Lietuviai lenko tremtinio užrašuose

PASAULYJE

Londone veikianti Stepono Batoro Universiteto akademinė lenkų draugija savo leidinių Alma Mater Vilnensis serijoje (1973) išspausdino buvusio to universiteto profesoriaus Stanislovo Koscialkowskio (Stanisław Kościalkowski) sibirinės tremties užrašus pavadinimu Raptularz (238 p.). Užrašai apima laikotarpį nuo jo suėmimo Vilniuje 1941 birželio viduryje iki paleidimo iš Gario stovyklos Urale 1942 sausio mėn. Pirmojo mėnesio užrašai, kaip įžangoje pažymėta, stovykloje buvo sunaikinti; jie atkurti iš atminties. Dienoraštis iš naujo pradėtas 1941 liepos 8 ir užbaigtas 1942 sausio 16. Užrašai buvę aptvarkyti Kuibyševe (buv. Samaroje), kur Koscialkowskis buvo atgabentas iš Gario stovyklos. Netrukus jis išvyko į Iraną ir po karo apsigyveno Anglijoje; ten ir mirė 1960. Dienoraštis išspausdintas po jo mirties. Leidėjai pažymi, kad buvo taisoma ir trumpinama ir kad visus pakeitimus aprobavusi velionio žmona Eugenija.

St. Koscialkowskis Vilniaus universitete nuo 1921 metų dėstė didžiosios Lietuvos kunigaikštystės kultūros istorijos dalykus. Jis buvo vienas iš lenkų Mokslo Bičiulių Draugijos (Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie) steigėjų (1907), il-ganietis jos pirmininkas ir tos draugijos bibliotekos ir muziejaus vedėjas, be to, buvo vienas iš istorijos žurnalo Ateneum Wileńskie redaktorių. Toji draugija prie Žaliojo tilto turėjo savo namus (nuo 1913), kuriuose dabar yra sovietinis istorijos revoliucijos muziejus. Tie namai su savo istoriniais bei etnografiniais rinkiniais ir knygomis, didžia dalimi lituanistika, surinkta Vilniaus krašte ir net Žemaitijoje, sovietam okupavus Lietuvą, buvo įjungti į Lituanistikos Institutą, atkeltą iš Kauno į Vilnių 1940 rudenį. Perėmimas buvo atliktas tiktai formaliai, nesudarius inventorinio sąrašo ir nieko nepakeitus — liko tie patys tarnautojai su tuo pačiu vedėju Koscialkowskiu ir ta pati jų vidaus tvarka. Galėjo visiškai savarankiškai tvarkytis. Vienintelis ryšys su Institutu buvo toks, kad buvo mokamas tarnautojam atlyginimas. Tokiu pačiu būdu su Institutu buvo surišti lietuvių, gudų, žydų, karaimų (Trakuose) ir kiti buvę nevaldiniai muziejai ir bibliotekos, kai sovietinė valdžia sulikvidavo jas išlaikiusias draugijas. Visas tas kompleksas kultūrinių mokslinių įstaigų su Lituanistikos Institutu buvo perimta Lietuvos Mokslų Akademijos, įsteigtos 1941 sausio mėn. Tuo būdu ir Koscialkowskis su savo tarnautojais, muziejiniais rinkiniais ir biblioteka pasidarė priklausomi nuo Akademijos vadovybės.

Akademija ligi Sovietų Sąjungos-Vokietijos karo pradžios veikė gana laisvai. Ji priklausė komisarų tarybai Kaune, būdama tuo būdu atokiau nuo specialaus ir kadrų skyriaus. Akademijos vadovybė stengėsi globoti ir saugoti jos žinion priskirtas įstaigas: nedarė jokių pakeitimų, palaikė senus tarnautojus ir skyrė naujus, kurie pro jokį komunistinį kadrų skyrių nebūtų praėję. Tokia padėtis, be abejo, buvo laikinė, dengiama Akademijos vardo. Negalima prikišti Akademijos prezidentui prof. Vincui Krėvei-Mickevičiui, kad jis kam nors būtų buvęs šališkas ar taikęsis prie sovietinės valdžios. Guostasi viltimi, kad ta valdžia neilgai besilaikys. Ir taip užgriuvo netikėti pirmieji siaubingi trėmimai.

