VAKARŲ EUROPA IR KOMUNIZMAS

 Nr. 69 (106) 1977 — BALANDIS

RIČARDAS BAČKIS

1.

Kai mes išgirstame Sovietų Sąjungos komunistų partijos aukštų dignitorių pareiškimus apie komunizmo pažangą pasaulyje, mes dažnas esame linkę juos laikyti sovietinės propagandos išpūstais pasigyrimais ir nenorime pripažinti jiem didesnės reikšmės. Tik tais atvejais, kai kuriame nors krašte, kaip 1974 Portugalijoje, 1975 Angoloje, komunistai pagrobia krašto valdžią — mes bent kiek susirūpiname ir klausiame, kas bus toliau? Bet kai tik padėtis stabilizuojasi, mes linkę su ja susigyventi, kaip su nauja dviejų pasaulių — laisvojo ir komunistinio — pusiausvyra. Šioks susigyvenimas su komunizmo prasiveržimais ypatingai yra būdingas kai kuriom Europos tautom. Tam turbūt yra dvi palankios priežastys. Pirma, žmogus apskritai nelinkęs sau nepalankių sprendimų ar išvadų daryti tik pagal kitų patyrimus ir liudijimus. Jis reikalingas betarpiško pažinimo. Antra, pats komunizmas šiandien daug mažiau žmones baido ir atstumia, nekaip seniau. Jei Nixonas susitaikė su Brežnevu, jei Vatikanas derasi su Kremlium, jei V. Europa ir Šiaurės Amerika su Sovietų Sąjunga ir jos satelitais pasirašo bendras deklaracijas taikai ir žmogaus teisėm garantuoti, tai visa tai sako, kad komunizmo velnias negali būti toks baisus, kokį jį kad vaizduoja Solženicinas, Amalrikas, kiti rusai disidentai, ar sovietų pavergtų tautų egzilai. Tai Vakarų, pirmiausia vakarų Europos nuovargio ir suglebimo išvados ir išdavos. Gal būt kad visi mes esame pavargę. Kitaip kaipgi galima išaiškinti tą visuotinį pasyvumą komunistinės grėsmės akivaizdoje? Vis dėlto vakarų Europą mes suprantame. Mums betgi nesuprantama Amerika. Velionis John Foster Dulles tuoj po II-jo pasaulinio karo, 1945, yra pareiškęs:

— Per šešeris karo metus kariniai sumetimai buvo vis labiau nustūmę į šalį moralę ir principus. Dabar, karui pasibaigus, pasaulyje turi būti vėl restauruoti principai ir moralė. Jungtinės Valstybės šiuo atžvilgiu turi pasiimti vadovavimą. Mes, amerikiečiai, esame vienintelė didelė tauta, neišsekusi fiziškai, nei dvasiškai. Mums dera vadovauti atstatant principus, kurie būtų veikimo gairėmis. Jeigu mes to nepadarysime, pasaulis nebebus vertas, kad jame gyventume. Mes žinome, kad mūsų planeta pasidarys nebegyvenama, jei žmonija savo fizinių sugebėjimų nepajungs moralės įstatymams.

Teisingas pareiškimas. Bet ir 20 metų nuo jo praėjus, matome, kad Jungtinės Valstybės, užuot vadovavusios moralės ir principų atstatymui pasaulyje, kad padarytų jį vertą gyventi, visą laiką eina pasroviui, pamiršdamos ir nepamirštiną Winstono S. Churchillio įspėjimą, kad tauta, nuolaidžiaujanti priešui tada, kai dar turi, palyginti, aiškias galimybes jam priveikti, neišvengiamai prigyvens dieną, kai priešas ją privers ginti savo egzistenciją, kai jau nenebus veik jokios vilties laimėti. Todėl mums, europiečiam, Jungtinių Valstybių pragmatizmas nesuprantamas. Kaip kad visi mes, ir Amerika puikiai žino, kad Sovietų Sąjungai visokie susitarimai galioja tik rebus sic stantibus, t.y. tik tol ir tik tiek, kol ir kiek jie yra Sovietų Sąjungai naudingi. Taip pat visi puikiai žinome, kad sovietinė dialektika nuostabiai gabi laisvės, teisės, demokratijos, laisvo tautų apsisprendimo sąvokom suteikti visai priešingą sovietinį turinį. Visa to nepaisant, vakarų Europa ir šiaurės Amerika vis tiek tiki, kad Brežnevas pagal Helsinkio susitarimus tikrai suteiks šiek tiek laisvės Sovietų Sąjungos žmonėm ir šiek tiek taikos V. Europai. Vakarai tad būtų jau patenkinti, šiek tiek laimėję. Sovietų Sąjunga siekia totalinio laimėjimo. Vakaruose išglebimas, pasyvumas ir netikrumas. Komunistiniame pasaulyje — veržlumas, atkaklumas ir tikrumas.

