Duokime laisvę Simui Kudirkai
IŠEIVIJOJE
Ketverius metus visi ilgėjomės, liūdėjome savo nelaimingojo brolio. Mūsų šauksmai, demonstracijos, peticijos ir rezoliucijos paveikė Amerikos valdžios sąžinę. Ji pajuto padarytą klaidą, nusižengimą demokratiniam principam, kilniajam krikščioniškumui. Bet beveik ketvertų metų laiko reikėjo, kol ji išgirdo beldimą j sąžinės duris, kad ne tik apgailėtų, bet ir atpirktų klaidą.
Simo Kudirkos byloje išryškėjo trys centriniai ir lemiamieji asmenys: “Vigilant” pakraščių sargybos laivo kapitonas Ellis, išdavęs Simą sovietam sykiu su karinės hierarchijos paklydimais; broliškos tautos atstovas Robert Brieze, iškėlęs visą išdavimo skandalą viešumon ir amerikiečių spaudon; ir paties Kudirkos motina, kurios pilietybė nulėmė Simo kančių sutrumpinimą ir atidarė vartus į laisvę.
1944 nuo bolševikų į vakarus iš Lietuvos pasitraukė: per 500 inžinierių, 155 gydytojai, 27 veterinoriai, 64 dantistai, 119 agronomų, 169 universiteto dėstytojai, 28 miškininkai, 54 dailininkai, 26 muzikai, 38 aktoriai ir 62 rašytojai.
Bet nemažiau svarbus faktorius Simo Kudirkos išlaisvinimui yra Vaclovo Sevruko į pasaulį išneštoji iš sovietinio teismo žinia apie Simo kovingumą ir stojimą atviron kovon su nelygiu priešu Tėvynės išlaisvinimo fronte. Jo drąsus reikalavimas grąžinti Lietuvai nepriklausomybę apsupo Kudirką didvyrio aureole. Jis pasirodė aiškus kovotojas, drąsus partizanas ir kietas patriotas! Jo laikysenos teisme išnešimas į platųjį pasaulį suvaržė sovietinį režimą, ir bolševikai turėjo nusileisti amerikiečių reikalavimam grąžinti Simą ten, kur jis buvo iškėlęs koją ir kur jo motina laikoma teisėta piliete.
Labai daug prisidėjo prie viešosios opinijos sudarymo mūsų išeivijos, ypatingai jaunimo, demonstracijos, reikalaujant Simą Kudirką išlaisvinti, sugėdinant žuvų derybininkus žmogaus teisių ir tarptautinių susitarimų nepaisymu, išryškinant ir pačios pagrindinės demokratinės taisyklės nesilaikymą. Šaunusis mūsų jaunimas entuziastingai stvėrėsi gaminti plakatus, organizuoti eisenas, ir net organizuoti prie simbolinio Laisvės karsto 24 valandų budėjimą. Amerikietiškose mokyklose įsigytas politinis švietimas ir liberališkasis demokratizmas pasipiktino pagrindinių žmogaus teisių visišku suniekinimu. Nors pats ir būdamas sotus, mūsų jaunimas alkaną giliai užjautė, nes juk savas žmogus, tikrasis brolis buvo kruvinai nuskaustas.
Lygiai po ketverių metų nuo Simo Kudirkos tragedijos, mūsų brolis, pagaliau, laisvas! Koks reikšmingas aplankymas to paties laivo, iš kurrio buvo jėga sugrąžintas į vergiją! Tas pats laivas, toks pat jo vardas, bet įgula kitokia ir Kudirkos niekas ne tik nemanė sugrąžinti ar pašalinti, bet net iškilmingai sutiko, pavaišino ir pagerbė!
Betrūksta, kad amerikiečiai susiprastų perkrikštyti “Vigilant” laivą į “Simas Kudirka”, kaip jau mūsų spaudoje siūlyta.
O visame krašte koks lietuvių džiaugsmas! Ir amerikiečių pasitenkinimas, atpirkus nemalonią, biaurią žmoniškumo paklaidą. Tarytum Simo Kudirkos atvykimas būtų nauja metinė šventė! Kur tik jis su šeima nuvykdavo — visur džiaugsmingai sutiktas, pagerbtas ir pamylėtas! Ak, jis juk to vertas, labai vertas, nes nepaprastai daug kentėjo, nors jis pats ir neigia savo didvyriškumą, sakydamas, esąs tiktai paprastas “artojėlis”, eilinis žmogus, troškęs laisvės labiau už viską.
Simas Kudirka matė sovietinio režimo žiauriąją tikrovę, kur žmogus žmogų stengiasi sunaikinti vardan kažkokių per prievartą brukamų idealų, dėl skanesnės duonos plutos, dėl noro pasirodyti uolesniu režimo pataikūnu . .. Mums Simas atskleidė naują kovos būdą, pirštu parodydamas, kad ten, sovietuose, maža partiečių-fanatikų saujelė žiauriu teroru valdo milžinišką kraštą; kad Lietuvoje iš tiesų nėra jokios žmonių lygybės; kad ten baudžiama už maldas bažnyčiose, už Dievo vardo minėjimą; kad ten kolchozuose sunkesnė baudžiava, kaip carų laikais, kad ten bijoma ištarti tiesos žodį, baudžiama už tai ir išsiunčiama į Sibirą; kad ten žmogus laimingas tik sovietų per prievartą brukamose dainose; kad sovietai mulkina pasaulį begėdiškais melais, esą ten laisvai meldžiamasi, laisvai važinėjama, laisvai renkamas seimas ... o savo piliečius apgaudinėja pranešimais, esą Amerikoje žmonės badauja, krisdami gatvėse, kad ten už dolerį darbininkai steną nuo nepakeliamų darbų.