Nepagrįsti priekaištai

Koscialkowskis buvo suimtas 1941 birželio 14, šeštadienį, 9:30 vai. ryte Akademijos II Bibliotekos ir Muziejaus patalpose. (Taip buvo pavadinti lenkų Mokslo Bičiulių Draugijos namai ir pastatai). Nuo tos nelaimingos dienos Koscialkowskis savo užrašus pradeda užsimindamas, kad jau kuris laikas Vilniuje sklidusios kalbos apie būsimus trėmimus; mat, Vilnių siekusios žinios apie įvykdytus trėmimus Lvove, Brastoje, Balstogėje, Gardine, Lydoje ir kitur. Nevisi tom kalbom tikėję, aiškindami, kad tai, kas daroma Ukrainoje ir Gudijoje, nebūsią kartojama sovietinėje Lietuvoje; ji esanti kitokioje padėtyje (inna parafia). Kai tos kalbos nesiliovusios, Koscial-kowskį apėmęs nerimas, ypač dėl to, kad nuo birželio 11 Akademijos centrinėje įstaigoje (buv. Wrób-levskio bibliotekoje) neva nesirodę žymesnieji Akademijos veikėjai (wybitniejszy pracowniki), su kuriais palaikęs ryšius. Anot Koscial-kowskio, tom dienom Akademijoje nebuvę jos prezidento prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Humanitarinio skyriaus pirmininko ir Vilniaus universiteto rektoriaus Mykolo Biržiškos, Akademijos sekretoriaus Sužiedėlio (jį klaidingai laiko ir vyriausiu buhalteriu), lietuvių tenisininko Gerulaičio (jis buvo tuo vyr. buhalteriu) ir kitų. “Tariamai jie buvo Akademijos reikalais Kaune, o gal slapstėsi?” — rašo Koscial-kowskis. “Būdami arčiau lietuvių komunistų valdinių sluoksnių, galėjo turėti įspėjančių sugestijų ir stengtis Vilniuje savęs neiškišti (nie wypinali się), bevelydami per tas grėsmingas dienas geriau vaidinti kuklią rolę žibučių (fiolkovv), besislepiančių žolėtam kilime” (11 p.). Prof. Krėvė kasdien į įstaigą nesilankė; užeidavo tiktai posėdžių metu arba vienai kitai valandai svarbesnių raštų pasirašyti. Taigi nieko nepaprasto, kad birželio 11-13 Koscialkovvskis jo neužtiko Akademijoje. Dabar nebeprisimenu, ar ir pats Koscialkovvskis tom dienom bent pas mane buvo užėjęs savo reikalais. Prof. Mykolas Biržiška, neturėjęs Akademijoje administracinių pareigų ir užimtas Vilniaus universiteto rūpesčiais, užeidavo tik retomis progomis. Akademijos administracijos našta gulė ant sekretoriato, kuriam man teko vadovauti. Koscialkovvskis galėjo rasti mane Akademijoje bet kurią valandą nuo ankstaus ryto iki vėlumos. Kartais trumpam nuvykdavau į Kauną pas savo šeimą arba su Akademijos reikalais į komisarų tarybą. Prof. Krėvė vengė su ja turėti artimesnių ryšių, tad mane siunčiojo. Niekas nei Vilniuje, nei Kaune neprasitarė nė menkiausia užuomina apie rengiamus trėmimus. Pragyvenęs ištisus metus bolševikinėje santvarkoje, Koscialkowskis galėjo suprasti, kaip sovietinis saugumas laiko paslaptis ir užčiaupia burną bet kokiom sugestijom. Jo spėjimas, kad Akademijos vadovybė galėjusi turėti sugestijų apie trėmimus, pati slėpusis kitų neįspėdama, yra klaidinanti netiesa.