Teisingumas betgi liepia konstatuoti, kad ne Jungtinės Valstybės, bet Europa buvo vadinamos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos pradininkas. Ne Jungtinės Valstybės stūmė Europą į Helsinkį, bet Europa Jungtines Valstybes. Ir kai komunistinė grėsmė vis tirštesniu debesiu pakimba virš Italijos ar Prancūzijos, padrąsinimo balsas pasigirsta taip pat ne iš europinių kaimynų, bet iš anapus Atlanto (žiūrint iš Europos). Atsimename, koks triukšmas kilo dėl kanclerio Schmidto prasitarimo žurnalistams, kad Puerto Rico pasitarime buvo kalbėta nutraukti Italijai ūkinę paramą, jei į valdžią ateitų komunistai.

2.

Pirmiausia komunizmo srovė mėgina pralaužti tas užtvankas, kurių konstrukcija yra pati silpnoji, būtent, vadinamos romaniškosios kultūros tautas: ispanus, italus, portugalus, prancūzus. Šiuose kraštuose ne tik nėra atsparos prieš komunizmą, bet, atvirkščiai, yra teigiamas palankumas komunizmui, yra žymios gyventojų dalies įsitikinimas, kad esama padėtis turi būti pakeista iš pamatų. Todėl, užuot visuomenės apsiginamųjų reakcijų nuo komunizmo, čia matome visuomenės per demokratinius rinkimus reiškiamas palankias reakcijas komunizmui. Atrodo, kad kai kurios V. Europos tautos jau yra visai prinokusios komunizmui. Ir jeigu jos dar šiandien nėra atsidūrusios komunistų valdžioje, tai veikiausiai tik dėl to, kad vyriausieji komunizmo dirigentai tam tikrais savais sumetimais tatai prilaiko. Pvz. Prancūzijoje buvo plačiai kalbama, kad ryšium su paskutiniais rinkimais Kremliaus instrukcijos įspėję Prancūzijos komunistų partiją, kad nepersistengtų. Bet tokia taktika anaiptol neminimalizuoja komunistinio pavojaus. Čia ir kyla klausimas, kodėl romaniškosios kultūros tautos komunizmui mažiau atsparios už germaniškosios ar anglosaksinės kultūros tautas? Kas to pagrindas?

Nenorėčiau sutikti su teiginiu, kad tokiu pagrindu yra stoka romantiškosios kultūros tautom betarpiško sąlyčio su rusais, tokio sąlyčio, kokį pvz. yra pergyvenę Baltijos valstybių tautos arba vokiečiai. Betgi tokie anglai, belgai ar olandai taip pat betarpiško sąlyčio su rusais nėra turėję, bet šių tautų atspara komunizmui yra suvis kitokia, nekaip italų ar prancūzų. Nei knygų, nei liudijimų apie komunistinių režimų praktiką netrūksta nei Italijoje ar Prancūzijoje.

Mano supratimu romaniškosios kultūros tautų neatsparumo komunizmui priežastys yra gilesnės ir sudėtingesnės nekaip stoka betarpiško sąlyčio su rusais veiksnys. Gyvename demokratinėse valstybėse. Milijonam balsuotojų mažai rūpi išsiaiškinti komunizmo doktrinas. Juos taip pat nedaug domina ir komunistinių režimų praktika rytų Europoje ar pačioje Sovietų Sąjungoje. Jiem pirmiausia rūpi savieji

