Partizanai: Istorija ir dabartis

SUSITIKIMAI SU PRANU PADALIU

REZISTENCIJOS ISTORIJAI

GARBINGĄ LIETUVĮ IR LAISVĖS KOVOTOJĄ PRISIMENANT

Stasys Žymantas

(Pradžia Nr. 68 (105)

Kaip dabar žinome, paskutiniai mūsų Londono pasiuntinybę pasiekę Valiukėno pranešimai lietė gen. Plechavičiaus vadovaujamos Vietinės Rinktinės likvidavimą ir Pirčiupio tragediją. Ministeris Bronius Balutis man vėliau pažymėjo, jog visi Valiukėno pranešimai buvo labai vertingi ir naudingi.

Studijavęs Kaune ir Ziuriche, veiklus neolituanas ir gabus žurnalistas, “Akademiko” redaktorius, okupacijai prasidėjus, Antanas Valiukėnas nuo pat 1940 birželio mėnesio įsijungė Berlyne j lietuvių tautinio pasipriešinimo organizacinį darbą ir, tapęs ministro Kazio Škirpos sekretorium, įgijo daug politinio patyrimo ir įtakos.

Nuotaikingas, bet visada sumanus ir išradingas, akcijos ir iniciatyvos žmogus, Valiukėnas turėjo gyvą, aštrų politinį protą ir logišką bei konkretų galvojimo būdą. Jis buvo apdovanotas gabia plunksna ir, reikalui esant, galėjo dirbti dieną ir naktį su dideliu užsidegimu ir ištverme, savo mintis greitai, įtikinančiai ir politiškai tikslingai išdėstydamas politinio memorandumo ar publicistinio pranešimo forma. Politiniame informaciniame darbe jis buvo nepakeičiamas. Sovietų pirmosios okupacijos, nacių ir antrosios sovietų okupacijos metu Valiukėnas pasireiškė kaip aktyvus, nusipelnęs jaunesnės lietuvių kartos Lietuvos laisvės kovotojas. Jo neįtraukimas Kaune į Vliko užsienio delegatūrą buvo didelis neapsižiūrėjimas ir jam asmeniškai neabejotinai skaudus. Buvo padaryta klaida, kurią sunku buvo atitaisyti.

Pagaliau iškilo dar viena aplinkybė, žymiai sunkinusi Vliko užsienio delegatūros klausimo sprendimą. Kaune, užsienio delegatūros steigimo klausimą skubotai tariant, nebuvo pramatytas toks gausus lietuvių politinių pabėgėlių pasitraukimas į Vokietiją, kur jų atsirado ne keli šimtai ar tūkstančiai, bet kelios dešimtys tūkstančių. Ir jų skaičius nuolat didėjo.

Neišvengiamai turėjo iškilti klausimas, ar Vliko užsienio delegatūra yra sudaryta grynai asmeniniu pagrindu? Ar iš viso ji tinkama, kai jos tik du nariai gali kuo nors praktiškai reikštis Berlyne? Kai atsirado tūkstančiai politinių pabėgėlių, kurių tarpe yra nemažai žymių tautinio lietuvių pasipriešinimo politinių veikėjų ir pogrindžio kovotojų, ar delegatūra savo veiklai turės pakankamai stiprią atramą ir bazę toje lietuvių politinėje išeivijoje? Ypač įkyriai ir varginančiai tą klausimą kėlė žymus valstiečių liaudininkų veikėjas prof. Jurgis Krikščiūnas, teikdamas savo pasiūlymus egzilinei politinei lietuvių vadovybei sudaryti.

Pagaliau nelauktai ir netikėtai iškilo dar viena rimta grėsmė visam sunkiai realizuojamam Vliko užsienio delegatūros sumanymui. Kartu su kitais politiniais pabėgėliais Vokietijoje atsirado du iš buvusių trijų mažojo Vliko narių, dr. Bronius Nemickas, o kiek vėliau ir pats mažojo Vliko pirmininkas Kipras Bielinis, vienas iš tų, kurie pasirašė mano Kaune gautus ir atsivežtus Vliko užsienio delegatūrai įgaliojimus.