Apie trėmimus sužinojom tik birželio 14. Ankstų rytą, eidamas į savo įstaigą, pamačiau prie Lukiškių aikštės ir saugumo namų nepaprastai daug sunkvežimių. Gatvių kampuose pasivaidydavo skubėdami kažkokie tipai su sąrašais rankose. Atėjęs į Akademiją, iš įgąsdintų tarnautojų sužinojau, kad naktį buvo suėmimų ir kad žmonės gabenami sunkvežimiais į Naujosios Vilnios stotį. Kai kurie tarnautojai nebeatvyko į darbą — buvo suimta jų šeimos narių ir pažįstamų. Popietėje į Akademiją užėjo prof. Krėvė ir prof. Matulis, pokarinis ilgametis Akademijos pirmininkas. Jiedu tik ką buvo grįžę iš Naujosios Vilnios. Vincas Krėvė, klestelėjęs kėdėn ir dar labiau sukniubęs dėl mažo savo ūgio, ištarė: Kas nematė Dantės aprašyto pragaro, tegu vyksta į Vilnios stotį. Po trumpos tylos Matulis pratarė: Jei man anksčiau būtų kas sakęs, jog bolševikai taip daro, būčiau nepatikėjęs ir palaikęs melu. Tasai tariamasis melas, manau, jam atsiskleidė po karo visu savo nuogumu su naujais siaubingais trėmimais.

Nuo Vilniaus iki Uralo

Koscialkovvskis su žmona buvo nugabenti į Naująją Vilnią ir ten išskirti, kaip ir kiti vyrai nuo savo šeimų. Jo vagonan buvę sugrūsti 46 vyrai — lietuviai, lenkai ir žydai. Iš lietuvių suminėti: geležinkelietis Blažys ar Bložė (Bložy), pašto tarnautojas Karvelis, studentas Pulkaunikas ir Sakavičius (nenurodė jo užsiėmimo), kuris “ketverius metus sėdėjęs lenkų kalėjime Varšuvoje ir dvejus metus lietuvių kalėjime kaip Smetonos priešas” (21 p.). Daugiau lietuvių pavardžių nenurodyta. Iš Naujosios Vilnios traukinys pajudėjo iš sekmadienio (VI.15) į pirmadienį. Iš pradžių vežė tiesiai į rytus:    Minskas,    Borisovas, Orša, Smolenskas. Iš čia nusikreipta į pietryčius:    Oriolas,    Valuikiai (stotis prie Charkovo), Starobelskas. Čia prabūta septynios dienos. Žmonės buvo suvežti ir pėsti suvaryti į didelę NKVD stovyklą, įrengtą kadaise buvusiam vienuolyne ar kunigų seminarijoje. Čia paaiškėjo, kad Koscialkowskio traukinyje buvo daugiau lietuvių vyrų, suimtų Vilniuje ir Kaune birželio 14-15, ir apie 650 moterų. Starobelske atimti brangesni ir geresni daiktai ir rūbai; tai “buvo tikras apgrobimas” (30 p.). Birželio 23 sužinojo apie prasidėjusį Sovietų Sąjungos-Vokietijos karą. Matėsi prieš vokiečius, nacius ir fašistus nukreiptų plakatų. Birželio 27 pajudėta atgal į Valuikių stotį. Iš ten vežė šiaurės rytų kryptimi: Penza (VI.28), Alatyras, Kazanė, Krasnoufimskas,    Sverdlovskas (VI 1.2). Nuo čia traukinys nukreiptas šiaurėn:    Žemutinis Tagilas (VII.3), Serovas, Sosva (VII.5), kur kelionė geležinkeliu pasibaigė. Paskutinis kelionės tarpsnis atliktas baržomis Sosvos upe. Pasroviui plaukta 130 kilometrų; sausuma būtų tik kokia 60 km. Pasiekus Gario vietovę, iš ten į stovyklą (Lager-punkt Nr. 47) buvo dar apie 15-18 km. Senesni ir nepajėgesni nugabenti sunkvežimiais, kiti nuvaryti pėsti. Nuo savo krašto tremtiniai atsidūrė maždaug už pustrečio tūkstančio kilometrų į rytus.

Gario vergų stovykloje

Gario miestelis yra dabartinėje Sverdlovsko apygardoje, viduriniam Urale, kurio rytinis šlaitas nusileidžia į Azijos (Sibiro) lygumą, apaugusią taigos mišku. Kirsti mišką, kasti anglį, geležį ir kitus mineralus buvo sukurtas vergų stovyklų tinklas — Severno Uralskije Lagera. Vyriausia vadovybė buvo Sverdlovske. Atskirom stovyklų grupėm vadovavo pagelbiniai centrai. Gario miestelyje buvo dešimtosios grupės arba skyriaus administracija, kuriai priklausė numeriais vadinami poskyriai — lagerpunktai.

