EUROPOS LAISVĖ IR NATO

DONATAS SKUČAS*

Kas yra NATO? Tai Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (North Atlantic Treaty Organization — NATO). Komunistinio pasaulio pusėje NATO atitikmuo yra Varšuvos pakto organizacija (Warsaw Pact-WP). NATO istorijoje yra įsidėmėtinos kelios datos, būtent:

1. kad 1945 II-sis pasaulinis karas baigėsi Europos padalinimu į sovietų viešpataujamą Europą ir laisvąją;

2. kad 1949, kai Jungtinėm Valstybėm paaiškėjo Sovietų Sąjungos kėslai, laisvajai Europai gelbėti nuo sovietinės grėsmės susiorganizavo NATO;

3. kad 1962, kai Jungtinių Valstybių interesai rimtai susispyriavo su Sovietų Sąjungos kėslais Kuboje ir sovietai turėjo pasitraukti, to pasitraukimo toli einančios išvados praktiškai išryškėjo tik pastaraisiais metais sovietų laivyno pavidalu;

4. kad 1965 tuometinio Prancūzijos prezidento De Gaulle’io apsisprendimas atsakyti NATO prieglobstį Prancūzijoje sukrėtė NATO pamatus; ir

5. kad 1967 priimta NATO strategijos nauja versija kelia rimtas problemas.

* Šiame straipsnyje naudojami duomenys yra paimti iš viešųjų šaltinių, o reiškiamos mintys ir nuomonės priklauso tik pačiam autoriui ir neatstovauja nei JAV vyriausybės ar aviacijos nusistatymų. Aut.

Pirmas ir antras punktas platesnių komentarų nereikalingi. Dėl trečio punkto norėčiau štai ką konstatuoti. Jungtinėm Valstybėm 1962 susispyriavus su Sovietų Sąjunga dėl Kubos, Sovietai pamatė, kad jų galybė baigiasi su žemyno krantais, kad vandenynuose viešpatauja Jungtinės Valstybės. Kremlius suprato, kad, norėdamas tapti tikra pasauline galybe, turi pasidaryti ne tik sausumos, bet ir jūrų galybe. Ir po 1962 Sovietų Sąjunga tatai padarė. Ji puolėsi statydintis didžiulį laivyną. Rezultatai šiandien akivaizdūs. Šiandieną keturi penktadaliai sovietinio laivyno dar neturi nė 10 metų amžiaus, kai Jungtinių Valstybių keturi penktadaliai laivyno yra per 25 metų amžiaus. Ir skaičiais sovietinis laivynas lenkia Jungtinių Valstybių laivyną. Beje, sovietai statydinosi ne tik karo laivus, bet ir prekybos, kurie tačiau, esant reikalui, nebūtų sunkumo paversti karinio transporto laivais.

1965 kovo 7 prezidentas De Gaulle’is parašė prezidentui Johnsonui laišką, pažymėdamas, kad NATO kariuomenė iš Prancūzijos turi būti iškraustyta. Tai buvo naujo tarpsnio pradžia NATO egzistencijoje. Prezidentas De Gaulle’is galvojo, kad Prancūzija turėtų nutraukti visus savo saitus su NATO, bet pradžiai pasitenkino tik Prancūzijos pasitraukimu iš NATO karinės struktūros, ir NATO karinių dalinių iškraustymu iš Prancūzijos. Ogi tie NATO kariniai daliniai faktiškai daugiausia buvo Jungtinių Valstybių daliniai, Jungtinių Valstybių kariuomenės Europoje užnugaris. Atsiminkime, kad Amerikos kariuomenei tiekimas tada ėjo per Prancūziją. Prancūzijai atsakius NATO prieglobstį, tas tiekimas dabar turi eiti per Bremerhafeną, tai yra lygiagrečiai su eventualiu būsimu frontu. Užtenka mesti akį į žemėlapį, kad paaiškėtų pasikeitusios tiekimo linijos nepatogumai.