Kas ypatingai stebina ir jaudina Simo Kudirkos kalbose, tai jo riteriškumas savo priešų atžvilgiu. Kapitonui Ellis jis atleidžia, nes jis nesusivokė . . . Sovietinių budelių nekaltina, nes jie vykdė viršininkų įsakymus ... Ir nė vieno mažiausio keiksnojimo, nė vieno biauraus burnojimo ar net užuominos, kad jis su neapykanta prisimintų barbarų brutalumus! Štai, kur krikščioniškumo pavyzdys!
Kudirka ne tik atskleidė mums visą nė kiek nepasikeitusį komunizmo veidą, bet davė mums naujų gairių, naujų direktyvų ir minčių: būkime vieningi, kaip lietuviškoje monetoje užrašyta! būkime atlaidūs vienas antram! nepavydėkime! mylėkimės kaip brolis su broliu, kaip sesuo su seserim; atleiskime klaidas! būkime tikri krikščionys! Svarbiausia — nenuilstamai kovokime toliau ir stipriau, darniau, tikslu išlaisvinti mielą mūsų kraštą ir kankinę-tautą iš negirdėtai sunkios vergijos — reikalaukime, rašykime, demonstruokime ir kelkime politinėse arenose Lietuvos laisvės reikalą.
Visi privalome būti lietuviai, geri lietuviai. Turime net didžiuotis esą garbingos ir senos tautos vaikai! Turime būti kilnūs, sąžiningi ir teisingi. Todėl mums neturi būti pakeliui tie, kurie pataikauja priešui, bando rasti kažkokią bendrą kalbą su pavergėjais. Mums šlykštūs tokie, kurie pasiduoda sovietinei propagandai ir, silpnumo momentu to patys nejusdami, pasitarnauja pavergėjams ar jų agentams, nusilenkdami jų diktantui.
Pradžioje jaunimas veikė spontaniškai, entuziastingai. Paskui lyg atslūgo, lyg pavargo. . . Gal nusibodo? Jaunimas nebuvo gerai įsisąmoninęs, ką jis atliko. Aišku, Kudirkos išlaisvinimas yra ne vien demonstracijų pasekmė, tačiau Simui jau atvykus ir aiškiai prabilus, visuomenė suprato, kad jis yra didelis kovotojas, kad jo tikslas aukštesnis ir idėja kilni. Jis pats pasižadėjo įsijungti į patriotų kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo. Tačiau jis likosi lyg ir nuošaly. Kodėl? Juk pirmasis žingsnis į Lietuvos laisvės atstatymą jau padarytas ir ateityje mūsų laukia kieta kova, kurioje visi privalome būti lygiai tokie, kokiais Simas mums nurodo būti. Bet taip tik atrodo, o tikrumoje dabar pats Simas Kudirka įrėmintas į siauro rato veiklą. Jis žengė pirmąjį žingsnį, bet pataikė į siaurą ir gniuždantį partinį ratą. Jis tartum įjungtas į vienos krypties gatve važiavimą, nes vienos grupės nusavintas ir iki šiol “cerberių” stropiai saugomas. Ištrūkęs iš sovietinės vergijos, jis pajungtas išeivių partinei naudai ir dūsta, nerasdamas platesnės dirvos savo kovai. Partinės linijos diriguojamas, Simas nebegali sužavėti nei jaunimo, nei senimo, nei siekti naujų patriotinių veiksmų.
Tuo pačiu iš viso žlugdomas mūsų Tėvynės laisvinimo darbas.
Simo Kudirkos atvykimas į šį kraštą pravėrė mums politinio subrendimo ir lietuviškojo patriotizmo akis. Jis uždegė mus kovai su okupantu ir išsiaiškinimui su silpnavaliais šio krašto administratoriais, pasidavusiais “appeasment’o” dvasiai, kuri eina ne iš šio, o iš šaltojo, sovietinio krašto. Tačiau neilgam. Laisvės kova lyg ir stabilizavosi, lyg atlyžo. Pats Simas užsidarė, dingo.
Pakluskime Simo patarimams ir eikime vienybės keliu. Duokime laisvę veikti pačiam Simui! Duokime laisvę kitoms grupėms talkinti jam kovoje! Mūsų pareiga vieningai kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, ir ta kova privalo tęstis ligi paskutinio atodūsio.
Andrius Mironas
Redakcijos pastaba. Redakcijai neteko patirti, kad būtų “Simas Kudirka įrėmintas į siauro rato veiklą”, kad jis “pataikė į siaurą ir gniuždantį partinį ratą”, arba kad “vienos grupės nusavintas” ar “pajungtas išeivių partinei naudai”. Redakcijai žinoma, kad rašoma apie Simą knyga ir ruošiamas filmas, kad pats Simas palaiko ryšį su atitinkamais amerikiečių veikėjais, taip pat su atitinkamais rusų disidentais, kad jis JAV vyskupų konferencijai liudijo apie tikėjimo ir bažnyčios padėtį okupuotoje Lietuvoje. Tiesa, Simo išlaisvinimo sukeltoji entuziazmo banga gal yra atslūgusi, kaip kad atslūgsta kiekvienas entuziazmas. Pastovus palieka tik siekiamas tikslas. Atrodo, kad Simas tebėra gerame kelyje į savo tikslą.
Mūsų posėdžiai daugiausia gaišta be diskutuodami visiem suprantamus niekniekius, nes reikšmingiem dalykam diskutuoti reikia nusimanymo.
VLIKo tarybos narys