Susidariusi nauja padėtis buvo gana jautri ir iš esmės nieko gero Vliko užsienio delegatūrai neatnešė. Visas jos egzistavimo klausimas lengvai galėjo pakibti ore.

Sunku pasakyti kaip Vliko užsienio delegatūros klausimas būtų buvęs galutinai išspręstas, jei tuo metu į Berlyną nebūtų atvykęs Pranas Padalis. Formaliai įsidarbinęs Breslau Ost Europa Institute, Pranas Padalis dažnai lankėsi Berlyne ir čia, tur būt, daugiau laiko praleisdavo, negu Breslau. Prano Padalio pavyzdžiu kiek vėliau nuvykau į Breslau ir be jokių sunkumų išsirūpinau sau iš Ost Europa Instituto direktoriaus pažymėjimą, kad esu Instituto Berlyne mokslinis bendradarbis, dirbantis specialų Instituto man pavestą mokslinį darbą. Tipingu vokiečiams biurokratizmu anais laikais galima buvo ne vieną sykį naudingai pasinaudoti.

Naujų susidariusių aplinkybių iššaukti eventualūs pakeitimai Vliko užsienio delegatūroj ir jos darbo sėkmingumas priklausė visų pirma nuo to, kiek ją pripažins, rems ir su ja nuoširdžiai bendradarbiaus Lietuvių Frontas. Kaip tuometinė patirtis rodė, su juo susitarti ir bendradarbiauti nebuvo lengva.

Nors susiorganizavęs tik 1941 pabaigoje, LF nebuvo naujas sąjūdis, o turėjo gilias ir senas šaknis lietuvių politiniame ir visuomeniniame gyvenime. LF subūrė savo eilėse gana gausią grupę nepriklausomos Lietuvos laikais subrandintų gabių jaunosios lietuvių katalikų kartos intelektualų, jau spėjusių reikšmingai ir kūrybingai pasireikšti “XX Amžiaus” dienraštyje ir “Naujosios Romuvos” žurnale, paveldėtojų ir tęsėjų “Ateities” sąjūdžio bei jo ideologijos ir tradicijų. Naujosios nepriklausomos Lietuvos santvarkos, politinių, socialinių ir ekonominių problemų sprendimo jie ieškojo po I-jo pasaulinio karo Vakarų Europoje, ypač katalikiškuose kraštuose kilusiuose ir pasireiškusiuose sąjūdžiuose ir linkmėse. Lietuvos rezistencijoje 1940-41 m. ir 1941 birželio sukilime jie akivaizdžiai įrodė savo begalinį atsidavimą Lietuvai ir jos laisvės reikalui, savo pasiaukojimą ir nepalyginamą kovos ryžtą. Anksčiau susibūrę daugiausia prie Kauno LAF štabo, o dabar išėję savarankišku plačiai ir giliai pasireiškusiu politiniu rezistenciniu sąjūdžiu Lietuvių Fronto vardu, atrodo, jie buvo įsitikinę savo misija ir tuo, kad lietuvių laisvės kovos ir naujos išlaisvintos Lietuvos atkūrimo ir atstatymo klausimu jiems priklausys galutinis žodis. Tokį jų nusistatymą dar 1941 m. vasarą laikinosios vyriausybės laikotarpy prof. Zenonas Ivinskis man visiškai aiškiai kartą pabrėžė. Bendradarbiavimo su LF sunkumai kilo dar ir dėl to, kad, užaugę nepriklausomos Lietuvos autoritetinio režimo sistemoje, jo veikėjai patys ėmė rodyti totalistinių palinkimų, kuriuos galima buvo įžiūrėti okupacijos metais “Į Laisvę” skelbtoje programoje, propaguojant monopartinio valdymo idėją. (Autorius apsiriko — ne monopartinę, bet dviejų partijų, amerikonišką tvarką tada siūlė Į Laisvę. Red.)