kasdieniniai reikalai. Kai italas ar prancūzas eina balsuoti, jam nedaug tesveria, kas ten vyksta anapus geležinės uždangos, jam svarbu, kuris kandidatas geriausiai atitinka jo svajones ir viltis ir kuri programa konkrečiai kalba jo rūpesčiais ir konkrečiai atsiliepia į jo lūkesčius. Atsiminkime, kad romaniškosios kultūros tautų būdingas bruožas yra jausmingumas ir konkretumas. Iš vienos pusės jie karštakošiai, iš antrosios — ieškotojai konkrečių formulių ir modelių, pagal kuriuos visos gyvenimo problemos sklandžiai spręstųsi. Seniau jie visa tai turėjo. Dievas, faktiškai bažnyčia, savo autoritetu ir aiškiomis taisyklėmis saugojo juos nuo klystkelių ir vedė į dangiškąją amžinybę. Šeima, daugiausia tėvas, savo autoritetu jaunajai kartai ugdė jos tradicines dorybes, skiepijo atsparą tradicinėm nedorybėm ir brandino gyvenimui. Pagaliau, darbdavys, konkrečiai įmonė, kurioje dirbo, užtikrino pragyvenimą ir gamino gėrybes visuomenės gerovei ir pažangai. Taip buvo, bet šiandien jau taip nėra. Tie visi trys stulpai, kuriais buvo atremtas gyvenimas, nustojo buvę gyvenimo atraminiu veiksniu. Ta visa trilogija susiskaidę ir sugniužo. Staiga tariamai saugaus laivo keliauninkai pasijuto beskęstą. Iš visur sklido balsai, kad laivas privalo remonto. Reformų šaukėsi kiekviena gyvenimo sritis. Ir reformos atėjo. Bet kokios reformos!?

3.

Vatikano II-sis susirinkimas su-re formavo bažnyčios struktūrą, liturgiją, taisykles, katekizmą ir daug kitų dalykų. Vyskupai vienbalsiai nubalsavo. Parapijos priėmė. Tik patys tikintieji pačiu reformų faktu nebuvo sureformuoti. Religinės tradicijos nei per dieną, nei per mėnesį negali išnykti vien dėl to, kad taip nutarė vyskupų susirinkimas. Reformų įsigyvenimui pagreitinti atsirado gausių ir įvairių vietinių iniciatyvų. Beveik kas klebonas — vis naujas išradimas. Eiliniam tikinčiajam visa tai atrodė anarchiška. Neretai jis tose naujovėse pasijuto visai svetimas ir pasimetęs. Kas buvo aišku, pasidarė nebeaišku. Sudilo riba tarp sakralinių ir profaninių dalykų, tarp dogmos ir tradicijos. Popiežius ne be pagrindo vis primena maldos reikšmę, nes neretu atveju malda net Dievo namuose jau pasidarė tik kampininke. Net Dievo namuose maldą — tikinčiojo pokalbį su Dievu — išstumia kunigo pokalbis su tikinčiaisiais. Seniau kunigas į tikinčiuosius kreipdavosi pamokslu. Dabar per visas mišias vyksta kunigo dialogas su dalyviais, kartais visai pašalinėmis temomis. O žinant, kaip labai romaniškosios kultūros žmonės mėgsta pokalbį, nesunku įsivaizduoti skirtumą tarp seniau buvusių mišių ir jų vietą dabar užėmusio dialogo. Esą tuo siekiama susigrąžinti į bažnyčią atšalėlius ir nutolusiuosius. Betgi to siekimo būdai gali duoti ir faktiškai jau duoda daugiau neigiamų, nekaip teigiamų rezultatų. Tokiomis pamaldomis ima bodėtis ir pamaldieji. Mano vyskupijoje netoli Paryžiaus prieš trejus metus pamaldas lankė dar 16% tikinčiųjų, o 1976 — jau tik 11%, t. y. beveik visu trečdaliu mažiau. Gal bažnyčia savo vidines reformas suvėlino ir todėl jos dabar tokios konvulsingos. Kiekvienu atveju eilinis tikintysis jų buvo užkluptas neparuoštas nei suprasti, nei priimti.