Koscialkowskis pateko į Lager-punkt Nr. 47, kuris artimai rišosi su Lagerpunkt Nr. 35. Žmonės buvo kilnojami iš vienos stovyklos į kitą. Sveikesnius ir jaunesnius siųsdavo į Nr. 35, kur buvo sunkesni darbai; gražindavo visai išsekusius ir ligotus. Ta stovykla dėl to buvo praminta ‘pribaigiamąja’ (Wykori-czalnia), atseit, žudomąja. Koscial-kowskis priklausė lengvesnio darbo invalidų brigadai, dirbo daugiausia pačioje stovykloje. Tai brigadai vadovavo Stasys Žėglis, lietuvis muzikas (violončelistas) ir buhalteris, netekęs vienos kojos per operaciją Karaliaučiuje. Koscialkowskis pabrėžia, kad toje brigadoje iš pradžių lietuvių nebuvo, o tačiau prižiūrėtoju buvo paskirtas lietuvis.

Pagrindiniai darbai buvo miške. Trumpo subarktikos atolydžio metu miškas pažliugdavo ir virsdavo klampyne. Bugsėjo pradžioje būdavo jau gana šalta (—10° C). Spalio mėnesį barakuose suledėdavo vanduo. Gruodyje termometras nukrisdavo iki _45° C, — 49 F ir net —50° C — 58 F. Paprastai miškan nevarydavo prie —35° C, bet nebuvo to griežtai paisoma. Kiti suminėtini darbai: kelių tiesimas, statyba, plytinės, kalvės, siuvyklos, stalių darbai; be to, kaupė burokus, rovė morkas, kasė bulves, pynė vyžas, rišo šluotas, vijo virves. Maisto davinys nebuvo aiškiai nustatytas. “Šiandien, pavyzdžiui, gavome po 600 gramų duonos, o vakar tik 400 gramų” (VIII.31). Davė žuvies, bulvių košės, vandeninės sriubos; trūko mėsos ir daržovių. Žmonės sirgo votimis dėl stokos vitaminų. Nepasako, koks buvo baudžiamasis davinys (štrafnoj pajok). Bausdavo dar šalinimu iš prižiūrėtojų, grupių vadovų ir kitų pareigų; uždarydavo keliom dienom izoliatoriuje; išsiųsdavo bausti į Gario centrą. Užsimena 6 bėglius — du lenkus ir keturis lietuvius (VII.9). Lenkai buvo amnestuoti, lietuviai pasmerkti mirti (155 p.).

Stovyklos lietuviai

Koscialkovvskis norodo buvus Nr. 47 stovykloje apie 690 kalinių: 240 lietuvių, 230 lenkų, 160 žydų ir 60 estų. Kiek buvo tremtinių Nr. 35 stovykloje, neužrašė. Tarp 1941 liepos 18 ir 1942 sausio 16 priskaitė 56 mirusius iš Nr. 47 ir 16 iš Nr. 35. Mano, kad ten turėjo mirti daugiau, ir daugiausia lietuvių (178 p.). Dauguma mirė plaučių uždegimu, džiova ir dizenterija. Miško darbuose žuvo Podleckis (gal Podliaskis), farmacijos studentas iš Kauno; žurnalistas (Antanas) Steponaitis; fizinio auklėjimo mokytojas Eidrigonis. Neištvėręs kančios, nusižudė Antanas Skinderis iš Šiaulių (1941.X.22). Suminėti dar šie mirę lietuviai: Adolfas Jaukštas, tardytojas iš Kauno (1941.VII.2); Pranas Belšauskas (IX.24); žurnalistas ir vertėjas Leopoldas Daukša (X.6); Petras Zanuiskis (?), policijos nuovados viršininkas iš Vilniaus (X.14); (Romas) Striupas, technikos studentas iš Kauno (X.25); Andrius Minkevičius, policininkas iš Kauno (XI.7); Jonas Puskunigis, Vandžiogalos valsčiaus viršaitis (XI.9; drauge stovykloje buvo ir jo senas tėvas); Juozas Migavičius, Baptų vargonininkas (XI. 15); Mikalojus Luckevičius, karininkas iš Kauno (XL21); Mykolas Matulaitis, vyriausio teismo teisėjas iš Kauno (XII.2) (faktiškai tai bus Vyr. Tribunolo teisėjas Mykolas Mataitis, 1941.VI.14 suimtas ir ištremtas j Sibirą. Red.). Tamošiūnas iš Kauno (XI 1.14); mokytojas Makūnas (XI 1.24); mokytojas Leonas Dzikas (1942.1.16). Iš Nr. 35 stovyklos sumini mirusius Paulauską, Rasiemą (Rašimą?) ir prof. Zigmo Žemaičio sūnų, jauną inžinierių. Koscialkowskis gerai pažinęs jo tėvą. Koscialkowskis mini ir Matulevičių, tik be vardo ir profesijos, pažymėdamas, kad jis, kaip plytinės vedėjas (brygadier), buvo suimtas ir išgabentas į Gario kalėjimą. Kas su juo atsitiko, nenurodo.