Atsakyta Prancūzijos priegrobstį NATO persikrautė į Briuselį. NATO štabistai pripažįsta, kad “Briuselis yra O.K., bet vis tiek tai ne Paryžius”. Maža to. Ne tik prezidentas De Gaulle’is sudavė NATO smūgį. Nors per praėjusį dešimtmetį yra buvę keletas tarptautinių krizių — Čekoslovakijoje, Artimuosiuose Rytuose, Kipre, Libane, — bet šios tarptautinės krizės betarpiškai NATO neangažavo. Tokios tarptautinės krizės, kurioje, jei taip galima išsireikšti, pats NATO būtų partneris, per praėjusį dešimtmetį nebuvo. Dėl to visai natūraliai paties NATO raison d’etre aktualumas NATO partneriam pasidarė mažiau akivaizdus, tuo pačiu pasidarė akivaizdesni atskirų NATO narių-valstybių interesų savaimingumai bei skirtingumai ir polinkis juos tenkinti NATO interesų sąskaita. Tai kelia labai rimtas NATO tolimesnio paveikumo problemas. Tiesa, nuo pat savo susiorganizavimo pradžios NATO nariai-valstybės nebuvo linkusios savo valstybinių interesų subordinuoti NATO interesų naudai. Atskirų valstybių interesai vis prasiskverbdavo pro bendruosius sąjungos interesus. Tik seniau toks NATO narių individualizmas NATO paveikumui praktiškai nevaidino reikšmingesnio vaidmens. Nevaidino dėl NATO priimtos branduolinės strategijos, vadinamos užtaisų vielos strategijos (MC 14/2). Šioji strategija numatė, kad, priešui užpuolus, Jungtinės Valstybės tučtuojau pavartoja branduolinius ginklus. Tokios strategijos atveju NATO kariuomenės pagrindinis uždavinys būtų ne tiek priešą atmušti, kiek trukdyti jo veržimąsi, atseit, įtempti frontus skiriančią vielą, priverčiant priešą mesti juo didesnes savo jėgas, kad jo užpuolimas nebūtų tolygus tik pasivaikščiojimui paradine rikiuote. Kadangi šioj strategijoj svarbiausias vaidmuo teko Jungtinių Valstybių branduoliniam ginklam, pačių fronto divizijų kiekis, fronto karių skaičiaus vaidmuo buvo minimalizuojamas. Tikrai, sunku buvo įrodyti, kad ir branduolinės strategijos atveju užpuolikui atmušti reikalinga stipri kariuomenė. Pvz., nors buvo suplanuota Europos fronto centriniame ruože pastatyti 30 divizijų, praktiškai jų tiek niekada nebuvo sutelkta. Branduolinės strategijos laikais tatai nė nekėlė rintesnės problemos. Tačiau šiuo metu padėtis yra pasikeitusi, nes branduolinė strategija jau nebegalioja.

Jau nuo 1962 Jungtinės Valstybės pradėjo abejoti branduolinės strategijos praktiška galimybe. Lig šiol praktiškai branduolinis ginklas buvo panaudotas tik dukart — 1945 Hirošimos ir Nagasakio atvejais. Pavartotas branduolinis ginklas, palyginti, buvo primityvus, mažo naikinamojo galingumo. Nuo to laiko iki mūsų dienų branduolinių ginklų gamyboje padaryta milžiniška pažanga. Nepaprastai padidintas jų naikinamasis galingumas, ištobulinta nusviedimo technika ir pataikymo tikslumas. Ir visu tuo disponuoja ne tik Jungtinės Valstybės, bet ir Sovietų Sąjunga. Todėl yra susidariusi vadinama “stalemate” padėtis, lietuviškai gal reiktų sakyti mirties taško padėtis. Todėl Jungtinės Valstybės branduolinių ginklų karo nori išvengti ir tur būt tam norui turi rimtą pagrindą. Tikriausiai branduolinis karas Jungtines Valstybes daug daugiau apnaikintų, nekaip II-sis pasaulinis karas buvo apnaikinęs Vokietiją. Todėl Jungtinių Valstybių politika ir strategija siekia branduolinių ginklų karo galimybę kiek galint atitolinti, o geriausiu atveju — visai išjungti, nes branduolinio karo laimėjimas pareikalautų per didelių aukų. Skaičiuojama, kad tokiame kare žūtų apie 100 milijonų amerikiečių. Žinoma, tai yra tik spekuliacija. Tačiau yra tikra, kad aukos ir Jungtinėse Valstybėse, ir Europoje būtų labai didelės. Jungtinės Valstybės Europos sandėliuose, daugiausia V. Vokietijoje ir Britanijoje, laiko apie 7000 branduolinių užtaisų. Sovietų Sąjunga tokių branduolinių užtaisų, skirtų NATO triuškini-mui, turi apie 3000. Vadinas abiejuose frontuose jų yra apie 10, 000. Centrinei Europai sunaikinti visai užtektų jų dešimtos dalies, t.y. apie 1000 branduolinių užtaisų.