Maža to. Eilinis tikintysis tuo pat metu ne tik turi įveikti staigaus persiorientavimo sunkumus ryšium su Vatikano II-jo susirinkimo įvestomis vidinėmis bažnyčios reformomis, bet taip pat turi prisitaikyti ir prie bažnyčios socialinės misijos naujos sampratos. Savo socialinę misiją bažnyčia vykdo nuo apaštalų laikų. Tik lig šiol šios misijos pagrinde buvo Caritas — artimo meilė. O bažnyčios socialinės misijos naujosios sampratos pagrinde tasai Caritas veiksnys, sąžinės, etikos, krikščioniškojo solidarumo veiksnys jau yra pakeistas įstatyminės prievartos veiksniu, demokratinės daugumos valia, interesų solidarumo veiksniu. Dialogas su komunistais pasidarė nuoseklus, nes ir komunistų socialinė misija, bent viešai skelbiamoji, daugiau ar mažiau yra ta pati. Komunistų profesinių sąjungų ginami darbininkų interesai yra tie patys, kuriuos gina ir krikščionys darbininkai. Koks tad skirtumas, ar kunigas savo socialinę misiją vykdys per krikščionių darbininkų, ar per komunistų profesinę sąjungą? Dar daugiau. Bažnyčia turi būti atvira visiem ir lygiai rūpintis visais, neskirstydama į “Dievo išrinktuosius” ir “pagonis”. Tad visai nuoseklu, kai bažnyčiose pamaldų metu vyksta rinkliavos ne tik parapijos reikalam, bet ir vienam ar kitam streikui paremti.

Todėl nenuostabu, o gal kaip tiktai nuoseklu, kad Prancūzijos komunistų partijos pirmasis sekretorius George Marche pasirinko seniausios prancūzų vyskupijos sostinę Lioną (vyskupija čia įsteigta jau mūsų eros Il-me amžiuje) ir tradicinę šios vyskupijos dieną savo atsišaukimui į Prancūzijos katalikus paskelbti ir pakviesti katalikus bendromis jėgomis su komunistais kovoti už geresnį pasaulį, užtikrindamas komunistų pagarbą tikėjimui, laisvę bažnyčios veiklai, teisę disponuoti turtą ir turėti spaudą. Tolygų atsišaukimą į katalikus išleido ir Italijos komunistų partijos pirmasis sekretorius Enrico Berlinguer. Komunistų partijos teisingai pabrėžia, kad šitokie komunistų atsišaukimai į katalikus yra istoriniai. Pridurkime dar tuos katalikus ir kunigus, kurie globoja, palaiko komunistines organizacijas, ar patys jose dalyvauja, ir nebus sunku įsivaizduoti eilinio tikinčiojo darbininko pasimetimas komunizmo atžvilgiu. Šiuo atžvilgiu mūsų dienų bažnyčia jau nebėra nei Leono XIII, nei Pijaus XI, nei Pijaus XII bažnyčia. Šiandieną bažnyčia, anot msgr. Beneli, yra provokuojama.

4.

Bet yra sukrėstas ne tik tikinčiojo žmogaus pasitikėjimas savo bažnyčios autoritetu. Yra sukrėstas ir šeimos tradicinis orumas. Kodėl romaniškosios kultūros kraštų šeimos pagrindai šiandien labiau sukrėsti, kaip pvz. germaniškosios arba anglosaksinės kultūros kraštuose? Atrodo labiausiai dėl to, kad romaniškosios kultūros kraštuose šeimą absoliučiai dominavo tėvas. Pvz. mūsų tautos šeimose vaikam didesnis ir, sakyčiau, betarpiškesnis buvo motinos autoritetas, nekaip tėvo. Toks tėvo autoriteto absoliutus dominavimas romaniškosios kultūros tautų šeimose neišvengiamai turėjo išjudinti pačius šeimos pagrindus, kai staiga, kaip griausmas giedroje, atūžė lyčių lygybė, kai per dvejus, trejus metus moteris įgijo tas pačias teises, kurios seniau buvo buvusios tik vyro privilegija. Šioji moters - motinos emancipacija ir šeimą dominavusio tėvo tradicinio autoriteto sunykimas sudarė prielaidas ir vaikų ‘emancipacijai’. Kaip katalikas nebuvo paruoštas Vatikano II-jo susirinkimo nutartai bažnyčios reformai, taip romaniškosios kultūros kraštų šeima nebuvo paruošta tėvo vienašališko autoritetinio režimo staigiai reformai ir moters - motinos emancipacijai. Šeimos buvusios tradicijos nustojo galios, o naujos su viena diena nesusidaro. Šeimos moralinė atspara atsidūrė tikroje krizėje. Net dievotų katalikų šeimose pasidarė neišimtinis atsitikimas, kad, iš darbo parėję tėvai, rastų savo dukrą lovoje su bernužėliu. Ir ko gi tėvam jaudintis! Už piliules nuo pastojimo juk apmoka socialinio draudimo įstaiga! Ir tėvai su tokiu reiškiniu šeimoje ima susigyventi. Santykiai šeimoje keičiasi radikaliai ir brutaliai.