Užrašuose minimi dar šie lietuviai: Andruškevičius, račius; (Tadas) Alekna, buvęs Vidaus Reikalų Ministerijos referentas; pulkininkas Bačkus, husarų I pulko vadas; žurnalistas literatas Vytautas Bičiūnas; ministeris (Voldemaras) Čarneckis; buvęs ministeris pirmininkas prof. (Pranas) Dovydaitis; ministeris (Antanas) Endziulaitis (rašoma Andriulaitis); plk. Ignatavičius; ministeris (Kazimieras) Jokantas; žurnalistas (Jonas) Kalnėnas (rašoma Kalnietis); solistas tenoras (Kleitis (?); Klaipėdos gubernatorius (Jurgis) Kubilius; puskarininkis Mikalojūnas; gydytojas Milvydas; žurnalistas (Vladas) Nausėdas; pasiuntinybės Lenkijoje buvęs sekretorius Noreika; ministeris Juozas Papečkys; inžinierius Pliuškevičius; mokesčių inspektorius Pranaitis (brolis žinomo hebrajisto kun. Justino Pranaičio); karo lakūnas Stanaitis; vaistininkas Stankūnas iš Kauno; ministeris (Zigmas) Starkus; gydytojas (Jonas) Stonkus (70 metų, gal seniausias iš lietuvių); ministeris gen. (Jonas) Sutkus (keliose vietose rašoma Jutkus); Spaudos Fondo direktorius (Balys) Žygelis. “Buvo dar daug daug lietuvių, vertų suminėti” — pastebi Koscialkowskis. Pavardes daugumos užrašė taisyklingai, bet vardus nurodė ne visų. Iš kitur žinomi, nurodyti skliaustuose. Ministeriais žymimi asmenys, kurie tas pareigas yra ėję nepriklausomoje Lietuvoje anksčiau ar vėliau. Koscialkowskis jų priskaitė devynis. Ir kiti lietuviai buvo žymūs intelektualai, veikliai reiškęsi Lietuvos valstybiniam, visuomeniniam ir kultūriniam darbe.

Stovykloje kai kurie lietuviai trumpiau ar ilgiau ėjo įvairias pareigas. Alekna turėjo reikšmingas pareigas stovyklos administracijos raštinėje, pranešdavo privalomus įsakymus ir potvarkius; po kurio laiko iš tų pareigų buvo nušalintas ir nuskirtas miško darbam; paskui vėl gavo lengvesnį darbą stovykloje. Bačkus tvarkė duonos kepyklą ir kurį laiką buvo stovyklos vadovo pagelbininku (pomkomu). (Gusarų pulko vadas gen. št. pik. Juozas Bačkus po nelaimingo 1934. VI.7 perversmo pašalintas iš kariuomenės, nubaustas mirtimi, pasigailėtas ir dalį bausmės dovanotas, dirbo Kauno “Paramos” duonos kepykloje. Red.). Bičiūnas vadovavo vyžų pynimo brigadai; Dovydaitis, nusilpęs miško darbuose, kurį laiką dirbo raštinėje. Ignatavičius buvo stovyklos darbų skirstytoju (nariad-čik). Jokantui buvo pavesta dezinfekcijos priežiūra. Mikalojūnas trumpai buvo stovyklos vadovo padėjėju. Milvydas ir Stonkus dirbo sanitariniame skyriuje. Pliuškevičius vadovavo stalių darbam. Pranaitis prižiūrėjo dideles kiaulides už stovyklos ribų; Stanaitis buvo stovyklos žibalinio apšvietimo sargu (latarnik). Sutkui buvo įduota šluota ir stovyklos švaros priežiūra. Žygelis buvo atsakingas už stovyklos tvarką. Dovydaitis ir Ignatavičius 1941 spalio 4 buvo suimti ir išvežti į Gario kalėjimą; grąžinti lapkričio 18. Jie buvo apkaltinti provokiškomis nuotaikomis (germanofilizmu) ir sovietinės santvarkos kritika. Dovydaitis, kaip iš kitų šaltinių žinoma, vėliau buvo nugabentas į Sverdlovską ir ten 1942 lapkričio mėn. sunaikintas. (Žiūr. Dr. Juozo Girniaus Pranas Dovydaitis, 1975).