Sunku buvo pramatyti, kaip galutinai būtų buvęs išspręstas Vliko užsienio delegatūros sudarymo klausimas, jei į pasitarimus tuo reikalu nebūtų įsijungęs Pranas Padalis. Jis įprastu jam taktu ir santūrumu ramiai išklausydavo visų nuomones, tiesiogiai aiškinosi visus neaiškumus su LF žmonėmis ir žymiai prisidėjo prie to, kad toji užsienio delegatūra buvo pagaliau sudaryta be jokių didesnių sunkumų ir nesklandumų, ir tuojau pradėjo veikti. O sutikdamas pats įeiti ton užsienio delegatūron, Pranas Padalis ne tik užtikrino jos darbui reikalingą LF paramą ir bendradarbiavimą, bet ir tai, kad tas darbas vyktų sklandžiai, darniai ir, kiek tuometinės darbo sąlygos leido, našiai ir sėkmingai.

V

Po visos eilės nusitęsusių ir dažniausiai vis paskirai vedamų pasitarimų bei pasikalbėjimų, pagaliau Kaune sudarytoji — iš Sidzikausko, Krupavičiaus ir Skipičio — Vliko užsienio delegatura buvo pertvarkyta. Atsižvelgiant į naujai susidariusias sąlygas ir jų keliamus uždavinius, Vliko užsienio delegatura pavedė savo nariui min. Vaclovui Sidzikauskui papildyti delegatūros sąstatą naujais nariais. Tuo pavedimu Sidzikauskas sudarė naują Vliko užsienio delegaturą iš kun. Mykolo Krupavičiaus, Vaclovo Sidzikausko, Kipro Bielinio, Broniaus Nemicko, Prano Padalio ir Stasio Žymanto. Skipitis iš užsienio delegatūros pasitraukė. Padaliui pasiūlius, delegatūros pirmininku buvo pakviestas ministras Vaclovas Sidzikauskas. Kun. Mykolui Krupavičiui negalint į Berlyną atvykti ir dalyvauti delegatūros darbuose, jį pavadavo adv. Silvestras Balčiūnas. Antanas Valiukėnas buvo pakviestas tvarkyti delegatūros informacijos ir ryšių darbą. Kaip neformalus delegatūros sekretorius apsiėmiau vesti delegatūros posėdžių protokolų knygą, kuri, kaip man teigė Vliko pirmininkas Kęstutis Valiūnas, yra išlikusi ir tebėra Vliko archyve.

Žinoma, galima būtų rimtai suabejoti dėl tokio Vliko užsienio delegatūros pertvarkymo legalumo, nes Kaune surašytame jos sudarymo įgaliojime nebuvo numatytas jos narių pakeitimas ar papildymas. Be to, asmeniniu pagrindu duoti įgaliojimai iš viso nelabai gali būti per-įgaliojami kitiems asmenims.

Tačiau niekas tuomet jokių abejonių dėl to nekėlė. Ne tas mums rūpėjo. Svarbiausia buvo tai, kad, palyginti, nesunkiai pavyko sutarti ir susitarti tokiu svarbiu klausimu ir pertvarkytai Vliko užsienio delegatūrai užsitikrinti galimai platesnę politinę ir rezistencinę lietuvių pabėgėlių bazę, drauge išlaikant reikalingą diskreciją, nes delegatūra tuo metu Berlyne tegalėjo veikti labai slaptai. Jos priešu buvo ir buvę ir esami Lietuvos okupantai.

Užsienio delegatūrai pradėjus darbą, jaučiausi bent iš dalies atlikęs tą moralinį įsipareigojimą, kurį buvau prisiėmęs Kaune, išvykdamas į Vokietiją.

Vėlesnė patirtis parodė, kad visi ginčai dėl pačių įgaliojimų ir jų legalumo dažnai būna neprasmingi ir nereikalingi, ir kad svarbių ir reikalingų įgaliojimų likimą lemia ne jų legalumo klausimas, o turėjimas ar neturėjimas jiems pakankamo visuomenės pritarimo, ar pasiekus reikiamo sutarimo. Tą parodė vėlesnis VLAK’o ir BDPS užsienio delegatūrų įgaliojimų ar vadinamų “Kybartų aktų” likimas.