Visi esame girdėję ar skaitę apie branduolinių ginklų grėsmę pasauliui sunaikinti. Gal tokia sunaikinimo grėsmė ir kiek perdėta, bet tikras dalykas, kad branduolinis karas labai radikaliai pakeistų Jungtinių Valstybių ir Europos veidą. Nereikia nė specialistu būti, kad suvoktum branduolinio užtaiso sprogimo padarinių apimtį. Užtenka žinoti, kad jo naikinamasis galingumas siekia iki 50 kilometrų (31 mylios) spinduliu, nekalbant apie radiacijos ir oro nepaprasto spaudimo padarinius.

Todėl vietoj branduolinės strategijos Jungtinėse Valstybėse susiformavo, o nuo 1967 jau ir NATO buvo priimta vadinama lankstaus reagavimo (flexible response) strategija (MC 14/3). Ši lankstaus reagavimo strategija taip pat neišjungia iš apyvartos branduolinių ginklų. Skirtumas tarp naujosios lankstaus reagavimo strategijos ir senosios branduolinės strategijos yra tik to-kis, kad lankstaus reagavimo strategija atsakymą užpuolikui iš anksto nenustato, o palieka spręsti, atsižvelgiant j momento padėtį bei aplinkybes. Vadinasi, atsakymas užpuolikui gali būti branduoliniu ginklu, bet gali būti ir konvenciniais ginklais. Naująja lankstaus reagavimo strategija retas kas, bent viešai, abejoja. NATO su šia naująja strategija susigyveno. Kitaip sakant, NATO turi būti pajėgi kariauti ir be branduolinių ginklų. Turint galvoj, kad NATO buvimo tikslas yra atgrasyti priešą nuo užpuolimo kėslų, iškyla klausimas, ar NATO lankstaus reagavimo strategija ir pasiryžimas atmušti užpuoliką be branduolinių ginklų, gali turėti užtenkamai įtikinamo poveikio priešo sprendimam? Kitaip sakant, iškyla klausimas, ar NATO pajėgumas kariauti be branduolinių ginklų gali sudaryti užtenkamą atgrasą priešo kėslam ir tuo būdu tapti tikru kertiniu akmeniu strategijai karui išvengti? Tai yra labai reikšmingas ir labai sunkiai atsakomas klausimas.

Sovietai labai gerai pažįsta Vakarų Europos karinį potencialą bei ryžtą kariauti. Sovietai pažįsta ir Jungtinių Valstybių karinį potencialą. Kuo sovietai nėra tikri, tai Jungtinių Valstybių reagavimo būdu aventualaus karo Europoje atveju. Europoje yra apie 300,000 Jungtinių Valstybių karių ir maždaug antra tiek civilių. Ar Europoje prasidėjus sovietų invazijai, Jungtinės Valstybės apsiribotų konvenciniais ginklais, ar griebtųsi ir branduolinių ginklų? Aiškaus atsakymo sovietai neturi ir tas neaiškumas apsprendžia Sovietų Sąjungos santūrumą. Žodžiu, nepaisant NATO naujosios lankstaus reagavimo strategijos, faktiškai V. Europai taiką ir laisvę garantuoja tik Jungtinių Valstybių branduolinių ginklų grėsmė priešui. Tačiau šios grėsmės poveikis neamžinas. Sovietų Sąjunga ne tik nuolat didina savo branduolinių ginklų arsenalą, bet lygiagrečiai tobulina ir savo apsigynimo galimybes nuo priešo branduolinių ginklų padarinių. Klausimas todėl kyla, kaip ilgai dar Jungtinių Valstybių branduolinių ginklų grėsmė priešui gali garantuoti V. Europos laisvę bei egzistenciją?

III

Bet prileiskime, kad priešo invazijos į V. Europą atveju Jungtinės Valstybės tikrai pagal lankstaus reagavimo strategiją nusistato nesinaudoti branduolinių ginklų arsenalu, o ryžtasi atmušti priešą konvenciniais ginklais. Kokis tuo atveju susidarytų NATO ir Varšuvos pakto valstybių karinių jėgų santykis?

