariamą “federaciją” yra sudarę. Iš to savaime eina išvada, kad ta pseudobendruomenės organizatorių skelbiama “federacija” tėra pseudofederacija ir nieko bendra neturi su tikrove.

Labai ryškų grupinio galvojimo pavyzdį pateikė valst. liaudininkų grupės veikėjas A. Kučys, kalbėdamas Cicero Alfos skyriaus surengtame Vasario 16-sios minėjime. Apie lietuvių bendruomenės organizacijos veiklą švietimo, kultūros, Lietuvos vadavimo baruose šis Vasario 16-sios minėtojas pagal “Naujienų” tekstą (1977.11.14) neprisiminęs nė žodeliu. Kad bendruomenės organai leidžia mokykloms vadovėlius, pratimus, parūpina skaitinius, Lietuvos istoriją, kad išleido vadovą tautiniam ugdymui, keturis tomus lietuvių literatūros istorijos ir daugelį kitų leidinių lietuvybei puoselėti ir pavergtosios mūsų tautos teisėms ginti — jam tai nė motais. Bet užtai tasai liaudininkų partijos veikėjas šioje mūsų tautos solidarumo ir vienybės šventėje be jokio sąžinės skrupulo paliaupsino pseudobendruomenės organizatorius, bendruomenės organizacijos sprogdintojus. Esą — Amerikos Lietuvių Bendruomenėje susidarė branduolys, kuris pasuko lietuvišką darbą mūsų tautinei bendruomenei skirtų uždavinių kryptimi. Atsirado drąsių bei ryžtingų vyrų ir moterų, kurie nepabūgo puolimų, įžeidinėjimų ir šmeižtų. Tie jaunos dvasios žmonės sukilo prieš įsisenėjusį establishmentą, prieš beidėjiškumą, prieš mūsų visuomenėje besiplečiantį snobiškumą ir tolinimąsi nuo tyliosios daugumos siekimų. Jie pravėrė langus žaibams ir audroms, kurios taip reikalingos sukrėsti beplaukiantį lietuviškos išeivijos laivą į nuolaidumo, apsipratimo ir nihilizmo vandenis. Štai, kur nuveda grupinis galvojimas ir mažumos siekimas diktuoti daugumai. Ir tas tikrovę iškreipiantis, tendencingas ir skaldantis grupinis galvojimas piktnaudžiauja net Vasario 16-sios minėjimais, net šventais tautinio patriotizmo jausmais.

Patriotizmas ir jo karikatūra

Buvęs Vliko pirmininkas prelatas Mykolas Krupavičius savo knygoje “Lietuviškoji išeivija” (37 psl.) primena, kad esama dvejopo patriotizmo:

— Tikrasis patriotizmas yra didelė kūrybinė jėga, kuri visus tautiečius jungia, cementuoja, o ne skaldo. Skaldantis, keliantis tarpusavius nesusipratimus ir kovas patriotizmas nėra patriotizmas, bet jo karikatūra, iškamša, žalinga fikcija save ir kitiems apgaudinėti. Sveikas patriotizmas gaivina ir stiprina. Patriotizmas, kuris džiovina ir sausina, yra melas. Tai bendrinio galvojimo balsas. Jis liudija, kad ir priklausymas vienai ar kitai grupei savaime dar nenustato žmogaus galvojimo, ar jis bus grupinis, ar bendrinis. Demokratinė sąmonė ir visuomeninis subrendimas ir grupės žmogui diktuoja pirmenybę atiduoti bendriniam galvojimui. Bendrinio galvojimo žmonių apstu visose grupėse ir šalia grupių. Šalia prelato Mykolo Krupavičiaus rikiuojasi Juozas Bačiūnas, prelatas Jonas Balkonas, dr. H. Brazaitis, dr. Antanas Butkus, Vaclovas Čižiūnas, Motiejus Colney-Aukštikalnis, dr. Jurgis Krikščiūnas,, Juozas Liūdžius, dr. Algirdas Nasvytis, Stasys Rauckinas, A. Saulaitis, Vaclovas Sidzikauskas, dr. Petras Vileišis, Jonas Vilkaitis ir visas legionas kitų krikščionių demokratų, liaudininkų, socialistų, tautininkų nepartinių.

Veiksniai ir bendrinis galvojimas

Ir pačiame Vlike visų grupių atstovai vieningai sutarė Lietuvių chartą ir nustatė bendruomenės organizacijai pagrindus. Ir šiuo metu Vlike netrūksta bendrinio galvojimo žmonių. Antai 1977.1.8 Vliko valdybos nariai Bronius Bieliukas, dr. Bronius Nemickas, Antanas Sabalis, Jurgis Valaitis ir Algis Vedeckas, tardamiesi su Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės krašto valdybos nariais Rimu Česoniu, Juozu Gaila, Algimantu Gečiu, Algimantu Gurecku, Aušra Mačiulaityte-Zerr, Baliu Raugu, dalyvaujant PLB valdybos ryšininkui Vliko valdyboje Kaziui Jankūnui, pasiaiškino,

— kaip geriausiu būdu ginti Sovietų okupuotoje Lietuvoje sutryptas žmogaus teises, pasiinformavo apie kai kuriuos Rytų Prūsiją liečiančius dalykus, pasitarė dėl tarpusavio bendradarbiavimo plėtimo bei informacijomis pasikeitimo, pasikeitė nuomonėmis įvairiais rūpimais klausimais ir susitarė tęsti tokio pobūdžio pasikalbėjimus ateity (ELTA 1977.1.11).

Deja, net ir mūsų veiksniai nėra saugūs nuo grupinio galvojimo ir jo žalingų padarinių. Daugiausia dėl to kenčia Altą. Dėl to Altą sudarkė net nepaprastąją veiksnių konferenciją 1974.IV.12 Chicagoje. Dėl to darosi neįmanomas visų veiksnių bendras sutartinis Lietuvos vadavimo uždavinių vykdymas. Senosios Lietuvos diduomenės grupinis galvojimas sužlugdė pačią Lietuvos valstybę. Nepriklausomos Lietuvos politinių partijų grupinis galvojimas sužlugdė jauną Lietuvos demokratiją. Jungtinių Valstybių lietuviuose įsimetęs grupinis galvojimas graso iš vidaus sprogdinti bendruomenės organizaciją, žlugdyti lietuviškumo puoselėjimą ir Lietuvos vadavimo uždavinių vykdymą. Yra kuo susirūpinti.

Stasys Barzdukas

Debatai yra esminis demokratijos elementas. Tačiau susilaikymas nuo jų yra tautinės vienybės cementas.

Dr. P r . P a d a l i s