Esame per maži, kad daugintume savo priešų skaičių. Veikiau ieškokime draugų, kad jie mums padėtų siekti ir laimėti laisvę mūsų Lietuvai ir jos Bažnyčiai.

Prel.L. T u l a b a

Faktiškai gal nebūtų didelės bėdos dėl tėvo autoritetinio režimo šeimoje kritimo, jeigu jo vietą vaikų atžvilgiu užimtų motinos autoritetas. Deja, tokio pasikeitimo neįvyko. Neįvyko turbūt dėl to, kad motina vis daugiau ir daugiau yra angažuojama prisidėti prie šeimos pajamų arba pati angažuojasi pasirūpinti sau pajamų, kad taptų nepriklausoma. Ir tėvas iš buvusio šeimos viešpaties pasidaro tik šeimos tarnas.

Šitaip šeimos padėčiai susiklostant, tėvas pradeda galvoti, kad komunistinėje santvarkoje šeimai galėtų būti vis tik gerėliau. Nors komunistiniuose kraštuose veik visos motinos turi uždarbiauti, kad šeima turėtų bent minimumą pragyventi, bet tėvui ten vis dėlto nereikia būti aukle, nes vaikam prižiūrėti ten yra valdžios atitinkamos įstaigos.

Bet ne tik vaikų auklėjimas ir priežiūra moderniajai šeimai, pirmiausia “deklasuotajam” tėvui, sudaro daug nepatogumų bei rūpesčių, dėl kurių neretoj šeimoj atsiranda abejingumo ir bejėgiškumo kompleksas. Nemažiau sudėtingas šiandien yra pasidaręs ir vaikų ateities užtikrinimas. Modernioji šeima ir šiuo atžvilgiu, palyginti su tradicinės šeimos sąlygomis, yra visai skirtingoje padėtyje. Iš vienos pusės, vaikai šiandien turi daug geresnes materialines sąlygas, nekaip seniau kad turėjo. Iš antros pusės, tėvų ištekliai darosi vis mažiau patvarūs ne tik dėl pinigo vertės nuolatinio smukimo, bet ir dėl šeimos ūkio išlaidų nuolatinio augimo. Automobilis, skalbiamoji mašina etc. privalo ne tik brangaus remonto, bet ir, palyginti, dažno pakeitimo naujomis. O, svarbiausia, kad vaikų ateičiai užtikrinti vieno materialinio pagrindo dar neužtenka. Kaip sakoma, viena tik duona net ir iš auksinės lėkštės žmogus negali būti sotus. O kokį dvasinį idealą vaikam gali siūlyti modernioji šeima, kuri pati tokio idealo neturi. Niekas negali kitam duoti to, ko pats neturi. Gyvenimo prasmė? Bet apie ją vaikai jaučiasi daugiau nusimaną už savo tėvus. Tautos ateitis? Nustebau išgirdęs savo bendrakalbio tokį prisipažinimą:

— Jūs (lietuviai) nors turite laimę kalbėti (savo vaikam) apie savo krašto okupaciją, apie tautos kovą dėl tėvynės laisvės. O mes visko pertekę ir jau niekas nebedomina.

Religija, amžinybė, šeimos šventumas? Nereikšmingi dalykai. Ir kaip įtikins vaiką jų reikšmingumu šeima, kuri pati ta reikšme nebetiki. Net ir profesinis tėvų patyrimas vaikam neimponuoja. Mokslai tokiais šuoliais daro pažangą, kad šiandien gimnazistas jaučiasi dažnai kompetentingesnis už universitetą baigusį tėvą. Tėvų išsilavinimas ir žinios vaikam nebedaro įspūdžio ir nekelia pagarbos. Pati tėvų profesija vis mažiau tampa patraukli vaikam dažnai vien dėl to, kad neturi perspektyvos. Pvz. prieš 20-25 metus Italijos žemės ūkiu vertėsi 8 su puse milijono gyventojų, o 1976 — jau tik trys milijonai. Prancūzijoje kasmet likviduojasi apie 15,000 atskirom šeimom priklausančių prekybos įmonių. Užtat po II-jo pasaulinio karo nepaprastai išaugo mokyklinis profesinis lavinimas. Pvz.