Nuo Baltijos jūros iki Alpių prieš 29 NATO divizijas stovi Varšuvos pakto valstybių 67 divizijos: 40 sovietinių ir 27 satelitinių valstybių. Bendrai šiaurinėje ir centrinėje Europoje prieš 600,000 NATO karių stovi maždaug 900,000 Varšuvos pakto valstybių karių. Šiuo atžvilgiu gerėlesnė padėtis yra pietinėje Europoje. Čia NATO, faktiškai Italija ir Turkija, turi 41 diviziją su apie 500,000 karių prieš Varšuvos pakto valstybių 400,000 karių. Šie skaičiai nėra visai pastovūs. Bet vienos kitos divizijos pasitraukimas ar atvykimas bendro santykio žymiau nekeičia. Palyginti su Jungtinių Valstybių divizijomis Varšuvos pakto valstybių divizijose yra mažiau žmonių, bet Varšuvos pakto divizijų ugnies intensyvumas yra stipresnis už NATO divizijų. Be to, čia minimi skaičiai neapima užnugario dalinių. O Jungtinių Valstybių kariuomenėje užnugario daliniai yra ypač gausūs. Apskaičiuota, kad Il-me pasauliniame kare iš 100 Jungtinių Valstybių karių tik 22 buvo skirti frontui, o 78 buvo skirti užnugariui, kad viskuo laiku tuos 22 aprūpintų. Šiuo metu ir Jungtinių Valstybių kariuomenėje tas fronto-užnugario karių santykis yra pasikeitęs, bet vis tiek Jungtinių Valstybių kariuomenės užnugaris, palyginti, yra daug didesnis ir už kitų NATO valstybių ir už Varšuvos pakto valstybių kariuomenės užnugarį. Toks Jungtinių Valstybių kariuomenės užnugario stiprumas turi savo vaidmenį. Atsiminkime Jungtinių Valstybių armijų žygiavimus II-jo pasaulinio karo metu.

Valstybės nepriklausomybė paprastai laikosi arba valstybės galingumu, arba jo trūkumu, bet palankiomis politinėmis aplinkybėmis.

H a r o l d R. I s a a c s

Prisiminkime gen. Pattono žygiavimą per Prancūziją. Amerikiečiai tada galėjo žygiuoti pirmyn dienų dienas be atsikvėpimo tik dėl to, kad įkandin žygiuojančios fronto armijos neatsiliko ir tiekimas. Kitaip žygiavimas vyko sovietų kariuomenės. Ji prasiverždavo 100-150 kilometrų į priekį ir turėdavo sustoti ir laukti, kol frontą pasivys tiekimas. Daug kas dėl to pagalvodavo, kad sovietų žygiavimą sustabdė vokiečiai, nors faktiškai jį stabdė pačių sovietų tiekimo frontui atsilikimas. Šiuo metu ir sovietų tiekimo sistema yra pagerėjusi ir dar vis tobulinama. Todėl kai kas spėja, kad sovietų invazijos į Europą atveju, Varšuvos pakto armijos Rheiną galėtų pasiekti per dvi dienas, o Atlantą — per savaitę. Bet tuo galima ir suabejoti. Per II-jį pasaulinį karą šarvuočių daliniai retai kada per dieną nužygiuodavo daugiau kaip 50 kilometrų (31 mylią). Teoretiškai skaičiuojant, Varšuvos pakto valstybių daliniai invazijos atveju galėtų prasiveržti ties Mainzu-Wiesbadenu iki Rheino per dvi dienas, tačiau praktiškai tatai gali užtrukti daug ilgiau.

Kalbant apie Varšuvos pakto valstybių kariuomenės pajėgumą, paprastai prisimenamas dar vienas jos aspektas — jos nepatikimumas. Cituojami gana gausūs to nepatikimumo įrodymai. Galimas dalykas, kad Sovietų Sąjungos dominuojamų rytų Europos valstybių kariuomenės, taip pat Rusijos pavergtų tautų ar okupuotų Baltijos kraštų kariai Sovietų Sąjungos kariuomenėje ne tik neturi meilės Sovietų Sąjungai, bet gal daugelis jų mielai savo ginklus atkreiptų prieš savo pavergėją, tačiau sovietinė sistema ypač fronto sąlygomis aventualiam karių nelojalumui juo labiau aktyviam pasipriešinimui praktiškai pasireikšti palieka labai nedaug galimybių. Todėl reikia skaitytis, kad Varšuvos pakto valstybių divizijos sudaro visai tikrą, ne šiaudinę, priešo jėgą.

NATO ir Varšuvos pakto valstybių konvencinio apsiginklavimo santykiui pavaizduoti pasinaudokime tankų, lėktuvų ir laivyno duomenimis.

