IDĖJOS SPAUDOJE
Kaip pasielgtų Dovydaitis?
“Tėviškės Žiburių”redakcija Prano Dovydaičio knygos autoriui dr. Juozui Girniui be kitų pateikė ir šį klausimą:
— Krikščioniškosios orientacijos bloke išeivijoj atsirado nesutarimų, ypač politinėje srityje. Kaip spręstų šią problemą dovydaitiška galvosena, kurią gvildenate savo veikale?
Dr. Girnius tą klausimą taip paaiškina:
— Savo dėmesį pirmiausia skirdamas esminiams klausimams, Dovydaitis vargu ar būtų taip absoliutinęs politinį nesutarimą, kad būtų jo žalą lyginęs su bolševikine okupacija. Man rodos, jei Dovydaitis būtų čia, atsidūręs egzilin, jis paprašytas būtų rašęs ir į “Tėvynės Sargą” ir į “Į Laisvę”, bet pats būtų nuošaliai likęs nuo vienų ir nuo antrų. O kur būtų pastebėjęs vienokį ar kitokį nekrikščionišką elgesį, būtų nesivaržęs savo atvirą žodį pasakyti ir vieniems, ir antriems. Likdamas nuošaliai nuo politinės veiklos, pats būtų daugiau simpatizavęs tiems, kuriuose būtų radęs daugiau krikščioniško jautrumo ir socialinio pažangumo. Kaip žinoma, Lietuvoj Dovydaitis (nors pačiu sunkiausiu laiku, 1919 m. kovo mėnesį, ir buvo ministru pirmininku) nedalyvavo politiniame gyvenime, tad daugiau buvo susijęs ne su savosios kartos politikais, bet su jaunesniosios kartos kultūrininkais, su kuriais dirbo Krikščionių Darbininkų Sąjungoj. Būdamas čia jis būtų ne politiniais ‘skirtumais’ galvą kvaršinęs, o budėjęs, kad krikščioniškasis jaunimas nepamestų galvų dabarties sąmyšyje, bet bręstų Kristaus dvasia.
Šie dr. Girniaus paaiškinimai prašosi kai kurio paryškinimo. Negali būti abejonės, kad Dovydaitis, atsidūręs išeivijoje, sielotųsi išeivijos jaunimu, kaip kad sielojosi nepriklausomos Lietuvos jaunimu. Tačiau sielojimasis išeivijos jaunimu neišskirtų ir nemažintų Dovydaičio sielojimosi okupuotąja Lietuva, kaip kad jo sielojimasis Lietuvos jaunimu neišskyrė ir nenustelbė jo sielojimosi nepriklausomos Lietuvos likimu. Tiesa, nepriklausomos Lietuvos valstybinės politikos darbuose Dovydaitis oficialiai dalyvavo tik iki Steigiamojo Seimo. Demokratinių seimų laikais (1920-26) krikščioniškosios partijos jo nepanaudojo nei seimui, nei vyriausybei. Bet dėl to Dovydaičio domesys Lietuvos valstybiniam reikalam nei sumažėjo, nei sunyko. Gal būt, kad ir išeivijoje, kol Vlike viešpatauja buvusių Lietuvos partijų palikuoniai, Dovydaitis būtų paliktas nuošaliai. Bet negali būti abejonės, kad Dovydaitis, mūsų padėtyje, nesiliautų sielojęsis okup. Lietuvos vadavimu. Negali būti abejonės ir dėl klausimo, katroje ‘barikadų’ pusėje Dovydaitis stovėtų krikščionių demokratų — frontininkų susispyriavime. Jis jau ir 1927, dėdamasis su Ambrozaičio vadovaujama Darbo Federacija ir palaikydamas to meto Darbo Federacijos savarankišką ir skirtingą liniją nuo krikščionių demokratų linijos, liudijo, kad jam katalikų vienpartiškumas nebuvo dogma ir katalikų politinių nusistatymų įvairovės jis nelaikė nei katalikam, nei Lietuvai nelaime.
Kad tėvynės meilė nesuakmenėtų
Tėviškės Žiburiai (1976.IX.30) vedamajame taikliai pabrėžia, kad
— Kaip fizinis, taip ir dvasinis gyvenimas reikalingas nuolatinio atsinaujinimo. Kai atsinaujinimo procesas sulėtėja, prasideda išsekimas ir ankstyvas senėjimas. O kai tas procesas visai sustoja, viskas pasidaro nebeįdomu, įsismelkia dvasinis suakmenėjimas. Tada ir tėvynės meilė pasidaro akmeninė. Patriotas, kovojęs ilgus metus už Lietuvos išlaisvinimą, ilgėjęsis žydro tėvynės dangaus, sodrių jos laukų, — tampa visiškai indiferentišku žmogumi, kurio nejaudina nei likusių brolių bei seserų kančios, nei jų pagalbos šauksmas, nei dusinanti vergija. Tokių reiškinių apsčiai galima rasti ypač ten, kur mūsų tautiečiai nedalyvauja lietuviškame gyvenime ir pasitenkina kasdienine rutina ... Iš pažiūros tokie tautiečiai atrodo kaip ir visi kiti lietuviai, bet savo viduje nebėra tie patys. Patriotinė ugnis, kuri anksčiau gaivino juos ir vertė jaudintis dėl Lietuvos kančių, išblėso, palikdama tiktai pelenus. Tai atsiliepia visame jų gyvenime ir atsispindi net šeimoje. Toks išsekimas yra visų grėsmė, bet ji labiausiai ir giliausiai paliečia tuos, kurie neturi lietuviškos aplinkos arba nuo jos šalinasi.