Lietuvių apibūdinimas

Dauguma lietuvių buvę vidutinio amžiaus, gal tik keletas apie 60 metų, sveikesni ir fiziškai pajėgesni, tad ir jų mirtingumas buvęs mažesnis negu lenkų — senesnių žmonių iš miesto (vadinasi, ‘poniškesnių’). Lietuviai daugumoje buvę kilę iš kaimo, ir tik kai kurie pirmoje ar antroje kartoje buvo palikę sodžių. Todėl kone visi, net ir ministeriai, mokėję ūkiškų ir amato darbų, buvę praktiškesni ir realesni, pasižymėję ištverme ir nervų tvirtumu, kas Koscialkowskį net stebino (podziwiam ich vytrymalošč nerwo-wą, 190 p.). Jis pabrėžė lietuvių sugebėjimą sukąsti dantis ir užčiaupti burną. Tam apibūdinimui pavartojo vokišką išsireiškimą: Aushalten, durchhalten, maulhalten (221 p.). Savo tarpe buvę solidarūs ir savyje užsisklendę, tačiau kokio slapto pogrindžio neturėjo, nors kai kurie buvo tuo pakaltinti ir tardyti, sėdėjo kalėjime. Daugumas buvo katalikai, ėję išpažinties pas lenkus kunigus, ‘labai gražiai giedojo per mišias’ (62 psul.), darbovietėje (stalių) padainuodavo užtraukdami Atgausim tėvynę mūsų (134 p.).

Per visus užrašus betgi nutįsta Koscialkowskio skundas, kad lietuviai su skriauda lenkam protegavo savuosius, buvo įsitaisę į geresnius darbus, stovyklos priežiūrą, brigadininkus, dešimtininkus, maisto dalijimą ir kitur, kur dėl nesveikatos ar nusilpimo turėję būti skiriami lenkai. Antai, daktaras Jonas Stonkus mieliau globojęs sergančius lietuvius, tačiau ‘neužsitraukė rimtesnių priekaištų’ (57 p.); Bičiūno vyžų brigadoje dirbę jauni ir sveiki lietuviai, nors ‘ta brigada buvo skirta seniem ir ligotiem’ (217 p.). Vis dėlto Kos-cialkowskis turėjo pripažinti, kad tie lietuviai, kurie stovykloje ėjo kokias pareigas, jautė ‘pareigą būti nešališkais ir traktuoti visus lygiom’ (222 p.). Tiesiog jį stebino (rzecz dzivona), kai ypatingu nešališkumu, gerumu ir mandagumu žymėjosi Jonas Kalnėnas, buvęs Šaulių Sąjungos organo Trimito redaktorius; mat, Šauliai buvo laikomi ‘pikti’ lenkų priešai. Ignatavičių sumini nukentėjusį už žmonių saugojimą nuo nepakeliamo darbo. Stanaitis neoficialiai parūpinęs žibalo Koscialkowskio barakui. Dovydaičio ir Jokanto neužmiršiąs, kad jam padėję panešti sunkią naštą. Stovyklos sunkiame varge malonūs ir mandagūs jam dar buvę Bačkus, Daukša, Pranaitis, Žemaitis. Šiurkšti charakteristika, užimanti pusantro puslapio (216-217), skirta Tadui Aleknai-Aleknavičiui, kurį keliose vietose vadina Olechno-Olechnowicz, pabrėždamas tariamai lenkišką jo kilmę (taigi, išverstkailį). Nepakanta tam žmogui turi šaknis praeityje, nes Koscialkovvskis jį pažino dar kaip Vilniaus lietuvių gimnazijos mokinį bent nuo 1918 metų. Alekna per uoliai ir pataikaujančiai rusam viršininkam vykdęs savo pareigas; jis raštinėje ‘savo rankose turėjo kalinių sąrašus ir potvarkius, galėjo reikšmingai lemti, pertvarkant darbo brigadas, keliant žmones iš Nr. 47 stovyklos į Nr. 35’ (216 p.). Gal Alekna savo tam poste ir paskui būdamas stovyklos komendanto padėjėju ir kuo persistengė, bet ir jis buvo nušalintas ir nuskirtas miško darbam. Koscialkowskis sumini ir kelis pataikūnus lenkus — stovyklos komendantą Zigmantą Bugoslawskį, jo padėjėją Kozlowskį ir virtuvės diktatorių Mikalojų Zukowskį. Komendantai ir jų padėjėjai — lietuviai ir lenkai — dažnai buvo keičiami. Koscialkovvskis tačiau pabrėžia, kad lenkų rankos, apskritai, ‘buvusios grynos’ (czyste recę, 231 p.). Koscialkovvskis buvo lyg dvasinis lenkų vadas, surašęs ir stovykloje paskaitęs savo aforizmus, kaip kalinamasis privalėtų suprasti savo padėtį ir sugyventi su bendro likimo draugais.