Pirmuoju atveju užsienio rezistencinių jėgų krašto tautiniam pasipriešinimui pagelbėti nesuderinus ir nesujungus, taip pat dėl pačios pasipriešinimo taktikos vieningo sutarimo nepasiekus, buvo padaryta didelė žala krašto rezistencijai. Antru atveju, “Kybartų aktus” įšaldžius, drauge buvo “įšaldoma” ir Lietuvos valstybės teisinio atstovavimo pratęsimo ir atnaujinimo galimybė.

VI

Pertvarkyta Vliko užsienio delegatura Berlyne, nieko nelaukdama, tuojau pradėjo savo darbą. Pirmiausia užsienio delegatura apžvelgė to meto tarptautinę ir karo eigos padėtį ir, atsirėmus padaryta analize, nustatė savo veikimui gaires ir pagrindinius uždavinius. Niekam jau nebuvo jokių abejonių, kad Tretysis Reichas karą yra galutinai pralošęs. Todėl pirmiausia nusistatyta sukliudyti nacių planus ir pastangas panaudoti lietuvių pabėgėlius nacių politiniams ir karo tikslams. Tuo reikalu delegatūros pirmininkas Sidzikauskas sėkmingai aiškinosi su visa eile vokiečių Berlynan į pasitarimus kviečiamų lietuvių politikų ir visuomenės veikėjų. Delegatūros pavestas Padalis buvo specialiai nuvykęs pasitarti pas nacių iš Lietuvos atgabentą metropolitą arkivyskupą Juozapą Skvirecką. Tokio aiškaus delegatūros nusistatymo ir pastangų dėka nacių sumanytos ir ruoštos politinės lietuvių konferencijos sušaukimą pavyko nutęsti iki pat karo pabaigos ir tuo išvengti nereikalingos lietuvių pabėgėlių kompromitacijos Vakarų Sąjungininkų akyse.

Vienas iš pagrindinių užsienio delegatūrai rūpimų klausimų buvo sužinoti apie esamą padėtį Lietuvoje, sumegzti ryšius su sovietų okupuotos Lietuvos pogrindžiu ir jo vadovybe ir sužinoti Vliko atstovų likimą.

Lietuvos Vliko įgaliojimu sudaryta užsienio delegatūra Berlyne savo sudėtį pakeitė ir papildė, turėdama omeny, kad, karo veiksmams persimetus į Vokietiją, santykiai su Lietuvos pogrindžio vadovybe ir laisvuoju pasauliu pasunkėjo, o laikinai galėjo ir visai nutrūkti. Ogi kiekvieno užsienyje atsiradusio politiko veikimo sėkmė priklauso nuo gerų ryšių su kraštu, nuo gaunamų iš ten informacijų. Vokietijoje frontui nuolat judant, apie bet kokius pastovius ryšius su Lietuva sunku buvo ir galvoti. Vis dėlto kilo sumanymas bandyti susisiekti su tais pogrindžio veikėjais, kurie buvo pasilikę Lietuvoje ir tebeveikė vokiečių tebeokupuotoje Lietuvos dalyje.

Tam tikslui Pranas Padalis, Levas Prapuolenis, Zenonas Ivinskis ir kt. delegatūros pavesti iš Berlyno buvo nuvykę į Lietuvą. Buvo susitikę, tarėsi ir informavosi su eile aktyvių lietuvių pogrindžio veikėjų. Jų dalis vėliau taipgi pasitraukė į Vokietiją, bet dalis pasiliko Lietuvoje ir, sovietams ir tą Lietuvos dalį okupavus, apie Vliko užsienio delegatūros veikimą Berlyne galėjo painformuoti sovietų okupuotos Lietuvos rezistentus. Delegatūros pasiuntiniams tada, deja, nepavyko užtikti Lietuvos Vliko veikimo pėdsakų, nepavyko su jo atstovais susitikti.