Prancūzijoje tuoj po II-jo pasaulinio karo profesinėse mokyklose buvo apie 90.000 studentų, o 1976 — jau 900.000 studentų ir kasmet profesinės mokyklos išleidžia apie 200.000 profesionalų, dažnu atveju nieko bendra neturinčių su tėvų profesija.

Dėl radikalių poslinkių tėvo-motinos tarpusavio santykiuose, tėvų - vaikų tarpusavio santykiuose, taip pat dėl radikalių poslinkių vaikų profesinio paruošimo ir jų ateities užtikrinimo srityse, pagaliau dėl sunykimo šeimoje dvasinio idealo gyvenimui įprasminti romaniškosios kultūros tautų šeima yra patekusi į akligatvį, iš kurio patrauklią išeitį jai perša komunistai. Jie turi konkrečius ir patrauklius atsakymus į visus moderniosios šeimos rūpesčius. Jie garantuoja jaunimui ateitį. Kiekvienas išeis mokslą, bus užtikrintas savo specialybėje darbą. Tos galimybės nuolat kartojamos per spaudą, per radiją, per televiziją. Atsispirti šiokiem sirėnų čiulbėjimam tikrai nelengva.

5.

Išmuštas iš tradicinių vėžių savos bažnyčios reformų, praradęs tradicines šeimos pozicijas, romaniškosios kultūros žmogus juo mažiau supratimo, padrąsinimo ir dvasinės užuovėjos gali tikėtis iš savo darbovietės. Čia įtampos dažnai yra net apsčiau, nekaip šeimos santykiuose. Darbovietė dažnu atveju yra tikras

darbo ir kapitalo tarpusavio kovos laukas. Neseniai savaitės būvyje teko lankytis Austrijos ir Italijos fabrikuose. Dievuli mano, koks akį rėžiantis skirtumas tarp darbo ir kapitalo tarpusavio santykių germaniškosios kultūros Vienos priemiesčio fabrike ir tų santykių romaniškosios kultūros Milano fabrike. Vienos fabrike taika, sklandus darbo - kapitalo tarpusavio santykiai ir vieningos pastangos, kad fabrikas tarnautų bendrai tautos gerovei. Pataikiau kaip tik tuo metu, kai fabrikas, pasipuošęs girliandomis, kažkurią šventę šventė. Milane pataikiau į fabriką kaip tik streiko metu. Mano akyse į fabriko kontorą, kurioje dar darbavosi keli tarnautojai ir sekretorės, atvyko keli streikininkų pasiuntiniai ir mandagiai, bet tvirtai visus juos iš kontoros pašalino. Kai vėliau tuos pašalintuosius tarnautojus sutikau, jie man paaiškino, kodėl juos iš kontoros pašalino jėga.

— Supraskite, — sako, — taip mums yra daug geriau, nekaip patiem apleisti kontorą. Kai mūsų darbas nutraukiamas prievartos būdu, mums vis tiek turi mokėti algą ir už nedirbtą laiką.

Italijoje ir Prancūzijoje streikai yra pasidarę tokiu kasdieniniu reiškiniu, kad jau ir spaudai nusibodo juos aprašinėti. Tik planuojant fabriko metinę sąmatą jau yra priimta rutina numatyti darbininkam penkias savaites atostogų, penktadalį darbo dienų darbininkų pravaikštom ir bent dvi savaites streikam. Anglosaksinės ar germaniškosios kultūros kraštuose — D. Britanijoje, Olandijoje, Šveicarijoj, Vokietijoj — streikas retenybė ir tik ūkiniais motyvais. Kodėl darbo kapitalo santykiai kitaip vystosi romaniškosios kultūros kraštuose? Trumpai kalbant, tai komunistų poveikio laimėjimas. Didelis laimėjimas.