Lietuvių ir lenkų ryšiai ir plyšiai

Iš pradžių lietuviai lenkų atžvilgiu laikėsi santūriai ir žvelgė į juos tartum ‘vilkišku’ žvilgsniu (wilkiem), nepasitikėdami (nieufnie); pasitaikydavo barnių ir politinėm temom aitrių ginčų. Bendras vargas vertęs erzlių temų vengti. Su laiku abišaliai ryšiai gerėjo, darėsi nuoširdesni ir bičiuliškesni (zażyle). Kalbėta, kad po karo abiejų tautų tarpusavio santykiai turėtų būti peržiūrėti ir pagerinti, bet kokiu būdu — nesiaiškino. Lietuvius ir lenkus net ir stovykloje tebeskyrė Vilnius, kurio lietuviai jokiu būdu neketino išsižadėti (108 p.). Lenkai irgi nuolaidų nedarė. Nesutapo abiejų tautybių nuomonės ir dėl laukiamojo rytojaus.

Kai 1941 vasarą vokiečių kariuomenė tebesistūmė Maskvos linkui ir ta žinia siekė stovyklą, lietuviai tikėjosi, kad vokiečiai pasieksią ir Uralą (50 p.). Lenkus tai erzino, nes jie vokiečių prasiveržimo nepageidavo. Anot Koscialkowskio, lietuviai buvę germanofilai ir sėdę ‘ant vokiško arklio (na niemieckiego kona, 221 p.). Apie lenkus gi galima buvo sakyti, kad jie rinkosi sovietinį kuiną, ir jų laimei — tą kartą jis tikrai juos išnešė į laisvę, o lietuviai liko sibiriniam pragare. ‘Vargšai, tikrai yra vargšai lietuviai’, užjautė Koscialkowskis (1942 sausio 9). Jis stovyklą apleido sausio 19, atsisveikinęs kai kuriuos lietuvius, estus ir žydus. Lenkus išvadavo egzilinės jų vyriausybės (gen. Sikorskio) sutartis su Sovietų Sąjunga, kuri buvo priversta nusilenkti Vakarų sąjungininkų reikalavimam paleisti ištremtus Lenkijos piliečius. Prie sovietinės vyriausybės, pasitraukusios iš Maskvos į Kuibyševą, tuo reikalu rūpinosi Lenkų ambasadorius Stanislovas Kotas (Kot). Pas jį atsirado ir Koscialkowskis.