Buvo bandyta susirišti su Lietuvos pogrindžiu ir kitu keliu. Patyrus apie vokiečių karo tikslams įsteigtą parašiutininkų mokyklą ir jų mėginimus tai mokyklai rasti lietuvių kandidatų, kilo mintis pasinaudoti tuo siūlymu ir tuo keliu permesti į Lietuvą lietuvius kovotojus patriotus, kurie, atsidūrę Lietuvoje, atsiskirtų nuo vokiečių karinės bazės ir, tam iš anksto pasiruošę, mėgintų veikti savarankiškai ir bandytų susirišti su laisvuoju pasauliu, pirmiausia su Švedijoje veikiančiu lietuvių pogrindžiu. To uždavinio vykdymu rūpinosi Antanas Valiukėnas. Kiek prisimenu, jam pavyko ne tik eilę sunkumų įveikti, tą sumanymą vykdant, bet ir kai kuriuos paruošiamuosius darbus asmeniškai atlikti. Nebuvau tiesiogiai į tą projektą ir jo vykdymą įtrauktas ir negaliu pasakyti, ar buvo pasiekta kokių konkrečių rezultatų. Negaliu prisiminti nė pavardžių tų lietuvių, kurie buvo pasiruošę ar mėgino tuo keliu pasiekti kovojančią Lietuvą ir iš ten susirišti su laisvuoju pasauliu.

Tąja proga tenka paminėti didelio Lietuvos patrioto Igno Velavičiaus-Viliaus pavardę. Jį teko Berlyne susitikti tik atvykusį iš Lietuvos ir nedelsiant grįžusį atgal jau sovietų okupuotam 1945 gegužės 3 d. jis buvo sovietų suimtas, kalintas ir likviduotas. Jo bylą plačiai aprašė sovietų spauda (“Tiesa”, 1945.XII.20; “Tiesa”, 1946,1.12). Sovietams duotu jo parodymu jis buvo baigęs vokiečių diversantų mokyklą, Antano Valiukėno ir eilės lietuvių politikų pastangomis permestas per frontą, kad sudarytų radijo ryšį su anglais ir amerikiečiais. Jo kodas, šifrai, atpažinimo signalai per kratą Berlyne buvo rasti pas Antaną Valiukėną.

Tuo metu pasiekusios mus žinios iš sovietų okupuotos Lietuvos kėlė didelio susirūpinimo. Okupantas buvo paskelbęs lietuvių mobilizaciją į raudonąją armiją ir pradėjo vykdyti represijas nuo jos besislapstantiems lietuviams. Tas iššaukdavo ginkluotus susirėmimus lietuvių su okupantais ir grėsė sukelti visuotinį ginkluotą lietuvių pasipriešinimą.

Akivaizdoje šios naujos sovietų agresijos ir tarptautinių įsipareigojimų laužymo fakto Vliko užsienio delegatūra, atsiremdama Vliko lietuvių tautai paskelbtu pareiškimu, nutarė Vliko vardu įteikti JAV ir D. Britanijos vyriausybėms protesto memorandumą:    “Appeal to

Great Britain and The United States of America by The Sup-reme Committee for Liberation of Lithuania”. Jame pakartotinai kategoriškai pabrėžė, kad Lietuva nelaikė ir nelaiko savęs Sovietų Sąjungos dalimi ir neturi būti sovietų traktuojama blogiau, negu priešo teritorija. JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybės buvo prašomos skubiai atsiųsti į Lietuvą savo misijas lietuvių tautos teisėms ir gyvybiniams interesams apsaugoti.

Kokių žygių tuo reikalu ėmėsi Lietuvos pasiuntinybės Londone ir Vašingtone ir kokia buvo tų šalių vyriausybių reakcija, mums tuomet nebuvo žinoma. Tačiau svarbu pažymėti, jog Antano Valiukėno iš min. Kazio Škirpos perimtu slaptu kanalu į Londoną persiųstas tas Vliko memorandumas, nė dviem mėnesiams nepraėjus, tų pačių 1945 m. kovo mėn. buvo ištisai atspausdintas E. J. Harrisono suredaguotam leidiny “Lithuania’s Fight for Freedom”, išleistam Petro Varkalos iniciatyva ir rūpesčiu New Yorke.

Suprantama, kad Vliko užsienio delegatūra nacių Vokietijoje turėjo veikti slaptai ir buvo lietuvių pogrindžio organu. Savo santykius su lietuvių pabėgėliais palaikė per Lietuvių Sąjungą Berlyne, kurios pirmininku buvo Skipitis, o vicepirmininku — delegatūros pirmininkas V. Sidzikauskas. Tuo būdu delegatūra savo veikloje visuomet galėjo pasinaudoti Lietuvių Sąjungos organizacine parama.