Šiaurinėje ir centrinėje Europoje NATO kariuomenės turi apie 7000 tankų prieš Varšuvos pakto valstybių kariuomenės turimus apie 19,000 tankų: 11,000 Sovietų Sąjungos kariuomenėje ir 8000 satelitinių valstybių kariuomenėse. Pietinėje Europoje NATO kariuomenės turi apie 4000 tankų prieš Varšuvos pakto valstybių kariuomenėse turimus apie 7500. Visi Varšuvos pakto valstybių kariuomenėse tankai yra sovietiniai, daugiausia T-62 tipo, o dalis senesnių — T-55 tipo. NATO kariuomenėse daugiausia yra amerikiečių tankų M-60 tipo, dalis vokiečių Leopardo tipo, dalis britų Centuriono tipo ir dar dalis kitokių. Taigi NATO tankai yra gana įvairaus tipo ir tai nėra pliusas. Apskritai sovietinis T-62 tankas laikomas pranešesniu kovos įrankiu už NATO tankus. Žinoma, kovos lauke lemia ne tik ginklo technikinis pranašumas, bet ir ginklą vartojančio kario, šiuo atveju tanko įgulos, sumanumas, taip pat tiekimas ir vadovybės sugebėjimas išnaudoti ginklo pranašumą. Ir NATO ir Varšuvos pakto valstybėse atsidėjus stengiamasi sukonstruoti naujo tipo tanką, kuris gal netrukus jau pasirodys ir karinėse pratybose. Pats tankų vaidmuo konvencinių ginklų ateities kare šiuo metu yra labai neaiškus. Arabų-Izraelio 1973 karas parodė, kad tankas yra sulaukęs paveikaus priešginklio ir pasidarė labai pažeidžiamas. Sovietų raketomis, daugiausia RPG-7, arabai išvedė iš rikiuotės 840 Izraelio tankų. NATO valstybės, pirmiausia Jungtinės Valstybės, yra ištobulinusios prieštankinę gynybą raketomis ir malūnsparniais. Todėl ir priešo tankų skaičiaus didelė persvara dar nereiškia apsiginklavimo pajėgumo tikros persvaros.

Šiaurinėje ir centrinėje Europoje NATO valstybės turi 2060 lėktuvų prieš Varšuvos pakto valstybių 4200 lėktuvų: 2500 Sovietų Sąjungos ir 1700 satelitinių valstybių. Pietinėje Europoje NATO disponuoja 750 lėktuvų prieš 1190 Varšuvos pakto valstybių. O naikintuvų tipo lėktuvų santykis NATO valstybėm dar nepalankesnis. Pvz. centriniame ruože NATO teturi apie 400 naikintuvų prieš apie 2100 naikintuvų Varšuvos pakto valstybių. Tiesa, dalis šių Varšuvos pakto lėktuvų, disponuojamų satelitinių valstybių, yra senesnio tipo MIG 19/21. Bet kita dalis, pačios Sovietų Sąjungos aviacijos disponuojamų lėktuvų, yra, palyginti, naujo tipo MIG 23/25.

NATO lėktuvai yra daugiausia Jungtinių Valstybių F-4 tipo (šis lėktuvas jau yra išmėgintas Vietnamo kare) ir F-104 tipo. Su pastaruoju Vokietijos aviacija turi daug bėdos. Šalia F-4 ir F-104 mažesnės reikšmės turi Italijos Fiat G-91 tipo lėktuvas dėl savo, palyginti, trumpo skridimo spindulio. NATO aviacijai labai teigiamai pasitarnavo Belgijos, Danijos, Norvegijos ir Olandijos sutarimas įsigyti Jungtinių Valstybių F-16 tipo 350 lėktuvų. Tai nebuvo lengvas sprendimas, nes labai uoliai savo F-l, Dassault Mirage, lėktuvą geruoju ir net ūkinių sankcijų grasinimais piršo Prancūzija. Pačios Jungtinės Valstybės savo aviacijai numato įsigyti 650 F-16 tipo lėktuvų, kuriais be abejojimo bus aprūpintos ir Jungtinių Valstybių eskadrilės Europoje. Tokis NATO valstybių lėktuvų tipo suvienodėjimas suprastintų aviacijos aptarnavimą ir padidintų lėktuvų veiksmingumą nusileidimo, apsiginklavimo, pasikrovimo ir savo misijos vykdymo atžvilgiais. Žinoma, F-16 lėktuvas nėra NATO aviacijos paskutinis žodis. Lankstaus reagavimo strategija ir konvencinis NATO apsiginklavimas diktuos vis didesnį dėmesį skirti aviacijai ir lėktuvų tobulinimui.