Įmonėje žmogus ne tik leidžia savo darbo dienas, bet ir mokosi solidarumo, atsakomybės, iniciatyvos. Įmonėje darbininkas susipažįsta su įmonės kontoros tarnautojų nerūpestingumu jo atžvilgiu, taip pat ir laisvės veiksnio jėga kovoje dėl savo interesų. Įmonė išmoko darbininką atidžiai stebėti aplinką ir nusistatyti už ar prieš pačią įmonę. Dažnu atveju darbininkas yra nusivylęs savo įmone. Jis jaučiasi tik priklausiniu tos mašinos, kurią aptarnauja. Apie pačią įmonę — kas ją valdo, kaip ją tvarko, ar jai sekasi, ar jos gaminiai turi rinką, kokia įmonės finansinė padėtis, kokios perspektyvos — jis nieko nežino. Tik kartais iš bendradarbių kalbų jis supranta, kad Įmonė gali užsidaryti ar pakeisti gaminių rūšį nauja, apie kurią jis nenusimano, ar net būti perleista naujam savininkui, ir jis gali netekti darbo ir pragyvenimo.

Šiokiomis aplinkybėmis komunistai darbininkui sako, kad įmonė reprezentuoja kapitalizmą. Tik sugriovę kapitalizmą ir įvedę komunistinę santvarką, galime panaikinti darbininką nuolat kamuojantį netikrumą ir įmonę padaryti priklausomą nuo darbininkų, vietoj darbininko ligšiolinės priklausomybės nuo įmonės nuožiūros. Ir tai vyksta vienašališkai. Jokios atsvaros iš įmonės. Įmonės administracija vengia ryšių su darbininkais. Mokykla jų tokio bendravimo nemokė ir tam neparuošė. Be to, patys įmonės administracijos tarnautojai taip pat nėra saugūs savo padėtyje. Su jais įmonės vadovybė nebendrauja ir apie įmonės reikalų bendrą padėtį ir perspektyvas jų neinformuoja. Koks tad įmonės darbininkui pasirinkimas? Atsakymą randame profesinėse sąjungose. Italijoje iš penkių milijonų profesinėm sąjungom priklausančių darbininkų keturi milijonai priklauso komunistų vadovaujamai Confederatione Generale Italiano del Lavoro, o socialistų vadovaujamai Unione Italiana del Lavoro — tik 800 tūkstančių. Prancūzijoje komunistų vadovaujamom Confederation General du Travail ir Confederation Franpaise Démocratique de Travail priklauso trys milijonai, o socialistų vadovaujamai Force Ouvrière tik 600 tūkstančių. Šalia profesinių sąjungų pati komunistų partija įmonėse turi savo organizuotas partines grupes. Prancūzijoje tokių grupių skaičiuojama apie 8,000. Į profesines sąjungas komunistai ateina pasiruošę, baigę partijos atitinkamas mokyklas ar kursus. Paprastai ateina jie be jokios partinės iškabos ir reiškiasi kaip uolūs darbininkų reikalų gynėjai. Tik įsitvirtinę profesinės sąjungos postuose jie išryškėja esą kovingi komunistų partijos atstovai, kuriem pačios profesinės sąjungos pirmiausia rūpi panaudoti kaip politinis įrankis krašto santvarkai pakeisti, kaip priemonė krašto valdžiai perimti. Todėl ir streikai dažniausiai daromi ne ūkiniais darbininkų motyvais, o politiniais kompartijos motyvais.

6.

Nekartą iš savo bendradarbių vokiečių esu girdėjęs klausimą:

— Kodėl pas jus (Prancūzijoje) taip darosi? Darbininkai taip pat gerai uždirba, kaip pas mus. Turi automobilius. Trečdalis jau turi ir nuosavus namus. Turi atlyginamas atostogas, net ilgesnes negu kad mūsiškiai.