Tik vienam reikalui delegatūra įsteigė savo atskirą nuo Lietuvių Sąjungos organą, tai lietuvių pogrindžio “Raudonąjį Kryžių”, kurio svarbiausiu uždaviniu buvo lietuvių politinių kalinių nacių kalėjimuose šelpimas, rūpinimasis jų likimu, ypatingai Stutthofo kacete, ir Landsbergo kalėjime laikomais lietuvių politiniais kaliniais. (Landsbergo an der Warthe kalėjime buvo ir 1944 m. gegužės mėn. Lietuvoje suimti Vliko nariai ir daug laisvės kovotojų). Be kitų, į “Raudonojo Kryžiaus” darbą įsitraukė ir Antano Valiukėno brolis Mečys ir kalinamo Vliko vicepirmininko Adolfo Damušio brolis Juozas.

VII

Tarp kitų Vliko užsienio delegatūros planų ir uždavinių, kuriuos ji daugiau ar mažiau sėkmingai vykdė Berlyne, buvo kilęs dar vienas sumanymas, kurio nepavyko įgyvendinti. Vliko užsienio delegatūros nacių Vokietijoje buvimo faktas neišvengiamai ribojo jos veikimo sritį ir uždavinius. Pilnai savo paskirtį atlikti negalėjo. Ji daug sėkmingiau galėtų veikti, jeigu ji ar bent dalis jos atstovų pasiektų ir veiktų laisvuose Vakaruose. Turint tai omeny, delegatūra nutarė, kad būtų naudinga, jeigu jos atstovų dalis persikeltų Švedijon. Buvome sutarę, jog Švedijon turėtume vykti — Pranas

Padalis, Antanas Valiukėnas ir aš. Aišku, tą kelionę tuomet galima buvo atlikti tik nelegaliu keliu, vykstant per Daniją. Antanas Valiukėnas turėjo gerus ryšius Berlyne su Danijos rezistencijos atstovais ir pažadėjo su jais išsiaiškinti, ar danų pogrindis negalėtų mums tą nelegalią kelionę padėti atlikti, kad pasiektume Švediją. Gavę iš jų teigiamą atsakymą, sumanytos kelionės planui aptarti susitikome su danų pogrindininkais Valiukėnas ir aš, o iš jų pusės: danų rezistentas pastorius Berlyne, žurnalistas K. ir dar vienas danas pogrindininkas, kurio pavardės nebeprisimenu. Pastarasis mums paaiškino, jog, danų pogrindžiui sutikus, mes galėtume kelionę atlikti su jų pagalba be ypatingų sunkumų, tačiau jiems būtų reikalingas Vliko užsienio delegatūros formalus kreipimasis į Danijos vyriausi pogrindžio komitetą. Sidzikauskui suredagavus motyvuotą raštą Danijos pogrindžio komitetui, mes pradėjome ruoštis kelionei. Deja, kai po kiek laiko ir vėl su jais susitikome, jie apgailestaudami mums pareiškė, kad Danijos pogrindžio vyriausias komitetas atsisakė Vliko užsienio delegatūros prašymą patenkinti. Priežastim to buvo Danijos komunistų ir komunistuojančių pogrindžio atstovų spaudimas. Apie tai mums pranešdamas, danas K. labai nesmagiai pasijuto mūsų atžvilgiu.

Pareiškė tačiau, jog jie asmeniškai ir toliau mums yra pasiruošę padėti, parūpindami reikalingus kontaktus pasieny, Kopenhagoje ir visai kelionei per Daniją, taip pat parūpindami nelegalius dokumentus. Tačiau nelegaliai pasiekti Kopenhagą ir atlikti kelionę į Švediją mes turime savo jėgomis. Nelegaliems dokumentams paruošti jie iš mūsų paprašė nuotraukų ir asmens žinių. Mudu su Antanu Valiukėnu buvome nusistatę, kad, nežiūrint pasunkėjusių sąlygų, mes turėtume savo sumanymą vykdyti. Tačiau atsirado nauja kliūtis. Pranas Padalis painformavo delegatūrą, jog LF ir jam artimų srovių nusistatymu vienas iš trijų numatytų kelionei delegatų turėtų būti vyresnio amžiaus ir padėties ir todėl vieton jo turėtų vykti generolas Stasys Raštikis. Su juo jau esą sutarta ir jis tokiai kelionei yra davęs savo sutikimą. Mes apgailestavome tai, nes buvome visi jau susigyvenę, tačiau, jei toks buvo Prano Padalio grupės nusistatymas, turėjome jį priimti. Man buvo pavesta nuvykti Regensburgan pas generolą Raštikį, su juo išsiaiškinti ir galutinai susitarti, o tąja pačia proga susitikti ir apie visą delegatūros veiklą painformuoti kun. Mykolą Krupavičių, kuris ten vienuolyne internuotas gyveno.