Jungtinių Valstybių karo laivyno operacijų vadas admirolas James L. Holloway kongreso komitetui liudijo, kad Jungtinių Valstybių laivynas karo atveju “daugelyje situacijų tik ribotai pajėgtų vykdyti strateginius uždavinius”, kad Pacifike pajėgtų išlaikyti atvirą laivų kelią į Havajus ir Alaską, bet tam turėtų sunkumų vakarų Pacifike. Ir NATO jėgų pietinėje Europoje vadas admirolas Tumeris (šiuo metu jau paskirtas CIA šefu) taip pat pripažįsta, kad Varšuvos pakto valstybių, faktiškai Sovietų Sąjungos, laivynas kai kuriais atžvilgiais lenkia NATO, faktiškai Jungtinių Valstybių, laivyno pajėgumą. (Šiuo metu D. Britanijos laivynas yra tik šešėlis savo laiku buvusio D. Britanijos laivyno galingumo. Kitų europinių NATO valstybių laivynai labai smulkūs — daugiausia vien pakraščių sargybos tarnybai. Net Prancūzijos laivynas neprilygsta net tik Sovietų Sąjungos Viduržemio jūros laivyno). Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos laivynų pajėgumo santykis labai pasikeitė tarp 1966-1976 metų. Jungtinių Valstybių laivynas žymia dalimi buvo II-jo pasaulinio karo palikimas, paseno ir nebuvo papildytas naujais laivais. Dėl to kai kurios laivų rūšys labai sumažėjo. Pvz. iš 205 naikintuvų beliko 69, iš 428 povandeninių beliko 132. Ogi tuo pat metu Sovietų Sąjungos laivyne kai kurios laivų rūšys labai padidėjo. Pvz. povandeninių branduolinių laivų iš 40 pašoko iki 140, o povandeninių laivų su vairuojamomis raketomis (cruise missiles) skaičius pakilo nuo 29 iki 66. O laivyno papildymas naujais laivais su įtaisais pagal vėliausią technikos žodį trunka tarp 4 ir 10 metų.

Jeigu mes visi veiktume (moksle) įsitikinę, kad tai, kas jau yra priimta kaip tiesa, tikrai yra tiesa,— mažai beliktų vilties pažangai.

O r v i l l e Wright

NATO apsiginklavimas visą laiką yra gerinamas. Ir nors dažnu atveju tatai vyksta tik vėžlio greičiu, bet faktiškai per praėjusius 26 metus gerinimo keliu labai toli nueita. Ir jeigu NATO karinis pajėgumas kai kuriose srityse neturėjo kiekybės persvaros prieš Varšuvos pakto valstybių karinį pajėgumą, tai visada turėjo kokybės persvarą. Tik paskutiniu laiku kokybės santykis keičiasi, Varšuvos pakto valstybių apsiginklavimo kokybei smarkiai kylant. Pvz. iki šiol sovietiniai lėktuvai daugiausia buvo gynybos lėktuvai. MIG-21 su pilnu kroviniu negalėjo pasiekti net V. Vokietijos visų aerodromų. Bet jau dabar MIG-23/25 gali pasiekti visus NATO aerodromus, įskaitant ir tuos D. Britanijoje. Ir šių lėktuvų sovietai jau turi, palyginti, daug. Varšuvos pakto apsiginklavimas labai žymią pažangą pastaruoju laiku yra padaręs ir raketų srityje. Sovietinės raketos gali pasiekti visus NATO atsparos punktus centrinėje Europoje. Kai kurios tos raketos turi po kelis (branduolinius) užtaisus. Savo keliu, Varšuvos pakto daliniai — kuopos, batalijonai ir t.t. — turi labai apsčiai modernių priešlėktuvinių ginklų. Jungtinės Valstybės iš viso nėra kariavusios karo, kuriame nebūtų turėjusios oro erdvės kontrolės. Ir II-me pasauliniame kare, ir Vietname ir Korėjoje Jungtinių Valstybių aviacija kontroliavo oro erdvę ir dengė žemės ir laivyno jėgas. Bet gali būti, kad NATO aviacija tokios oro erdvės kontrolės jau nebeturės. Su tokia galimybe tenka skaitytis juo labiau; kad Jungtinių Valstybių ligšiolinė karo taktika buvo paremta oro kontrolės veiksniu.