Savo dieniniuose užrašuose ir ypač jų aforizmuose Koscialkowskis pasirodo labai humaniškas ir giliai krikščioniškas, gerai apsipažinęs su universalia europine kultūra, mokąs kelias kalbas; nesvetima jam buvo ir lietuvių kalba. O vis dėlto ir taip didžiai išsilavinęs bei kilniadvasis vyras neįstengė apveikti savo siauro lenkiško nacionalizmo. Lietuvius jis vadino šovinistais, kad jie laikė Vilnių savo miestu ir rungėsi su lietuvių tautos lenkinimu. Matyti, tuo klausimu kartą stovykloje buvo kilęs aitrus ginčas; Koscialkowskis iš savo pusės pastebėjo, kad buvę pažerti ‘tonai lietuviško tautinio šovinizmo prieš lenkus’ (89 p.). Apie lenkiškąjį šovinizmą, deja, niekur neprasitarė. Savo užrašų pradžioje užsiminęs Mykolą Biržišką, jį taip pat apibūdino kaip šovinistą ir ‘didelį lenkybės priešą’ (wielki wróg polskości, 11 p.), kadangi yra buvęs Vilniui Vaduoti Sąjungos pirmininkas ir veikęs Šaulių Sąjungoje. Kas prof. Mykolą Biržišką pažino, gerai žino, kad jis tebuvo Vilniaus okupantų priešininku, bet ne lenkų kultūros, kurioje jaunystėje pats brendo. Stovykloje savo organizuotuose pokalbiuose, paskaitėlėse, Koscialkowskis prikišo Biržiškai, kad jis savo vertimuose falsifikavęs Adomo Mickevičiaus poeziją (121-122 p.). Kas nors iš lietuvių literatų turėtų patikrinti tuos mestus Biržiškai priekaištus. Šiurkščiai užgriebęs Tada Alekną, ‘šovinistą ir Lenkijos bei lenkų priešą’, argumentu nurodė ir tai, kad jis buvęs ‘dešinioji Biržiškos ranka’ (216 p.). Aleknai dar pridūrė kaltinimą, kad jis, tvarkydamas Vilniuje bėglių reikalus, padaręs nelaimingom daugelį lenkų šeimų, bet kokiu būdu — nenurodė. Priešingai, žinoma, kad karo pradžioje Lietuva palankiai priglaudė daugelį lenkų bėglių ir karių. Koscialkowskis galėjo tai sužinoti dar gyvendamas Vilniuje ir paskui Londone.

Koscialkowskis buvo gerai susipažinęs su Lietuvos ir Lenkijos praeitimi ir, matyti, persismelkęs senosios unijinės lietuvių ir lenkų ‘brolybės’ mintimi. Kai atsikūrė nepriklausoma Lietuva ir pareiškė savo teisę į senąją sostinę ir žemę, kurią lenkai užvaldė kultūrine infiltracija ir pagaliau jėga, tai tie lietuvių teisėti siekimai ir buvo apšaukti šovinistiniu separatizmu. Nepriklausomoji Lietuva Koscialkowskiui atrodė ne ta istorinė Litwa, susieta su Lenkija kaip jos ‘provincija’, bet visai kita — smetoninė. Keliose savo užrašų vietose nepriklausomos Lietuvos lietuvius vadina ‘smetonininkais’ (Litwini Smetonowcy, 51 p.). Koscialkowskis užsimena, kad ‘smetonininkai’ buvo ištrėmę keliem mėnesiam į Merkinę kun. Adomą Kuliešą (Kulesza), ilgametį Domininkonų bažnyčios kleboną ir lenkų visuomenės veikėją, bet nenurodė dėl kokios priežasties (51 p.). Apskritai Koscialkowskis neįstengė suprasti, kad amžius trukęs Lietuvos lenkinimas turėjo liautis, atgavus Vilnių. Jis labai nehumaniškai, tiesiog žiauriai, atsiliepė apie Vilniaus universiteto perėmimą ir perorganizavimą 1939 rudenį, pavadindamas tai ‘graudulinga likvidacija’ (žalobna likwidacja). Taip jis rašė vienam iš pirmųjų Alma Mater Vilnensis leidinių. Esą, “nuo asirų ir faraonų laikų nepadaryta kultūrai tokios žalos, kaip Vilniuje, likviduojant universitetą ir kitas lenkų mokslo įstaigas’. Ne tiktai nebuvo likviduotas universitetas, bet nė Koscialkowskio vadovaujama lenkų Mokslo Bičiulių Draugija, kaip pradžioje minėjome. Koscialkowskis buvo paliktas to muziejaus ir bibliotekos vedėju ir jam buvo mokamas atlyginimas iš Lietuvos Mokslo Akademijos.

S. Suž.