Mano supratimu, to klausimo negalima atsakyti tik materialinių duomenų kalba, išleidžiant iš akių, kad romaniškosios kultūros kraštų žmonės ryškiau ir stipriau šiandien išgyvena mano aukščiau bandytą apibūdinti trilypę krizę ir tam tikras dvasios konvulsijas, iš atgyvenusios tradicinės dalykų padėties perėjus į sušiandienintą, sureformuotą padėtį arba pergyvenant pribendusių reformų ieškojimo įkarštį ir abejojimus. To įkarščio ir abejojimų ypatingai apstu romaniškosios kultūros kraštuose dėl ūkio ir politinių institucijų reformų ir tom reformom tinkamų priemonių, nes ant svarstyklių atsiduria ne tik romaniškosios kultūros kraštų ateitis, bet ir visos vakarų Europos ateitis, o gal ir pačios krikščioniškosios eros ateitis. Nesunku įsivaizduoti kai kurių visuomenės sluoksnių rūpestį ir baimę dėl labai toli einančių padarinių, jei vieną dieną laisvuose demokratiniuose rinkimuose komunistų kandidatai gautų daugumą mandatų. O tokia galimybė yra. Demokratinėje santvarkoje pozicijos - opozicijos balansas su kiekvienais rinkimais gali pasikeisti. Šios dienos opozicija yra natūralus kandidatas rytojaus pozicijai ir atvirkščiai. Tai natūralus demokratinis procesas. Kad ir kaip apdairi, konstruktyvi ir išmintinga būtų valdžios partijos ar partijų koalicijos vedama krašto politika, ilgainiui vis tiek atsiranda sustabarėjimo, klaidų ir net korupcijos. Žodžiu, ateina laikas valdančiąją partiją ar partijų koaliciją pakeisti. Ir opozicija demokratijoje yra ne kas kita, kaip atsarginė pozicijos pamaina. Bet romaniškosios kultūros kraštuose šita natūrali demokratinės santvarkos taisyklė lyg ir negalioja. Tas negaliojimas nėra natūralus. Jis kyla tik iš to, kad romaniškosios kultūros kraštuose opozicijos vaidmuo yra atitekęs komunistų partijom. O komunistų partijos opozicija nesiriboja tik opozicija esamai vyriausybei, bet siekia daug toliau — pakeisti pačią demokratinę santvarką. Todėl ir tie balsuotojai, kurie yra esamai vyriausybei opozicijoje ir kurie mielai norėtų vyriausybės partijų pasikeitimo ir balsuotų už opozicijos kandidatus, kai tie opozicijos kandidatai betgi yra komunistų partijos kandidatai, balsuotojas susvyruoja, nes išsigąsta, kad, į valdžią atėję, komunistai likviduos pačią demokratinę santvarką.

Romaniškosios kultūros kraštų komunistų partijos tą užtvarą savo kelyje į valdžią gerai mato ir stengiasi ją pašalinti. Jie pradėjo urbi et orbi skelbtis esą demokratai ir visada nusilenksią balsuotojų valiai. Jie pradėjo kritikuoti sovietinį režimą ir ginti jo trypiamas žmogaus teises. Jie deklaravo savo nepriklausomybę nuo Kremliaus:

— Mes vakarų Europoje neseksime Maskvos instrukcijomis. Mes statysime savo pačių tautinį komunizmų, kuris nieko bendra neturi su rytų Europos. Mes esame nepriklausomi nuo Maskvos.

Savo nepriklausomybę jie ryškiai demonstravo Europos komunistų partijų suvažiavime 1976 m. rytų Berlyne. Dar daugiau! Jie skelbia “istorinį kompromisą” su katalikais ir krikščionimis demokratais. Jie deklaravo atmetą proletariato diktatūros patį principą.

Visos šios komunistinių partijų deklaracijos vieniem atrodo tik taktiniais ėjimais šios dienos padėtyje, kad laimėtų savo strateginį tikslą — patektų į valdžią. Bet bus ir tokių, kurie tom komunistų deklaracijom patikės ir būsimuose rinkimuose jau nesvyruos baimėje. Žodžiu, vakarų Europa yra prie Rubikono. Tik burtas dar nėra mestas. Istorikas Andriejus Amalrikas, Leonidas Pliuščas, Aleksandras Solženicinas yra pesimistai. Jiem atrodo vakarų Europą esant pavargusią, neįžvelgiančią, kad riedanti į prarają. Aš norėčiau būti optimistas ir tikėti, kad juo sunkesnė krizė, juo stipriau supurto visas miegančias ir pavargusias energijas, kurių neišsemiami šaltiniai yra ne visa kuo pertekusioje visuomenės viršūnėje, bet masėse — darbininkuose, ūkininkuose. Jų sveikas protas ir instinktyvus sugebėjimas rasti geriausią išeitį bet kuriomis aplinkybėmis gali būti patikima garantija ir šio meto vakarų Europos krizei ir grėsmei įveikti.

Svetimųjų jūroje išlieka tos tautos, kurios sąmoningai ryžtasi išlikti. Nutautimas yra toks procesas, kuris veikia tik jį priimantį žmogų. Jis darosi neveiksmingas tam, kuris pasipriešina.

Dr. Pranas Gaida