Kalbant apie NATO, negalima iš akių išleisti ir jos vadovybės. NATO yra karinė sąjunga, bet civilių kontrolėje. NATO vyriausias organas yra Šiaurės Atlanto Taryba (North Atlantic Council), kurią sudaro NATO narių-valstybių užsienių reikalų ministrai. Tarybos posėdžiuose kartais juos pavaduoja ambasadoriai. Suprantama, kad civiliam daugiau lemia politiniai, nekaip kariniai motyvai. Ministrų tarybai sekunduoja karinė taryba, kurią sudaro NATO narių-valstybių vyriausių štabų viršininkai. Abi šios tarybos veikia tik savo posėdžių metu. Nuolat veikia NATO narių-valstybių atstovų taryba, NATO sekretoriatas su generaliniu sekretorium priešakyje ir NATO karinių jėgų vyriausia vadovybė (Supreme Allied Commande Europe — SACEUR). Tačiau SACEUR faktinį vadovavimą NATO karinėm jėgom perima tik krizės atveju pagal Gynybos planavimo komiteto nutarimą, tiksliau išsireiškiant, pagal NATO narių-valstybių sutarimą. Kol tokio sutarimo nėra, tol faktiškai nėra ir NATO kariuomenės, tol NATO narių-valstybių karinės pajėgos yra kiekvienos valstybės valioje ir atsakingos savo valstybiniam organam. NATO rėmuose nuolat veikia savo bunkeriuose tik atitinkami štabai. Yra generolai su adjutantais, yra telefono ir radio tinklai. Žodžiu yra kas ir kaip komanduoja, bet nėra ką komanduoti, nėra kas įsakymus priimtų ir vykdytų. Lig šiol vienintelė praktiška galimybė NATO karinei vadovybei pasireikšti yra manevrai. Tada išbandoma vadovybės organizacija, telefono ir radio tinklai, įsakymų tekėjimo keliai. Tačiau ir manevrų atveju NATO karinių jėgų vadovybė NATO narių-valstybių karinių jėgų kontrolę perima ne automatiškai, bet pagal Gynybos planavimo komiteto nutarimą, kai tas komitetas randa, kad padėtis “rimta”. Todėl beveik visada manevrų pradžioje SACEUR štabuose būna neaiškumo, maišaties ir net trinties, kol paaiškėja, kas, ką, kada ir kur turi veikti. Kartais taip užtrunka ištisas 48 valandas. Be abejojimo, tikros invazijos atveju tokio delsimo nebūtų. Vis dėlto ligšiolinė patirtis įtaigauja, kad NATO valstybių kariniai kontingentai, karo atveju numatyti pavesti NATO karinės vadovybės dispozicijai, būtų pastoviai ir visą laiką šios vadovybės žinioje. Ir karo atveju NATO nariai-valstybės nevisas savo karines pajėgas turi perleisti NATO karinei vadovybei. Pvz. net V. Vokietijoje esanti Jungtinių Valstybių aviacija ir karo atveju nevisa pereitų NATO karinės vadovybės dispozicijon. Bet kiekvienas NATO narys-valstybė žino, kurie jos kariniai daliniai karo atveju perleidžiami NATO karinei vadovybei ir tokie daliniai galėtų sudaryti nuolatines NATO karines pajėgas. Tada išnyktų stabdžiai, kurie lig šiol neigiamai veikia NATO karinės vadovybės veiksmingumą.

Visi žinome apie civiliniame gyvenime plačiai naudojamus kompiuterius. Jie taip pat jau senokai naudojami ir kariuomenės tiekimo, buhalterijos ir finansų srityse. Bet karinių veiksmų sričiai kompiuterio pritaikymas, palyginti, yra naujas dalykas. Kaip kiekviena naujovė, kompiuteris čia taip pat sutinka senesnių galvų abejojimus ir pasipriešinimą. Jos labiau pasitiki bloknotu, pieštuku ir žemėlapiu. Tai išmėgintos priemonės. Žinoma, kad tai išmėgintos priemonės. Bet jei naujoji priemonė — kompiuteris — tą patį gali atlikti kur kas greičiau ir sutaupyti ir žmones ir laiką, tai kodėl senų priemonių nepakeisti nauja? Nesunku įsivaizduoti, kad tūkstančio lėktuvų operacijom vadovauti reikalinga daug žmonių. Kompiuteris tatai suprastina. Per praėjusius dvejus metus kompiuterių pritaikymas karinių veiksmų sričiai yra padaręs didelę pažangą. Amerikiečiai, vokiečiai, o ypatingai danai pamatė, kad kompiuteris tinka ne tik buhalterijai, bet ir kariniam įsakymam perduoti, veiksmų eigai stebėti, raportų išvadom apibendrinti, žvalgymui vykdyti, taikiniam parinkti, išaiškinti, kurioje bazėje kurių bombų atsargos, kuris priešo aerodromas stipriau, kuris silpniau ginamas, kur yra koncentruojamos priešo jėgos, kurie lėktuvai gali vykdyti savo misiją. Visos tokios kompiuterio žinios ant generolo stalo labai palengvina sprendimus.

Bėda tik tokia, kad ir kompiuteriai nepajėgia tarp savęs “susikalbėti”. Mat, Jungtinės Valstybės operuoja savais kompiuteriais, vokiečiai — vokiškais ir kai prireikia amerikiečių kompiuteriui “susikalbėti” su vokiečių kompiuteriu — tai išeina tik vištos su žąsim pokalbis, nes kiekviena valstybė turi savą kompiuterių sistemą. Ir čia NATO bendras reikalas šaukiasi suvienodinimo.