Pirmiausia, nuvykęs pas Krupavičių, ilgiau ir nuoširdžiai su juo išsikalbėjau. Jis kiek suabejojo, ar gen. Raštikis pasiryš tokiai kelionei. Tai buvo pirmas mano gyvenime susitikimas su Krupavičium, ir jis, šiltai mane priėmęs, jautriai su manim atsisveikino, iš širdies palinkėjęs mums mūsų darbe Dievo pagalbos.

Po to užėjęs pas gen. Raštikį smulkiai jį supažindinau su mūsų sumanytos kelionės paruošimo eiga, iškilusiais naujais sunkumais, kad per sieną turėsime patys vieni be danų palydos eiti. Jis iš sykio atsakė, kad jam tokiomis sąlygomis yra neįmanoma vykti ir kad jis buvo klaidingai painformuotas, jog kelionei bus parūpinti legalūs pasai ir vizos.

Greit po to ir visas projektas atkrito, nes danų pogrindininkai mus painformavo, kad danų pogrindy įvykę areštai ir kad į gestapo rankas pateko ir mūsų nuotraukos, o gal ir paruošti nelegalūs pažymėjimai. Be to, sovietų kariuomenei artėjant prie Berlyno, jo bombardavimams vis dažnėjant ir sąmyšiui Berlyne didėjant ir mūsų pačių ryžtas ir galimybė prasiveržti iš Berlyno už Vokietijos ribų į laisvąjį pasaulį ėmė mažėti ir pagaliau nustojo savo tikslo. Pats Antanas Valiukėnas nusistatė kol kas niekur iš Berlyno nesitraukti, o, įsikrausčius į Vakarų sąjungininkams numatytą kurią Berlyno okupacinę zoną, čia išlaukti ir susilaukti jų okupacijos.

Buvo galima, žinoma, bandyti trauktis iš Berlyno link Danijos pasienio, kaip tatai padarė Stasys Kuzminskas ir Mikas Žilinskas, kuriems pasisekė net Kopenhagą pasiekti, tačiau, karo vyksmui pagreitėjus, nusistatėme neišsiblaškyti ir vienoje vietoje išlaikyti visą Vliko užsienio delegaturą.

Pranas Padalis, kiek anksčiau už kitus apleidęs Berlyną, jau buvo nuvykęs Wuerzburgan. Buvo apsistojęs pas dabartinį Vliko pirmininką Kęstutį Valiūną, kuris ten anksčiau buvo įsikūręs. Jie išsikvietė Sidzikauską ir per jį paragino Wuerzburgan keltis ir visą Vliko užsienio delegaturą.

Priartėjus sovietų patrankoms prie pat Berlyno, išgyvenę Berlyno didįjį bombardavimą, likę Vliko užsienio delegatūros nariai 1945 vasario mėnesį patraukė taipgi Wuerzburgo link. Berlyne pasiliko, kaip iš anksto buvo nusistatęs, Antanas Valiukėnas. Čia susilaukė sovietų kariuomenės totalinio Berlyno užėmimo. Tuojau bolševikų buvo suimtas ir likviduotas, nesulaukęs numatyto Berlyno zonomis padalinimo.

Paskui Vliko užsienio delegatūros narius Wuerzburgan atsikėlė iš Berlyno ir visas Lietuvių Sąjungos centras su savo tarnautojais bei artimaisiais.

(Pabaiga kitame numeryje)