NATO karinės vadovybės veiksmingumas reikalingas ir kitų technikinių pagerinimų, įskaitant radarus, radijo ir telefono tinklus. Ir negalima sakyti, kad tokie pagerinimai yra pamiršti. Nepamiršti. Tik, kaip kiekvieno kito kolektyvo, juo labiau valstybių kolektyvo, NATO civilinės vadovybės sprendimų darymo eiga yra lėta. Ne be pagrindo NATO karinės vadovybės sluoksniuose juokaujama, kad ir menkiausiam reikalui gauti NATO civilinės vadovybės sutikimą yra reikalinga mažiausiai dvejų metų. Neabejotinai, NATO veiksmingumui gerinti tik iš lėto daug reiškia ir biudžetas. Šių laikų karinis inventorius pašėlusiai brangus. Ogi NATO nariai-valstybės iš vienos pusės neturi neišsemiamų šaltinių, iš antrosios — demokratinėje valstybėje lemiantis žodis priklauso balsuotojui, kuriam nevisada karinės išlaidos arti širdies. Varšuvos pakto valstybės ir šiuo atžvilgiu yra skirtingoje padėtyje, nes neturi skaitytis su savo tautų nuotaikomis bei nusistatymais.

* * *

Išvadoje galima konstatuoti: pirma, kad lig šiol savo uždavinį — atgrasyti priešo kėslus ir garantuoti V. Europos taiką bei laisvę — NATO yra atlikęs ir savo egzistenciją pateisinęs; antra, kad tas pats karinis potencialas, kuris sutelktas NATO rėmuose, jeigu būtų buvęs paliktas tik atskirų valstybių valioje, priešo kėslam nebūtų sudaręs neįveikiamos užkardos ir V. Europos laisvės, taikos ir egzistencijos nebūtų garantavęs; ir trečia, NATO lig šiol suvaidintas vaidmuo ir ligšiolinė patirtis įsakmiai moko, kad V. Europa gali atlaikyti Rytų vis didėjančio karinio potencialo spaudimą ir išvengti agresinių kėslų tik V. Europos ir Šiaurės Amerikos karinius potencialus sutelkus krūvon, tik glaudžioje karinėje vienybėje, sudarant NATO rėmuose nuolatinę karinę pajėgą, reformuojant NATO sprendimų darymo lėtumą ir išlyginant apsiginklavimo balansą tose srityse, kuriose jis NATO atžvilgiu yra pažeidžiamas.

Literatūra:

NATO FACTS AND FIGURES Brussels, 1971; MILITARY CAPABIL.-ITIES & STRATEGY, VOL. III, Capter 11, 12, 8th ed., 1973; (Air University, Maxwell Air Force Base); AIR FORCE MAGAZINE, April 1975, March, June, December, 1976; STARS & STRIPES, June 13, 1976.

1945.IV.11 sąjungininkų armijų vyr. vadas gen. Dwight D. Eisenhoweris, lydimas generolų Omar Bradley ir George Pattono, Jr., lankėsi amerikiečių XX korpo štabe netoli Erfurto. Po pietų Eisenhoweris paaiškino Pattonui, kad netrukus IX-ji ir I-ji armijos savo žygiavimų pirmyn sulėtysiančios, o jo, Pattono, III-ji armija pasuksianti į pietus.

“Taktikos sumetimais būtų labai netikslinga Amerikos armijai užimti Berlyną”,— dėstė Eisenhoweris. “Aš tikiu, kad politiniai sumetimai nebus priežastis mums Berlynui užimti. Jis neturi nei taktinės, nei strateginės vertės ir tik sudarytų Amerikos pajėgom naštą rūpesčių tūkstančių tūkstančiais vokiečių, DP ir sąjungininkų belaisvių”.

Pattonas sunerimo ir pareiškė: “Aiki, aš neįsivaizduoju tokio Paties apskaičiavimo. Mes turime Berlyną užimti ir skubiai. Po to— prie Oderio”.

Vėliau tą pat dienų III-sios Armijos štabe, dalyvaujant gen. Hobart Gay, Pattonas vėl primygtinai siūlė Eisenho-weriui užimti Berlyną. Pagal Pattonų, tai galima atlikti per 48 valandas.

“Gerai, bet kam tas reikalinga?”— paklausęs Eisenhoweris.

Pattonas patylėjęs, paskum, abi rankas uždėjęs Eisenho-weriui ant pečių, pasakęs: “Aš manau tau tą klausimą atsakys istorija”.

Atsakymas, kaip žinome, gana veikiai atėjo.

John Toland:

“The Last 100 Days”